Vienas prancūzų rašytojų – dažnai sugebančių jautriai ir aforistiškai trumpai formuluoti sudėtingus reiškinius apibūdinančias mintis – yra pasakęs, kad laimingas žmogus, savo gyvenime sutikęs bent vieną tikrą kunigą…

Pirmasis mano sutiktas kunigas, iš suvalkietiškų Sasnavos lygumų į kalvotus Dzūkijos pietus atkilęs Konstantinas Ambrasas (1922–1985), neabejotinai buvo toks tikras kunigas. Tiesa, ir prieš jį Leipalingyje dirbę klebonai pasižymėjo sielovadiniu jautrumu ir įspaudė pėdsakų parapijiečių, geraširdžių dzūkų atmintyje. Vokiečių okupacijos metais čia dirbęs kun. Albinas Deltuva (1917–1999) vos išvengė įpykusių Reicho kareivių susidorojimo, kai griežtai subarė jausmingesnes lietuvaites nesileisti į trumpalaikes meiles su kariais. Mat buvo gimnazijos kapelionas ir jautė pareigą ginti savo ganomųjų moralę. Vėliau sovietmečiu mano mama, irgi į Dzūkiją atitekėjusi suvalkietė medikė, pasakojo, kaip vienas tuometinių Leipalingio klebonų, dalydamas Komuniją ir pamatęs ją, laikančią ant rankų vaiką (šių eilučių autorių), kažkokio impulso pagautas, davė man priimti Švenčiausiąjį. Pasiteisino – vaikas yra nekaltas, jis gali priimti Kristų. Tačiau sąmoningas susitikimas su kunigu įvyko, kai 1969 m. į Leipalingį buvo paskirtas klebonu kun. Konstantinas Ambrasas, kuris pradėjo įvairiais būdais skatinti parapijiečių katalikiškąją savimonę.

Reikia pasakyti kelis žodžius apie vietą ir laiką. Leipalingis apskritai buvo, iš dalies ir dabar yra, viena iš gyvastingiausių Dzūkijos bendruomenių. Jotvingių žemė prie Lenkijos ir Baltarusijos ribų, parapija įkurta dar XVII amžiuje, Nepriklausomybės kovose patriotinio užsidegimo kupini vietos dzūkai narsiai gynėsi nuo pilsudskininkų invazijos (Varviškės mūšis), „Smetonos laikais“ čia aktyviai veikė pavasarininkai, šauliai, grįžus sovietų okupantams, daugybė jaunų vyrų išėjo į partizanus ir žuvo tragiškoje rezistencijoje. Kone kiekvieną kaimo keliuką, kryžkelę, sodybą čia ženklina kaltinės geležies ar medžio meniškai ornamentuoti kryžiai… Taigi energingas suvalkietis kunigas, atkeltas į šį paprastų, tikinčių, dažnai trėmimų, teroro, sovietizacijos mėsmalę perėjusių žmonių kraštą, rado gana palankią dirvą tikėjimo atgaivai skleisti.

„Daraktorių mokyklos“ patirtys

Tai jau buvo metas, kai smurtinį Stalino valdymą pamažu ėmė keisti pūdančio melo ir prisitaikymo sistema, tuomet tituluota „brandžiu socializmu“, o nūnai – „stagnacija“. Represijos vykdytos daugiau selektyvios – prieš tuos, kurie dar išdrįsdavo priešintis. Tačiau Katalikų Bažnyčia ir jos sielovados pastangos buvo puolamos netgi aršiau negu ankstesniais fizinio teroro laikais, dabar sistemingiau, diskriminaciniais įstatymais išstumiant katalikus iš visų viešosios raiškos sričių, per ideologijai pajungtas švietimo įstaigas, komunistines jaunimo organizacijas, žiniasklaidą vykdant brutalią ateizacijos kampaniją. Vienas pavojingiausių smūgių, tuo metu nukreiptų prieš Bažnyčią, buvo oficialus draudimas grupėmis mokyti vaikus katekizmo ir ruošti Pirmajai šv. komunijai. Sovietų įstatymų leidėjai demagogiškai aiškino, kad socialistinėje valstybėje privačių mokyklų negali būti, o vaikų grupė – tai jau mokykla, o SSRS mokykla atskirta nuo Bažnyčios, jaunimui turi būti skiepijama „vienintelė idėjiškai teisinga, mokslinė pasaulėžiūra“, t. y. bedieviškas marksizmas ir t. t. Tyčiodamasis iš tikinčiųjų, sovietinis įstatymas religingiems tėvams leido patiems pamokyti savo vaikus katekizmo, o kunigas tegalėjo jų žinias patikrinti egzaminuodamas po vieną (tada jau nebūsianti „mokykla“) – kas didelėse parapijose praktiškai buvo neįmanoma. Iškilo rimta grėsmė tikėjimo tradicijos bei vertybių perdavimui augančioms kartoms, to akivaizdžiai ir buvo siekiama.

Lietuvos kunigijos garbei reikia pasakyti, kad didžioji jos dauguma šiuos „švelniam“ tikėjimo užsmaugimui sumanytus valdžios potvarkius vieningai atmetė ir jų nesilaikė. Drąsieji ignoravo juos atvirai, ir trys kunigai, bažnyčiose mokę vaikus tikėjimo tiesų – kun. Juozas Zdebskis, kun. Prosperas Bubnys, kun. Antanas Šeškevičius – sovietų teismų buvo nuteisti ir įkalinti.

Represijos, kurias pasaulyje išviešino atgimstanti Lietuvos pogrindžio spauda bei besiformuojantis žmogaus teisių gynimo judėjimas, sukėlė netgi tarptautinį rezonansą ir sustiprino besiginančių lietuvių katalikų pozicijas. Kiti nenusiteikę tuojau pat eiti į kalėjimus kunigai diskriminacinius įstatymus sabotavo ir ruošė jaunimą sakramentams slapčiau. Praktiškai buvo sugrįžta prie lietuviams dar iš carų laikų pažįstamos „daraktorių mokyklos“, ir čia, greta tikėjimo svarbą vaikų ateičiai giliai supratusių mamų ir močiučių, didžiulį darbą atliko pogrindžio seserų vienuolijos ir sąmoningi katalikai pasauliečiai. Antireliginė valdžios kampanija, įstengusi iš dalies atitolinti nuo Bažnyčios karjeros prie sovietų valdžios siekusius inteligentijos ir valdininkijos sluoksnius, galutinių savo tikslų nepasiekė – neužaugino krikščionybei priešiškos ir jos nepažįstančios „naujų žmonių“ kartos.

Tuo metu, kai rutuliojosi šie įvykiai, buvau 9–10 metų vaikinas ir kaip tik pradėjau ruoštis Pirmajai šv. komunijai. Šį tą jau žinojau, nes tėveliai buvo praktikuojantys katalikai ir pagal vaiko supratimą pamokydavo svarbiausių tikėjimo tiesų bei vaikiškų eiliuotų maldelių. Be to, vasarodavau mamos tėviškėje, Budavonės kankinių – raudonarmiečių sadistiškai nužudytų kunigų V. Balsio, J. Petrikos ir J. Dabrilos – tragišką lemtį su šiurpu menančioje Lankeliškių parapijoje. Jos klebonas vienu metu buvo savito uolumo kunigas Kupstas, jau sukolchozintų kaimiečių šiltai vadintas „Kupsteliu“. Kalėdodamas jis, apsivilkęs ilgą sutaną, klampodamas per Suvalkijos molynes, pėsčias eidavo nuo sodybos prie sodybos, primindavo suaugusiems tikėjimo priedermes, sodiečiai prikraudavo jo pintinę kiaušinių, lašinių, kartais nupeštą vištą ar kitų kaimo klebono buičiai reikalingų dalykų. Kartais, iš tolo pamatę per arimus atlinguojant sutanotą povyzą, suvalkietiškai pamurmėdavo, kad vėl tam Kupstui reikės „duoti“, bet nepriimdavo kunigo, berods, tik keli užkietėję Sodėnų kaimo laisvamaniai (kaip žinome, žymi dalis tiek katalikų patriotų, tiek kairuolių, o ir garsių kolaborantų – iš Sūduvos…). Radęs kurioje sodyboje vaikų, kun. Kupstas jausdavo pareigą paklausinėti juos katekizmo. Sykį ir aš jam taip papuoliau. Nors buvo labai nedrąsu, atsakymais kunigas, atrodo, liko patenkintas ir atsisveikindamas padovanojo neregėtą dalyką – 1940 m. kažkaip suspėtą išleisti kan. Kazimiero Žitkaus katekizmą „Tėve mūsų“ – nemažos knygelės formato, su spalvotais paveikslėliais, eilėraštukais, religinėmis mįslėmis ir patarlėmis… Tebeturiu jį iki dabar. Ko gero, labai svarbu, kad vaiko sąmonę pirmos tikėjimo žinios pasiektų tokia patrauklia forma. Vien tik sunkiai įskaitomi rotaprintu spausti klausimų-atsakymų tekstai delno dydžio vargo knygelėje, vyskupo K. Paltaroko „Katekizme“, tokio įspūdžio nebūtų padarę.

Bet tai buvo daugiau epizodinis, atsitiktinis laimingai pasibaigęs krikščioniškojo pradžiamokslio egzaminas. Sistemingos „teologijos studijos“ prasidėjo, į Leipalingį atvykus kun. Konstantinui Ambrasui. Ne vieną savaitę mes, nemažas būrys Komunijai besiruošiančių dešimtmečių berniukų ir mergaičių, reguliariai rinkdavomės didelėje mūrinės Leipalingio bažnyčios zakristijoje, virš jos esančioje aukštutinėje patalpoje (kaip bibliška!), kur laikyti tautiniai drabužiai procesijos dalyviams ir adoruotojoms. Čia klebonas pats mus mokydavo, egzaminuodavo, skirdavo naujų užduočių.

Girdėdamas jo ramų, santūrų balsą, aiškinantį Įsikūnijimo, Kančios ir Prisikėlimo slėpinius, matydamas geranorišką jo veido išraišką, šypsantis pasipuošiančią draugiškų raukšlelių pluoštais akių kampučiuose ir kaktoje, jautei švelnų to kunigo prieraišumą Kristui, apie kurį kalba – kaip gyvam, esančiam, labai brangiam Asmeniui. Mokytojo aiškus neabejingumas dėstomam dalykui tikrai padėjo išeinamą medžiagą ne vien įsiminti, bet ir išgyventi. Mokėmės turbūt pavasarį ar vasarą, stori bažnyčios mūrai skleidė vėsą, tuomet vyravo mada berniukus rengti trumpomis šortų tipo kelnėmis su petnešėlėmis – prisimenu kiek virpančias savo kinkas atsakinėjant, turbūt ne tik dėl vėsos, bet ir iš nedrąsos.

Per vieną baigiamųjų žinių patikrinimų suklydau pasakęs, kad Kristus prieš kančią Alyvų sode krauju verkė. „Krauju prakaitavo…“ – švelniai šypsodamasis pataisė kunigas Konstantinas. Vaikai dar nesuvokėme viso to, kas vyksta, konteksto, nors iš tėvų užuominų kažką nujautėme – kodėl reikia rinktis bažnyčios „užkulisiuose“, jog tai, ką čia vykdo kunigas, svetimos valdžios požiūriu yra nusikalstama, kad ne vieno iš mūsų tėvų tarnybai skaudžiai atsilieptų, kam nors pakišus liežuvį, jog vaikai lanko slaptas katekizmo pamokas (mano tėvas tuo metu dirbo Leipalingio vidurinės mokyklos vokiečių kalbos mokytoju). Kunigas Konstantinas jau tada iš kažkur gaudavo religinių diafilmukų – panašių į šiuolaikines skaidres – ir demonstruodavo juos katekizuojamiems vaikams ant baltos sienos zakristijoje. Prisimenu, vienas filmukas buvo apie Šv. Bernadetos Subirous gyvenimą ir Lurdo stebuklą. Tiems laikams tokie dėstymo būdai netgi oficialioms sovietinėms mokykloms buvo aukštų technologijų lygis. Be to, įtaigiai sakė pamokslus – esu matęs, kad rašydavosi jų planus, kruopščiai jiems ruošdavosi – ir buvo atidus, švelnus nuodėmklausys, toks, kokio ypač vaikams labiausiai reikia, kad neatbaidytų jų nuo išpažinties praktikos.

Okupuoto krašto sielovadininkas

Kun. Konstantinas uoliausiai ir nuoširdžiausiai atlikdavo visas kunigo pareigas: visuomet pagarbiai, be skubos aukojamos šv. Mišios (turėjo sodrų balsą ir skambiai giedodavo), tikinčiųjų lankymas, malda. Užklydęs į stora didžiulių lauko riedulių tvora aptvertą Leipalingio bažnyčios šventorių, neretai sutikdavau kleboną, vaikštantį jame ir kalbantį rožančių ar brevijorių. Rūpinosi bažnyčios vidaus ir išorės grožiu: remontavo, įrengė lietvamzdžius, palei šventovės sienas pasodino rožyną. Tiems darbams reikėjo lėšų, ir per pamokslus klebonas vis primindavo įsakymą „Savo Bažnyčią išlaikyti padėk“.

Girdėdavau suaugusius parapijiečius pamurmant – maždaug, kiek čia galima, tam kunigui aukok ir aukok. Skaudėdavo širdį dėl tikinčiųjų tokių kalbų, nes tikėjau klebono geromis intencijomis, jau pradėjau suprasti, kad Bažnyčia yra ateistinės valdžios puolama ir niekinama, tai tokie išpuoliai prieš kunigo asmenį iš „savųjų stovyklos“ atrodė išdavikiški. Pamoksluose kun. Konstantinas Ambrasas vengė tiesioginės valdžios, santvarkos ar jų įstatymų kritikos, daugiau aiškino tikėjimo tiesas, Dievo buvimo argumentus, krikščionių pareigas. Su tėvišku rūpesčiu nuolat įspėdavo dėl tuometinės ir dabartinės lietuvių rykštės – girtavimo. Asmeniniu gyvenimu – o kunigo gyvenimas bendruomenei visuomet kaip ant delno – rodė blaivumo pavyzdį. Greta šios „grynai sielovadinės“ veiklos, kurią ir komunistinis režimas Lietuvoje, kitaip negu Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, buvo priverstas sukandęs dantis pakęsti, kun. Konstantinas pamoksluose, ypač svarbių tautai datų progomis, labai atvirai pasisakydavo patriotizmo ir Tėvynės tragedijos temomis. Tai jau nebuvo visai įprastas dalykas, nes susitaikėliški ir prisitaikėliški dvasininkijos sluoksniai („tarybinei santvarkai lojalūs kulto tarnai“, anot oficialiosios terminologijos) tokių temų kaip ugnies vengdavo. Jis paragindavo melstis už Tėvynę per Vasario 16-ąją, paminėdavo trėmimų gyvulinius vagonus, „mūsų kaimų vyrus, suguldytus gatvėse“ – partizanų kovų dramą.

Tai buvo tasai užgniaužtos tiesos balsas mūsų aplinkoje, kurio jau niekur daugiau viešumoje negalėjai išgirsti – nebent per „Voice of America“ ar Vatikano radiją. Ilgiau pasidarbavęs Leipalingyje, susipažino su ištikimesnių vietos katalikų šeimomis, kurias subūrė tarsi į neoficialų parapijos branduolį, kviesdavosi į talką bažnytinės tarnystės reikaluose, žinodamas, kad gali pasitikėti. Tai buvo tremtinių (Sibire susituokusių) Konstancijos ir Algio Savolskių šeima, partizanų giminės Grušauskai, Taraskevičiai, Urbonavičių šeima ir kiti. Jų vaikai patarnaudavo šv. Mišioms, adoruodavo, dalyvaudavo atlaidų procesijose; sovietinėje mokykloje gėdijami kaip „prietaringi ir atsilikę“, tradiciškai bauginami „tokia mokyklos baigimo charakteristika, kad niekur neįstosią“, jie išliko tikintys, laikėsi išvien, nestojo į komjaunimą.

Barikados ir / ar katakombos

Septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose, pagal žinomąjį „30-ties metų dėsnį“ (tiek reikia, kad pavergėjų teroro „nušienautoje“ Lietuvoje užaugtų naują karta ir prasidėtų naujas pasipriešinimo  neteisybei etapas), atgimė katalikiškoji ir tautinė pogrindžio spauda, visame krašte kūrėsi taikios rezistencijos grupių tinklas. Katalikų jaunimas būrėsi į Eucharistijos bičiulių būrelius, ugdžiusius sąmoningą tikėjimą, studijavusius Lietuvos istoriją, o per tai tarytum nejučiomis įsitraukdavome į pogrindžio spaudos platinimą, parašų rinkimą po peticijomis už Bažnyčiai ir Tėvynei svarbius dalykus, į solidarumo su teisiamais politiniais kaliniais akcijas ir t. t. Visai pagal A. Solženicyną: vieną rytą pabundi ir susivoki – oho, taigi aš jau pogrindininkas…

Lietuvos pogrindžio katalikai jau 1978 m. gyveno ta dvasia, kuri visą tautą apėmė po gerų 10 metų, 1988-aisiais. Ir tai joks pasigyrimas, o grynas faktas, dokumentais įrodoma tikrovė. Taip buvo todėl, kad tikėjimas Dievu teikė nepaprastą jėgą tikėti gėrio pergale apskritai ir siekti teisingumo Lietuvai, kuris jai buvo akivaizdžiai paneigtas. Kiekviena jauna, materializmo-karjerizmo nesugadinta širdis tai nesunkiai suprato. Atminty iškyla ne viena scena, kai jaunimo būrys, susimetęs maršrutinio autobuso gale, važiuoja kur nors per Žemaitiją valdžios niokojamo Panų kalno tvarkyti ar Žarėnų–Latvelių kryžių atstatyti ir traukia iš visų plaučių dainas, kurias dabar aranžuotas Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ dainuoja:

„Mes nekenčiam vėliavos raudonos, /Penkiakampės žvaigždės kruvinos,/

Mes tik mylim lietuvišką Vytį / Ir Trispalvę vėliavą tautos!“

Neužmirštama savo psichologinėmis potekstėmis toji ledinė tyla autobuse – niekas nesiima mūsų tildyti, bet ir jokio pritarimo ar palaikymo ženklo…    

Mūsų Dzūkijos–Sūduvos kampas buvo savotiškai privilegijuotas tuo, kad daug kur aplinkui dirbo drąsūs, tikinčiųjų ir tautos teisių gynimą organizavę kunigai. Veisiejuose – tas pats dar vermachtui užkliuvęs kun. Albinas Deltuva, jo klebonijoje rinkdavosi Eucharistijos bičiuliai, ten dalindavomės pogrindžio leidiniais, „Kronika“, „Aušra“. Šlavantuose – kun. Juozas Zdebskis, jau du kartus kalėjimu sumokėjęs už vaikų katekizavimą, vesdavo mums gilias rekolekcijas, surengdavo Vasario 16-osios paminėjimus. Kybartuose – kun. Sigitas Tamkevičius, (kaip dabar žinome – „LKB kronikos“ redaktorius), kupinas jaunatviško Dievo pergalės optimizmo, jo dosni lietuvių ir rusų savilaidos, slaptai gaunamos išeivijos literatūros biblioteka. Gerdašiuose, vėliau Lukšiuose klebonavo kun. Lionginas Kunevičius – vėlgi, kaip Atgimimas atskleidė, pogrindinės „Aušros“, krikščioniškojo patriotizmo žurnalo, redaktorius.

Šie taurūs vyrai, jausdami atsakomybę už mūsų, to meto paauglių, jaunuolių, likimus ir paklusdami sveiko proto balsui, tiesa, neragino mūsų eiti „ant barikadų“ ar rengti kokius nors drastiškus protestus prieš okupaciją. Net prilaikydavo mus, kviesdami gerai ištirti savo vidines intencijas – kad tame kovotojų įkarštyje varomoji jėga nebūtų puikybė, noras „pasirodyti“… Tačiau jų pačių gyvenimo pavyzdys, aiškus pasiryžimas dėl tiesos ir sąžinės principų paaukoti asmeninį saugumą, laisvę – kalbėjo kitaip. Jaunimas visada maksimalistiškas ir kategoriškas, ir prieš kun. J. Zdebskio maksimą – „Šiandien prabilti tautai apie svarbiausias vertybes galima tik iš kalėjimo“ – kun. K. Ambraso ūkiškai atsargūs patarimai neskubėti į kalėjimą, ramiai baigti mokslus, įgyti tam tikrą statusą visuomenėje ir tada daugiau nuveikti Lietuvai – turėjo nedaug šansų…

Be abejo, kunigo Konstantino taktikai labai pritarė ir iki ašarų privedančiose skirtingų kartų diskusijose ja remdavosi mūsų tėvai: „Jūs veržiatės į saugumo nasrus! Kakta sienos nepramušite, tai – donkichotizmas! Reikia pirmiau įgyti išsilavinimą, kad galėtumėte daryti įtaką aplinkai!” Tie išsigandusių, savo vaikus nuo kančios apsaugoti norinčių suaugusiųjų graudenimai erzino dar ir dėl to, kad panašiai mus „auklėdavo“ ir valdžia, kagėbistai per tardymus, ir konformistiškoji visuomenės dalis. Į „kaktos–sienos“ teoriją atsikirsdavome jų stabo Lenino caro žandarui esą pasakyta fraze: „Jaunuoli, prieš ką jūs maištaujate? Juk prieš jus – siena…“ „Siena, bet supuvusi – stumtelėk – ir nugrius“.

O pažiūrėti įtikinamą vyresniųjų argumentą eiti konradų valenrodų keliu – užsimaskuoti, baigti mokslus, užimti svarbius postus, o tada jau iš peties dirbti Lietuvai –  tautinės rezistentų pakraipos lyderis Antanas Terleckas pašaipiai atremdavo, kad daugelis LKP CK „aparatčikų“ taip pradėję, bet, gavus iš okupantų šiltas vieteles, pasiryžimai „dirbti Lietuvai“ kažkur išgaruodavę…

Kunigui Konstantinui galėjo būti skaudu, kai jo užauginti vaikai, jaunuoliai pradėjo važinėti į kaimynines parapijas, ten dalyvauti pogrindžio rekolekcijose, o ginčuose su savuoju klebonu, kaip priespaudos sąlygomis reikia mylėti Dievą ir Tėvynę – remtis ryžtingųjų, drąsiųjų jo konfratrų mintimis, atvirai konfrontavusių su okupaciniu režimu. Jis buvo ištikimas Kristaus kunigas ir nuoširdus Lietuvos patriotas, tik pagal savo būdą ir pareigos supratimą laikėsi kiek kitokios, nuosaikesnės, atsargesnės kovos taktikos… Tuomet, paauglystėje, nežinojau ir visų peripetijų, kaip kun. Ambrasas atsidūrė Leipalingyje. Pasirodo, tai buvo jam valdžios bausmė už tai, kad, būdamas Vilkaviškio dekanas, „nesutramdė“ kun. Sigito Tamkevičiaus, kartu su bendraminčiais rinkusio parašus po protestais dėl Bažnyčios persekiojimo. Sovietinė Religijos reikalų taryba ir saugumas, siekdami kontroliuoti ir griauti Bažnyčią iš vidaus, tokiais atvejais priversdavo hierarchus iškelti jiems nepatikimą kunigą iš kokios nors „prestižinės“ į nuošalią kaimo parapiją. Atgavus Nepriklausomybę paaiškėjo ir tai, kad kun. Konstantino brolis Kazimieras, Vilniaus universiteto dėstytojas (1988 m. vyskupo tremtinio Julijono Steponavičiaus slapta pašventintas kunigu), filologas, redagavo pogrindyje leidžiamos „Aušros“ tekstus. Taigi Leipalingio klebonas turėjo motyvų per daug neatkreipti į save sovietų valdžios akių. Tačiau, skirtingai nei visiškai įsibaiminę ar komunistams pasidavę kunigai, jis nepeikdavo ir neniekindavo tų, kurie ėjo į kalėjimus ir visiškai atmetė bolševikų diktatą sąžinės ir religinės praktikos srityse. Kartą, kai mokydamasis vyresnėse klasėse ar jau studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute ir įsitraukęs į Lietuvos laisvės lygos veiklą, karštai reiškiau kun. Ambrasui susižavėjimą pogrindžio narsuoliais, jisai tarytum su nuolaidžiu pasiteisinimu atsiduso: „Bet suprask, ne kiekvieno ir sveikata, ir charakteris leidžia taip elgtis…“ Antra vertus, jei ne jo nuoseklus, rimtas sielovados darbas su jaunimu, ramiai, bet aiškiai reiškiamas patriotizmas, ir į Eucharistijos bičiulių sąjūdį, į pogrindžio veiklą jau kitų dvasios tėvų globoje mes tikriausiai nebūtume atėję.

„Ir palaiminti, nenusilenkę prieš netiesą“

Šiuos dvasios jėga trykštančius žodžius, stiprinusius Lietuvos katakombų krikščionis, ištarė Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys, 1953 m. Vladimiro kalėjime miręs ištikimybės Kristui ir ganytojo sąžinei kankinys. Mąstydamas apie neretą Lietuvoje rizikos dėl pasaulėžiūros vertybių pasirinkimą, prisimenu vieną iškalbingą Kazio Sajos apsakymo epizodą. Žemaitijoje nacių laikais neturtingas, niekuo iš kitų neišsiskiriantis ūkininkas slepia žydus. Kaimynai jo klausia – na, kam tau šito reikia, nei jie tau ypatingi draugai, nei naudos jokios, o bėdą tai didelę gali užsitraukti… „Viską suprantu, kaimynėliai, – sako žmogus, – bet, žinot, viduje toks kirbėjimas tam gestapui didelę špygą parodyti…“

Skaitytojai man galbūt prikištų – kas jau čia tokio krikščioniško priešus, ypač valdžią turinčius, špygomis badyti. Atsakyčiau, kad esmė slypi giliau. Atrodo, kad per netrumpą savo istoriją lietuviai – sveikoji, doroji mūsų tautos dalis – visuomet intuityviai jausdavo siautėjančios neteisybės bjaurumą. Ir išdrįsdavo nenusilenkti, pasipriešinti blogiui. „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių“, – Šv. Rašto žodžiais atsakė teisėjams į kaltinimus sovietinių įstatymų nesilaikymu kun. Juozas Zdebskis.

Taip ir kun. Konstantinas Ambrasas – nors kitokiu būdu, nei kun. Algirdas Mocius (1917–1999), partizanų vado brolis, ilgametis lagerininkas, basas ant pečių nešęs didžiulį kryžių ilgos žmonių procesijos priekyje į Kryžių kalną ir atvirai sakęs, kad tai atgaila ir malda už Lietuvos laisvę. Arba kun. Alfonsas Svarinskas, drąsiuose pamoksluose kvietęs aukotis dėl Bažnyčios ir Tėvynės, teigęs, kad „per mažai kunigų sėdi kalėjimuose“ – kuo daugiau pavergėjai jų nuteis, tuo greičiau Dievas suteiks tikintiesiems pergalę.

Leipalingio klebono laikysena atitiko Suvalkijos ūkininkų sveiko proto logiką, nesikarščiuojančią, racionaliai pasveriančią, besilaikančią apdairios konspiracijos. Tačiau jo tikslai, vertybės ir siekiai buvo tie patys, kaip ir žengiančių pirmose fronto linijose. Ir kur jam atrodydavo reikalinga veikti, netgi rizikuojant, jis veikdavo.

Papasakosiu keletą parapijiečių paliudytų ir mano paties išgyventų epizodų.

Sovietmečiu buvo draudžiamas devocionalijų – rožančių, religinių paveikslų, medalionų, kryželių – gaminimas, tačiau, atliepiant į didelį poreikį, jų gamyba ir platinimas atlaiduose, per šventes, prie bažnyčių visuomet vyko nelegaliai. Valdžia buvo linkusi į tai užmerkti akis, laikė tai mažesne blogybe už katalikiškosios literatūros savilaidą. Leipalingio priebažnytyje sekmadieniais ir per šventes devocionalijomis prekiaudavo iš kažkur atvykstanti griežtos veido išraiškos, kiek šlubuojanti pagyvenusi moteris (vėliau susipažinome – marijampolietė Janina Buzaitė). Ar klebonui slapta parekomendavus, ar pati pamačiusi mane su artimaisiais kas sekmadienį dalyvaujant šv. Mišiose, ji apsidairiusi iš po „nekaltų“ savo prekių ištraukdavo „LKB kronikos“, „Aušros“, „Dievo ir Tėvynės“ savilaidos numerius ir duodavo paskaityti, aš savo ruožtu dalinausi brangiuoju tiesos žodžiu su patikimais žmonėmis apylinkėje. Vargu ar be klebono žinios ir pritarimo tokia „karabelninkės“ Janinos veikla būtų galėjusi vykti.

Viena iš skaudžiausių gyvenimo kasdienybę paliečiančių okupacijos jungo žymių buvo Lietuvos jaunuolių priverstinė tarnyba sovietų armijoje. Greta pažeminimo, kad užkariauto krašto rekrūtai buvo verčiami tarnauti agresorių interesams ir buvo siunčiami slopinti kitų tautų išsivadavimo pastangų (į Vengriją 1956 m., į Čekoslovakiją 1968 m.), naudojami represijoms imperijos viduje ( Vidaus reikalų ministerijos daliniuose, raudoni antpečiai) – ši duoklė reiškė ir realią grėsmę šauktinių gyvybei.

Ypač kai SSRS užpuolė Afganistaną 1979 m., į tą kruviną Kremliaus marazmatikų avantiūrą imti siųsti jaunuoliai iš Baltijos šalių, o namo labai dažnai sugrįždavo cinko karstuose. Totalitarinio režimo rašyti ir nerašyti potvarkiai draudė artimiesiems tuos karstus atidaryti, į kareivių laidotuves  kaip „valstybės paslapčių“ sargai atvykdavo sovietų karininkai, tačiau iš sielvarto visas baimes pamynę tėvai kirviais atlupdavo užlydytus karstus, neretai atrasdavo juose nepažįstamus žuvusiuosius, kūnų fragmentus, o kartais ir žemių pripiltą dėžę…

Taigi išleistuvių į svetimą kariuomenę nuotaika tais metais būdavo artima laidotuvių nuotaikai, ir ne be pagrindo. Plito savižudiškas paprotys per išleistuves į sovietų armiją nusigerti, išsišėlti. Katalikų Bažnyčia „savąjį“ jaunimą ir šeimas ragino pasitikti laukiančią nežinią ir pavojų oriai. Eucharistijos bičiuliai, uolesni kunigai surengdavo išleistuves su šv. Mišiomis, be svaigalų, išlydėdavo bendraminčius lietuviškomis dainomis, primindami lietuvio pareigą ir nelaisvėje laikytis doros, nepamiršti tautinės savigarbos. Tokias išleistuves uoliau praktikuojančių katalikų sūnums, ypač savo ministrantams, su gerojo ganytojo nuoširdumu surengdavo kun. Konstantinas Ambrasas. Surengė ir man, kai 1982 m. pavasarį buvau paimtas į sovietų kariuomenę ir nuvežtas į Kazachstaną. Kaip tėvai liudija, nuolat meldėsi, kai tenai atsisakiau duoti priesaiką „blogio imperijai“, morališkai palaikė mano artimuosius. Kai po 2 metų grįžau į tėviškę ir su „karinio statybininko“ (darbo bataliono) uniforma nuėjau į jo aukojamas vakaro Mišias, nuo altoriaus su džiaugsmu mane pasveikino. Beje, kalbėdamas armijon imamiems jaunuoliams išleistuvių Mišiose vis pabrėždavo – lietuvių tautos padėtis yra tokia, kad reikia stengtis neparsivežti į namus svetimtautės marčios. Kitaip būsime greitai nutautinti, surusinti. Tai jau buvo atviras iššūkis sovietų „internacionalinei“ politikai.

Stengdamiesi sunaikinti Lietuvos, kaip krikščioniškos kultūros valstybės, veidą, okupantai, ypač vadinamuoju pokariu (karas pas muis iš tiesų vyko ir „po karo“) barbariškai griovė gamtovaizdžio ir buities neatskiriama dalimi tapusius meniškus kryžius, koplytstulpius, Rūpintojėlius, nekalbant jau apie pavasarininkų, šaulių pastatytus paminklus Nepriklausomybės kovoms ar sukaktims atminti. Brutaliausiai naikintas Kryžių kalnas. Pasibaigus Stalino stribų ir vėlesnei Chruščiovo antireliginės kampanijos atviro griovimo orgijai, laikytasi atsargesnės taktikos – laukta, kol sutrešę mediniai kryžiai patys nugrius, o jų vieton naujų atstatyti neleista. Šitoks kultūrinis teroras, kaip ir reikėjo tikėtis, turint omenyje aukščiau aptartą lietuvių charakterio bruožą, susilaukė atoveiksmio. Gyvesnės savimonės katalikai, jaunimas pradėjo slapta atstatyti sunykusius ar valdžios nugriautus kryžius, tikėjimo ir lietuvybės paminklus. Statė ir ten, kur anksčiau jų nebuvo, pavyzdžiui, Rainių miškelyje bolševikinio sadizmo aukoms atminti – tai jau turėjo „politinę potekstę“…

Išsigandę kolaborantai, kompartijos organai, vykdomieji komitetai, milicija „savavališkai“ pastatytus kryžius aršiai naikino, kas sukėlė dar didesnį statytojų azartą – jaunimui tik duok pakovot! Kun. Konstantinas Ambrasas, kaip prisimena tikintieji, irgi yra pergudravęs sovietinę leidimų (niekuomet neduodamų) sistemą  ir atstatęs griūvančius kryžius Leipalingio parapijoje. Vienas jų, jau visai laiko pagraužtas, buvo Kamorūnų kaime. Klebonas kažkam užsakė padaryti naują gražų medžio kryžių, paslėpė jį klebonijos kluone, o naktį jo pakviesti veiklesni katalikai, kuriais pasitikėjo – Juozas Taraskevičius, jo žmona Angelė, Konstancija Savolskienė, mano mama Anelė Grigienė – arklio traukiamu vežimu nuvežė kryžių į vietą ir pastatė.

Kol truko žygis, kun. Konstantinas vaikščiojo po bažnyčios šventorių melsdamasis. Kryžius liko stovėti – matyt, skundikų nesusivokta, ar čia buvusysis senas, ar naujas.

Taip pat, Lietuvai švenčiant šv. Kazimiero 500-ąsias metines ir ateistinei valdžiai visaip besistengiant sumenkinti minėjimo reikšmę, klebonas tylomis pakeitė Leipalingio bažnyčios šventoriuje stovėjusį seną kryžių nauju – dailiai ornamentuotu, su Lietuvos globėjo skulptūra ir jubiliejiniu įrašu. Akcija neužkliuvo – gal mažų miestelių, kaimų valdininkai neturėjo tiek įžūlumo kaip jų kolegos didesniuose miestuose, gal nejučiomis pripažindavo, kad dalykai, vykstantys už šventoriaus tvoros, nepriklauso jų kompetencijai…

Kai reikėjo ginti neatimamas Bažnyčios teises, kun. Konstantinas parodydavo ryžto ir principingumo. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais, kai „LKB kronika“ ir Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas pralaužė baimės ledus, įsisiūbavo protesto peticijų rašymo banga prieš Bažnyčios diskriminavimą ir varžymus, aiškiai prieštaravusius pačių sovietų konstitucijai ir įstatymams. Protesto pareiškimuose dėl nusavintų ir uždarytų bažnyčių, dėl Kauno kunigų seminarijai taikomo auklėtinių skaičiaus limito, dėl ištremtų vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus, dėl valdžios agitatorių tyčiojimosi iš tikėjimo, dėl žmogaus teisių gynėjų areštų Rusijoje ir Lietuvoje matome ir kun. Konstantino Ambraso parašus. Kai neišaiškinti piktadariai bandė sudeginti Leipalingio bažnyčią (kiaurai išdegė sunkios medinės zakristijos durys, bet toliau liepsna nenuėjo), klebonas parašė griežtą protestą vietinei Lazdijų rajono valdžiai, kuris pateko į „LKB kroniką“.

Tikintieji mena dar vieną gana iliustratyvų sovietmečio santykiams atvejį. Oficialiai sovietų švietimo įstaigose turėjo dirbti „aukšto idėjiškumo, mokslinę pasaulėžiūrą susiformavę“ asmenys – išvertus iš partinio žargono, marksistai ir ateistai. Nes kaipgi kitaip jie ugdytų jaunąją komunizmo statytojų kartą?! – būdavo atšaunama, kai mes, katalikai, draudimą tikintiesiems dirbti mokytojais vadinome diskriminacija. Bet praktiškai nutikdavo taip, kaip perauklėjimui vis nepasiduodančioje Lietuvoje ir pedagogai slapta laikėsi tikėjimo, važinėjo į tolimas parapijas priimti sakramentų, o jų tėvai, artimieji ir visai nematė reikalo šokti pagal valdžios dūdelę. Numirus mokytojui arba artimam jo šeimos nariui, iškildavo dilema – sovietų pareigūnai iš kailio nerdavosi, kad laidotuvės būtų be krikščioniškų apeigų ir ženklų („… ir tu liksi amžinai gyva(-s) savo darbais mūsų širdyse…“), o nuoširdžiai tikinti velionio šeima siekdavo palaidoti brangų asmenį „su Bažnyčia“.

Kaimo vietovėse, toliau nuo kontroliuojančių centrų, tokių skirtingų poreikių sankirtos įgaudavo kurioziškų formų. Leipalingyje, laidojant žmones, kurių net mirtį pretendavo savintis sovietų valdžia, mėginta susitvarkyti šitaip. Jei karstas su palaikais būdavo įnešamas į bažnyčią, mokiniams leista vainikus ir gėles sunešti šventovėn, padėti prie karsto, paskui mokytojai vaikus išvesdavo laukan, jie prasibastydavo kažkur aplinkui, kol trukdavo šv. Mišios, paskui vainikus paimdavo ir nešdavo paskui karstą į kapines. Kartą buvo laidojamas mokytojo tėvas ar motina, ir situacija pasikartojo. Po pamaldų kun. K. Ambrasas liepė vainikus paimti bažnyčioje buvusiems maldininkams, o mokytojų vėl atvestiems mokiniams pasakė: „Jei nepagerbėte mirusiojo šv. Mišiose, tai nėra ko dabar ir vainikus nešti. Nuneš tie, kurie už jį meldėsi.“ Taip ir įvyko. Kai kurie mokytojai piktinosi, kaip klebonas drįstąs kištis į, kaip jie manę, jų kompetencijos reikalą – esą, mokykloje vaikai yra „mūsų“. „Mokykloje – jūsų, o bažnyčioje – mano, – atsakęs kun. K. Ambrasas, – nėra ko, vainikus prie karsto numetus, vaikus iš bažnyčios išsivesti.“

Kun. Konstantinas Ambrasas mirė 1985 metais netikėtai savo mašinoje, širdžiai sustojus, – pakeliui į jo mylėtą tėviškę Sasnavą. Tuomet jau mokiausi Pogrindžio kunigų seminarijoje, o po trejų metų, per Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus, švenčiau primicijas Leipalingio bažnyčioje. Mano klebonas, Pirmosios šv. komunijos mokytojas, tikriausiai būtų labai džiaugęsis, tos šventės sulaukęs ir galėdamas joje dalyvauti. Nors, kaip tikime, neregimi ryšiai ir bendrystė sieja mus su visais, kurie mylėjo ir mums gera darė.