Vyskupas Motiejus Valančius. Didis vyras ir… ką daugiau apie jį pasakysi? Anaiptol. Kalbinamas LRT.lt, istorikas Liudas Jovaiša griauna iki šiol gajus mitus, susijusius su žemaičių šviesuoliu. Nebuvo rezistentas, 1863-iųjų sukilimo nepalaikė, blaivybės akciją pradėjo ne dėl „rusų girdomos lietuvių tautos“. Vyskupiją mėgino valdyti padedamas maldingų moterėlių, klausėsi davatkų, ką tos jam pakuždės į ausį, tuntais sulėkusios į Varnius. Vis dėlto prieš 220 metų gimusio vyskupo išugdyta karta leido lietuvišką spaudą ir pradėjo tautinį sąjūdį, kurį galiausiai vainikavo Lietuvos Respublikos sukūrimas.
Vyskupas M. Valančius gimė 1801 metų vasario 28-ąją, tačiau esame linkę prisiminti senajame Julijaus kalendoriuje įrašytą jo gimimo datą – vasario 16 dieną.
„Ko gero, tai nulemta simbolikos, matant tam tikrą Vasario 16-osios ir Valančiaus gimimo datos paralelę, norint susieti jį su modernia Lietuvos valstybe“, – teigia bažnyčios istorikas L. Jovaiša.
M. Valančius pradėjo taikaus pasipriešinimo prievartai tradiciją. Sakytume, lyg lietuviškasis Gandhi. Tik veikė kur kas anksčiau nei Indijos išsivadavimo lyderis. „Budėjimas per Sausio 13-ąją, nors ir netiesiogiai, galbūt yra kolektyvinės istorinės pasąmonės dalis, paveldėta iš Valančiaus“, – svarsto LRT.lt pašnekovas.
Rezistento įvaizdis – klaidingas
Pasak istoriko, M. Valančius buvo Apšvietos žmogus. Jo gyvenimas, vertybės, pasirinkimai atitinka tos epochos mentalitetą: praktinis, racionalus veikimas, pragmatinė politika, skeptiškas požiūris į barokui būdingas pamaldumo formas.
Dar būdamas Kražių gimnazijos bibliotekininkas palikdavęs gana skeptiškų prierašų apie viduramžių katalikų autorius. Arba priešingai – gana palankių apie kai kuriuos protestantus. Apskritai M. Valančius, anot L. Jovaišos, pasižymėjo konfesine tolerancija. Tai irgi būdinga Apšvietai, mėginusiai integruoti visuomenę.
Pagaliau vyskupo artumą tai epochai atskleidžia jo pradėtas blaivybės sąjūdis. „Tiesiogine prasme blaivus protas yra Apšvietos idealas. Tad Valančius ir argumentuoja, kad girtas žmogus kenkia savo gerovei ir kitų gyvenimui. Dėl to kyla smurtas artimoje aplinkoje, o ir ūkis kenčia“, – pabrėžia istorikas.
Šviečiamasis buvo ir M. Valančiaus požiūris į visuomeninius, politinius dalykus. Stengėsi išvengti prievartos, brutalumo, ginkluotų maištų ar susirėmimų.
„Tai paaiškintų jo neutralų ar net skeptišką požiūrį į 1863 metų sukilimą. Jam toks sprendimo būdas neatrodė tinkamas“, – sako L. Jovaiša.
Kai 1861 metais buvo paskelbtas baudžiavos panaikinimo manifestas, valstiečiai iš jos veržėsi. Ganytojiškame laiške M. Valančius vėsino jų entuziazmą, ragino iškentėti pereinamąjį laikotarpį, nekelti sąmyšio, esą laisvė bus atgauta nustatyta tvarka.
1863 metų sukilimas M. Valančiui, kaip Apšvietos žmogui, tapo bene didžiausiu gyvenimo lūžiu. Šviečiamąsias idėjas puoselėjantys vyskupai, anot istoriko, didesnį dėmesį skyrė savo šalies politinei valdžiai, o ne tolėliau esančio popiežiaus autoritetui. Gana dažnai veikė drauge su civiline valdžia prieš centralizuotą Romos katalikų bažnyčios vyresnybę.
„Esame susidarę gana klaidingą Valančiaus, kaip rezistento, įvaizdį. Tačiau iki sukilimo jis niekur prieš caro valdžią nepasisako. Priešingai – džiaugiasi, kad „Šviesiausiasis Ciesorius“ jį parinko vyskupu, konsekracijos proga jam padovanojo žiedą Peterburge.
Aplinkraščiais, ganytojo laiškais visai natūraliai ragina klausyti valdovo. Suprantama, Valančius ne oponuoja popiežiui, bet yra lojalus Rusijos imperijos valdinys. Tiesą sakant, dėl to ir buvo parinktas vyskupo pareigoms. Imperatorius rezistento tiesiog nebūtų nominavęs“, – tikina L. Jovaiša.
Tačiau po sukilimo sutriuškinimo M. Valančiui tenka stoti į popiežiaus ir katalikybės gynėjo poziciją. Kitos išeities jis neturi.
„Šiame epizode jis praranda Apšvietos vyskupams būdingo lojalumo pasaulietinei valdžiai laikyseną ir tarsi pereina į kitą epochą. Tuo metu per Vatikano susirinkimą pritariama popiežiaus neklaidingumo dogmai. Valančius į Romą nukeliauti negali, tad lieka intriga, kaip būtų balsavęs“, – pasakoja istorikas.
Karčemos – bažnyčios pajamų šaltinis
Pasak L. Jovaišos, gaji ne tik M. Valančiaus, kaip rezistento, bet ir kita tautinė mitologija: esą vyskupas siekė išblaivinti tautą, kurią nugirdė „blogoji rusų valdžia“.
LRT.lt pašnekovas atkreipia dėmesį, kad iki to laiko, kai 19 amžiaus viduryje buvo nusavintas Katalikų bažnyčios nekilnojamasis turtas, jai taip pat priklausė nemažai karčemų, kurios davė pajamų.
„M. Valančiui blaivybės sąjūdis, viena vertus, atriša rankas, nes tai nebekerta per bažnyčios kišenę. Kita vertus, tautos nugirdymas yra vienas tautinio sąjūdžio mitų. Abiejų Tautų Respublika jau iki tol garsėjo kaip siaubingai girtuokliaujantis kraštas.
Tad jokių dramatiškų pokyčių su Rusijos imperijos atėjimu neįvyko. Juolab kad Aleksandras II dėkojo Valančiui Vilniuje už blaivinimo darbą. Pasikeitė galbūt tik požiūris į tą negerovę. Valančius ją iškėlė kaip skaudžią ydą“, – teigia L. Jovaiša.
Blaivybės akcija truko gana trumpai – 1858–1862 m. „Matome savotišką šiaudų gaisrą: daug žmonių masiškai užsirašo į parapinėse bažnyčiose steigiamas blaivybės brolijas, tačiau tai efemeriška, dažnu atveju tokiam veiksmui stinga sąmoningumo“, – pabrėžia istorikas.
M. Valančiui tenka kasmet perspėti valstiečius, kad jų pasižadėjimas nevartoti „arielkos ir arako“ (romo) yra rimtas dalykas. Jis ragina išvengti klastos, „nepasiduoti žydams, kurie į alų maišo svaigiųjų gėrimų ir sako, kad čia tik alus – jį gerti legalu“.
Civilinė valdžia į raginimą mažinti alkoholio vartojimą, pasak istoriko, nereagavo niekaip arba reagavo pozityviai. „Juk ji buvo suinteresuota, kad žmonės gyventų blaiviai, būtų produktyvūs, mokėtų daugiau mokesčių, kiltų ūkis. Tad girdyti tautą nebuvo imperinės politikos tikslas“, – įsitikinęs L. Jovaiša.
Vis dėlto akcija nutrūko, nes po 1863-iųjų sukilimo generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė katalikiškų religinių brolijų veiklą. Blaivybės sąjūdis esą ir vyko organizuotų religinių brolijų forma, kol buvo užgniaužtas dėl antikatalikiško valdžios veikimo.
„Blaivybės sąjūdis buvo bene pirma tokia gausi socialinės organizacijos akcija Lietuvoje. Vėliau jis pasikartojo ir kitomis formomis, tapo politiniu veiksmu kuriant Lietuvos nepriklausomybę“, – teigia L. Jovaiša.
Ne išblaivinti, o apšviesti
M. Valančius dėl savo kilmės, prisirišimo, auklėjimo patirties visą gyvenimą jautė artumą valstiečiams. Po sukilimo Lietuvos visuomenė ėmė skaidytis į bajorus, paveiktus lenkiškos kultūros, ir nekilminguosius, pradėjusius lietuvių tautinį sąjūdį, modernųjį nacionalizmą.
„Valančius pakloja pamatus tautiniam sąjūdžiui ir iš jo išaugusiai moderniai Lietuvos valstybei. Be abejo, pats to neplanavo. Šviesdamas valstiečius jis siekė išvaduoti juos nuo bajorų įtakos. Valančiui gal labiau pavyko ne išblaivinti, o apšviesti tautą, – daro išvadą L. Jovaiša. – Būtent raštingumo augimas, prie kurio jis tiesiogiai prisidėjo, išugdo kartą, kuri vėliau pirks nelegalią knygnešių platinamą lietuvišką spaudą ir pradės tautinį sąjūdį.“
Raštingumą M. Valančius ugdė ir kaip rašytojas. Anot pašnekovo, nebuvo menininkas, labiau taikomosios literatūros kūrėjas. Siekė pateikti auklėjimui, deramam gyvenimo būdui pravarčių pavyzdžių. Paliko tiek religinės literatūros veikalų – „Živatai šventųjų“, „Živatas Jėzaus Kristaus Viešpaties mūsų“, giesmynai, maldynai, – tiek didaktinės prozos („Palangos Juzė“, „Pasakojimas Antano tretininko“).
„Knygų siužetai tarsi grožiniai, tačiau juose gausu to laiko gyvenimo realijų. Svarbiausia, siekė pateikti siektinus ir netinkamus pavyzdžius. Tai buvo jo sielovadinės programos dalis. Tokia nuostata, beje, irgi būdinga Apšvietai. Doktrina svarbu, bet užvis svarbiau etika, tikėjimo ir gyvenimo praktikos sąsajos“, – tikina L. Jovaiša.
M. Valančius rašė žemaičių kalba, tačiau jo prioritetas ir auditorija, anot pašnekovo, buvo valstiečiai, o ne tautinis sąjūdis. Jam rūpėjo, kad ši socialinė grupė taptų visaverčiu luomu, išeitų iš bajorų šešėlio ir pati gebėtų statyti naujos kartos Lietuvą.
„Paradoksalu ar ne, bet šiuo požiūriu Valančius yra parankus imperijos tikslams. Nes Rusija didesnį pavojų matė išsilavinusios, patriotinės lenkiškos arba prolenkiškos bajorijos laikysenoje ir tuo pat metu rūpinosi atplėšti valstiečius nuo bajorų, suskaldyti bendrą „patriotinį frontą“.
Tokia vyskupo laikysena per sukilimą nedavė dingsties prieš jį imtis griežtesnių represijų. Net ir tada, kai jis pasipriešina antikatalikiškoms sankcijoms – atsisako įvesti „graždanką“, organizuoja pogrindinę spaudos leidybą, platinimą“, – teigia L. Jovaiša.
Pasak istoriko, M. Valančius sukilimo nepalaikė dėl trijų priežasčių: laikė jį svetimo – lenkiško – patriotizmo apraiška, iš esmės nepritarė smurtinei reikalų sprendimo formai, pragmatiškai numatė, kad sukilimas nelaimės ir paskui gyvenimo sąlygos žymiai suprastės. Nepaisant to, rūpinosi išgelbėti įkalintus kunigus.
Karjera pagal Valančių
Klausiamas apie M. Valančiaus būdą, L. Jovaiša teigia, esą šis bajorams atrodė pernelyg stačiokiškas, paprastas, valstietiškas. „Toks vyskupas „cholopas“, į jį buvo žiūrima per distanciją, skeptiškai ir truputį priešiškai“, – sako istorikas.
Amžininko, garbės kanauninko Vincento Juzumo memuaruose M. Valančiaus vyskupavimas vertinamas kaip revoliucinė pervarta, sugriovusi to meto kunigų karjeros sampratą. Be atodairos šalino patyrusius, nusipelniusius kunigus ir į jų vietą skyrė jaunus. Iki tol buvo priimta, kad kunigo karjera tik kyla hierarchijos laiptais.
„Kunigai buvo įpratę galvoti, prie kokios bažnytėlės pasens ir paliks savo kaulus“, – „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje“ rašo istorikas dr. Vytautas Jogėla.
„Valančius kliaudavosi ne rimtų žmonių, bajorų ar nusipelniusių kunigų nuomone, bet dažnai davatkėlių, kurios spiečiais suskrisdavo į Varnius, kad tik galėtų ką nors vyskupui į ausį pašnibždėti. O tas paskalas priimdavo už gryną pinigą“, – juokiasi L. Jovaiša.
M. Valančius paliko kelis testamentiniais vadinamus ganytojo laiškus – bajorams ir valstiečiams. Apskritai vyskupas, anot L. Jovaišos, buvo pirmasis, rašęs skirtingoms socialinėms grupėms ir lenkų arba žemaičių kalba, priklausomai nuo adresato.
Iš pirmojo blaivybės laiško liaudžiai (1858 m.)
„Ar numanot, vaikai mano, jog Dievas neišsakytai didžią loską dėl jūsų suteikė atsiųsdamas blaivystę, arba prisitūrėjimą, nuo arielkos ir arako (…)
Ir jūs patys ar maž džiaugėtės pergalėję tą neprietelį arielką: jau nebgaišinot dykai grašio atiduodami žydams tuomet, kai jūsų vaikai būdavo bus alkani ir pusplikiai. Nebsigirdėti jau muštynių ir nezgadų namuose, be ko pirma nė viena šventė neapsieidavo. Moterys ir ūkininkės, nudžiūvo ašaros nuo skruostų jūsų, nebsikavojat nuo vyrų savo, girtų namon pagrįžtančių, visuomet matot dabar juos išmintingus ir rūpinančius apie gaspadorystę ir vaikus. Ir jūs, vyrai, nebregit moterų savo skraitais javus į karčemas nešiojančių, barniai ir muštynės po rinkas ir karčemas išnyko, butose pagrįžo meilė tarp ūkininkų ir saviškių, jau nebgirdit baisių atsitikimų iš arielkos, visi namų darbai geriau klojas, niekas dėl arielkos nebguli pasliukas panedėlį, kaip pirma atsitikdavo. Vaikai nemato piktų paveikslų nuo savo tėvų ir dėl to labiau juos šėnavoja, visur pakajus ir linksmybė, rodos, jog šviesesniai saulė pražibo ir tūkstančiai balsų pakilo į dangų, šlovinančių Dievą už jo šventą loską, per kurią atvedė žmones į protą. (…)
Argi negana mūsų žemaičiai ir lietuviai nuo arielkos privargo per du šimtu metų. Ar maž jau nelaimių išsipylė per tiek laiko ant vargdienių žmonelių. Suskaitykit jūs, kurie nenorit klausyt mano balso, kiek netikėtų smerčių ir be laiko pagrabų atsitiko iš arielkos: tas paklydęs kely žiemos laike sušalo, ans, į ravą įvirtęs, prigėrė, šis užtroško ir sudegė, trečias skolose paskendęs iš dubos, arba namų, išėjo. O kiek tie visi papiktino nekaltų asabų ir užmušė ant dūšios: patys įkrito į peklą ir daugybę su savimi įtraukė.“
Iš pirmojo laiško dėl baudžiavos panaikinimo (1861 m.)
„Šioj gadynėj ŠVIESIAUSIASIS CIESORIUS ALEKSANDRAS II duoda jums naujus įstatymus dėl pagerinimo padėjimo jūsų. Tuos apskelbsiu ir perskaitysiu jums šiandieną; priimkit juos su gera širdžia, kaip priguli geriems katalikams. Neišguldinėkit jų kaip nereikiant ir numanykit, jogei tai pradžia dabar naujo aprūpinimo jūsų: tolesniai bus geresniai, jei tiktai patys tyliai ir protingai pagal šventos vieros mūsų užsilaikysit. Dar turi keletas metų praslinkti, pakol vyresnybė viską surėdys, todėl per keletą metų priderės jums palikti po valdžia ponų. Užvis neturėkit už neprietelius ponų ir valdytojų jūsų, bet visados rodykit jiems gerą širdį, idant ir anie galėtų jus mylėti. (…)“
Iš antrojo laiško dėl baudžiavos panaikinimo (1861 m.):
„Žinokit tada, vaikai mano, per mane numylėti, jogei dar dvejus metus turit būti po senovės po ponais, pildyti kaip lig šiol pildėt viernai visas pavynastes, ponų klausyti, lenktis ir šėnavoti, nes tokia yra valia Šviesiausio Ciesoriaus, nes to reikia dėl įvedimo naujo parėdko, dėl padarymo su ponais sukalbos ant ateinančio laiko (…). Jeigu amžius stone padonųjų išbuvot, išbūsite ir tuos metus su keliais mėnesiais.“
Iš pirmojo laiško dėl sukilimo (1863 m.):
„…mūsų krašte nepakajus ir sumišimas užstojo. Mat visagalis Dievas, neseniai atitraukęs mus nuo bjauraus papročio pijokystės, nori dar per vainą labiau mus apčystyti ir dorumo mūsų datirti. (…) Dėl to gi aš, Tėvas ir Piemuo jūsų, (…) paskaičiau reikalingu daiktu atsiliepti šiandien prie jūsų, meilios mano avelės, idant (…) karštai Jo melstumėt, kad tuos nepakajus ir sumišimą teiktųs ant pelno išganingo dėl dūšių mūsų apversti, kad Bažnyčia mūsų ir viera šv. nė jokio papeikimo ir iškados iš to sumaiščio nedatirtų, kad valia Tėvo dangiško kaip visam sviete taip ir mūsų krašte išsipildytų, kad praliejimui kraujo galą padėtų kuo greičiausiai ir kad zgadą, meilę ir pakajų mums suteiktų. (…)“
Iš laiško sukilėliams projekto (1864 m.):
„Ne tik mes, bet ir visa Europa, matydama jūsų pasiaukojimą, stebisi ir sako: ak, kaip didžiai šie vargšai kenčia dėl savosios žemės. Per apvalius Viešpaties metus gyvena be namų, be maisto, be apkloto, kiek darganų, šalčio ir bado kenčia. Neabejojame, mano vaikai, kad jūsų pasiaukojimas begalinis, kad jūsų meilė savajai žemei neišmatuojama; galbūt Viešpats Dievas jums atlygins kuo kitu, bet ne mūsų žemės išvadavimu, ne pergale prieš rusus. Jūs, būdami miškuose, girdite paukštelių čirškėjimą, bet neskaitote laikraščių ir nežinote, kas dedasi pasaulyje. Jūs patys suprantate, kad savo jėgomis rusų nenugalėsite. (…) Jūs visi žūsite, pražudysite ir mane, Jūsų ganytoją, savo tėvus ir tą žemę, kurią taip mylite. (…)
Kol dar negrįšite namo, nieko nekarkite ir nebauskite, nes kankinimais nė vienam meilės neįkvėpsite, nei prie savęs patrauksite. Dabar visi taikūs gyventojai jūsų prisibijo, jūsų atėjimą laiko savo nelaime, tad baikite nenaudingą darbą ir leiskite visiems ramiai gyventi.“
Iš testamentinio laiško bajorams (1875 m.?):
„Patys žinote, mieliausi mano vaikai, kad šiandieną Europoje tikėjimas yra nusilpnėjęs; daugybę žmonių protų sukraipė ateizmas, arba bedievystė. Nesipiktinkite ir neklausykite tų išmislų; yra tai lyglaikinė mada, kuri neužilgam persimainys į kitą, ant paveikslo apdarųm arba drabužių, mados. (…)
Žinau, kad norėdami apšviesti savo vaikus, vežate anuos į svetimas gubernijas su nemažu kaštu ir sunkumu; ir teisingai tai darote, nes vietinės mūsų iškalos yra užsikrėtusios pravoslavijos dvasia ir taip yra įtaisytos, kad su mokslu maskoliškos kalbos Jūsų vaikai išsižadėtų katalikų tikėjimo.
Turtingesni savo namuose užlaikote guvernorius ir guvernantkas, idant išsimokintų Jūsų vaikai kalbėti svetimomis kalbomis; nepeikiu to papročio, bet tiktai negerai regiu tame, kad priimate nekatalikiškas guvernantkas, kurios rūpinas tik apie paviršutinį Jūsų vaikų apšvietimą, žinia, atmesdamos į šalį tikėjimo dalykus, kurie visados į jaunus vaikų protus turi būti įčiepyti. (…)
Nekurios mergos, eidamos į moterystės stoną su nekatalikais, išsižada visai savo tikėjimo; tokios tai savo dūšią stačiai į pragarą nustumia; kitos gi prie vinčiavojimo nepermaino savo tikėjimo, bet savo vaikus turi auginti svetimame tikėjime ir iš aukšto mato, kad jų vaikai yra jau paskirti ant amžinos pražūties. Vienok dėl nuraminimo savo sąžinės pradeda pasakoti, kad visuose tikėjimuose yra tas pats Dievas, bet anos graužiančios savo širdyje kirmėlės niekados negali užmušti. (…)
Žinokite, mano mieliausi vaikai, kad žmogaus dūšia nė jokiame kitame tikėjime negali būti išganyta kaip tik katalikiškame; už ką tai dėkavokite V. Dievui, kad katalikais užgimėte, ir būkite katalikais iki smerčio. Jeigut kas išsižadėtų katalikų tikėjimo, tas neatbūtinai bus ant amžių paskandintas. Todėl jeigu dėl tikėjimo reikėtų Jums prarasti turtus, liuosybę ir gyvybę, negailėkitės to viso, bet būkite katalikais iki smerčio!
(…) pirmieji krikščionys visados buvo pasitaisę už tikėjimą galvą paguldyti ir akivaizdoje valdžios iš savo tikėjimo nedarė nė jokių juokų. Veliju ir prašau savo katalikus, idant tame dalyke visados sektų paveikslą pirmųjų krikščionių, tuo labiau, kad šiandieną už nelankymą cerkvės galvos nė vienam nekerta žemyn. (…)
Laikykimės ir mes Kristaus įpėdinio ant žemės! Pakol su juomi esame, tikrai galime vadintis katalikais, galime vadintis sūnumis mūsų bočių ir probočių. Be popiežiaus būsime paskaityti šiaurės [maskoliaus] sūnumis.“
Iš testamentinio laiško valstiečiams (1875 m.):
„Yra nemaž moterysčių gerų, kuriose vyras su moteria taikiai gyvendamu daro laimingais vienas antrą, vaikus ir šeimyną. Bet yra taipogi negerų, kuriose baras vyras su moteria. Užvis tai atsitinka tuokart, kad vyras arba abudu yra girtuokliais. Pasigėręs ar atkaklus vyras ne vien pakelia barnius, bet dabar kartais muša savo moterį. Vaikai, tai matydami, it kurapkūčiai vanagui užpuolus, verkia užpečyj pasislėpę, tačiau ne kartą ir ten gauna per sprandą.
Todėl kiekvienas gaspadoriau atmink: jogei moteris yra tai kūnas tavo, nes Raštas Šventas sako: „Ir bus du kūne viename“. Yra artimiausia prietelka: nemušk jos, nepadaryk karčiomis dienų jos, yda jos pakelk, nes ir tu nemaž jų turi, Matydamas supykusią, užtylėk, būk anai ištikimu, skaityk ją už sau lygią ir nieko nepradėk dirbti su ja pirma nepašnekėjęs.
Moteris, matydama vyrą girtą, nestirveliok, nelįsk į akis, bet būk lipšni, duok valgyti it paguldyk, nes jisai tuokart yra beprotis, o su bepročiu bardamos gali gauti ko nenorėdama. Atmink, jogei vyras yra tau artimiausias žmogus visoj pasaulėj. Ką tau pamačys, kad ir visi žmonės tave mylėtų, jei namuose neturėsi atilsio? Jei vyras krims tave diena iš dienos? Todėl suėję į porą taip elkitės, idant niekuomet nesusibartumėt, idant vienas antram tikrai širdies neužduotumėt, – nes toks yra prigimimas žmogaus, jogei, jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlįs už kailio, įkyrės, to jau niekuomet nebgal širdingai mylėti. (…) Nors didžiausiai mylėtumėt vaikus savo, tačiau paregėję pirmą kartą juos ką pavogus ar apsigėrus, ar susimušus, perplakit gerai tuojau, idant žinotų to negalint daryti.
Ką per kiaurą amžių savo jums sakiau, tą šiandien dar jums priminsiu: tūrėkitės vieros katalikų, nes atstoję nuo tos, būsite prakeiktais. Nesigailėkit dėl jos užlaikymo nei turtų, nei žemės, nei pagaliau gyvybės, nes to viso verta yra karalystė dangaus, kurią gal uždirbti tiktai katalikų vieroj. Neužkenčiantys mūsų vieros šventos tegul daro ką tinkami: tegul atima bažnyčias, teišnaikina kunigus, bet neatims vieros, kuri yra galvoj ir širdyse jūsų. Nesirašykite tiktai į kitą vierą, nevaikščiokit į katalikų bažnyčias ir nepriimkit nė kokios ceremonijos iš rankų popų. Japonijoj per kelis šimtus metų katalikai, palikti be kunigų ir be bažnyčių, perbuvo katalikais lig mūsų gadynės. Ir jūs taip darykit. Kentėkit visa, ką daleis Viešpats, nerūgokit ir žinokit, jogei sulauksit gadynės, kurioj praslinks persekiojimai, ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose jūsų žemaitiškai ir lietuviškai šventas giesmes.
Mylimos avelės mano, žinokit jogei pasenau: ateina laikas, kuriame turiu jus pamesti o persikelti į vietą, kokią paskirs dėl manęs Viešpats. Taip skirdamos nuo jūsų, kaip su Dievu pasakysiu? Visuomet žodžiai mirštančio tėvo yra užvis minėtini ir užlaikytini, dėl to tai ir aš, matydamas amžių savo bengiantis, leidžiu prie jūsų tą gromatą, kaipo kokį testamentą idant geriau įsidėtumėt ir atmintumėt.
Norėčiau po smerčio dar būti jums naudingu ir būsiu, jei, skaitydami tą raštą, užlaikysit perspėjimus tame padėtus.
Žinot patys, jogei būdamas vyskupu jumis mylėjau ir jūs mane mylėjot: nė smertis pagaliau neveiks išgaišinti tos meilės. Ir antrame amžiuj melsiuos už jus kaipo už vaikus savo taip, kaip meldžiaus gyvas būdamas. Melsiu taipogi Viešpaties, idant užlaikytų cielybėj vierą katalikų. Su Dievu, avelės mano, jau nebsulauksit manęs atvažiuojant prie jūsų, nebebarstysit žolelių po kojų mano. Pasiregėsime dienoj paskutinio sūdo. Tuo tarpu griešną dūšią mano pavedu karštoms maldoms jūsų.
Palaiminimas Dievo Tėvo, Sūnaus ir Dvasios Šventos, taipogi mano griešno tegul būna visados su jumis. Amen.“
