Perskaičius V. Spenglos straipsnį apie vysk. Pranciškų Ramanauską, prieš akis iškilo dienos, praleistos lageryje drauge su vyskupu, mano kunigystės tėvu (vysk. P. Ramanauskas Abezės lageryje 1954 m. spalio 3 d. A. Svarinską įšventino kunigu – red.), ir jaučiu reikalą pasidalyti mintimis apie šį ištikimą Bažnyčios ir tėvynės sūnų.
Visų pirma mane stebino ir žavėjo jo paprastumas. Lageryje drauge su mumis kalėjo jau pagyvenęs mažamokslis, bet geras Lietuvos laukų artojėlis Mačiulis. Kai gaudavo laišką, jis eidavo pas vyskupą, kad šis perskaitytų. Ir skaitydavo vyskupas, niekada neatsisakydavo…
Vyskupas gaudavo daug siuntinių. Be kitų maisto produktų, juose būdavo padžiovinto sūrio. Lagerio parduotuvėje vyskupas nusipirkdavo machorkos (tabako) ir į vieną savo palaidinės kišenę prisikraudavo sūrio, o į kitą – machorkos. Eidavo ir sutiktiems kaliniams dalydavo: rūkantiems – machorkos, nerūkantiems – sūrio.
Po Stalino mirties lageryje atsirado ir privati valgykla, “kitaika”, kurioje, atsilyginus virėjui, buvo galima iš siuntiniuose gautų produktų pasigaminti papildomo maisto. Pasigaminęs tokio valgio, vyskupas visuomet man liepdavo pakviesti du kalinius ir tik dalydamasis su jais valgydavo dovanas iš Lietuvos. Kiekvieną kartą kviesdavau vis kitus asmenis, kad nebūtų išskirtų ar nuskriaustų. Nepasakysi, kad šitaip vyskupas elgdavosi dėl maisto pertekliaus: artimo meilė jį vertė taip daryti. Tik kaliniai žino, kaip nelengva – oi, kaip nelengva! – nuo savo burnos atitraukti kąsnį ir atiduoti kitam…
Vyskupas stebino savo malonumu ir šypsena (apie ką kalba ir VSpenglos straipsnyje minimi jį lageryje sekę agentai). Kartu su vyskupu vienoje MGB kameroje sėdėjęs kun. Vladas Požėla prisimena, kad iš tardymų grįžęs vyskupas visuomet truputį šypsodavosi. Kameros bičiuliai jam pavydėjo ir pasišnibždėdavo, jog vyskupo tikriausiai nemuša, kad jis toks giedras grįžta iš tardymų. Kartą pirtyje, pamatę išsirengusį vyskupą, nustėro: gumine lazda jis buvo sukapotas nuo galvos iki kojų.
Toks giedras ir malonus vyskupas buvo ir lageryje. Todėl jam pagarbą jautė ne tik tikintys kaliniai, bet ir indiferentai bei kitatikiai. Kartu su mumis kalėjo buvęs valstiečių liaudininkų veikėjas Izidorius Toliušis. Jis sakydavo: “Kaip tėvas Pranciškus pasakys, – šitaip jis vadindavo vyskupą, – taip ir reikia daryti”. O rusai kaliniai, nusiklausę mūsų kreipinio “Ekscelencija”, į vyskupą kreipdavosi “Abselencija”. Jie nežinojo šio žodžio prasmės ir manė, kad tokia vyskupo pavardė.
Vasarą būdavo labai gražios baltosios naktys. Besileidžianti saulė savo šviesa nuauksindavo tundrą, barakus ir bekraštį dangų. Laukdavome to keisto optinio reginio: kai saulė beveik pasiekdavo horizontą, ji vėl šokteldavo aukštyn, tarsi norėdama savo šviesa pamaloninti visus ja besigėrinčius. Tokiais baltųjų naktų vakarais gegužės ir birželio mėnesiais mes lauke, prie saulės apšviestos vakarinės barako sienos, ėmėme rengti gegužines ir birželines pamaldas, į kurias rinkdavosi daug lietuvių. Aš jau buvau kunigas, tad vesdavau pamaldas, o vyskupas tarsteldavo žodį, pamoksliuką. Aišku, mūsų susirinkimai negalėjo likti nepastebėti prižiūrėtojų, o gal ir šnipų. Kartą praeinantis prižiūrėtojas pamatė būriui kalinių kalbantį vyskupą. Tuojau pat vyskupui ir man liepė su juo eiti į sargybos būstinę. Budintis prižiūrėtojas surašė aktą ir palydėjo komentarais: “Dėl tavęs, seni, – kreipėsi į vyskupą, – tai suprantama. Bet tu, felčeri, – pasisuko į mane, – mokytas žmogus ir tiki Dievą!..” Kai vyskupui davė aktą pasirašyti, paklausė: “Seni, turbūt beraštis?” – “Taip”, – atsakė vyskupas ir akte vietoj parašo nubrėžė tris kryžiukus… Kad nesu- keltume įtarimo, po to melsdavomės pavėsinėje prie sporto aikštelės, apsimesdami stebį žaidėjus. Melsdavomės su kepurėmis ant galvų ir papirosais rankose: jeigu prižiūrėtojai artyn, papirosai į burną – “perekur” (liet.”parūkymas”)…
Kai 1955 -1956 metais imta kalinius paleidinėti iš lagerių, kartą pasakiau vyskupui: “Gal laikas surimtėti?” O vyskupas visai rimtai perspėjo: “Naujo neįgysi, o ką turėjai -prarasi”… Toks buvo mūsų lagerio vyskupas.
Aš į Lietuvą grįžau 1956 m. balandį, o vyskupas – rugpjūčio pradžioje. Pirmą kartą su juo susitikau Kuršėnuose. Sužinojau, kad jis, nepaisydamas lagerio nuovargio ir silpnos sveikatos, autobusu ar kieno nors motociklu pavėžėtas, lanko visus vyskupijos dekanatus. Atvyksta pas dekaną visai savaitei ir kviečia pas save po vieną visus dekanato kunigus: su jais susitinka, pataria, paragina, padrąsina… Po pietų išėjome į sodą pasivaikščioti. Vyskupas ir sako: “Klok viską, ką gero ir blogo pamatei Lietuvoje”. Aš papasakojau, ką pastebėjau kunigų ir žmonių gyvenime. Tada jis man lyg priesaką davė: “Jūs, jauni, važinėkit, šnekėkit, organizuokit, kovokit, o aš jus laiminsiu”.
Atkakdavo vyskupas ir į Vilnių, Kauną. Visada nakvodavo pas buvusius lagerininkus. Aplankydavo ir bolševikų nužudyto generolo JJuodišiaus žmoną. Visus kiek įmanydamas paremdavo pinigais.
Kartą, kai kunigavau Kulautuvoje (dar prieš antrąjį areštą), netikėtai pas mane apsilankė vyskupas su kun. P.Šniukšta. (Kun. P.Šniukšta buvo betygalietis ir vyskupo kraštietis, todėl ir palydėjo kelionėn.) O aš kaip tik neturiu kuo pavaišinti: tik duona, sviestas ir pienas. Atsiprašęs padėjau viską ant stalo. Vyskupas kuo ramiausiai užkando, o kun. P.Šniukšta nelietė ir turbūt stebėjosi, kad vyskupas pas tokį vargšą važiavo.
Antrą kartą (1958 m.) mane areštavo, kai dirbau Betygaloje. Jau būdamas lageryje gaunu vyskupo laišką, kuriame jis rašo, kad tris dienas praleido Betygaloje. (Gaila, kad laiškas neišliko ir tik atmintis išsaugojo jo turinį.) Vyskupas rašė, kad Betygaloje su daug kuo kalbėjosi ir laiške taip įvertino mano darbą: “Viską, ką darei, darei gerai. Rašyk: kuo galėsiu, padėsiu”. Po kurio laiko pasiekė skaudi žinia: vyskupas mirė.
Trys vyskupai kankiniai – vysk. V.Borisevičius ir arkivyskupai M.Reinys ir T.Matulionis – keliami į altorių garbę. Mano tvirtu įsitikinimu, paremtu bendro kalinimo dienomis, vysk. P.Ramanauskas to taip pat nusipelnė: ir dėl savo ištikimybės Bažnyčiai, ir dėl artimo meilės, ir dėl patirtų kančių už Dievą ir Bažnyčią. Kodėl ir kas jį užmiršo? O gal dar nevėlu nubraukti užmaršties dulkes nuo jo šventumo aureolės ir leisti jai suspindėti visais jo dorybių brangakmeniais? Nedera Lietuvai užmiršti savo kankinių ir šventųjų: ir šiandien Bažnyčia gaivinasi iš jų sielų verdenių.
Perskaičius V. Spenglos straipsnį apie vysk. Pranciškų Ramanauską, prieš akis iškilo dienos, praleistos lageryje drauge su vyskupu, mano kunigystės tėvu (vysk. P. Ramanauskas Abezės lageryje 1954 m. spalio 3 d. A. Svarinską įšventino kunigu – red.), ir jaučiu reikalą pasidalyti mintimis apie šį ištikimą Bažnyčios ir tėvynės sūnų.
Visų pirma mane stebino ir žavėjo jo paprastumas. Lageryje drauge su mumis kalėjo jau pagyvenęs mažamokslis, bet geras Lietuvos laukų artojėlis Mačiulis. Kai gaudavo laišką, jis eidavo pas vyskupą, kad šis perskaitytų. Ir skaitydavo vyskupas, niekada neatsisakydavo…
Vyskupas gaudavo daug siuntinių. Be kitų maisto produktų, juose būdavo padžiovinto sūrio. Lagerio parduotuvėje vyskupas nusipirkdavo machorkos (tabako) ir į vieną savo palaidinės kišenę prisikraudavo sūrio, o į kitą – machorkos. Eidavo ir sutiktiems kaliniams dalydavo: rūkantiems – machorkos, nerūkantiems – sūrio.
Po Stalino mirties lageryje atsirado ir privati valgykla, “kitaika”, kurioje, atsilyginus virėjui, buvo galima iš siuntiniuose gautų produktų pasigaminti papildomo maisto. Pasigaminęs tokio valgio, vyskupas visuomet man liepdavo pakviesti du kalinius ir tik dalydamasis su jais valgydavo dovanas iš Lietuvos. Kiekvieną kartą kviesdavau vis kitus asmenis, kad nebūtų išskirtų ar nuskriaustų. Nepasakysi, kad šitaip vyskupas elgdavosi dėl maisto pertekliaus: artimo meilė jį vertė taip daryti. Tik kaliniai žino, kaip nelengva – oi, kaip nelengva! – nuo savo burnos atitraukti kąsnį ir atiduoti kitam…
Vyskupas stebino savo malonumu ir šypsena (apie ką kalba ir VSpenglos straipsnyje minimi jį lageryje sekę agentai). Kartu su vyskupu vienoje MGB kameroje sėdėjęs kun. Vladas Požėla prisimena, kad iš tardymų grįžęs vyskupas visuomet truputį šypsodavosi. Kameros bičiuliai jam pavydėjo ir pasišnibždėdavo, jog vyskupo tikriausiai nemuša, kad jis toks giedras grįžta iš tardymų. Kartą pirtyje, pamatę išsirengusį vyskupą, nustėro: gumine lazda jis buvo sukapotas nuo galvos iki kojų.
Toks giedras ir malonus vyskupas buvo ir lageryje. Todėl jam pagarbą jautė ne tik tikintys kaliniai, bet ir indiferentai bei kitatikiai. Kartu su mumis kalėjo buvęs valstiečių liaudininkų veikėjas Izidorius Toliušis. Jis sakydavo: “Kaip tėvas Pranciškus pasakys, – šitaip jis vadindavo vyskupą, – taip ir reikia daryti”. O rusai kaliniai, nusiklausę mūsų kreipinio “Ekscelencija”, į vyskupą kreipdavosi “Abselencija”. Jie nežinojo šio žodžio prasmės ir manė, kad tokia vyskupo pavardė.
Vasarą būdavo labai gražios baltosios naktys. Besileidžianti saulė savo šviesa nuauksindavo tundrą, barakus ir bekraštį dangų. Laukdavome to keisto optinio reginio: kai saulė beveik pasiekdavo horizontą, ji vėl šokteldavo aukštyn, tarsi norėdama savo šviesa pamaloninti visus ja besigėrinčius. Tokiais baltųjų naktų vakarais gegužės ir birželio mėnesiais mes lauke, prie saulės apšviestos vakarinės barako sienos, ėmėme rengti gegužines ir birželines pamaldas, į kurias rinkdavosi daug lietuvių. Aš jau buvau kunigas, tad vesdavau pamaldas, o vyskupas tarsteldavo žodį, pamoksliuką. Aišku, mūsų susirinkimai negalėjo likti nepastebėti prižiūrėtojų, o gal ir šnipų. Kartą praeinantis prižiūrėtojas pamatė būriui kalinių kalbantį vyskupą. Tuojau pat vyskupui ir man liepė su juo eiti į sargybos būstinę. Budintis prižiūrėtojas surašė aktą ir palydėjo komentarais: “Dėl tavęs, seni, – kreipėsi į vyskupą, – tai suprantama. Bet tu, felčeri, – pasisuko į mane, – mokytas žmogus ir tiki Dievą!..” Kai vyskupui davė aktą pasirašyti, paklausė: “Seni, turbūt beraštis?” – “Taip”, – atsakė vyskupas ir akte vietoj parašo nubrėžė tris kryžiukus… Kad nesu- keltume įtarimo, po to melsdavomės pavėsinėje prie sporto aikštelės, apsimesdami stebį žaidėjus. Melsdavomės su kepurėmis ant galvų ir papirosais rankose: jeigu prižiūrėtojai artyn, papirosai į burną – “perekur” (liet.”parūkymas”)…
Kai 1955 -1956 metais imta kalinius paleidinėti iš lagerių, kartą pasakiau vyskupui: “Gal laikas surimtėti?” O vyskupas visai rimtai perspėjo: “Naujo neįgysi, o ką turėjai -prarasi”… Toks buvo mūsų lagerio vyskupas.
Aš į Lietuvą grįžau 1956 m. balandį, o vyskupas – rugpjūčio pradžioje. Pirmą kartą su juo susitikau Kuršėnuose. Sužinojau, kad jis, nepaisydamas lagerio nuovargio ir silpnos sveikatos, autobusu ar kieno nors motociklu pavėžėtas, lanko visus vyskupijos dekanatus. Atvyksta pas dekaną visai savaitei ir kviečia pas save po vieną visus dekanato kunigus: su jais susitinka, pataria, paragina, padrąsina… Po pietų išėjome į sodą pasivaikščioti. Vyskupas ir sako: “Klok viską, ką gero ir blogo pamatei Lietuvoje”. Aš papasakojau, ką pastebėjau kunigų ir žmonių gyvenime. Tada jis man lyg priesaką davė: “Jūs, jauni, važinėkit, šnekėkit, organizuokit, kovokit, o aš jus laiminsiu”.
Atkakdavo vyskupas ir į Vilnių, Kauną. Visada nakvodavo pas buvusius lagerininkus. Aplankydavo ir bolševikų nužudyto generolo JJuodišiaus žmoną. Visus kiek įmanydamas paremdavo pinigais.
Kartą, kai kunigavau Kulautuvoje (dar prieš antrąjį areštą), netikėtai pas mane apsilankė vyskupas su kun. P.Šniukšta. (Kun. P.Šniukšta buvo betygalietis ir vyskupo kraštietis, todėl ir palydėjo kelionėn.) O aš kaip tik neturiu kuo pavaišinti: tik duona, sviestas ir pienas. Atsiprašęs padėjau viską ant stalo. Vyskupas kuo ramiausiai užkando, o kun. P.Šniukšta nelietė ir turbūt stebėjosi, kad vyskupas pas tokį vargšą važiavo.
Antrą kartą (1958 m.) mane areštavo, kai dirbau Betygaloje. Jau būdamas lageryje gaunu vyskupo laišką, kuriame jis rašo, kad tris dienas praleido Betygaloje. (Gaila, kad laiškas neišliko ir tik atmintis išsaugojo jo turinį.) Vyskupas rašė, kad Betygaloje su daug kuo kalbėjosi ir laiške taip įvertino mano darbą: “Viską, ką darei, darei gerai. Rašyk: kuo galėsiu, padėsiu”. Po kurio laiko pasiekė skaudi žinia: vyskupas mirė.
Trys vyskupai kankiniai – vysk. V.Borisevičius ir arkivyskupai M.Reinys ir T.Matulionis – keliami į altorių garbę. Mano tvirtu įsitikinimu, paremtu bendro kalinimo dienomis, vysk. P.Ramanauskas to taip pat nusipelnė: ir dėl savo ištikimybės Bažnyčiai, ir dėl artimo meilės, ir dėl patirtų kančių už Dievą ir Bažnyčią. Kodėl ir kas jį užmiršo? O gal dar nevėlu nubraukti užmaršties dulkes nuo jo šventumo aureolės ir leisti jai suspindėti visais jo dorybių brangakmeniais? Nedera Lietuvai užmiršti savo kankinių ir šventųjų: ir šiandien Bažnyčia gaivinasi iš jų sielų verdenių.