„Visi geros valios žmonės jį gerbė“. Kunigas Robertas Grigas apie Kardinolą Vincentą Sladkevičių

Pradinis/Ištikimi Kristui/Kardinolas Vincentas Sladkevičius/„Visi geros valios žmonės jį gerbė“. Kunigas Robertas Grigas apie Kardinolą Vincentą Sladkevičių

 

Šiais metais sukanka lygiai 100 metų nuo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo ir 20 metų nuo jo gimimo dangui. Ta proga paprašėme kunigą Robertą Grigą trumpai papasakoti apie žmogaus, kuris jį ir įšventino kunigu, gyvenimą ir kaip jis savo pavyzdžiu įkvėpdavo tų laikų katalikų jaunimą. O prieš tai – truputis faktų.

 

Būsimas kardinolas gimė 1920 m. rugpjūčio 20 d. Guronių kaime, dabartinėje Kaišiadorių rajono savivaldybėje. Vincentas buvo jauniausias penkių vaikų šeimoje. Anksti neteko tėvo, jį ir visą likusią gausią šeimą užaugino mama Uršulė. Pastebėjus gabumus mokslui, buvo išleistas mokytis į Kaišiadorių gimnaziją, o vėliau – į Kauno jėzuitų gimnaziją. Besimokydamas gimnazijoje įsijungė į ateitininkų veiklą.

1939 metais, pajutęs pašaukimą, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1941 metais seminarija buvo uždaryta, tad mokslus tęsė slaptai. 1944 metų kovo 25 dieną dėl artėjančio fronto nelaikius baigiamųjų egzaminų, kartu su kitais paskutinio kurso diakonais Kauno vyskupo Vincento Brizgio buvo įšventintas kunigu. Kartu su V. Sladkevičiumi tą pačią dieną buvo įšventinti ir kiti gerai žinomi kunigai Vaclovas Aliulis MIC bei Mykolas Dobrovolskis (tėvas Stanislovas).

Po įšventinimo buvo skiriamas į įvairias Lietuvos parapijas. Paminėtini 1945 metai, kai Vincentas buvo paskirtas Merkinės progimnazijos kapelionu. Būsimas kardinolas savo akimis matė tų pačių metų gruodžio 15 dieną partizanų vykdytą Merkinės puolimą bei turėjo progą akis į akį susitikti su dzūkų partizanų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu.

Kardinolo kalba Kunigų simpoziume Kaune, 1988 m. rugpjūčio 3 d. / Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

1952 metais V. Sladkevičius, tuo metu Inturkės (Molėtų r. sav.) klebonas, paskirtas dirbti į Kauno kunigų seminariją, kurios dvasios tėvu ir prefektu vėliau tapo. Čia jis ir pradėjo garsėti kaip kuklus, tylus, bet visiems atviras, nieko neatstumiantis, tėviškai seminaristais besirūpinantis, o kartu ir gilaus mąstymo dvasininkas.

1957 metais gruodžio 25-ąją V. Sladkevičius konsekruotas vyskupu. Tai įvyko slapta Birštone, dalyvaujant pal. vysk. Teofiliui Matulioniui, jo privačioje koplyčioje. Pagal sovietų okupacinę tvarką, kiekvienas kandidatas į vyskupus turėjo būti patvirtinamas LSSR Religinių reikalų tarybos įgaliotinio. V. Sladkevičius jau anksčiau buvo užsitraukęs valdžios nemalonę atsisakydamas bendradarbiauti, todėl ir teko konsekruoti jį slaptai.

Naujasis vyskupas pats nuvažiavo prisistatyti sovietų valdininkams, bet vyskupo pareigų vykdyti neleista. 1959 metais V. Sladkevičius buvo išsiųstas į šiauriausią Lietuvos vietą, Nemunėlio Radviliškį (vėliau į Pabiržės kaimą), į savotišką vidinę tremtį ir religiškai mišrų kraštą. Būsimasis kardinolas vėliau džiaugėsi šiuo gyvenimo laikotarpiu, kaip pats vėliau sakė, čia „pajutau, ką reiškia žmonių gerumas“.

Buvimas Lietuvos krašte neatitraukė vyskupo nuo dalyvavimo bažnytiniame gyvenime. V. Sladkevičius nepaisė reikalavimo kiekvienai kelionei gauti leidimą ir lankydavo pal. vysk. Teofilių Matulionį Šeduvoje, mamą Guronyse ir kitur, kur tik jo reikėdavo. 1961 m. rugpjūčio 2 d. Onuškyje (Trakų r. sav.) slapta įšventino į kunigus tremtinį Petrą Našlėną-Kerbelį. Tai buvo pirmasis jo įšventintas kunigas.

Kunigai bei tikintieji ir patys dažnai atvažiuodavo į Nemunėlio Radviliškį aplankyti vyskupo. 1972 metais vienas iš svečių atsivežė su savimi ir prašymą palaiminti vieną didelį darbą. Tas svečias buvo kun. Sigitas Tamkevičius, o darbas – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimas. Jos iniciatyvinė grupė nusprendė, jog prieš leidžiant „Kroniką“ būtina gauti vyskupo Sladkevičiaus palaiminimą. Vyskupas šiam dar bevardžiui leidiniui ir suteikė „Kronikos“ vardą.

Vysk. V. Sladkevičius su šv. Jonu Pauliumi II Vatikane / Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Tremtis baigėsi 1982 metais, kai popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Gavęs naujas pareigas, būsimas kardinolas iš karto ėmėsi aktyvaus ganytojiško darbo, lankė parapijas, organizavo jaunimo ugdymą. Drąsi vyskupo laikysena žavėjo kitus kunigus, tikinčiuosius ir įkvėpė „Kronikos“ leidėjus.

1988 metų birželio 28 dieną V. Sladkevičius buvo paskirtas kardinolu, antruoju Lietuvos istorijoje po Jurgio Radvilos. V. Sladkevičius aktyvino kovą už Bažnyčios teises, suvaržymų dvasininkams panaikinimą ir bažnyčių grąžinimą tikintiesiems, tapo vienu iš Sąjūdžio simbolių. 1989 metais paskirtas Kauno arkivyskupu, šiose pareigose išbuvo iki 1995 metų, kai atsistatydino dėl garbaus amžiaus. Mirė 2000 m. gegužės 28 d., palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Prisimenant V. Sladkevičių 100-ųjų gimimo metinių proga, paprašėme kunigą Robertą Grigą pasidalinti prisiminimais apie kardinolą ir kaip buvo susipynę judviejų keliai.

Kada pirmą kartą gyvai susitikote su būsimu kardinolu V. Sladkevičiumi?

Tai buvo dar toli gražu prieš kunigystę. Studijų pedagoginiame institute laikais turėjau tokią pertrauką nuo mokslų, faktiškai dėl konfliktų su sovietine valdžia. Turėjau daug laiko, tad su grupele jaunų katalikų keliaudavom po Lietuvą, lankydavom su tikėjimu, Bažnyčios istorija ir lietuvybe susijusias vietas, kurių dauguma, aišku, tuometiniuose turistiniuose žinynuose nebuvo nė pažymėtos. Viena iš tokių entuziastingiausių kelionių organizatorių, vienuolė Regina Teresiūtė, turėjusi artimus kontaktus su Bažnyčios vadovybe ir geriau žinojusi vidines realijas, pasiūlė aplankyti tada dar vyskupą V. Sladkevičių. Buvo 1980-ieji ar 1981-ieji metai, ar vyskupystės jubiliejus, ar gimtadienis, tuo metu vyskupas gyveno Pabiržės kaime Biržų rajone, į kurį buvo ištremtas sovietų valdžios. Norėjome aplankyti šį garsų vyskupą ir parodyti, kad jaunimas jį remia, visuomenė palaiko.

Aš buvau linkęs į literatūrą, tad Regina tuojau liepė sukurti kuo kūrybingesnį sveikinimą, paminėti, kad mes su juo, mes už jį meldžiamės, mes džiaugiamės, kad nepasiduoda priespaudai. Tad visų vardu ir tariau sveikinimo žodį.

Įvedant į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią,1988 m. liepos 12 d. / Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Vos atvykus didelį įspūdį paliko kukli vyskupo buitis. Gyveno jis tokioje nedidelėje, geltonai dažytoje, gerokai nutriušusioje trobelėje. Aišku, tame kaime ir nebuvo didesnių pastatų, kuriuose būtų buvę galima gyventi. Prisimenu, kad prieš save pamatėme neaukšto ūgio, smulkų, kuklų vyrą, kuris mus vėliau pavaišino, pasakė padrąsinantį žodį, pasidžiaugė, kad yra jaunimo, neabejingo Dievo ir tėvynės reikalams.

Visi džiaugėmės, kai valdžia, ilgai spausta, gavusi tūkstančius surinktų tikinčiųjų parašų, sovietmečio pabaigoje leido užimti vyskupo kėdę Kaišiadoryse. Atsimenu, su Lietuvos jaunimu buvome nuvažiavę į Kaišiadoris jo pasveikinti, bet pačiose iškilmėse būti neteko, nes tuo metu buvau paimtas į sovietinę kariuomenę ir natūraliai teko atitolti nuo Bažnyčios gyvenimo Lietuvoje.

 

Minėjote, kad atvykusiam jaunimui vyskupas tarė padrąsinantį žodį. Kaip konkrečiau jis stengdavosi padrąsinti, ką skatino veikti jaunus žmones? Ar labiau kovoti, ar gilintis į tikėjimą, melstis?

Jis pagal savo būdą buvo introvertiško tipo, labiau į susikaupimą linkęs žmogus. Buvo melancholiško dvasingumo tipo, atsigręžęs į vidaus pasaulį. Raginti kovoti nebuvo jo stilius, kaip kitų kunigų ir vyskupų. Sladkevičius labiau ragindavo daryti tai, kas būdinga vyresniajai dvasininkų kartai, bet aktualu visada – skirti dėmesio dvasiniam, vidiniam gyvenimui, nenukrypti vien į aktyvizmą, kovą. Jis skatino nukreipti dėmesį nuo kovos prieš blogus dalykus, kad nesupanašėtume su jais, neapsikrėstume puikybe. Tą bylodavo pats jo bendravimas, laikysena.

 

Kaip susijęs V. Sladkevičius ir pogrindinė kunigų seminarija, kurioje pats mokėtės?

Vyskupo V. Sladkevičiaus dalyvavimas buvo labai reikalingas, nepakeičiamas. Jis priimdavo kandidatus į kunigystę, kuriuos jam pristatydavo tie, kurie pogrindyje rengė tuos kunigus ir kaip vyskupas suteikdavo šventimus. Jis, aišku, šią pogrindinės seminarijos idėją palaikė, kaip ir visas kitas Bažnyčios gynimo pastangas. Kardinolas S. Tamkevičius yra pasakęs, kad kard. V. Sladkevičius buvo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ krikštatėvis. Nors pats tiesiogiai jos neleido, mašinėle nerašė, neredagavo, bet prisidėjo kaip aukščiausias Bažnyčios hierarchas savo pritarimu ir palaiminimu. Panašiai buvo ir su pogrindžio seminarija – pritarė jos veiklai ir kandidatams suteikdavo šventimus.

 

Vysk. V. Sladkevičius grįžta į Kaišiadorių vyskupiją / Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Jeigu peržvelgtumėte visus kartus, kai susipynė Jūsų ir kardinolo keliai, kokį bendrą įspūdį Jums paliko šis žmogus? Kas labiausiai įstrigo?

Iškart galėjai pajusti, kad jis yra maldos ir tikėjimo žmogus, tai sudarė didžiausią jo gyvenimo dalį. Tai nebuvo išmoktas tikėjimo frazių kartojimas, matėsi, kad jis taip mąsto, tiki ir gyvena. Tą dažnai buvo galima pajusti bendraujant su juo. Kai iš jo priėmiau šventimus ir tapau kunigu, dažnai susitikdavome, nes gyvenau šalia jo, už sienos, buvusiame Valančiaus name, kur dabar yra V. Sladkevičiaus memorialinis muziejus. Vadovų mintis buvo tokia, kad šalia jau silpnos sveikatos kardinolo turėtų gyventi ir jaunesnis žmogus, galintis padėti, jei prireiktų. Nors labiausiai kardinolu rūpinosi geriausias jo bičiulis mons. Vincentas Jalinskas.

Man kaip žmogui, artimam literatūros ir meno pasauliui, visada įstrigdavo, kad dažnai tikrai geri, tikintys žmonės, gyvendami tikėjimu ir transliuodami Evangelijos žinią, per pamokslus naudoja įprastus, amžiais teologų naudotus pavyzdžius. Pastebėjau, kad V. Sladkevičius, kai jau buvo kardinolas, ir kai jau pirmaisiais nepriklausomybės metais pas jį atvažiuodavo žymūs politikos veikėjai, kalbėdamas su jais ar rašydamas visada bandydavo pasakyti kažką savito, gilesnę mintį, nekartoti kitų, nors niekada nesiekė pabrėžti savęs.

Kai dirbau „Carite“, dažnai tekdavo bendrauti su užsienio rėmėjais, daugiausiai vokiečiais, ir daugelis jų buvo bent girdėję apie lietuvių vyskupo tremtinio istoriją. Jei turėdavo sveikatos, kardinolas juos priimdavo ir arba pats, arba paprašytas visada parašydavo atminčiai kokį raštelį, padėką. Pastebėjau, kad rašydamas ilgokai pamąstydavo, ar tokį, ar anokį žodį pasakyti, stengdavosi parašyti nekasdieniškai, kažką originalesnio.

Keletas jo frazių, ypač iš pasakytų Atgimimo pradžioje, jau yra istorija, jos geriausiai išreiškia to meto nuotaikas ir būseną. Viena iš tokių frazių buvo pasakyta aukojant po Vilniaus arkikatedros grąžinimo tikintiesiems spontaniškai suorganizuotas šv. Mišias. Buvo jaučiama, kad vyksta istorinis lūžis ir Bažnyčios padėtis pagaliau gerėja mūsų naudai. O kardinolas savo homilijoje pasakė taikinančias frazes – „reikia mokėti laukti ir augti“, „nemindyti vieni kitiems ant kulnų“. Daliai mūsų, karštesnių patriotų, kuriems norėjosi laužyti seną santvarką, o ne laukti, toks raginimas buvo nesuprantamas, bet to meto sąlygomis tai buvo protinga aukščiausiojo Bažnyčios vadovo Lietuvoje pozicija. Tokia kalba buvo bandymas išlaikyti abipusę pagarbą tuo metu, kai tikrai jautėsi susipriešinimo nuotaikos. Ir ta augimo mintis, kaip garstyčios grūdelis Evangelijoje arba tas raugas, kuris neregimai pakeičia visą tešlą, iš tikrųjų buvo taikli ir gera mintis.

 

Į Šventojo Sosto Konsistoriją įvesti nauji kardinolai, antras iš dešinės – V. Sladkevičius / Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka
Ar tapus kardinolu ir Lietuvai tapus laisvai, nedingo ta paprasto ir nuolankaus žmogaus aura?

 

 

Manau, kad pasiekus Nepriklausomybę ta aura gal kaip tik stiprėjo, nes jautėme, kad dėl tokio būdo – nuosaikumo, nuolankumo, pagarbos kiekvienam – tuo metu, kai buvo daug įtampos tarp visuomenės sluoksnių, kardinolas buvo tarsi atsvara kraštutinėms nuotaikoms. Laikydavosi nuostatos, kad kova dėl principų neturėtų tapti asmeniškumu. Sladkevičius sugebėjo bendrauti su visais ir ne dėl konformizmo, o iš katalikiško suvokimo. Kaip kardinolui dvasia artimas kun. Juozas Zdebskis yra pasakęs – joks žmogus negali būti priešas, neturime jo laikyti priešu. Tokia laikysena vertinama nevienareikšmiškai, bet skatinama katalikiškos dvasios. Kol buvo vyskupas, V. Sladkevičius visuomenės procesams darė gerą įtaką.

 

Taikdarys?

Galima sakyti ir taip. Net jei specialiai to nesiekė, tiesiog toks buvo jo būdas.

 

Apibendrinant – kas tokio ypatingo buvo kardinole? Štai žinome kardinolą S. Tamkevičius, kuris buvo kovotojas, o čia kardinolas, kuris nei kalnus nuvertė, nei kumščiais daužė, nei lageryje sėdėjo. Bet jis taip pat tapo neparankus valdžiai, o vėliau – dar ir dvasiniu atgimstančios Lietuvos simboliu.

Taip, išskyrus tremtį, jis nuteistas nebuvo. Kardinolas tarsi nepatyrė skaudžių represijų, bet, kai stebime jo darbą, kai pakalbame su vyresniais kunigais, išgirstame, koks jis buvo geras dvasios tėvas seminarijoje, kaip atsakingai ruošdavosi paskaitoms. Daug kas jį prisimena kaip ugdytoją ne tik žodžiu, bet ir laikysena. Kai pal. Teofilius Matulionis prieš valdžios valią įšventino Sladkevičių kunigu, jam buvo reali galimybė nukentėti. Bažnyčios didvyriai dar buvo tremtyje, kai Lietuvoje spauda atsivėrė laisvesniam žodžiui. Ir štai kažkuriame iš žurnalų, rodos, „Švyturyje“, 1988-aisiais metais vyskupas Sladkevičius atvirais žodžiais pasmerkė sovietinę politiką ir labai atvirai išvardijo visas valdžios Bažnyčiai daromas skriaudas, išsakė visus reikalavimus ir kas Lietuvos Katalikų bažnyčios atžvilgiu buvo daroma neteisingai. Tame straipsnyje išsiskyrė vienas stiprus sakinys apie Stalino laikus: „Bažnyčia sunkiai kentėjo, bet vienintelė nepagarbino diktatoriaus.“ Tad kardinolas visą laiką darė tai, už ką kiekvieną akimirką buvo galima būti suimtam.

Ko gero, su juo yra kaip su tais šventaisiais, kurie nemirė tiesiogiai kankinių mirtimi, bet buvo visada tam pasiruošę, visą laiką buvo pasiruošę kankinio likimui, tiems patiems išbandymams, kuriuos patyrė drąsiausi idealų gynėjai. Turbūt todėl Lietuvos katalikai ir visi geros valios žmonės jį gerbė.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 7-ajame numeryje)