1958 metais Bruklino pranciškonų spaustuvės išleista kunigo Viktoro Gidžiūno, O.F.M., knyga „Šv. Kazimieras“ yra hagiografinis veikalas, skirtas Lietuvos globėjo 500-osioms gimimo metinėms paminėti. Šis leidinys, priklausantis serijai „Šventųjų gyvenimai“, yra ne tik biografinis pasakojimas, bet ir dvasinis bei patriotinis kūrinys, atspindintis to meto išeivijos lietuvių nuotaikas.
Knyga pradedama metaforišku įvadu „Švyturys tamsioje naktyje“, kuriame šventieji, įskaitant šv. Kazimierą, pristatomi kaip dvasiniai kelrodžiai audringame pasaulyje, padedantys nepasiklysti gyvenimo klystkeliuose.
Toliau chronologiškai pasakojama šventojo gyvenimo istorija:
Jaunystė ir auklėjimas: Aprašoma šv. Kazimiero vaikystė karališkuosiuose rūmuose Krokuvoje, kur jis gimė 1458 m. spalio 3 d.. Nors aplinka buvo kupina pagundų, pabrėžiama pamaldžių tėvų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio bei motinos, austrų habsburgaitės Elžbietos – įtaka. Iš motinos jis paveldėjo gilų tikėjimą, o iš tėvo – lietuvišką nuosaikumą, teisingumą ir ištvermę. Didelis dėmesys skiriamas jo iškiliems mokytojams, ypač kronikininkui Janui Dlugošui, kuris supažindino jaunuolį su Lietuvos istorija, krikščionybės tiesomis ir išmokė lotynų kalbos.
Valstybinė veikla: Knygoje vaizduojamas Kazimiero, kaip būsimo sosto įpėdinio, ruošimas. Aprašomos jo kelionės po Lietuvą ir Lenkiją, kurių metu jis buvo supažindintas su valstybės valdymu. Būdamas 22-ejų, jis dvejus metus pavadavo tėvą Lenkijoje ir pasižymėjo kaip gabus, teisingas ir taupus administratorius, kuris stengėsi išpirkti užstatytus karališkus dvarus, šalino netikusius dvariškius ir stabdė stačiatikybės plitimą.
Liga ir mirtis: Dėl asketiško gyvenimo būdo ir įtempto darbo pašlijo princo sveikata. Jam pasireiškė tuo metu nepagydomos džiovos požymiai. Šv. Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine, eidamas 26-uosius metus. Jo kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedroje.
Dorybės ir šventumas: Didelė kūrinio dalis skirta šv. Kazimiero dorybėms aprašyti. Pabrėžiamas jo gilus pamaldumas, išmintis, teisingumas ir ypač skaistybė. Net ir gyvendamas karaliaus dvare, jis praktikavo askezę: po karališkais drabužiais nešiojo ašutinę, dažnai pasninkaudavo ir ilgas valandas praleisdavo melsdamasis. Ypač akcentuojama jo meilė Dievo Motinai Marijai ir himnui „Omni die dic Mariae“, kurio nuorašas, kaip teigiama, buvo rastas jo karste.
Reikšmė Lietuvai: Autorius iškelia šv. Kazimierą kaip Lietuvos nacionalinį simbolį. Jis vaizduojamas kaip tautos ir katalikybės gynėjas nuo išorinių grėsmių, ypač stačiatikybės ir Rusijos įtakos. Minimass ir stebuklingas jo pasirodymas Lietuvos kariuomenei mūšyje prie Polocko 1518 metais. Aprašomi ir vėlesni jo relikvijų slėpimo atvejai per karus ir sovietmetį, pabrėžiant priešiškų režimų neapykantą šventajam.
Knyga baigiama kreipimusi į to meto, ypač išeivijos, jaunimą, raginant šv. Kazimierą laikyti Tėvynės meilės ir dorybių pavyzdžiu. Leidinys gausiai iliustruotas piešiniais ir nuotraukomis, vaizduojančiomis šventąjį, jo artimuosius, istorines vietas (Vilnių, Trakus, Krokuvą) ir su jo kultu susijusius meno kūrinius.
Apibendrinant, tai pamaldaus ir patriotinio pobūdžio kūrinys, skirtas stiprinti lietuvių tikėjimą ir tautinę tapatybę. Jis perteikia šv. Kazimiero gyvenimą ne kaip sausą istorinį faktą, o kaip įkvepiantį pavyzdį ateities kartoms.
