Artėjant 1993 m. rugsėjo 4–7 dienomis vykusio šv. popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinio vizito sukakčiai, iš atminties iškyla ir bendras, daugiaplanis istorinio įvykio vaizdas, ir atskiri (pavyzdžiui, Kauno Santakos parke, Šventojo Tėvo aukojamose šv. Mišiose) įsidėmėti asmenys.

Kuo per 30 metų buvo pažymėtas anuomet Evangeliją giedojusio kunigo, rugpjūčio 4-ąją 60-metį mininčio mons. Vytauto Grigaravičiaus, Kauno pirmojo dekanato dekano, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos klebono, dvasinės tarnystės kelias? Kokiais pastoracijos ženklais jis išskirtinis?

Šventasis Tėvas ateina kaip vienybės ir meilės apaštalas

Rytinės saulės spinduliams šildant garbingojo svečio laukiančius maldininkus, nuskambėjo pranešimas: pop. Jonas Paulius II – jau Santakoje. Prasiveržus džiaugsmingoms ovacijoms, Šventasis Tėvas pasuko prie neįgaliųjų su vežimėliais, ranką tiesė kiekvienam arčiau esančiajam, apglėbė vaikutį, tėviškai pamojavo Arkikatedros bazilikos ir kitų bažnyčių gausaus jungtinio choro giesmininkams.

„Nemuno ir Neries santakoje šiandien vienijasi dvasioje visa Lietuva ir sveikina Jus kaip garbingiausią ir brangiausią mūsų svečią, vienintelį tokį per visą mūsų krašto istoriją, – pažymėjo sveikinimo žodį taręs Kauno arkivyskupas metropolitas kard. Vincentas Sladkevičius. – Jūsų, Šventasis Tėve, atvykimas yra ryškiausias mūsų laisvės ir nepriklausomybės ženklas. Sveikiname Jus kaip mūsų mylimiausią Tėvą, atvykusį aplankyti savo vaikų, kaip aukščiausią Bažnyčios ganytoją ir galvą, kaip Apaštalų kunigaikštį, vykdantį didžiąją evangelizacijos misiją.“

Nemuno ir Neries santakoje ant supilto žemės pylimo pastatytas altorius, virš kurio įrengtas apvalus stogelis atrodė lyg nimbas virš Šventojo Tėvo galvos. Krucifiksas ant kryžiaus prie altoriaus – autentiškas XVII a. drožinys. Procesijai žingsniuojant šv. Mišių vietos link, priekyje buvo nešama aukštai iškelta Evangelijų knyga.

„Šios dienos Mišių atliepiamoji psalmė skelbia Kūrėjo garbę, – sakė Šventasis Tėvas ir akcentavo žmogaus atsakomybę dėl šios žemės. – Šiandieniu Lietuvos istorijos tarpsniu kaip niekad svarbu, kad Šventosios Dvasios apšviesta visa krikščioniškoji bendruomenė suvoktų uždavinį ir pasiuntinybę. Kiekvienas asmeniškai yra kviečiamas liudyti Kristų, bet šis kvietimas skirtas ir visai Dievo tautai… Viešpats laukia jūsų bendros apaštalinės veiklos, kuri visiems atvertų Evangelijos naujieną…“

„Pasiklausykite šv. Evangelijos pagal Joną“, – per visą Santakos slėnį, medžių viršūnėmis ir didžiųjų upių bangomis nuvilnija kun. V. Grigaravičiaus giedojimas. Nuščiuvusią maldininkų minią aukštyn kelia jautriai sidabro skambesį primenantis kun. Vytauto balsu išgiedotas kiekvienas Šventojo Rašto skiemuo. Pagal pirmųjų krikščionių tradiciją, Evangelijos knygą, iš kurios buvo giedama, kun. V. Grigaravičius įteikia Šventajam Tėvui, idant jis galėtų palaiminti visus šv. Mišių dalyvius.

„Giedantis žmogus, atrodo, kad yra ir geresnis, ir gražesnis“, – šypsodamasis sakė kard. V. Sladkevičius jį aplankiusiam kun. V. Grigaravičiui. Pareiškęs padėką už tokį nuostabų giedojimą Santakoje Šv. Tėvo aukotose Mišiose, Eminencija jam širdingai linkėjo sėkmės ir stiprybės, tarnaujant Žagarėje, kur daugelį metų buvo ištremtas Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Tokią pačią tremties lemtį patyrę abu vyskupai laikėsi bendros bažnytinės linijos, palaikydavo glaudų ryšį, rasdavo progų susitikti. Į Žagarę iš Nemunėlio Radviliškio vysk. Vincentą dažniausiai nuveždavo kun. Juozas Zdebskis. Kartą išsiruošę kelionėn lauktuvių vysk. Julijonui įsimetė baltarusių katalikų kunigų dovanotą medaus statinaitę.

Kelerius metus Kaune vikaravęs kun. V. Grigaravičius, gavęs paskyrimą eiti Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios administratoriaus pareigas, iš pradžių sutriko. Prie Latvijos sienos, toli nuo namų, nežinoma aplinka. Bet užteko susipažinti su parapijos žmonėmis, o svarbiausia – širdimi pajusti 1991 metų birželį amžinybėn išėjusio arkivyskupo Julijono dvasią – ir dvejonės išsisklaidė. Žagarėje jis suprato ir išmoko, ko nė viename vadovėlyje nebūtų radęs.

„Vyskupą Steponavičių prisimenu kaip vieną paprasčiausių žmonių, kokį tik sutikau savo gyvenime, – kun. Vytautui pasakojo parapijietis Jonas Gedžius. – Juk vežiojau paprastu zaporožiečiu su neįgaliojo ženklu, ir jis jautėsi taip, lyg važiuotų prabangiausiu automobiliu… Sovietų valdžiai diskriminuojant žmones dėl išpažįstamo tikėjimo, o jaunimui draudžiant kunigams patarnauti, vyskupas pats paruošdavo altorių: uždegdavo žvakes, jį apšviesdavo.“

„Persekiojimo ir melo naktyje buvo dvi žvaigždės – vyskupai tremtiniai Julijonas Steponavičius (arkivyskupas) ir Vincentas Sladkevičius (kardinolas), – dar seminaristu būdamas Vytautas įsiminė to meto dvasios tėvo kun. Sigito Tamkevičiaus SJ žodžius. – Mes, kunigai, važiuodavome pas juos tartis, sunkenybėse – prašyti patarimo. Jie buvo kovojančios tautos ir Bažnyčios sąžinė.“

Kun. Vytautas žagariečiams pranešęs, kad artėja vysk. S. Tamkevičiaus vizitacija, nesitikėjo tokio visus uždegančio pakilimo. Vienas už kitą įdomesni ritosi pasiūlymai, kaip sutikti legenda tapusį hierarchą: reikėtų kaip senovėje prie miesto ribos raiteliams pasitikti, žirgais kinkyta karieta brangų svečią parsivežti…

Nuoširdžiai džiaugdamasis parapijiečių, ypač choristų, jaunimo atstovų entuziazmu, kun. Vytautas taip pat pasidalijo nepamirštamu atsiminimu. 1988 metų lapkritį popietinę valandą Kauno kunigų seminarijos auklėtiniams į bažnyčią Švč. Sakramento adoracijai susirinkus, netikėtai įžengė iš Sibiro tremties sugrįžęs pogrindinės „Kronikos“ vyr. redaktorius kun. S. Tamkevičius SJ ir jį lydintys Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. Viktoras Butkus bei vicerektorius kun. Vytautas Steponas Vaičiūnas.

Nustebę klierikai iš pagarbos atsistojo ir stovėjo kaip nulieti, kol kun. S. Tamkevičius SJ ramiu balsu prabilo: „Niekuomet neužmiršiu pirmųjų Mišių KGB kameroje. Tokios malonės ir laimės, atrodo, niekuomet nebuvau patyręs. Niūrioje kameroje tarsi dangus nušvito suvokus, kad su manimi iš tikrųjų yra Viešpats. Tokio Dievo artumo išgyvenimo, nežinau, ar kada nors buvau patyręs laisvėje…“

Kelmėje atrasti įtaigūs evangelizacijos būdai

Į Šaukėnus bėgantį kelią srauni Verpeliuko tėkmė lydi iki pat Verpenos kaimo, kur svetį ar saviškį pasitinka šimtmečius skaičiuojanti medinė Šv. Onos bažnyčia. Tarytum pilka skara apsigaubusi ori močiutė, „ant kalnelio išėjus“. Tarytum atgimstančios Lietuvos simbolis. Į Palendrius ar kitą kurį kaimą važiuodamas Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas dekanas kun. V. Grigaravičius visada nors šiltų akių žvilgsniu paglosto XVIII. a Verpenos savininkų LDK bajorų Gruževskių ręstą, Žemaitijos regione vienintelį tokio stiliaus išlakų maldos namų statinį. Atlaikiusį epochų audras, karus, okupacijas, sovietiniais metais grūdų sandėliu paverstą ir tik Nepriklausomybės metais naujam gyvenimui prikeltą.

Suskato visi – restauratoriai ir paveldosaugininkai, tačiau svarbiausia, kad į užmarščiai paliktą priemiesčio vietovę atsigrįžo Kelmės parapijiečiai. Malonu prisiminti, kad su dideliu entuziazmu, remontuojant neogotikinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, pirmą kartą talkose dalyvavęs jaunimėlis įsitikino, kokią didelę prasmę turi darbais paremti žodžiai „atgaivinti“, „atkurti“, „atgimti“.

Kai brėžiniuose atkurtas bažnyčios aukštas gegnių konstrukcijos malksnomis dengtas stogas su kupoliuko pavidalo bokšteliais virto tikrove, 1995-ųjų vasarą parapija vieningai ėmė ruoštis ypač svarbioms apeigoms. Liepos 30-ąją, per vysk. S. Tamkevičiaus SJ Kelmės parapijos vizitaciją, išsirikiavusi bažnytinė procesija patraukė į Verpenos kaimą. Nė viena troba, nė viena sodyba, nė vienas gyventojas iki tol nebuvo regėję tokių įspūdingų iškilmių. Ekscelencija, pašventinęs Šv. Onos bažnyčią, palaimino gausiai susirinkusiuosius, ragindamas drąsiau žengti dvasinio atgimimo, atsivertimo, artimo meilės keliu.

„Ar iš dangaus vidury laukų nukrito niekur nematyta modernaus baroko, deja, apleista  bažnytėlė?“ – ieškodami vietovės būsimam vienuolynui įsikurti į Palendrius užsukę pasižvalgyti juokavo Kelmės dekano kun. V. Grigaravičiaus lydimi Solesmes benediktinų vienuolyno ir Vilniaus grigališkojo choralo mokyklos „Schola Gregoriana Vilnensis“ atstovai. Kas žino, gal pati Apvaizda juos atvedė prie visą gyvenimą giedojusio, „Giesmių lobyno“ rinkinio sudarytojo, mecenato kun. Kazimiero Ambrozaičio lėšomis pastatytos ir 1938 metais pašventintos Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos viešos oratorijos.

Pirmojo įspūdžiai pagauti atvykusieji džiūgavo, kad rado, ko ieškojo – kalvomis nusagstytame horizonte giria žalioji, ežeriukas blizga, aplink tyluma, vienuma, ramuma… 1995 metais Kauno arkivyskupui metropolitui kard. V. Sladkevičiui pasirašius kanoninį leidimą Kelmės parapijoje, Palendrių kaime, Solesmes benediktinų abatijai steigti, giesmės į dangų kilo visa to žodžio prasme.

Būsimam vienuolynui įsikurti sudarytos komisijos aktyviam nariui parapijos klebonui kun. V. Grigaravičiui ir Kelmės rajono merui Zenonui Mačerniui entuziastingai palaikant, plyname Palendrių lauke vasaros stovyklą įkūrė „Schola Gregoriana Vilnensis“ giesmininkai. Juos globojęs kun. Vytautas matė, kad vien tik savo kasdieniu giedojimu, Kelmės bažnyčios lankymu grigališkojo choralo giesmininkai visą parapiją tarytum pakylėjo, galbūt ne vieną įkvėpė Jaunimo dvasiniam ugdymui toks pat svarbus buvo ir kitas įvykis. Ar tik ne kun. V. Grigaravičiaus iniciatyva Kauno arkivyskupijos Evangelizacijos centro organizuojamai stovyklai „Žvejo batuose“ buvo pasirinktas Kelmės rajone Kryžbarko ežeras? Stovyklai, kurioje dalyvavo 14 parapijų atstovai, vadovavo Evangelizacijos centro bendradarbiai: referentas Arūnas Kučikas, ses. Dalia Verbylaitė ir tuomet dar klierikas Kęstutis Kėvalas.

Kodėl evangelizacinė stovykla vadinosi „Žvejo batai“? Tai – keturi žvejo, o vėliau apaštalo Petro gyvenimo etapai, į kuriuos savo patirtimi stengėsi įsigyventi stovyklos dalyviai. Nuo pirmos stovyklos atidarymo ir paskutinės uždarymo valandos stovyklautojai jautė kun. V. Grigaravičiaus rūpestingą žvilgsnį. Visus matė, visiems, reikalui esant, skubiai ištiesdavo pagalbos ranką. Kiekvieną, ypač Kelmės dekanato jaunimą, paragindavo gyvuosius Biblijos vaizdus gerai įsisąmoninti, įsiklausyti į ses. Dalios Verbylaitės žodžius, kad viena yra protu studijuoti teologiją, o kita – asmeniškai išgyventi, pavyzdžiui, pasitikėjimą konkrečioje bendruomenėje.

„Nuo pirmų dienų pajutome, kad mūsų katalikiškai bendruomenei vadovauti atvyko asmenybė, turinti nepaprastų organizacinių gabumų, – sužinoję, kad kun. V. Grigaravičius keliamas į Jonavą, laiške arkivysk. S. Tamkevičiui SJ rašė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapijos tarybos nariai. – Jo rūpesčiu buvo restauruotas šventovės vidus, perdengtas bažnyčios stogas, suremontuotas bokštas… Per dvejus metus klebono gebėjimas bendrauti su žmonėmis patraukė jaunimą: įkurta jaunimo maldos grupė užmezgė ryšius su tokia pat grupe Vokietijoje, Nettetal parapijoje. Kelmės miesto inteligentai taip pat įsitraukė į bažnytinį gyvenimą.“

Žėrintys spinduliai nuvydavo Jonavoje besikaupiančius debesis

Prie pat Neries upės iškilusi trinavė klasicizmo stiliaus mūrinė Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, kurią 1793 metais konsekravo jos fundatorius Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis, tapo miestelio puošmena. Architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektuotos bažnyčios kriptoje saugojama LDK didikų Kosakovskio šeimos istorija. Tačiau 1997 metais Jonavos dekanu ir klebonu paskirtą kun. V. Grigaravičių labiau domino parapijos gyvenimas, čia tarnavusieji iškilūs Lietuvos kunigai. Lygiai prieš 10 metų – 1987-aisiais – į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją įstojęs, Pilviškiuose, Griškabūdyje ir Vepriuose vargonavęs kun. Vytautas senojoje Alma Mater teberado kur kas anksčiau profesoriavusių dvasininkų tarpusavio solidarumo pavyzdžių.

Jonavoje tarnavo sovietinės valdžios iš Kunigų seminarijos atleistas dogminės teologijos profesorius tėvas marijonas Juozapas Grigaitis. Kai perėjęs Sibiro lagerius 1974-aisiais klebonu paskirtas čia atvyko buvęs mokinys kun. Vincentas Algirdas Pranckietis, tėvas J. Grigaitis MIC jam užleido savo kambarį. 1989 metų pavasarį V. A. Pranckiečio pakviesti į Jonavos bažnyčią rinkosi buvę Baikalo tremtiniai, čia buvo atvežti iš amžinojo įšalo žemės sugrąžinti jonaviečių tremtinių palaikai. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje įvyko pogrindinę seminariją baigusio, „LKB Kronikos“, „Aušros“ leidinių literatūrinio redaktoriaus, Žagarėjė vysk. Julijono Steponavičiaus įšventinto dr. kun. Kazimiero Ambrazo SJ primicijos.

Susitikus ir penkerius metus jaučiant gyvosios istorijos liudytojo mons. V. A. Pranckiečio moralinę paramą, tvirtėjo ir visu pajėgumu skleidėsi plati kun. V. Grigaravičiaus, jo paties taip apibūdinta, tarnystė: „Kunigui visada svarbiausias uždavinys buvo nešti Evangelijos žinią tikinčiajam. Ir savo darbu, ir savo pastoracija. Bet svarbiausias dalykas – liudyti Kristų savo darbais, kiekvienu įmanomu būdu, kai tik yra galimybė.“

Apie 1000 į Jonavos kultūros namus susirinkusių parapijiečių laukė, ką pasakys naujas, bet jau spėjęs pagiriamų žodžių sulaukti Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios klebonas dekanas. Lengvų žingsnių, tiesus ir giedro veido kunigas paprastai ir bičiuliškai žmonėms pasakė, kad jam labai svarbi jų visų nuomonė. Ar būtina pakeisti senus bažnyčios langus? „Taip“, – suošė susirinkimas. Ar būtų gerai praplėsti šventorių ir jį aptverti dailiai kalinėta metaline tvora? Vėl: „Gerai.“ Kaip numesti bažnyčios pastato nusilupinėjusią seną skrandą? Perdažyti. Išvardijęs kitas įgyvendinimo reikalaujančias bažnytinio meno komisijos rekomendacijas, klebonas sulaukė vieningo pritarimo.

“Matant lyg deglą krikščioniškuoju entuziazmu degantį parapijos ganytoją, į aukštesnį ir sąmoningesnį lygį pakilo parapijos dvasinis gyvenimas. Kasmet vykstantys visuotiniai parapijiečių susirinkimai kėlė žmonių savivertę, ugdė asmeninę tikėjimu grįstą atsakomybę”

Kurie kun. Vytauto žodžiai žadindavo tikinčiųjų dvasią, aukštyn keldavo širdis? Evangelijos. Antai vienoje homilijoje pažymėta: „Šv. apaštalas Petras rašo: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Ši užduotis šlovinti Dievą nepriekaištingu krikščionišku gyvenimu, persunktu Evangelijos dvasios, yra pagrindinė, ir jos vykdymui turime skirti visas kūno ir dvasios jėgas, savo gabumus ir laiką.“

Matant lyg deglą krikščioniškuoju entuziazmu degantį parapijos ganytoją, į aukštesnį ir sąmoningesnį lygį pakilo parapijos dvasinis gyvenimas. Kasmet vykstantys visuotiniai parapijiečių susirinkimai kėlė žmonių savivertę, ugdė asmeninę, tikėjimu grįstą atsakomybę. Tikintieji klebonui buvo labai dėkingi už parapijos namuose įrengtą tuo metu vienintelę Lietuvoje Eucharistijos nuolatinės adoracijos koplyčią, už įgytus brevijoriaus skaitymo įgūdžius.

Kokią reikšmę jauniems žmonėms turėjo kas mėnesį bažnyčioje rengtos Švč. Sakramento adoracijos naktys, kai dekano kun. V. Grigaravičiaus pakviesti kartu melsdavosi dekanato ir net Kauno kunigai, įvairių kongregacijų vienuolės, jautriai pasidalinta parapijos interneto svetainėje: „Bebūnant naktį maldoje atėjo suvokimas, kad Jonavoje dauguma miega, o čia yra unikali proga budėti maldoje, ne tik už save, bet ir už šalia esančiuosius, už miestą. Paprastas žmogus gali prisidėti prie didesnio gėrio. Ir tai nėra puikybė, o suteikta malonė, ypatingoji asmeninė tarnystė.“

Klebono iniciatyva leistame parapijos laikraštyje „Varpų skambesys“ Eglė Šakelienė rašė: „Stebimės ir žavimės klebono V. Grigaravičiaus sumanumu, veržlumu, kuris per trumpą laiką sugebėjo nudirbti tiek daug darbų. (…) Nepamiršta ir gyvoji Bažnyčia. Pirmą kartą Jonavoje vyko rekolekcijos jaunimui. O kur darbas „Carite“, su katechetais, jaunimu, vietinėse televizijos laidose, laikraščio redagavimas. Ir visur suspėjama…“

Prisimindamas tarnystę Jonavoje, kun. Vytautas sako, kad miestas prie Neries yra gražus, specifinis, bet prisipažįsta, kad tarnauti čia buvę sunkiausia: „Žmonės mane mylėjo, gerbė, tačiau jautėsi kažkokios povandeninės srovės. Taigi teko laviruoti, nes nežinojai, kada ir iš kurios pusės plūstels nauja banga. Nebuvo malonu…“ Dėl kokių priežasčių taip atsitikdavo? Parapijiečių nuomone, tokia buvo kaina už dekano kun. V. Grigaravičiaus organizuoto bažnytinio gyvenimo plotį ir gylį, kaina už tai, kad penkerius metus iš eilės jonaviškiai jį rinko Metų žmogumi.

„Dievas žino, kas slypi žmogaus širdyje ir kodėl vienaip ar kitaip jis pasielgė, netgi kodėl pasirinko blogį. Turime išmokti atleisti ir užmiršti, – Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios sakykloje kalbėjo parapijos klebonas. – Nelaikykime širdyje smerkimo, apmaudo, kurie sukels įniršį bei neapykantą ir taip atitolins mus nuo brolių. Kai savo širdyje vietoj teisimo ir pasmerkimo jausime meilę ir gailestingumą kiekvienam, padėsime jam pradėti naują gyvenimą, suteiksime drąsos kaskart pradėti vis iš naujo.“

2002 m. balandžio 21 d. klebonas dekanas V. Grigaravičius aukojo paskutines šv. Mišias Jonavoje. Buvo paskirtas į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją.

Žmonių nepritrauksi išėjęs į gatvę

„Savo akimis mačiau jūsų tikėjimą šioje gražioje bažnyčioje. Bažnyčia parodo, kokia yra bendruomenė, – 2008 m. rugsėjo 13-ąją, aukojant šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejuje Šiluvoje, kalbėjo popiežiaus Benedikto XVI ypatingasis pasiuntinys, Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris. – Prieš 16 metų buvau čia, tačiau dabar, kai vėl pamačiau šią bažnyčią, prisiminiau Elzbietos žodžius, pasakytus Marijai: „Palaiminta esi, kad įtikėjai.“ Šiandien ir aš sakau: „Palaimintas Kaunas, nes prisikėlė! (…) Lietuva yra Kryžiaus paženklinta: jūs vieninteliai turite unikalų Kryžių kalną, todėl Europos kontinente esate didelis pliusas. Džiaugiuosi, kad galėjau švęsti Kryžiaus išaukštinimo šventę su tauta, kuri paženklinta kryžiumi. Palaiminta esi, tauta, nes įtikėjai kryžių!“

Po palaiminimo Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas perskaitė Viešpaties Mūsų Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijos namų kertinio akmens pašventinimo aktą ir pakvietė kard. J. Meisnerį, arkivysk. S. Tamkevičių SJ, vysk. Joną Ivanauską, vysk. Juozą Preikšą ir Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos kleboną mons. V. Grigaravičių pasirašyti šį aktą. Vienas akto egzempliorius buvo įdėtas į kapsulę. Kardinolas J. Meisneris pašventino kertinį akmenį, šis su kapsule buvo įmūrytas į būsimo pastato pamatus.

Šis istorinis įvykis, galima sakyti, ir buvo vienas paskutinių skambių akordų, atstatant šventovę ir kuriant Gyvąją Bažnyčią. Atmintis saugos 2002 m. balandžio 22 d., kai iš Jonavos atvykęs kun. V. Grigaravičius pirmą kartą peržengė Kristaus Prisikėlimo mažosios bažnytėlės slenkstį, nes už surūdijusių geležinių vartų dabartinė didžioji dar skendėjo pastoliuose.

„Pamenu, tai buvo graži, saulėta diena po Velykų, – atsiminimais dalijosi mons. Vytautas. – Deja, šį gamtos padovanotą džiaugsmą šiek tiek temdė liūdesys ir nerimas. Mano priesaikoje, kurią kunigas privalo padaryti eidamas pareigas parapijoje, dalyvavo keletas kunigų ir trys parapijietės. Pasijutau nelaukiamas ir nenorimas. Po priesaikos atėjau į šią Tautos šventovę. Čia viešpatavo tik vėjas, buvo šalta, nejauku ir daug dulkių. Aišku, jaunystė, nenugalimas noras kuo greičiau pradėti vykdyti Dievo valią ir entuziazmas padėjo nugalėti susidariusį slogutį. Pirmiausia ne puoliau ieškoti lėšų šios bažnyčios atstatymui, bet siekiau kurti Gyvąją Bažnyčią.“

Nei tiksliau, nei geriau nepapasakosi, kas nuveikta per mons. V. Grigaravičiaus 20 tarnystės metų Kristaus Prisikėlimo parapijoje, kaip tai atsiskleidžia didelę išliekamąją vertę turinčiame kruopščiai parengtame leidinyje – ataskaitoje. Labiau rūpėtų sužinoti apie tarsi paprastus, o iš tiesų nepaprastus bendruomenės telkimo, jos vidinio gyvenimo, žmogaus atsiskleidimo bažnytinei veiklai dalykus.

„Kokius trejus metus aiškinome žmonėms, kas yra savanorystė, kodėl parapijoje Gyvoji Bažnyčia svarbiausia. Manau, kad pirmiausia į savanorystę žmogus eina per tikėjimą, – kalbėjo mons. V. Grigaravičius. – Kaip Evangelija liudija – „jūsų tikėjimas be gerų darbų yra miręs“. Jei žmogus iš tikrųjų turi tikėjimą, ateina momentas, kai jis nori kažkuo prisidėti prie bendruomenės veiklos. Bažnyčioje mes tą praktikuojame kviesdami ateiti prisidėti ne tik savo auka – nes žmonės įmeta auką ir galvoja, kad veikla vyks, bet esmė ne čia: svarbu, kad galėtum šiek tiek laiko padovanoti parapijos reikalams.

Kitas dalykas – metinis parapijos susirinkimas, per kurį pristatome finansinę, ekonominę ataskaitą, aptariame sielovados situaciją. Tada vienas kitas pasiklausęs sako: „O gal ir aš galėčiau kur prisidėti?“ Bažnyčia tampa labai gyva, ir tai labai smagu. Žinote, kunigas gali būti parapijoje, bet jeigu nebus žmonių – tai nieko gero nebus. Jei savanoris nuoširdžiai atlieka prisiimtą užduotį, jis labai efektyviai liudija Bažnyčios gyvenimą, Evangeliją, net užkrečia kitą žmogų (gerąja prasme) – kad kitas ne tik ateitų į Bažnyčią, bet ir prisidėtų veikla.

Tai didelis apaštalavimas, nes žmonių nepritrauksi išėjęs į gatvę ir sakydamas – ateikit. Ne, tai vyksta per pažįstamus – aš jus pakviečiau, jūs pasikvietėte kitą, dar kitą, ir taip susidaro grupės. Kitaip visi sako – ne, aš neturiu laiko, aš nežinau, kaip man čia išeis, nepavyks. O per pažįstamus labai gražus apaštalavimas pavyksta, kai ne užsidarai savo kiaute, bet ieškai, eini toliau. Savanorių užduotis tokia – jei grupė labai išaugs, skelsime į dvi dalis, kitą grupę formuosime, kad tik ateitų žmonių. Aišku, mes turime tam puikias sąlygas – yra konferencijų salė, kabinetai – sakyčiau, tai išskirtinė vieta.

Po daugelio metų matyti tam tikri vaisiai. Pavyzdžiui, sekmadieniais po Mišių visi renkasi į parapijos konferencijų salę, kur po pamaldų vyksta įvairūs renginiai, susitikimai su meno, politikos, medicinos žmonėmis. Parapijiečiai ateina, jie vienas kitą gerai pažįsta, ir, tarkime, jei nėra Onutės, jau kas nors sako: o kur Onutė dingus, nematau jos – vis matydavau, o dabar nėra? Taigi toks geranoriškas rūpestis. Aš labai džiaugiuosi, kad žmonės pradeda ne tik Mišiose dalyvauti ir išsiskirsto kas sau, bet jau yra užsimezgęs ryšys. O per tai auga ir savanorystė…. Evangeliją liudyti, kaip ir sakiau, reikia ne tik iš sakyklos, bet ir konkrečia veikla, visur ir viskuo, kuo tik įmanoma ir kur tik yra galimybė. Ir tai daryti kuo didesniam žmonių ratui.

Kultūriniai renginiai ir yra viena iš tų sričių, kuri sutraukia daug žmonių. Vienas tokių yra ir „Dialogas, žodis ir spalva“, kai susirenka tikintieji ir menininkai (aktoriai, dainininkai, dailininkai, skulptoriai, kultūros veikėjai), politikai. Prieš kiekvieną renginį tikinčiuosius pasveikinu, pristatau religinę pusę, o paskui vyksta kultūrinė programa. Taip žmonės ne tik išgirsta kunigo skelbiamą Dievo Žodį, bet ir gauna dvasinio peno, kuris irgi yra iš Dievo ir kuris taip pat yra svarbus.

Mano tikslas ir buvo, kad žmogus sekmadienį ne tik dalyvautų Mišiose, bet ir po Mišių gautų kultūrinio bendravimo dozę, ir taip stiprėtų visa bendruomenė, o žmonės nebūtų svetimi. Kai po Mišių visi išsilaksto, bendravimas dingsta, ir vėl vienas kito nepažįsta. Dabar atsirado net savotiški klubai, kurie kviečia, kuriuose žmonės bendrauja, buriasi pagal pomėgius.“

Kauno arkivysk. metropolito Kęstučio Kėvalo dekretu, pasiremiant Bažnyčios kanonų teisės nuostatais, 2022 m. birželio 24 d. mons. V. Grigaravičius atleistas iš Kristaus Prisikėlimo parapijos klebono pareigų ir paskirtas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos parapijos klebonu. „Parapijos klebonas išvyksta, bet bažnyčia ir tikintieji lieka vietoje, – prieš metus atsisveikindamas kalbėjo monsinjoras. – Visa, kas sukurta, įsigyta, tai priklauso jums. Tad visų jūsų užduotis augti tikėjime, toliau tęsti bei puoselėti susidariusias tradicijas, kartu kurti naujas.“