Toks buvo mūsų lagerio vyskupas

XXI amžius, Nr. 98, 2020 12 22,

Mons. Alfonsas Svarinskas

 

Perskaičius V. Spenglos straipsnį apie vysk. Pranciškų Ramanauską, prieš akis iškilo dienos, praleistos lageryje drauge su vyskupu, mano kunigystės tėvu (vysk. P. Ramanauskas Abezės lageryje 1954 m. spalio 3 d. A. Svarinską įšventino kunigu – red.), ir jaučiu reikalą pasidalyti mintimis apie šį ištikimą Bažny­čios ir tėvynės sūnų.

Visų pirma mane stebino ir žavėjo jo paprastumas. Lageryje drauge su mumis kalėjo jau pa­gyvenęs mažamokslis, bet geras Lietuvos laukų artojėlis Mačiu­lis. Kai gaudavo laišką, jis eida­vo pas vyskupą, kad šis perskai­tytų. Ir skaitydavo vyskupas, nie­kada neatsisakydavo…

Vyskupas gaudavo daug siun­tinių. Be kitų maisto produktų, juose būdavo padžiovinto sūrio. Lagerio parduotuvėje vyskupas nusipirkdavo machorkos (taba­ko) ir į vieną savo palaidinės ki­šenę prisikraudavo sūrio, o į kitą – machorkos. Eidavo ir sutik­tiems kaliniams dalydavo: rūkan­tiems – machorkos, nerūkantiems – sūrio.

Po Stalino mirties lageryje atsirado ir privati valgykla, „kitaika”, kurioje, atsilyginus virė­jui, buvo galima iš siuntiniuose gautų produktų pasigaminti pa­pildomo maisto. Pasigaminęs to­kio valgio, vyskupas visuomet man liepdavo pakviesti du kali­nius ir tik dalydamasis su jais val­gydavo dovanas iš Lietuvos. Kiekvieną kartą kviesdavau vis kitus asmenis, kad nebūtų išskir­tų ar nuskriaustų. Nepasakysi, kad šitaip vyskupas elgdavosi dėl maisto pertekliaus: artimo mei­lė jį vertė taip daryti. Tik kali­niai žino, kaip nelengva – oi, kaip nelengva! – nuo savo burnos ati­traukti kąsnį ir atiduoti kitam…

Vyskupas stebino savo malo­numu ir šypsena (apie ką kalba ir VSpenglos straipsnyje minimi jį lageryje sekę agentai). Kartu su vyskupu vienoje MGB kame­roje sėdėjęs kun. Vladas Požėla prisimena, kad iš tardymų grįžęs vyskupas visuomet truputį šyp­sodavosi. Kameros bičiuliai jam pavydėjo ir pasišnibždėdavo, jog vyskupo tikriausiai nemuša, kad jis toks giedras grįžta iš tardy­mų. Kartą pirtyje, pamatę išsi­rengusį vyskupą, nustėro: gumi­ne lazda jis buvo sukapotas nuo galvos iki kojų.

Toks giedras ir malonus vys­kupas buvo ir lageryje. Todėl jam pagarbą jautė ne tik tikintys ka­liniai, bet ir indiferentai bei ki­tatikiai. Kartu su mumis kalėjo buvęs valstiečių liaudininkų vei­kėjas Izidorius Toliušis. Jis saky­davo: „Kaip tėvas Pranciškus pa­sakys, – šitaip jis vadindavo vys­kupą, – taip ir reikia daryti”. O rusai kaliniai, nusiklausę mūsų kreipinio „Ekscelencija”, į vys­kupą kreipdavosi „Abselencija”. Jie nežinojo šio žodžio prasmės ir manė, kad tokia vyskupo pa­vardė.

Vasarą būdavo labai gražios baltosios naktys. Besileidžianti saulė savo šviesa nuauksindavo tundrą, barakus ir bekraštį dan­gų. Laukdavome to keisto opti­nio reginio: kai saulė beveik pa­siekdavo horizontą, ji vėl šoktel­davo aukštyn, tarsi norėdama sa­vo šviesa pamaloninti visus ja be­sigėrinčius. Tokiais baltųjų nak­tų vakarais gegužės ir birželio mėnesiais mes lauke, prie saulės apšviestos vakarinės barako sie­nos, ėmėme rengti gegužines ir birželines pamaldas, į kurias rink­davosi daug lietuvių. Aš jau bu­vau kunigas, tad vesdavau pa­maldas, o vyskupas tarsteldavo žodį, pamoksliuką. Aišku, mūsų susirinkimai negalėjo likti nepa­stebėti prižiūrėtojų, o gal ir šni­pų. Kartą praeinantis prižiūrėto­jas pamatė būriui kalinių kalban­tį vyskupą. Tuojau pat vyskupui ir man liepė su juo eiti į sargybos būstinę. Budintis prižiūrėtojas surašė aktą ir palydėjo komen­tarais: „Dėl tavęs, seni, – kreipė­si į vyskupą, – tai suprantama. Bet tu, felčeri, – pasisuko į ma­ne, – mokytas žmogus ir tiki Die­vą!..” Kai vyskupui davė aktą pa­sirašyti, paklausė: „Seni, turbūt beraštis?” – „Taip”, – atsakė vys­kupas ir akte vietoj parašo nu­brėžė tris kryžiukus… Kad nesu- keltume įtarimo, po to melsda­vomės pavėsinėje prie sporto aikštelės, apsimesdami stebį žai­dėjus. Melsdavomės su kepurė­mis ant galvų ir papirosais ran­kose: jeigu prižiūrėtojai artyn, papirosai į burną – „perekur” (liet.”parūkymas”)…

Kai 1955 -1956 metais imta kalinius paleidinėti iš lagerių, kar­tą pasakiau vyskupui: „Gal laikas surimtėti?” O vyskupas visai rim­tai perspėjo: „Naujo neįgysi, o ką turėjai -prarasi”… Toks buvo mūsų lagerio vyskupas.

Aš į Lietuvą grįžau 1956 m. balandį, o vyskupas – rugpjūčio pradžioje. Pirmą kartą su juo su­sitikau Kuršėnuose. Sužinojau, kad jis, nepaisydamas lagerio nuovargio ir silpnos sveikatos, autobusu ar kieno nors motocik­lu pavėžėtas, lanko visus vysku­pijos dekanatus. Atvyksta pas dekaną visai savaitei ir kviečia pas save po vieną visus dekanato ku­nigus: su jais susitinka, pataria, paragina, padrąsina… Po pietų išėjome į sodą pasivaikščioti. Vyskupas ir sako: „Klok viską, ką gero ir blogo pamatei Lietuvo­je”. Aš papasakojau, ką pastebė­jau kunigų ir žmonių gyvenime. Tada jis man lyg priesaką davė: „Jūs, jauni, važinėkit, šnekėkit, organizuokit, kovokit, o aš jus laiminsiu”.

Atkakdavo vyskupas ir į Vil­nių, Kauną. Visada nakvodavo pas buvusius lagerininkus. Ap­lankydavo ir bolševikų nužudy­to generolo JJuodišiaus žmoną. Visus kiek įmanydamas parem­davo pinigais.

Kartą, kai kunigavau Kulau­tuvoje (dar prieš antrąjį areštą), netikėtai pas mane apsilankė vyskupas su kun. P.Šniukšta. (Kun. P.Šniukšta buvo betygalietis ir vyskupo kraštietis, todėl ir palydėjo kelionėn.) O aš kaip tik neturiu kuo pavaišinti: tik duo­na, sviestas ir pienas. Atsiprašęs padėjau viską ant stalo. Vysku­pas kuo ramiausiai užkando, o kun. P.Šniukšta nelietė ir turbūt stebėjosi, kad vyskupas pas tokį vargšą važiavo.

Antrą kartą (1958 m.) mane areštavo, kai dirbau Betygaloje. Jau būdamas lageryje gaunu vys­kupo laišką, kuriame jis rašo, kad tris dienas praleido Betygaloje. (Gaila, kad laiškas neišliko ir tik atmintis išsaugojo jo turinį.) Vys­kupas rašė, kad Betygaloje su daug kuo kalbėjosi ir laiške taip įvertino mano darbą: „Viską, ką darei, darei gerai. Rašyk: kuo ga­lėsiu, padėsiu”. Po kurio laiko pasiekė skaudi žinia: vyskupas mirė.

Trys vyskupai kankiniai – vysk. V.Borisevičius ir arkivysku­pai M.Reinys ir T.Matulionis – keliami į altorių garbę. Mano tvirtu įsitikinimu, paremtu ben­dro kalinimo dienomis, vysk. P.Ramanauskas to taip pat nusi­pelnė: ir dėl savo ištikimybės Bažnyčiai, ir dėl artimo meilės, ir dėl patirtų kančių už Dievą ir Bažnyčią. Kodėl ir kas jį užmir­šo? O gal dar nevėlu nubraukti užmaršties dulkes nuo jo šven­tumo aureolės ir leisti jai suspin­dėti visais jo dorybių brangak­meniais? Nedera Lietuvai užmirš­ti savo kankinių ir šventųjų: ir šiandien Bažnyčia gaivinasi iš jų sielų verdenių.