Keletas pastabų po didžiųjų birželio minėjimų

Pradinis/XX amžiaus tikėjimo liudytojai/Keletas pastabų po didžiųjų birželio minėjimų
Mons. Alfonsas Svarinskas

Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia (Lietuvos himnas)

Birželis buvo gausus įvairiomis bažnytinėmis šventėmis: Sekminės, Šv. Trejybės, Dievo Kūno ir Kraujo, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Petro ir Pauliaus, istorinėmis sukaktimis: 1940 m.  birželio 15-ąją įvykdyta Lietuvos okupacija ir 1941 birželio 13–14 dienų trėmimai, partizanų vadų žūtys. Dėl gausybės renginių buvo sunku visuose pabuvoti – teko pasitenkinti artimesniais ir didesniais renginiais. Buvo galimybė atgaivinti atmintį ir širdžiai suteikti džiaugsmo, pagerbti šventuosius ir tautos didvyrius.  Šios šventės bei renginiai atnešė ir skausmo. Sakoma, kad ir šaukštas deguto sugadina visą medaus statinės skonį. Pabandysiu trumpai pasidalinti savo skausmu.

Birželio 14 dieną Seime vyko iškilmingas posėdis, skirtas Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui. Buvo miela sekti taurių paskaitininkų mintimis, bet kai kurių senų, „nusipelniusių“ nesinorėjo matyti scenoje. Negavo žodžio ir partizanai, nors jų Lietuvos miškuose žuvo apie 21 000, kiti pateko į KGB rankas, buvo kankinti ir sušaudyti Vilniuje, buvusiuose KGB rūmuose. Šių kankinių pavardės iškaltos ant rūmų pamatų. (Deja, dar ne visos – kitų nesuspėjo paminėti per 21 nepriklausomybės metus.) Dar kiti pateko į lagerius ir tik dalis grįžo. Dar yra apie 200 gyvų partizanų, bet daugelis iš jų yra prirakinti prie lovos, o gyviesiems renginių rengėjai nedavė žodžio. Kaip ir kasmet Ariogaloje partizanai traktuojami kaip darželinukai: davė saldainį ir visiems metams ramybė.

Jau 21 metai laisvėje negirdėjau nė žodžio apie nukankintus ar nužudytus 18 ministrų, devynis generolus, majoro J. Bulvičiaus sukilėlių grupės aštuonis narius. Šios aukos iki šiol piktybiškai nutylimos, nes tikriausiai bijomasi Maskvos. Sovietai mums prikiša būtus ir nebūtus dalykus, o mūsų vadovai tyli ir neprimena jų žvėriškų nusikaltimų lietuvių tautai.

Iki šiol nepastatytas ir paminklas Laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje Vilniuje.

Prelegentų pranešimuose buvo minimos net pavienių, paskutiniu metu žuvusiųjų pavardės, bet kunigų ir kitų dvasininkų nepaminėjo nė vieno. O gal jie iš tikrųjų nedalyvavo Laisvės kovose ir nieko nenusipelnė Lietuvai?..

Kaip žinome, Lietuvos dvasininkai paliko gilų pėdsaką mūsų istorijoje ir kultūroje. Jie vadovavo kovai su naciais ir bolševikais. Prel.  Mykolas Krupavičius net du kartus buvo nubaustas mirties bausme – sovietų ir nacių, bet laimingai to išvengė. Prel.  M. Krupavičiaus įvykdyta Žemės reforma sukūrė vidutinį ūkininkų luomą, o jų vaikai partizanai kovojo ir žuvo už tėvynę. O juk kumečių vaikai niekad nebūtų kovoję už Lietuvą. Kun. prel. M. Krupavičiaus žemės reforma išgelbėjo Lietuvą nuo bolševizmo.

1941 m. birželio 13–14 dienomis išvežė iš Tėvynės per dešimt kunigų. 1941 metais bolševikai žiauriai nukankino ir nužudė 16 kunigų ir vieną vienuolį. Štai šių kankinių pavardės: Vilkaviškio rajone, Budavonės miškelį buvo žiauriai nukankinti trys kunigai – Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius Justinas Dabrila (g. 1905 03 15), Lankeliškių klebonas Vaclovas Balsys (g. 1905 11 10), Marijampolės gimnazijos kapelionas Jonas Petrika (g. 1885 04 13). 1989 metais nužudymo vietoje pastatytas paminklas. Kitose Lietuvos vietose nužudyti kunigai: Pusnės klebonas Valentas Balčius (g. 1905), Molėtų klebonas Matas Lajauskas (g. 1872), Stirnių klebonas Jonas Daugėla (g. 1909), Viekšnių klebonas Jonas Navickas (g. 1864), Merkinės klebonas Andrius Juknevičius (g.1882), Skarulių klebonas Pranas Vaitkevičius (g. 1877), Veprių klebonas Balys Vėgėlė (g. 1880), Paluomenės klebonas Jonas Tutinas (g. 1897), Kuršėnų klebonas kanauninkas Vaclovas Dambrauskas (g. 1879), Rokiškio altaristas Benediktas Šveikauskas (g. 1884), Vilniaus krašto kunigas Zigmas Stankevičius (g. 1915), kunigas Jonas Stanulis (g. 1907), Joniškio kapelionas Paulius Racevičius (g. 1908), kilęs iš 11 vaikų šeimos, ir vienuolis Martynas Gedvilas (g. 1914).

Vėl sugrįžus bolševikų okupacijai, buvo represuota apie 300 kunigų (beveik pusė tuo metu gyvenusių ir dirbusių Lietuvoje). Vieni paliko kaulus Sibire, o dalis suluošintų grįžo namo į Lietuvą. Ir grįžus ne visiems leido dirbti kunigo darbą, ne tik kunigams, bet ir dviem vyskupams – vyskupui Pranciškui Ramanauskui ir arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Po mirties jie abu buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Abu savo žemiško gyvenimo kelionę baigė vidaus tremtyje. Šie du vyskupai kankiniai grįžę iš lagerių savo vyskupijos kunigus ragino kovoti už Dievą ir Bažnyčią. Ir vėl budelis M. Gedvilas rašė pranešimą į Maskvą ir prašė leidimo vyskupus suimti. Savo raportą baigė tokiais žodžiais: „Kuo greičiau jie bus areštuoti, tuo geriau bus Tarybų Lietuvai.“ Vyskupą Ramanauską išgelbėjo sunki liga – vėžys. O arkivyskupas Teofilis mirė tremtyje Šeduvoje nunuodytas gyvsidabriu. Tai patvirtino vėliau padarytas skrodimas.

Lukiškių kalėjime sutikau vieną aukštą lenkų karininką, kuris su didele meile ir pagarba prisiminė kartu su juo kameroje kalėjusį arkivyskupą Teofilį, kuris iškviestas į tardymus apsivilkdavo sutana, užsidėdavo raudoną juostą ir pakelta galva žygiuodavo į tardytojo kabinetą. Ir per 16 metų, praleistų lageryje, arkivyskupas guodė – ypač tuos, kurie buvo kankinami. O KGB būstinėje kankino visus. Viename kabinete grodavo akordeonu, kieme ūždavo sunkvežimių motorai, o gretimuose kabinetuose vaitojo tardomi kankiniai ir girdėjosi tiktai žodžiai: „O Jėzau, o Jėzau…“

Kai kalinį išvesdavo į tardymą, visi likusieji kalbėdavo dalį rožinio, prašydami Dievo jam stiprybės, kad atlaikytų kankinimus ir nieko neišduotų. Ir taip kartais per dieną tekdavo sukalbėti net šešis rožančius. Ir niekas nesiskundė, kad per daug meldžiamasi.

Partizanų gretose žuvo kunigas Justinas Lelešius-Grafas (1917–1947 09 24). 1946 metais Vilniuje KGB sušaudė vyskupą V. Borisevičių (1887–1946 11 18), nes jis nesutiko būti užverbuojamas. Abu apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Kiek vargo Kazlų Rūdos aktyvistai norėdami vieną gatvelių, kuri prieš okupaciją vadinosi Bažnyčios gatve, pavadinti vyskupo V. Borisevičiaus gatve! Visa vietinė Lietuvos administracija buvo prieš šį projektą, o centrinė valdžia tylėjo. Visa tai buvo tarsi ne Lietuvos Respublikoje. Bet ir vėliau parašė tiktai „V. Borisevičiaus gatvė“ – be žodžio vyskupas. Galimas daiktas, kad tie, kurie kliudė pagerbti laisvės kovotojus, išvengs Lietuvos Respublikos teismo, bet Istorijos ir Dievo teismo tikrai neišvengs.

1986 metais sovietai autokatastrofoje nužudė bebaimį kunigą Juozą Zdebskį (1929–1986 02 05), kuris po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Sklido šnekos, kad kunigas pats nuėjo į miliciją dar gyvas, bet iš milicijos išnešė jau nebegyvą. Kunigo laidotuvėmis ypač rūpinosi KGB, bet žmonės pastebėjo, kad virš velionio nosies buvo skylė, galimas daiktas, padaryta kulkos. Lietuvos valdžia šios versijos netyrė, nors velionio draugai prašė, kad atitinkami Valdžios ir Bažnyčios autoritetai ir kunigo artimieji draugai atliktų kunigo lavono tyrimą. Kūnas jau, žinoma,  bus sunykęs, bet velionio kaukolė pasakytų tiesą: teisinga ši versija ar ne. Mums šito reikia, kad žinotume tikrąją tiesą apie kunigo mirtį.

Nužudė ir kunigą Bronių Laurinavičių (1913–1981 04 24), jis taip pat apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Velionis rašė kelias dešimtis skundų Maskvai ir drąsiai gynė persekiojamą Lietuvą.

1942 metais Sverdlovsko lageryje sušaudė kun. Stasį Rimkų (Kražių vikarą), neseniai iškilusį kaip naują Bažnyčios žvaigždę. Po mirties jis taip pat apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

2000 m. gegužės 7 dieną Romoje, Koliziejaus aikštėje popiežius Jonas Paulius II paskelbė naują Rytų Europos kankinių sąrašą. Tarp jų buvo ir 114 kankinių iš Lietuvos.

Išlikusios partizanų maldaknygės liudija, kad partizanai buvo giliai religingi – jie kasdien melsdavosi ir dažnai priimdavo sakramentus. Galbūt todėl bolševikai ir Lietuvos liberalai stengiasi uždaryti tikinčiuosius bažnyčiose, kol bus išrastos efektyvios priemonės visiškai sunaikinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, o Laisvės kovotojų atminimą  ištrinti iš tautos atminties.

Įvairiuose bolševikų nusikaltimų dokumentuose randamas žodis „sušaudė“. Pernai buvo išleista garbingo lietuvio kovotojo Kęstučio Grigaliūno knyga „Mirties dienoraščiai“. Joje yra žinutė, kad majoras Jonas Semaška, narsus Lietuvos karys ir didvyris, 1947 m. sausio 21 dieną buvo sušaudytas. O iš tiesų jis buvo užkapotas kirviais. Pagalvokite, koks yra skirtumas tarp žodžių: sušaudytas ar užkapotas kirviais. Ir tokių žiaurių žudynių buvo daug.

Tegu Dievas atlygina istorikui Kęstučiui Grigaliūnui už kruopščiai knygoje surinktus dokumentinius duomenis. Skaitykite visi, kuriems rūpi Lietuvos praeitis ir ateitis, parodykite šią knygą ir Lietuvos jaunimui. Deja, jos tiražas labai nedidelis. O kaip būtų buvę gera, kad valdžia pinigus, kuriuos skyrė A. Brazausko paminklui, būtų panaudojusi knygos spausdinimui,  išdalinusi mokykloms ir jaunimo organizacijoms.

Lietuvoje veikia interneto svetainė www.pokaris.lt, registruota Vokietijoje. Kiekvieną dieną ši svetainė pila pamazgas ant partizanų ir Laisvės kovotojų, vadina juos banditais. Lietuvos valdžia šią nusikalstamą svetainę toleruoja ir nereikalauja, kad Vokietijos valdžia uždraustų šios svetainės registraciją Vokietijoje – to reikia reikalauti aukščiausios valdžios lygiu.

Per įvairius minėjimus ne kartą buvo cituota J. Marcinkevičiaus, daug kolaboravusio ir su komunistine valdžia, poezija. Atrodytų, kad mes neturime Jurgio Baltrušaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Maironio, Bernardo Brazdžionio ir kitų. Kiek turėjome ir lagerio poetų, bet jų kūryba netyrinėta ir visuomenei nepristatyta.

Lietuvos mokslų akademijos salėje po turiningų paskaitų buvo surengtas pusvalandžio estradinis koncertas, kuriame dainavo ir grojo mergaitė bei du jaunuoliai. Galbūt kur kitur būtų tikęs toks koncertas, bet šiame renginyje jis nuskambėjo disonansu. Geriau koks nors solistas būtų sugiedojęs „Ave Maria“ ar „Lietuva brangi“. Laisvės kovotojai prašo, kad patriotiniuose renginiuose nebūtų minimi kolaborantų vardai, tų, kurie žudė lietuvių tautą ir kurių paminėjimas sukelia skausmą Laisvės kovotojams.

Gerai, kad buvo prisimintos praeities aukos už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, kai buvo nužudyta šimtai tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukrų, sunaikinta daug dvasinio ir materialinio turto, bet svarbiausia – sugriautas lietuvių mentalitetas ir dvasia. Vargu ar užteks vieno šimtmečio dvasiškai atstatyti Lietuvą.

Kviečiu geros valios brolius ir seses vėl stoti į kovą ir atkurti naują demokratišką, sočią ir šventą Lietuvą. Su Dievu į naują Rytojų.