Daugeliui Lietuvos kunigų suteiktas garbingas monsinjoro titulas. Tačiau išgirdę žodį „monsinjoras“ pirmiausia pagalvojame apie Kazimierą Vasiliauską. Visų kunigą, kuris, literatūros mokslininkės Viktorijos Daujotytės žodžiais, buvo vaikščiojanti meilė. Kuris sakė: „Jaučiuosi pats laimingiausias, kai sugebu padėti žmogui jo ašarą nušluostyti, nuo jo krūtinės akmenį nuristi.“

Susitikimai gimtajame krašte

Prisimenu 1996-ųjų rugpjūtį. Tą vasarą Vilniaus arkikatedros klebonas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, atšventęs savo kunigystės penkiasdešimtmetį, lankėsi Vabalninke ir Biržuose.

Šeštadienio popietę į Biržų „Saulės“ gimnaziją (tuomet dar „Saulės“ vidurinę mokyklą) rinkosi metų sidabru papuoštais plaukais, šventiškai susijaudinę, prieš 55 metus Biržų gimnaziją baigę jos auklėtiniai. Susitikimo pradžią teko atidėlioti, nes visi laukėm atvažiuojančio monsinjoro, visų jo bendraklasių meiliai vadinamo „mūsų Kaziuku“. Tik ne taip lengva jam buvo išsiveržti iš vaišingų ir nuoširdžių Ramongalių kaimo žmonių glėbio. Pagaliau, šiek tiek pavėlavęs, pasirodė ir monsinjoras, lydimas savo „desanto“: poetų Ramutės Skučaitės ir Jono Strielkūno, solisčių Ritos Preikšaitės ir Danguolės Jodikaitytės, vargonininko Bernardo Vasiliausko.

Nedidelėje mokyklos salėje susirinkusiems bendraklasiams monsinjoras kalbėjo, kad jaunystės draugai lieka pačiais gražiausiais draugais gyvenime. Bėgant metams užmirštame ir džiaugtis, ir juoktis. Ateina gyvenimo saulėlydis, todėl kalbos jau ne tokios kaip prieš 50 metų. Dabar jau žinome, kad kalnų nebenuversim, ašarų nebenušluostysim. Nelengva būna žmogui gražiai gyventi, bet gražiai mirti dar sunkiau. Su šypsena einam į rudenį, tik rūpi, kaip tą saulėlydį gražiau sutikti. Gražus būna tas saulėlydis, jei sugebame kitus mylėti, patys esame kitų mylimi.

K. Vasiliauskas tąkart gražiai pristatė savo palydovus. Apie poetą Joną Strielkūną sakė, kad jis ne tik gražiai rašo, bet ir geras, gražus žmogus, nemokantis keiktis ir purvais drabstytis. Septyniolikmetė Ramutė Skučaitė (jos dėdė Kazys Skučas buvo sušaudytas 1940 m., tėvas ištremtas) buvo išvežta į Sibirą, kirto taigoje medžius, tačiau neįklimpo į neapykantos liūną, grįžo tėvynėn graži ir mylinti, tvirta ir ištikima tam, ką tėveliai vaikystės dienomis įdiegė. Žymus vargonininkas Bernardas Vasiliauskas ir solistė Danguolė Juodikaitytė yra didelis Katedros turtas, be jų Katedra būtų perpus skurdesnė. O vyskupo brolio duktė Rita Preikšaitė, juokavo monsinjoras, gieda gražiau už vyskupą.

Pabendravęs su klasės draugais, monsinjoras Kultūros namuose susitiko su biržiečiais. Biržai, kalbėjo K. Vasiliauskas, jam yra labai brangūs, nes čia, gimnazijoje, prabėgo aštuoneri jaunystės metai. Visam gyvenimui įsiminė gimnazijos poetai Bernardas Brazdžionis, Eugenijus Matuzevičius, Petras Zablockas, Leonardas Žitkevičius, paties monsinjoro 1940 metais Biržuose organizuotas literatūros vakaras, į kurį atėję daug biržiečių, nes tokia stipri buvusi jų meilė kultūrai, literatūriniam gyvenimui. Nors dvidešimt gražiausių gyvenimo metų teko atiduoti fiziniam darbui ir vargui, sunkiam ir pavojingam dešimtmečiui Vorkutos trečiajame lageryje, „tačiau, – sakė monsinjoras, – tremtyje perskaičiau gražiausias knygas, sutikau gražiausius žmones ir sukalbėjau gražiausias maldas. Ant viršutinių narų Dievas buvo taip arti…“

Deja, šiandien, kai tenka patirti skausmingų dalykų, daug žmonių nejaučia meilės aukštosioms vertybėms. Kasdieniai rūpesčiai dėl duonos kąsnio taip nuvargina, kad mes nebesiilgime gražios šventės. O graži šventė – tai ne skrandžio, o širdies puota, kurioje gali pajusti grožį, patirti šviesių emocijų ir akimirkų. Monsinjoras tą dieną linkėjo biržiečiams tarp daugelio gyvenimo klystkelių rinktis aukštųjų dvasinių vertybių pasaulį, nesuklupti prie aukso veršio, pajėgti būti šviesos vaikais, ginti tiesą, gėrį, grožį.

Vabalninke gimė svajonė tapti kunigu

Kai Vabalninko krašto muziejus Kazimierą Vasiliauską apdovanojo aukščiausiu savo įvertinimu – žymeniu „Lino žiedas“, monsinjoras pasakė: „Vabalninkas – pats brangiausias, pats gražiausias miestas visam pasaulyje. Nors mačiau Amerikos, Kanados, Italijos, Vokietijos miestus, Maskvą ir Peterburgą, bet jau puikesnio už Vabalninką nežinau. Čia prabėgo pačios gražiausios mano vaikystės dienos.“

1922 m. balandžio 9 d. Kateliškių kaime gimusiam Kazimierui iš tolo baltumu švytinti Vabalninko bažnyčia buvo tikra ramybės ir džiaugsmo oazė. Ateidavo čia dažnai su motina. Tikriausiai tuomet ir gimė svajonė tapti kunigu. Bažnyčią gaubianti šventiška ir iškilminga aura užburdavo berniuką. Monsinjoras po daugelio metų prisimins, kad vaikystėje, ganydamas aveles ir kitus gyvulėlius, sakydavęs jiems pamokslus ir giedodavęs giesmes. Baigęs Čipėnų pradinę mokyklą, Biržų gimnazijoje dvejus metus vadovaus ateitininkų organizacijai, o 1940 metais tėviškėje paslėps ateitininkų archyvą.

1941-aisiais įstos į Kauno kunigų seminariją. Niekada neužmirš į kunigo kelią išlydinčios savo motinos žodžių: „Jei taptum blogu kunigu, būčiau nelaimingiausia pasaulyje motina. Tačiau jeigu žmonės džiaugsis tavo kunigyste, džiaugsiuosi ir aš.“ 1945 metų rugpjūčio 15 dieną aukos savo pirmąsias šv. Mišias Vabalninko bažnyčioje. Džiaugsmą aptemdys skausmingos ateities nuojauta: išėjęs po Mišių iš bažnyčios pamatys ant šaligatvio gulinčius trijų už Lietuvą kovojusių partizanų kūnus. Vėliau jis supras, kad tai buvo tarsi lemtingas ženklas, bylojantis apie jaunojo kunigo laukiančias negandas.

„Tai buvo, – kalbėjo prie jo kapo Just. Marcinkevičius, – tarsi dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto, pykčio ir neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsitiesti, nušvisti, susitelkti žmogaus ir Tėvynės kūrimui.“

Areštas ir tremtis

Po trejų kunigystės metų Rimšės miestelyje buvo areštuotas. „Apkaltino, kad per Kalendą mačiau miškinius ir apie tai nepranešiau saugumui. Dar išaiškėjo, kad tenai, kur nereikia, padeklamavau Vinco Mykolaičio-Putino prieštarybinį eilėraštį „Vivos plango, mortos voco“. Tais laikais apie 35–40 proc. kunigų areštuodavo. Gavau 10 metų tremties (siūlė 25 – aut. past.) su įrašu: „Ypatingai pavojingas nusikaltėlis“, – prisimena monsinjoras.

Beveik dešimt metų kasė anglį Intos ir Vorkutos kasyklose, Komijoje, netoli poliarinio rato. Mokėjo mintinai visus Vytauto Mačernio, daugelį B. Brazdžionio, kitų žymiausių lietuvių poetų eilėraščių. Šiais dvasiniais turtais dalijosi su kitais kaliniais. Aukojo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių. Kuo galėdamas padėjo savo likimo broliams.

1959 metais buvo išleistas be teisės gyventi Lietuvoje. Apsistojo Latvijoje, Daugpilyje. Pusmetį dirbo kroviku. Vėliau – elektriku. Baigęs buhalterijos mokslus – buhalteriu. Tik 1969-aisiais grįžo į Lietuvą. Po dvidešimties metų pertraukos kunigavo Varėnoje. Vėliau – Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Valdžios vis laikomas negeru, nepatikimu. Nuolat sekamas. Kontroliuojamas.

Jam nebuvo blogų žmonių

Menotyrininkė Zita Žemaitytė (jai 1950–1972 metais rašyti monsinjoro laiškai išspausdinti poetės Onės Baliukonės parengtoje knygoje „Iki švytėjimo“ – aut. past.) prisimena Šv. Rapolo bažnyčioje vikaru dirbusio monsinjoro papasakotą įvykį. Monsinjoras gyvenęs aukštai, bažnyčios palėpėje įrengtame kambarėlyje su prikabintu lyg kregždės lizdas balkonėliu.

„Vėlų vakarą Monsinjoras, tada dar jaunyvas kunigas, sėdėjo prie stalo, palenkęs galvą prie atverstos knygos. Staiga išgirdęs keistą bruzdesį, jis priėjo prie balkono stiklinių durų – ir vaizdas, kurį pamatė, jį akimirkai sustingdė. Jis išvydo desperatiškai įsikibusias į balkono kraštą rankas, paskui iškilo ir žmogaus galva. Užuot šokęs prie telefono kviesti milicijos, ką jo vietoj būtų daręs kiekvienas kitas, jis plačiai atidarė netikėtam, tokiu neįprastu keliu ir laiku nutarusiam jį aplankyti svečiui duris ir pakvietė jį vidun. (…) Paprašęs ypatingų sportinių gabumų turintį vargšą vagį – matyt, tokio jo būta – sėstis prie stalo, skubėjo jį, sužvarbusį, gaivinti čia pat išvirta karšta arbata…“ Po pokalbio, kuris užsitęsė gal net iki paryčių, kunigas Kazimieras „pasidalijo su „svečiu“ šiltais drabužiais, pinigais, kurių nedaug teturėjo, nes ką gavęs išdalindavo lankydamas varguolius, davė savo telefono numerį ir išleido, pažadėjęs jam surasti darbą. Ir surado. Ir žmogus buvo pakeltas iš nusikaltimų prarajos doram, nors ir nelengvam gyvenimui.“ Nes Monsinjorui nebuvo blogų žmonių. Tik nelaimingieji, kuriems reikėjo padėti. Vaduoti iš nusikaltimų pinklių. Todėl prieš mirtį atėjusiam aplankyti bičiuliui jis pasakys: „Darykite gera…“

1989-aisiais arkivyskupas Julijonas Steponavičius jį paskyrė Vilniaus arkikatedros klebonu. Čia darbavosi beveik dešimt metų. Trejetą metų dirbo Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi. Pablogėjus sveikatai, atsisakė Arkikatedros klebono pareigų. Paskiriamas emeritu į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Kiekvieną rytą per šaltį, speigą, lyjant ar sningant iš savo kuklaus buto eidavo į bažnyčią. Tais metais jis sakydavo, kad „nepaprastai sunku gražiai numirti. Gražiai numirti – didelis menas. Svarbiausia – reikia suspėti viską padaryti, kad išeičiau iš šio pasaulio visus mylėdamas, visiems atleisdamas ir kad man visi atleistų“.

Didžiausias monsinjoro turtas buvo knygos. Jas nusprendė padovanoti Vabalninko Balio Sruogos vidurinei mokyklai. Viena iš Vabalninko muziejaus kūrėjų šviesaus atminimo Ona Šoblinskienė važiavo į Vilnių parvežti K. Vasiliausko dovanotų knygų.

Paskutinė viešnagė Vabalninke

O 2001 metų rugsėjo 8-ąją monsinjoras paskutinį kartą aplankė Vabalninką. Tą šeštadienį gamta nepašykštėjo lietaus, tačiau neabejoju, kad vabalninkiečiams ši diena, kaip ir šių eilučių autoriui, buvo šviesi ir prasminga. Nes buvo prisiminti ir pagerbti gražūs, ne tik Vabalninko kraštui, bet ir Lietuvai brangūs žmonės. Bažnyčioje K. Vasiliauskas su kitais kunigais aukojo šv. Mišias už prieš metus mirusį inžinierių Romualdą Šakenį, jo tėvą Konstantiną. Sakydamas pamokslą monsinjoras pabrėžė, kad Konstantinas Šakenis ir jo sūnus Romualdas buvo persekiojami, nes gyvenime visada ieškojo teisybės, kentėjo už ją. Monsinjoras prisiminė, kad dar Smetonos laikais matydavęs šioje bažnyčioje priešais altorių suklaupusią K. Šakenio šeimą. Buvo gera matyti, kad šitokie šviesuoliai gerbia šį altorių.

„Tegu jų šviesus pavyzdys, – sakė monsinjoras, – padės mums šiais laikais gyventi, kurti Dievo karalystę nepriklausomoje Lietuvoje.“

Po šv. Mišių monsinjoras pasijuto pavargęs ir klebonijoje trumpam prigulė pailsėti. Todėl susibūrusiems priešais klasę, kurioje įkurdinta tūkstantis monsinjoro dovanotų knygų, teko šiek tiek palaukti. Netrukus pasirodęs monsinjoras perkirpo juostelę į klasę, kuri bus vadinama mokyklos bibliotekos monsinjoro Kazimiero kambariu. Jis kalbėjo, kad myli Vabalninką, nes čia gimė, augo, gražiausias dienas praleido, iš čia į platų pasaulį išėjo. Net Vorkutoje, ant narų gulėdamas, vabalninkiečius sapnuodavęs. Gyvenimo saulėlydžiui artėjant, pagalvojęs palikti knygas saviems.

„Būčiau nelaimingas, – sakė monsinjoras, – jei Vabalninko vaikai šių knygų nepaliestų. Noriu tikėti, kad šios knygos čionai nepelys. Jei šimtoji dalis į jūsų galvytes pateks – būsiu labai laimingas.“

Monsinjoras padovanojo savo nuotrauką su Dalai Lama (kurį jis apibūdino kaip humanizmo idealą, švytintį visame pasaulyje), kryžių, kunigystės penkiasdešimtmečio proga jam padovanotą popiežiaus Jono Pauliaus II, mylimiausio rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto portretą.

Ir tą kartą monsinjoras į Vabalninką buvo atvykęs ne vienas, o su kraštiečiu poetu Jonu Strielkūnu, literatūros kritike, mokslininke, profesore Viktorija Daujotyte ir juos atvežusia žurnaliste Ramune Sakalauskaite. J. Strielkūnas sakė, kad didžiuojasi atvažiavęs kartu su monsinjoru, o V. Daujotytė vabalninkėnus vadino laimingo ir šviesaus krašto vaikais, nes retas kraštas turi tokių autoritetų, kokie yra K. Vasiliauskas ir J. Strielkūnas. Vabalninkas gali būti išdidus, nes nėra Lietuvoje kampelio, kur su meile nebūtų ištariama monsinjoro pavardė.

Monsinjoras sakė esąs labai laimingas, būdamas su visais čia atėjusiais. „Jei turiu ką gero, – su jam būdingu kuklumu kalbėjo jis, – dėkui Vabalninkui, sugebėjusiam jaunam būnant daug gražių dvasinių vertybių parodyti ir atskleisti.“ Norėjo tą dieną grįždamas į Vilnių dar aplankyti savo gimtąjį kaimą, bet nebeturėjo jėgų.

Ir tamsoje regėjo šviesą

Mirė Kazimieras Vasiliauskas po mėnesio, 2001 metų spalio 14 dieną. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Sudie, einu ilsėtis.“ Paskutinysis monsinjorą aplankęs buvo jo mylimas poetas Justinas Marcinkevičius. Palaidojo K. Vasiliauską Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Ant paminklo parašyti žodžiai: „Ir tamsoje yra šviesos.“

Paklaustas, kaip sekasi, monsinjoras dažniausiai atsakydavo: „Stengiamės šventai, bet neišeina.“ Jis mokė, kad visada reikia džiaugtis gyvenimu, sugebėti užjausti žmogų, mokėti atleisti ir tikėti. Rašytoja Jurga Ivanauskaitė sakė, kad monsinjoras jai buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kurį visada prisimindavo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Jis buvo kaip reta kuklus, neišdidus, linkęs dalintis gerumu ir išmintimi, visada besišypsantis, kupinas optimizmo, net rimta tema kalbėdamas rasdavo progą nieko neužgaudamas švelniai pajuokauti.

„Tai buvo, – kalbėjo prie jo kapo Just. Marcinkevičius, – tarsi dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto, pykčio ir neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsitiesti, nušvisti, susitelkti žmogaus ir Tėvynės kūrimui.“