Varnių katedra, Vysk. M. Valančiaus minėjimas
Šioje garbingoje senosios Žemaičių vyskupijos katedroje šiandien, kaip ir prieš pusantro šimto metų, kai čia ganytojavo vyskupas Motiejus Valančius, švenčiame didžiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventę – šios bažnyčios titulo šventę.
Prisimenam didžiuosius apaštalus ir minime didžiojo apaštalų įpėdinio vyskupo Motiejaus 200-jų metų jubiliejų.
Klausomės Dievo Žodžio ir mėginame išsiaiškinti, kuo reikšmingi visų laikų Bažnyčiai, jos vaikams, visiems jos tikintiesiems apaštalai ir jų įpėdiniai.
Įsijaučiame į Viešpaties žodžius. „Tu esi Petras – Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“. Prisimename Apreiškimo Šventajam Jonui viziją: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę. Išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo… Ji apjuosta dideliu aukštu mūru… Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr. 21,1-2. 12. 14).
Prisimenu apaštalo Pauliaus žodžius iš laiško Efezo tikintiesiems ir visų laikų krikščionims: „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turinys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatytas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi, kaip Dievo būstinė Dvasioje“ (Ef 2,19-22)
Galima būtų ir daugiau vietų iš Šventojo Rašto parinkti, kur išsakomos panašios mintys… Mintys, primenančios, kuo kiekvienam iš mūsų yra (ar bent turėtų būti) apaštalai ir jų įpėdiniai (kaip vysk. M. Valančius). Popiežius Jonas Paulius II-sis 1987 m. laiške Lietuvos vyskupams, švenčiant lietuvių tautos krikšto 600 metų Jubiliejų – vysk. M. Valančių įrikiuoja į mūsų krašto šventųjų eilę tarp šv. Kazimiero, vysk. Merkelio Giedraičio ir palaimintojo Jurgio Matulaičio. Jonas Paulius II rašė:
„Šeši krikščioniškojo gyvenimo šimtmečiai Lietuvoje yra kupini ženklų to nenutrūkstamo Šv. Dvasios veikimo, kuris jūsų Bažnyčią išpuošė savo dvasiniais vaisiais (plg. Gal. 5,22), pažadindamas būrius vyrų ir moterų, kurie yra verti, kad būtų pripažinti tikrais Kristaus mokiniais. Norėčiau drauge su jumis prisiminti kai kuriuos Lietuvos sūnus, kurie tautos širdyje paliko neišdildomą savo dorybių ir savo apaštališkojo uolumo ženklą.
Pirmiausia mūsų mintys ir malda krypsta į šv. Kazimierą, kurį jau 1636 metais popiežius Urbonas VIII paskelbė Lietuvos globėju.
Nuostabus tyrumo ir žmonių meilės, nuolankumo ir paslaugumo broliams pavyzdys šv. Kazimieras labiausiai mylėjo Kristų ir visai nupelnytai iš savo amžininkų gavo „vargšų gynėjo“ titulą. Popiežius Pijus XII šv. Kazimierą paskyrė ypatingu Lietuvos jaunimo globėju, jo „kilnų pavyzdį“ nurodydamas toms kartoms, kurios auga tarp daugybės prieštaravimų ir pinklių.
Prisiminkime ir Žemaičių vyskupą M. Giedraitį, kuris buvo tikras Tridento susirinkimo reformų apaštalas. Minint jo mirties 350-ąsias metines, mano pirmtakas Jonas XXIII panorėjo šio ganytojo pavyzdį priminti Lietuvos vyskupams. Būdamas kupinas maldingumo ir kunigiškų dorybių, vyskupas M. Giedraitis savo uoliu apaštalavimu parodė, „ką reiškia kovoti už katalikų tikėjimą ir jį ginti savo jėgomis“.
Vyskupo M. Giedraičio pramintu keliu praėjusiame šimtmetyje ėjo jo įpėdinis Žemaičių vyskupijoje vyskupas M. Valančius. Jo vyskupavimas sutapo su liūdnu laikotarpiu. Lietuvių tautai, kada iškilo pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir krikščionis tėvus, kad visiškai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą.
Tuo pačiu metu vyskupas M. Valančius įsipareigojo atlikti sunkų ir labai svarbų religinės tautos sąmonės atnaujinimo darbą, slapta ir su didele rizika organizuodamas katekizacijos ir švietimo tinklą. Šalia savo motinų vaikai tada išmokdavo skaityti ir rašyti, katekizmo tekstą panaudodami kaip elementorių. Vyskupo Valančiaus išminties ir didelės žmonių meilės, su kuria nuoširdžiai ir drąsiai bendradarbiavo jūsų tėvai, dėka ir tais sunkiais laikais nežuvo Dievo žodžio sėkla, apie kurią vieningai telkėsi visa tauta.“ /p. 12-15/
Istoriko Antano Kulakausko nuomonė visai sutampa su mūsų laikų Vyriausio Bažnyčios Ganytojo nuomone. A. Kulakauskas rašo: „Vyskupą Motiejų Valančių aš laikau didžiausia XIX a. istorine asmenybe, labiausiai įtakojusia visuomeninius procesus Lietuvoje. Žinoma, nebūdamas vyskupu, tokios įtakos jis nebūtų galėjęs padaryti, tačiau juk ne bet kas ir vyskupu tampa…
Dabartinis istorinės sociologijos mokslas S.Daukanto tautinio atgimimo idėjas priskirtų prie modernaus nacionalizmo atmainų. M.Valančiaus vis dėlto prie nacionalistų nepriskirsi. Pirmiausia jis yra Katalikų Bažnyčios veikėjas, Bažnyčią supratęs kaip dieviškosios prigimties instituciją, kuri tarnauja visuomenei, atlikdama ganytojišką misiją. Valančius kitaip traktavo savo laikmetį, suvokė, kad viskas kinta, ir ta visuomenė bei jos sąranga, kuri tuo metu buvo Lietuvoje, ilgai neišliks. Tad jis nematė reikalo tam priešintis, ką darė daugelis jo ar aukštojo luomo žmonių, kuriems atrodė, kad viskas griūva, nes pradeda įsivyrauti kažkokios mužikiškos idėjos. M.Valančius suvokė, kad liaudis, lietuviškai kalbanti valstietija, turi įgyti visas žmonių ar, kaip dabar sakytume, piliečių teises. Kitaip tariant, visuomenėje bent jau teisine prasme žmonės turi būti lygūs. Tačiau tokios idėjos, kurios M. Valančiui buvo savaime suprantamos, sunkiai skynėsi kelią į gyvenimą. Užimdamas aukštą padėtį visuomenėje, tokios nuostatos jis laikėsi pakankamai išmintingai – diegė ją per švietimą, kultūrą, net per Bažnyčios kadrų politiką, tvirtindamas, kad lietuviams, žemaičiams valstiečiams reikalingas išsilavinimas, kad žemaičių ir lietuvių kalbų pagrindu gali egzistuoti aukštoji kultūra. Nebūtinai kaip alternatyva tuo metu krašte gyvavusiai lenkiškai kultūrai, kurios iš karto nebuvo įmanoma pakeisti, tačiau, Žemaičių vyskupystės“ – mokslinės knygos – pasirodymas lietuvių kalba daug ką šokiravo.“
Tėvas Vaclovas Aliulis panašiai rašo: “ Manau, Valančiaus asmenybė ir veikla yra didžiulis unikumas, kokio kito veltui ieškotume poros trejeto pastarųjų šimtmečių Lietuvos istorijoje. Esu įsitikinęs, jog tikrai nėra kito žmogaus, kuris tiek daug būtų nuveikęs savo tautos tikėjimui, dorai, švietimui, tautiniam atsparumui, kartu būdamas žymus, stiprus religinis vadovas, kaip M. Valančius. Didi Dievo dovana Tautai ir Bažnyčiai.
Įdomus reiškinys, kad nemažai, net dauguma, vysk. M. Valančiaus ganytojiškų laiškų yra adresuoti ne visai vyskupijai, o atskiroms parapijoms. Vyskupas giria už blaivystę, drąsina statyti ar atstatyti bažnyčią, paskui rašo padėką: „Dėkoju jūsų klebonui, kad pastatė jums naują bažnyčią Bet ką jis būt padaręs be prisidėjimo jūsų? Iš tikro nieko, Jūs sudėjot pinigus, su prakaitu savo uždirbtus, jūs akmenis vežėt, jūs plytas deginot, jūs darbavotės, todėl esate nauji fundatoriai. Daugeliui tokių pasižymėjusių vienos parapijos parapijiečių buvo netgi išsiuntinėtas paties ranka pasirašytas ir dedikuotas vyskupo portretas.
Vyskupas Motiejus aniems laikams derama forma skatino ir tai, ką dabar vadiname pasauliečių apaštalavimu; kaimuose rinkti ar klebono skirti bažnyčios „maršalkos“ padėdavo klebonui prižiūrėti, kaip vykdomos blaivybės priesaikos ir kita parapinė drausmė.
Ieškodami paralelių su nesenais laikais, galėtume pasakyti, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bei sovietmečio religinė ir patriotinė knygnešystė sėmėsi pavyzdį iš vysk. M.Valančiaus. Jis 1868m. parašė religinio-politinio pobūdžio rašinį „Apie sielvartus Bažnyčios šventos“. Jis buvo anonimiškai slapta išspausdintas ir platinamas. Rašinyje vyskupas juo įspėjo, jog maskolių vyriausybė nori visus katalikus nuo popiežiaus atskirti ir į schizmą įtraukti. Mat ir maskolių laikraščiai skelbė, jog vyriausybė turinti visus savo valdinius pervesti į maskolius: tai reiškia prispirti visus katalikus lenkus, lietuvius ir žemaičius, kad priimtų maskolišką kalbą, tikėjimą ir pasielgimą. Taip susijungė tikėjimo gynimas ir tautinės sąmonės žadinimas bei stiprinimas.“ /LKMA Metraštis.- T.18, Vilnius, 2001/
Manyčiau, kad vysk. M. Valančius visu savo dvasingumu ir sielovadinio darbo stiliumi – tikėjimo ir proto blaivumu, dėmesiu ir meile paprastam liaudies žmogui – labai artimas tos pačios Šviečiamosios epochos formuotam vyskupui Šventajam Alfonsui Liguoriui (1696-1787); „šv. Alfonsas Liguoris yra Švietimo amžiaus šventasis. Jo išsilavinimas visapusiškas: jis išmano literatūrą, matematiką, fiziką, astronomiją ir filosofiją. Alfonsas rašo poemas, talentingai piešia“. Popiežius Jonas Paulius II savo 1987 m. rugpjūčio 1 d. Apaštaliniame laiške Spiritus Domini apie jį rašė: „Šv. Alfonsas buvo didelis žmonių draugas – paprastų žmonių ir skurdžiausių Neapolio kvartalų, vargdienių, amatininkų ir ypač valstiečių. Gebėjimas suprasti paprastą žmogų apibūdina visą Alfonso – misionieriaus vyskupo, ordino įkūrėjo, rašytojo gyvenimą.
Kaip misionierius, jis ieškojo kaimuose bei gyvenvietėse tamsių ir labiausiai apleistų sielų, kreipėsi į jas pačiu tikriausiu ir nuoširdžiausiu būdu.
Iš Bažnyčios istorijos bei žmonių pamaldumą liudijančių dokumentų matyti, kad šv. Alfonso raštai visada bus aktualūs“.
„Kaip kadaise apaštalas Paulius Atėnuose, šv. Justinas Romoje, šv. Irenėjus Lijone, Origenas Aleksandrijoje, kaip ir Alfonsas XVIII a. padėjo Vakarų Bažnyčiai „paplisti tarp XVIII a. barbarų“. Šviečiamajame amžiuje Alfonsas nežiūrėjo į protą kaip į grėsmę, bet optimistiškai teigė, kad jis turi tarnauti tikinčiajam ir kiekvienam žmogui“.
Visos šios charakteristikos gali būti pagrįstai adresuotos ir vysk. M. Valančiui. Toks šių dviejų Šviečiamojo amžiaus ganytojų dvasinis panašumas gali patvirtinti mūsų nurodytą atsakymą, koks yra tikrasis M. Valančiaus dvasinis veidas.
Šviečiamojo amžiaus idealų formuotas Katalikų Bažnyčios vyskupas gyveno sudėtingais ir tamsiais laikais, kai katalikišką Lietuvą slėgė caro Rusijos religinė ir tautinė priespauda.“
„Žemės druskos“ redaktorė klausė istoriką A. Kulakauską:
„Tad ar dar ne per mažai yra suvokta visa M. Valančiaus didybė net ir pačioje Bažnyčioje? Vienas užsienyje gyvenantis kunigas, lankęsis mūsų redakcijoje, kalbėjo, jog M. Valančius yra vertas altoriaus garbės. Atsakymas skambėjo maždaug taip: „Nesiimčiau spręsti, ar M. Valančių galima būtų skelbti šventuoju, tačiau, kad jis yra labai nusipelnęs Bažnyčiai, – nėra jokios abejonės. Šventaisiais dažniausiai skelbiami dėl savo tikėjimo kentėję žmonės. Valančius, žinoma, irgi pakankamai prisikentėjo, tačiau kankinystė nebuvo jo kelias. Visų pirma jis buvo didis Bažnyčios, kaip institucijos, o per Bažnyčią ir visuomenės veikėjas, mokėjęs išnaudoti visas galimybes nepalankiausiomis sąlygomis, stengęsis ne sau naudos, ko pasitaikydavo ir tarp Bažnyčios vadovų, bet dirbti žmonių labui.
O į panašų žurnalisto klausimą tėvas Vaclovas Aliulis atsakė taip: „Kartkartėmis iškyla klausimas, kodėl nesirūpinama, kad vyskupas M. Valančius būtų paskelbtas šventuoju. Yra objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvu: nebuvo sąlygų pradėti ir atlikti beatifikacijos bylos formalumus nei carizmo, nei sovietiniais metais. Subjektyvu: mes, lietuviai, apskritai esame nerangūs pagerbti savo didžiuosius žmones ir iškelti savo šventuosius. Manau, kokioje Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje tokios asmenybės, kaip žemaičių vyskupai M. Giedraitis ir M. Valančius, tikrai būtų iškelti į šventuosius, nes ne tik pasiaukojama jų veikla, bet ir asmeninis gyvenimo pavyzdys buvo labai taurus. Tačiau reikia asmeninio žmonių ryšio su tais garbiais Dievo tarnais, reikia, kad lankytų jų kapus, melstų Dievą ypatingų malonių, jų užtarimu: Ar daugelis stabteli prie Kauno Arkikatedros Bazilikos kriptos su atodūsiu į vyskupą Motiejų?!
Yra pradėtos trijų vyskupų, sovietmečio kankinių, beatifikacijos bylos. Juos daug lengviau pripažinti palaimintaisiais ir šventaisiais – mažiau tyrimo, mažiau formalumų; pakanka įrodyti jų ištikimybę Bažnyčiai ir gyvybę kainavusio: skaudaus nukentėjimo fakto. O kas nėra akivaizdžiai gyvybės paaukojęs – privalomi labai dideli tyrimai ir svarbiausia, kad būtų tarp tikinčiųjų pasklidęs įsitikinimas asmeniniu to žmogaus šventumu.
Lig šiol labai gerbėme M. Valančiaus kultūrinius bei tautinius nuopelnus, bet mažiau domėjomės jo asmeniniu šventumu – dorybėmis, pamaldumu ir t.t. Kol nėra paplitusio plačiuosiuose tikinčiųjų visuomenės sluoksniuose įsitikinimo ir potraukio melsti Dievą pagalbos vysk. M. Valančiaus užtarimu, tol tas reikalas negali pajudėti iš vietos.“
Kun. Stasys Yla 1964 m. išleistame maldyne „Tikiu Dievą“ įdėjo tokią maldą, prašant vysk. M. Valančiaus paskelbimo šventuoju. Tuo mes galime baigti šį savo pamokslą, pasvarstymą, kokia šviesa nušvito apaštalų įpėdinis vyskupas M. Valančius, praėjus 200 metų nuo gimimo ir 125 metams nuo jo mirties, šiuose jo jubiliejinių metų minėjimuose:
„Tu pašaukei mums, Viešpatie, ganytoją iš paprastų žmonių ir pastatei jį, kad gintų tavo Bažnyčią nuo pavergėjų ir persekiotojų, stiprintų žmonių ištikimybę Kristui, mokytų tiesos, kantrybės, santūraus gyvenimo. Jis išaugo dvasios milžinu, vesdamas savo kaimenę ir mirdamas paliko, tokį neužmirštamą uolumo, budrumo ir apaštalinės išminties pavyzdį, jog ligi dabar jau pats jo vardas skleidžia šilumą, gaivina drąsą tavo kuniguose ir tautos tikinčiuosiuose.
Viešpatie, argi šis tavo tarnas ir mūsų ganytojas nebuvo arti tavęs čia žemėje? Ar ne tavo malonės ir Šv. Dvasios jis buvo vedamas? Duok, kad jo darbai, aukos, maldos ir pavyzdys sušvistų vieną kartą, mums meldžiant, akivaizdžiais švento užtarimo ženklais. Per Kristų, mūsų Viešpatį.“
Pabandykime šiais ar panašiais žodžiais melsti, kai gundo vidutinybė ir pesimizmas, ragina liautis dirbti, kurti, kovoti dėl šviesesnės laikinosios ir amžinosios ateities.
Norisi matyti savo laikmečio tik sunkiąsias ir tamsiąsias puses. Sunkumų ir tamsos buvo visais laikais, bet buvo ir šviesos bei vilties nešėjų ir skleidėjų, kaip vysk. M. Valančius.
Amen.
Penktadienio Žemaitis, 2001 07 13. -Nr. 28.