.

Kunigas grąžino dienoraštį. Toje vietoje, kur parašyta, kad (akušerijos-ginekologijos) gamybinės praktikos metu dariau abortus, radau įdėtą Madonos su Kūdikiu paveikslėlį. Žiūrėjau į šį paveikslą ir akys pritvinko ašarų. Juk tie, su kuriais aš taip pasielgiau, irgi būtų buvę tokie pat gražūs, kaip Kūdikis ant Marijos rankų.

.

Šiandien nuėjau pas Kunigą. Žinojau, kad kalbėsim apie tai. Mintyse teisinau save, kad tie kūdikiai ir taip jau buvo pasmerkti ir vis tiek būtų žuvę: argi svarbu, kas tai padarys!? Aš juk tik mokinė!

Kunigas pasakė:

– Man buvo taip skaudu… Būtų lengviau iškentėti bet kokį skausmą, tik ne tai…

Man pasidarė negera.

Pokalbio tema buvo iš tiesų subtili.

– Materialistiniu požiūriu nėra motyvų reikalauti iš žmogaus doros, – pradėjo Kunigas, – taip pat nėra motyvų reikalauti, kad žmonės lytinį gyvenimą pradėtų tik santuokoje. Tačiau krikščionybės požiūris yra kitoks. Taip Kūrėjo plane numatyta. Tai rodo pačios žmogiškosios prigimties jautrumas kai kuriems dalykams. Kodėl mes jaučiame gėdą? Kodėl jaučiame, kad intymūs santykiai prieš santuoką žemina žmogų? Tai, kas prieštarauja gamtos dėsniams, Kūrėjo planui, visada yra blogis. Žmonių giminės tęsimas – tai dalyvavimas paties Kūrėjo veikloje. Ir tai turi būti sąmoninga veikla, be galo graži ir šventa. Santuoka – apsisprendimas gyventi moterystėje. Kai lytinis gyvenimas pradedamas be šio apsisprendimo, tik pasidavus aistros impulsui, žmogus smunka iki gyvulio. Atsidūręs gyvulio lygmenyje, žmogus pasijunta negarbingai. Tas atveda žmones, mylinčius vienas kitą, į nuodėmę.

O man atrodė kitaip – visa tai taip toli nuo nuodėmės. Aš troškau mylėti, turėti draugą ir man atrodė, kad jį bučiuoti gražu ir gera. Aš dar nieko nebuvau įsimylėjus ir tikėjau, kad sutiksiu tokį žmogų, kurį tikrai galėsiu pamilti pačia gražiausia meile.

Kol Kunigas kalbėjo, daug prieštaringų minčių sukosi galvoje. Juk apie daugelį dalykų pasirodo galvojau klaidingai. Kokia atbukusi mano sąžinė, kokius dalykus aš dariau net nesusimąstydama. Kalbėjomės apie ginekologo darbą. Kunigas taip aiškiai, taip puikiai orientavosi visais gyvenimo klausimais ir mokėjo pagauti pačią dalykų esmę. Mano pašaukimo esmė daryti viską, kad būtų išgelbėta žmogaus gyvybė. Tas siekis turi tapti mano gyvenimo esme. Pajutau kažkokį moralinį gyvenimo pagrindą.

Kunigas dar kalbėjo apie maldą, dvasinę pažangą, apie žmogaus asmeninį santykį su Dievu. Jis kalbėjo apie tai, kad siekiant didelio tikslo, reikia daug kantrybės ir aukos. Išeinant paguodė, kad nenusiminčiau, kad kiekvienu atveju turėčiau drąsos kreiptis į Dievą.

.

Vakar grįžtant namo, autobuse, prisėdo nepažįstama moteris. Ji pradėjo įkyriai kalbėti ir daug blogo pripasakojo apie mano Kunigą. Pradžioje man pasirodė keista, o vėliau baisu viso to klausytis ne dėl to, kad būčiau patikėjusi jos žodžiais, o todėl, kad apie patį geriausią žmogų mano gyvenime šitaip kalbama ir dar viešoj vietoj. Ji kalbėjo, o aš vis kartojau:

– Aš netikiu jūsų žodžiais!Netikiu! Netikiu!

.

Laikraštyje perskaičiau atvirą laišką broliui Kunigui. Rašė Žaliakalnio bažnyčios vikaro brolis. Laiške rašoma, kad kunigas draugauja su merginomis ir gyvena su jomis kaip su žmonomis.

Grupėje, kur mokausi, taip pat kilo ginčas dėl to straipsnio. Visi Kunigą smerkė. Iš kalbų man pasirodė, kad padėtis panaši į mano Kunigo padėtį.

Nuėjusi į biblioteką dar kartą perskaičiau straipsnį ir susimąsčiau. Juk redakcija negalėtų spausdinti nepatikrintų faktų. Gal buvo pagrindo taip rašyti? Jei tai, kas parašyta, tiesa, tai baisu. Klysti gali kiekvienas, bet būti tokiu veidmainiu, niekšu – tai daugiau negu klaida. Juk kunigo autoritetas siejasi su Bažnyčios garbe. Suprantu, kad kunigų niekšybės nepaneigia religijos, bet daugelis žmonių kunigų gyvenimą sieja su krikščionybės esme. Todėl taip skaudu matyti kunigų klaidas.

Bet jei visa tai tik gudriai sufabrikuotas šmeižtas?..

Aplankiau sesę Adą. Ji garantavo, kad laikraštyje išspausdintas laiškas Kunigui yra tikras melas, dėl jo veiklos. Juk ir pati žinojau, kad laikraščiuose beveik kasdien būna antireliginių straipsnių.

Dieve, kokią baisią kančią reikia iškentėti šmeižiamiems kunigams! Vakare meldžiausi už juos. Kaip sunku turi būti pakelti Kunigui šį šmeižtą ir dirbti toliau! Ir kiek viso to dar bus ateityje! Sesė Ada atvėrė man akis. Viešpatie, jeigu galima, tegul praeina šis skausmas jam, bet jei reikia, tebūna Tavo Valia. Tik su Tavim jis viską nugalės. Kunige, būk tvirtas!

.

Skaudu. Kunigą iš Kauno iškėlė į kitą miestą. Jau praėjo trys mėnesiai. Pati nesusigaudau, kas man darosi. Juk aš taip tikėjau Dievu, o dabar vėl kažkokia maišatis galvoje. Nepajėgiu suderinti maldos su gyvenimu.

Ką pasakytų mano Kunigas? Kai buvo jisai Kaune, aš ėjau išpažintis ir man buvo viskas aišku. Nejaugi mano tikėjimas rėmėsi tik tuo, kad tiki jis. Stebėjausi iš kur jis turėjo kažkokią absoliučią tvirtybę. Dieve, gerasis Dieve, nesuprantu, kokiu keliu aš turiu eiti!

.

Štai baigiau mokslus. Ačiū Tau, Dieve! Vienas gyvenimo etapas užsiveria ir prasideda kitas – galbūt pats sunkiausias. Nors esu diplomuota daktarė, bet mane slegia keistas nerimas, būsimo gyvenimo baimė. Koks bus tas gyvenimas? Nutariau nuvažiuoti pas Kunigą, į Šakius. Norėjau pasitarti labai svarbiu man klausimu – pasitarti dėl savo santuokos.

Nutarėme susimetrikuoti, kad mane paskirtų ten, kur dirba būsimas vyras. O jungtuvės ir vestuvės bus vasarą. Kunigas pajuokavo, kad aš prieš metrikuodamasi į kasą pasidėčiau 1000 rublių* ištuokai: jei per tuos kelis mėnesius nusivilsiu savo išrinktuoju, dar galėsiu išsiskirti… Paklausiau Kunigo, o jei suklysiu pasirinkdama gyvenimo draugą, juk nuo santuokos sėkmės priklausys visa ateitis.

– Jūs būkite jam visada gera, – patarė jis, – net tada, kai jis bus jums nedėkingas. O tada, kai bus labai sunku, kai niekas negalės Jums padėti, žinokite, kad yra Jūsų ištikimas Draugas – Kristus. Kiekvienu atveju reikia turėti drąsos kreiptis į Dievą. Dievą reikia jausti kaip artimą Draugą. Jam reikia viską sakyti ir viską aukoti. Kiekvieno žmogaus egzistavimas, jo gyvenimas turi tam tikrą tikslą Kūrėjo plane. O meilė turi būti kūrybinga. Ją išsaugoti du žmonės gali tada, kai abu sugeba kartu siekti to labai kilnaus tikslo.

Dar Kunigas sakė, kad moterys ieško stipraus asmens – tokio, kuriuo galima visiškai pasitikėti. Paskui tiki juo net tada, jei tas žmogus nesąmones šnekėtų. Sakė, kad moterys daug kenčia, nes daug myli. Tik reikia nebijoti kančią aukoti.

Mes matėmės jau paskutinį kartą, pasakiau jam, kad daugiau nebesusitiksime, nes taip nori mano būsimas vyras. Kunigas sakė, kad už mane melsis.

– Būk tvirta , – pasakė atsisveikindamas.

.

Profesorius Mažylis pasiūlė man dirbti akušerijos ir ginekologijos Katedroje. Koks svaiginantis pasiūlymas! Negalėjau apie tokį net svajoti: darbas puikioje klinikoje, visos galimybės tobulintis.

– Bet abortų aš nedarysiu, profesoriau, – pasakiau.

Jis nustebęs pažiūrėjo į mane.

– Tada verčiau būkite mikropediatre, – pasakė.

Koks smūgis buvo man jo atsakymas. Jei ne Kunigas, jei ne draugystė su juo, aš tikriausiai būčiau lengvai įtikinusi save, kad daryti abortus galima ir kad čia nieko ypatingo. Ir pasirinkčiau karjerą be sąžinės graužimo…

Ištrauka iš knygos “Pažinsite iš vaisių”

Iš kun. J. Zdebskio dienoraščio

“Taip! Gražina, ar tu žinai, kiek gero gali padaryti žmonėms su ugdomu vidiniu gyvenimu. Ši pastanga yra kartu ir laidas Dievo malonės veikimui tavo sieloje.”

.

Su Loreta vaikščiojome ant kalno, šalia Žemaičių plento. Kalbėjomės apie Vladimiro Solovjovo „Šventosios istorijos filosofiją”, kažkada gautą iš Kunigo. Koks įdomus ir sudėtingas žmogaus kelias į Dievą! Ką reiškia būti tikru žmogumi? Būti katalike visose gyvenimo srityse, per visą gyvenimą būti ištikimai savo įsitikinimams! Nesitraukti, nesitaikstyti! Kiek daug ieškojimų, blaškymosi!

Būti tikru žmogumi, rūpintis kitų sveikata, padėti žmonėms – tai laimė, sakydavo man Kunigas. Sekti Kristų ne vien džiaugsmo procesijoje, bet ir Jeruzalės gatvėmis iki pat Kalvarijos kalno. Mūsų dienomis reikia būti krikščionimi net tada, kai kiti tą supras kaip kvailumą, šmeiš, pasijuoks…

.

Per radiją klausausi operos „Pilėnai”. Žaviuosi savo tautos karžygiais. „Pilėnų” muzika man primena Tave, Kunige. Matau Tavo šypseną ir girdžiu pasakytus žodžius: „Jeigu mirti, tai tik taip kaip Margiris!”

Žvelgiu dabar į savo praeitį ir dėkoju Dievui, kad mano gyvenime buvo šis Kunigas, dovanojęs man savo draugystę, kuri apsaugojo nuo daugelio nepataisomų klaidų. Kiekvienas susitikimas su juo man davė kažką nuostabiai šviesaus. Aš jam dėkinga už pažadintą norą neieškoti lengvų kelių. Tikėjimas visas gyvenimo problemas nušvietė visai kita šviesa.

STASĖ BELICKIENĖ

Ištrauka iš knygos “Pažinsite iš vaisių”