Birželio 14-oji – skausmingoji Lietuvai diena, kaskart primenanti 1941-ųjų pirmąjį masinį lietuvių tautos trėmimą į gyventi netinkamas atšiaurias ir tolimas Sibiro vietoves. Tai lietuvių tautos genocido pradžia, ypatingai žiauriai palietusi labiausiai komunistinių ateistų nekenčiamą visuomenės dalį, skelbiančią Tikėjimo, Gėrio ir Tiesos pergalę – dvasininkiją. Lietuvos Bažnyčios negailestingas persekiojimas – katalikišką Lietuvą okupavusios Rusijos imperijos atneštas nutautinimo ir pavergimo metodas. Šiemet minima paskutinio lietuvių trėmimo 50 metų sukaktis. Nors šios tremties planai ir nebuvo pilnai įvykdyti dėl J. Stalino mirties, tačiau Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų beteisė padėtis dėl to iš esmės nepakito. Autografų paroda skiriama paskutinės tremties datai atminti, taip pat siekiant išsaugoti atminimą visų Kristaus karių, įvairias būdais kovojusių už Bažnyčios ir tikėjimo laisvę. Raštas, laiškas, atvirlaiškis, fotografija ar knyga su dovanojimo įrašu – tai vis istoriniai paliudijimai apie Žmogų, jo veiklą ir epochą. Juos matant, pirmiausia prieš akis iškyla Žmogus, kartais didingas, bet dažniau paprastas ir ištikimas Dievo tarnas. Ekspozicija apima laikus nuo pirmųjų Lietuvos sukilimų prieš carinės Rusijos vergovę XIX amžiuje iki nesenos, atmintin taip ryškiai įsirėžusios sovietinės okupacijos pabaigos. Po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o Vilniaus Dvasinė akademija – uždaryta ir 1842 m. perkelta į Peterburgą. Dar sunkesnės represijos sekė po 1963-1964 m. sukilimo. Jos lietuvių tautos sąmonėje susiję su Vilniaus generalgubernatoriumi M. Muravjovu, pramintu Koriku. Supratusi, kad lietuviai niekada nesusitaikys su stačiatikybe, caro valdžia nutarė prievarta panaikinti skirtumus tarp katalikiškos Lietuvos ir pravoslaviškos Rusijos. Pravoslavinimas turėjo būti pirmuoju žingsniu į rusifikavimą. Caro Aleksandro II uždraudžiama spauda ir mokymas lietuviškomis raidėmis. Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui pradėjus lietuviškas maldaknyges spausdinti Prūsijoje ir sukūrus knygnešių tinklą joms gabenti ir platinti Lietuvoje, caras griebėsi teismų ir trėmimų į Sibirą. Kadangi aktyviausi knygnešių sąjūdžio organizatoriai buvo kunigai, caro režimas savo represijas nukreipė prieš Bažnyčią. Vyskupas Motiejus Valančius kartu su Žemaičių vyskupijos kurija perkeltas (ištremtas) į Kauną. Valdžiai suvokus Bažnyčios įtaką tautiniam sąjūdžiui, sekė nauja bažnyčių uždarinėjimo banga. Vien Žemaičių vyskupijoje, kuriai priklausė didžiuma etninių Lietuvos žemių, buvo uždaryti 46 vienuolynai ir 23 bažnyčios. Ne tik po Lietuvą, bet ir po visą imperiją nuskambėjo Kęstaičių (1886 m.) ir Kražių (1893 m.) bažnyčių uždarymo bylos. Okupacinė valdžia perėmė bažnyčių administravimą, draudė bažnytines rinkiavas, vertė iš sakyklų skelbti “graždanke” surašytus caro manifestus. Nežiūrint į tai, jai nepavyko nutautinti ir supravoslavinti lietuvių tautos ir 1904 m. teko grąžinti lietuvių spaudą. Keitėsi laikai, bet nesikeitė okupantų veikimo metodai. Nors sovietinė konstitucija garantavo sąžinės laisvę, tikrovėje buvo galima propaguoti tik marksizmą leninizmą, kuris Bažnyčios atžvilgiu pasireiškė kaip primityvusis ateizmas. Jau pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940 – 1941 m.) Liaudies vyriausybė nutraukė Lietuvos 5 Respublikos ir Vatikano konkordatą, panaikino tikybos dėstymą mokyklose, uždarė kunigų seminarijas ir vienuolynus… Vilkaviškio kunigų seminarijos patalpose buvo įrengtos kareivinės. Lietuvos Bažnyčia patyrė okupantų neapykantą, kuri pirmomis karo dienomis pasruvo Budavonės miške žiauriai nukankintų kunigų Vaclovo Balsio, Justino Dabrilos, Jono Petrikos krauju. Iš viso pirmomis karo dienomis Lietuvoje NKVD nužudė 17 kunigų. Antikrikščioniška buvo ir nacių ideologija, diegta 1941-1944 m. Okupavę kraštą, jie neleido funkcionuoti šalies nepriklausomybę atkūrusiai J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybei, masiškai žudė okupuotos šalies piliečius, varžė Bažnyčios veiklą. Lageriuose kentė su tuo nesusitaikę kunigai Alfonsas Lipniūnas, Stasys Yla, Mykolas Krupavičius. Praūžus Antrojo pasaulinio karo audroms, Lietuvą užgriuvo dar masiškesni trėmimai, nei 1941-aisiais. Partizanų bunkeryje žūsta partizanų Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Krivaitis, Grafas, MGB budelių sušaudomas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, sovietų kalėjimuose nukankinami arkivyskupas Mečislovas Reinys, Vasario 16-osios Akto signatarai prelatas Vladas Mironas, profesorius Pranas Dovydaitis, nuolat lageriuose kankinami arkivyskupas Teofilius Matulionis, vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Vėliau lageriuose kenčia partizanų kapelionas Antanas Ylius-Vilkas, kun. Zigmas Neciunskas-Elytė, kun. Pranas Račiūnas MIC, Sibire tremtyje nukankinama mokytoja ateitininkė Adelė Dirsytė. Žymiausi naujausių laikų Bažnyčios didvyriai ir kankiniai – pogrindinės Kunigų seminarijos, veikusios sovietinės okupacijos metu (1960 – 1988 m.), vadovai ir jos auklėtiniai, “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” leidėjai ir platintojai. Tai Šventosios Romos Katalikų bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius MIC, arkivyskupas Julijonas Steponavičius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, kunigas Juozas Zdebskis, kunigas Bronislovas Laurinavičius, prelatas Alfonsas Svarinskas, vyskupas Jonas Boruta SJ, kun. Virgilijus Jaugelis, vienuolė Felicija Nijolė Sadūnaitė, kun. Jonas Kastytis Matulionis SJ ir kt. Sukilėlių ir knygnešių trėmimas į Sibirą carų laikais ir partizanų šaudymas bei “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” leidėjų kalinimas sovietiniame GULAG’e – kokios klaikios paralelės! Ar ne primena J. Stalino potvarkis dėl Kauno paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios nusavinimo caro įsaką uždaryti ir sunaikinti Kęstaičių bažnyčią? Ir nors Katalikų Bažnyčios persekiojimai, kaip ir Lietuvos okupacijos, truko bemaž du šimtus metų, tačiau Ji išliko. Nenugalėta! Nuoširdžiai dėkojame visiems, padėjusiems rengti šią parodą, ypatingai Vilkaviškio vyskupui JE Rimantui Norvilai, suteikusiam jai “pastogę”, Kauno paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komiteto pirmininkui kun. Vytautui Grigaravičiui, Lietuvos “Caritas” generaliniam direktoriui kun. Robertui Grigui, Kauno apskrities viešosios bibliotekos bibliotekininkei Genovaitei Šivickienei, bibliofilui Kazimierui Antanui Grinkevičiui, p. Valerijai Paprockienei, p. Juozui Peičiui, p. Algimantui Kralikui.