Visą savo – vyskupo, kardinolo, popiežiaus – dvasinę tarnystę dedikavęs Dievo Motinai Marijai, savo šūkiu šventasis pasirinko meilės ir ištikimybės jai išpažinimą „Totus tuus“ – „Visas Tavo“.

Beveik 27-erius metus trukęs popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas buvo artimai susijęs su Marijos apsireiškimu Fatimoje. Prieš 20 metų, 2000-ųjų gegužės 13-ąją,  Fatimoje  Šventasis Tėvas palaimintaisiais paskelbė Dievo Motinos regėtojus devynmetį Pranciškų Marto ir jo septynmetę seserį Jacintą  Marto.

Ši šventė buvo ypatinga ne tik pasaulio katalikams, bet visų pirma pačiam popiežiui – šv. Jonas Paulius buvo įsitikinęs, kad būtent Fatimos Dievo Motina jam stebuklingai išgelbėjo gyvybę.

„Jaučiau, kad išsikapstysiu“

1981-ųjų gegužės 13 d., po pietų, per bendrąją audienciją Šv. Petro aikštėje Jonas Paulius II  ketino pranešti žinią apie Santuokos ir šeimos studijų instituto steigimą. Popiežiaus automobilis suko į dešinę kolonadą, kai Šventasis Tėvas pasilenkė prie šviesiaplaukės mergytės, paėmė ją ant rankų, pakėlė aukštyn, tarsi norėdamas visiems parodyti, paskui pabučiavo ir šypsodamasis grąžino tėvams. Ir staiga – šūvis, būrio išgąsdintų balandžių sparnų plazdesys, vėl šūvis…

Kilo panika, tamsaus veido jaunuolis stengėsi ištrūkti iš minios. Bet žmonės gyva grandine užtvėrė jam kelią. Tai buvo  į popiežiaus gyvybę pasikėsinęs turkas Mehmetas Ali Ahdža.

„Popiežius atrodė kaip mirštantis, – atsiminimais yra dalijęsis asmeninis šv. Jono Pauliaus II sekretorius monsinjoras Stanislawas Dziwiszas, vėliau – kardinolas. – Jis tylėjo. Jo veidas buvo skausmo iškreiptas, tačiau giedras. Sklido tyli, vis gilesnė dejonė, jis meldėsi: ‚Jėzau, Marija, motina mano.‘ Mirtį ar gyvenimą nulėmė įvairios priežastys. Pavyzdžiui, laiko, kurio reikėjo pasiekti ligoninę, klausimas: kelios minutės ilgiau, mažiausia kliūtis gatvėje, ir jau būtų per vėlu. Visame tame galima regėti Dievo ranką. Visa ta liudija.“

„Taip, atsimenu aną kelionę į ligoninę, – Kastelgandolfe apsilankiusiems lenkų intelektualams pasakojo  Šventasis Tėvas. – Kurį laiką dar pavyko išsaugoti sąmonę. Jaučiau, kad išsikapstysiu. Kenčiau, ir tai buvo priežastis bijoti, tačiau jaučiau kažkokį keistą pasitikėjimą. Tėvui Stanislawui pasakiau, kad atleidžiu pasikėsintojui. To, kas atitiko ligoninėje, neprisimenu.“

Pasiekus Džemelio ligoninę, sunkiai sužeistas Jonas Paulius II prarado sąmonę. Gydytojas monsinjoro Dziwiszo paprašė Šventajam Tėvui suteikti Ligonių patepimo sakramentą. „Atlikau  tai nedelsdamas, tačiau plyštančia širdimi. Jaučiausi taip, tarsi man būtų pasakę, kad nieko daugiau nebegalima padaryti. Juolab kad pirmasis kraujo perpylimas nepavyko. Pagaliau pradėjo operaciją.  Aš tik meldžiausi, meldžiausi, meldžiausi. Atsidaviau į Dievo rankas, šaukiausi mūsų Mergelės Marijos…  Operacija pavyko, ir atsirado vilties, kad Šventasis Tėvas išgyvens. Jis atsibudo anksti rytą, pažvelgė į mane – ir netikėtai paklausė: ‚Ar sukalbėjau kompletus [Naktinę]?‘ Jis manė, kad vis dar gegužės 13-oji, trečiadienis.“

Pirmosios trys dienos buvo neramios. Šventasis Tėvas be paliovos meldėsi. Ir labai kentėjo, fizinį skausmą keitė vidinė širdies gėla dėl neišvengiamai artėjančios Lenkijos primo, Varšuvos ir Gniezno arkivyskupo metropolito, kardinolo Stefano Wyszynskio mirties. Su legendiniu „tūkstantmečio primu“ popiežių siejo  bendra tarnystė Lenkijos vyskupų konferencijoje ir toks pat pasišventimas Dievo Motinai. 1978 m. spalio 16 d., pasibaigus konklavai,  kardinolas S. Wyszynskis savo artimam bendradarbiui ir bendraminčiui popiežiumi išrinktam Krokuvos arkivyskupui kardinolui Wojtylai pranašiškai tarė: „Jei Dievas pasirinko Tave, Jis pasirinko, kad atvestum Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį.“

Jono Pauliaus  II pontifikato panoramoje švyti ir spalio 23-ioji. Vatikano Nervio salėje, kardinolui S. Wyszynskiui tariant įžanginį sveikinimo ir padėkos žodį už darbą Krokuvos diecezijoje, vyskupų konferencijoje, taip pat – mokslinę ir profesoriaus veiklą, popiežius atsistojo. Primas, norėdamas pasveikinti, atsiklaupia, bučiuoja popiežiaus žiedą. Jonas Paulius II taip pat atsiklaupia prie primo, apsikabina – ir taip keletai sekundžių prisiglaudžia vienas prie kito du didieji naujųjų laikų lenkų Bažnyčios žmonės. Aplodismentai, ašaros, šūksniai… Atsakydamas  į Stefano Wyszynskio sveikinimą, Šventasis Tėvas susirinkusiųjų nuostabai pareiškia: „Gerbiamas ir mylimas Prime. Leisk paprasčiausiai pasakyti, ką galvoju. Nebūtų Šv. Petro soste popiežiaus  lenko, jei nebūtų Tavo tikėjimo, nepalaužto kalėjimo ir kančių, Tavo herojiškos vilties.“

„Jaudindamasis prisimenu paskutinį trumpą mirštančio primo ir dar nesustiprėjusio, bet jau sveikstančio popiežiaus pokalbį telefonu, – atsiminimuose rašė kard. S. Dziwiszas. – Girdėjosi silpnas kardinolo Stefano balsas: ‚Mus jungia kančia… Tačiau jūs esat išgelbėtas.‘ Paskui: ‚Šventasis Tėve, palaiminkite mane.‘ Wojtyla, suprasdamas, kad šie žodžiai bus paskutinis atsisveikinimas su kardinolu, sunkiai ištarė: ‚Taip, taip, laiminu jūsų lūpas… Laiminu jūsų rankas.‘“ 1989 m. buvo pradėta Dievo tarno kard. S. Wyszynskio beatifikacijos byla.

Maldos už popiežių

Sanguis martyrum semen christianorum (lot.) – „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla“. Ištaręs šį posakį, kardinolas Stanislawas Dziwiszas pareiškė mintį: galbūt reikėjo to kraujo Šventojo Petro aikštėje, ankstyvųjų krikščionių lankytoje vietoje. Pirmuoju to kraujo vaisiumi tapo visos Bažnyčios vienybė, intensyviai meldžiantis už popiežiaus išgelbėjimą. Per visą naktį po pasikėsinimo į visuotinę audienciją atvykę piligrimai ir vis gausesnė romiečių minia meldėsi Šv. Petro aikštėje. Vėliau viso pasaulio katedrose, bažnyčiose ir koplyčiose buvo aukojamos šv. Mišios ir meldžiamasi Šventojo Tėvo intencija.

„Man nėra lengva mąstyti apie visa tai nesijaudinant, nejaučiant gilios padėkos visiems, – yra kalbėjęs Jonas Paulius II. – Visiems, kurie gegužės 13-ąją susivienijo maldoje, visiems, kurie nesiliovė meldęsi per visą tą laiką… Esu dėkingas Viešpačiui ir Šventajai Dvasiai, kuri per šį gegužės 13-osios dienos įvykį Šventojo Petro aikštėje daugelį širdžių įkvėpė bendrai maldai. Mąstydamas apie šią didžią maldą, negaliu pamiršti Apaštalų darbų žodžių apie Petrą: ‚O bendrija karštai meldėsi už jį Dievui,‘“ ( Apd 12, 5)

1993 m. vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe viešėjusių lenkų intelektualų Jozefo Tischnerio ir Krzysztofo Michalskio paklaustas, kokią reikšmę Šventojo Tėvo gyvenime įgijo pasikėsinimas ir su juo susiję įvykiai, Jonas Paulius II atsakė: „Visa tai buvo Dievo malonės liudijimas. Čia regiu tam tikrą analogiją su išbandymu, kurį per areštą teko patirti kardinolui Wyszynskiui… Gyvenu nuolatos suvokdamas, kad tame, ką sakau ir darau, siekdamas įgyvendinant savo pašaukimą ir misiją, įvyksta kažkas, kas nuo mūsų nepriklauso. Žinau, kad veikiu ne vien tik aš, kai darau ką nors kaip Petro įpėdinis.

Prisiminkime kad ir komunistinę sistemą. Prie jos griūties tikrai prisidėjo ekonominės doktrinos trūkumai. Tačiau rėmimasis vien tik ekonominiais faktoriais būtų tik nevykęs visa ko supaprastinimas. Kita vertus, puikiai žinau, kad būtų juokinga manyti, jog popiežius savomis rankomis sugriovė komunizmą.

Manau, kad paaiškinimą randame Evangelijoje. Kai pirmieji mokiniai, pasiųsti į misiją, grįžo pas savo Mokytoją ir kalbėjo: ‚Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo‘ (Lk 10, 17), Kristus jiems atsakė: ‚Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.‘ (Lk 10, 20). Ir kitą kartą dar pridūrė: ‚Sakykite: Esame nenaudingi tarnai. Padarėme. Ką turėjome padaryti‘ (Lk 17, 10).

Nenaudingi tarnai… „Nenaudingo tarno“ suvokimas auga manyje per tai, kas įvyksta aplink mane – ir manau, kad tai visai man tinka. Grįžkime prie pasikėsinimo: manau, kad tai buvo viena iš paskutiniųjų tironijos ideologijų, siautėjusių XX amžiuje, konvulsijų. Engimu rėmėsi fašizmas ir rasizmas, kaip ir komunizmas… Iš pradžių nacizmo ir šiek tiek vėliau Sovietų Sąjungos griūtys patvirtino pralaimėjimą. Jos atskleidė anų sistemų sukurtos ir įgyvendintos didžiulės prievartos absurdą. Ar žmonės norės pasimokyti iš didžiųjų istorijos suteiktų pamokų? O gal priešingai– leisis gundomi akimirkoj įsišaknijusių aistrų, dar kartą priimdami pragaištingus prievartos kerus?“

„Kažkas vedė tą kulką…“

Džemelio ligoninės gydytojai Jonui Pauliui II pateikė staigmeną – parodė jam kulkos kelio kūne rentgeno nuotrauką. Chirurgas Francesco Crusticci popiežiui pasakė: „Tikras stebuklas – kulka, padariusi keistą vingį, pralėkė per plauką nuo svarbiausių gyvybinių organų. Jūsų Šventenybe, atrodo, tarsi neregima ranka būtų ją sulaikiusi ir nukreipusi.“ Šventasis Tėvas paprašė, kad jam leistų pabūti vienam… Vis ta pati gegužės 13-oji. 1917 metų gegužės 13-oji, pirmasis Mergelės Marijos apsireiškimas Fatimoje – ir vėl gegužės 13-oji – diena, kurią kėsintasi popiežių nužudyti. Ar tai tik sutapimas? Ar atsitiktinumas tai, kad maža mergaitė pakišo popiežiui Fatimos Mergelės Marijos paveikslėlį, ir tas veiksmas jam išgelbėjo gyvybę?

Paskui išsikvietęs savo sekretorių monsinjorą Stanislawą Dziwiszą, Jonas Paulius II paprašė: „Atnešk man Fatimos dokumentus.“ Tikėjimo mokslo kongregacijos, kurioje buvo saugojama trečioji „Fatimos paslapties“ dalis, tuometinis prefektas kardinolas Franjo Šeperis  valstybės sekretoriaus pavaduotojui arkivyskupui Eduardui Martinesui Somaliui įteikė du vokus. Viename jų buvo originalus sesers Liucijos Dos Santos tekstas portugalų kalba, kitame – jo vertimas į italų kalbą. Arkivyskupas juos nuvežė į Džemelio  ligoninę. Jonas Paulius II perskaitė „paslaptį“ ir, pasak kard. S. Dziwiszo, daugiau nebeturėjo abejonių. Šiame „regėjime“ jis atpažino savo likimą ir įsitikino, kad jo gyvybė buvo išgelbėta, maža to – gyvenimas jam buvo iš naujo dovanotas Marijos tarpininkavimo ir jos globos dėka.

Praėjus penkiems mėnesiems po pasikėsinimo, Šventasis Tėvas vėl sugrįžo į Šv. Petro aikštę, kur susitiko su tikinčiaisiais. Kaip rašė kard. S. Dziwiszas, popiežius neturėjo nė šešėlio baimės nei įtampos, nors gydytojai ir buvo perspėję, kad taip galėjo pasijausti. „Ir vėl jaučiuosi Švenčiausiosios Mergelės ir visų šventųjų globėjų skolininku, – popiežius tarė susirinkusiai miniai. – Argi galėčiau užmiršti, kad anie įvykiai  Šv. Petro aikštėje įvyko tą pačią dieną ir valandą, kuriomis jau daugiau kaip 60 metų Fatimoje, Portugalijoje, yra minimas pirmasis Kristaus Motinos pasirodymas vargšams piemenėliams? Tos dienos įvykiuose jaučiau ypatingą motinišką apsaugą ir rūpestį. Ji pasirodė esanti stipresnė už mirtiną kulką.“

1982 m. gegužės 13 d., praėjus lygiai metams po teroristo pasikėsinimo,  popiežius nuvyko į Fatimos šventovę Portugalijoje padėkoti Švč. Mergelei Marijai už išgelbėtą gyvybę. Tada jo pageidavimu viena iš Šventojo Tėvo kūno išimtų kulkų buvo įmontuota į Fatimos Dievo Motinos statulos karūną. Praėjus beveik dešimtmečiui, 1991 m. gegužės 13 d., Šventasis Tėvas vėl lankosi Fatimoje, susitinka su karmelite seserimi Liucija Dos Santos, maldoje vėl dėkoja Švč. Mergelei Marijai už gyvybės išgelbėjimą ir daugelio tautų išvadavimą iš komunistinio ateizmo režimo. Kartu popiežius Jonas Paulius II savo maldoje pranašiškai kalba, jog Dievo Motinos pagalba ir naujoje situacijoje ne mažiau reikalinga, kadangi „iškilęs pavojus, jog marksizmą pakeis kita ateizmo forma, kada neva aukštinant laisvę, bus bandoma sunaikinti krikščioniškąsias šaknis ir žmonių moralę“.

Klausimas, kurio popiežius niekada nepamiršo

Pažvelgti į akis žmogui, kuris pasikėsino tave nužudyti. Asmeniškai pakartoti savo atleidimą. Šiam krikščioniškos meilės žingsniui suteikti tokią prasmę, kurią kitas galėtų suvokti. Šis troškimas Joną Paulių II 1983 m. gruodžio 27-ąją atvedė į Rebibijos kalėjimą Romoje, kur bausmę atliko Ali Ahdža. Palenkęs galvą, kad geriau girdėtų, popiežius nustebo, išgirdęs jo klausimą: „Kodėl jūs nemirėte? Aš žinau, kad nusitaikiau taip, kaip privalėjau. Žinau, kad kulka buvo niokojanti ir mirtina. Tad kodėl jūs nemirėte?“

„Kodėl nemirėte?“ Jonas Paulius II, kaip rašė kard. S. Dziwiszas, niekada nepamiršo šio klausimo. Daugelį metų nešiojosi savyje, galvojo apie jį. Pirmąjį, visa lemiantį atsakymą jis jau buvo radęs, nes tvirtai žinojo, jog yra Marijos išgelbėtas. Tačiau reikėjo surasti ir kitą atsakymą. Paskutinėje jo knygoje „Atmintis ir tapatybė“ skaitome:

„1983 metais per Kalėdų laikotarpį kalėjime aplankiau pasikėsintoją. Mes ilgai kalbėjome. Ali Ahdža, kaip visi tvirtina, yra profesionalus žudikas. Tai reiškia, kad pasikėsinimas buvo ne jo sugalvotas, kad jį suplanavo kai kas kitas, kad tas kai kas kitas jį tik užsakė. Per visą pokalbį aiškiai matėsi, kad Ali Ahdža niekaip negalėjo sau atsakyti į klausimą, kas atsitiko, kad pasikėsinimas nepavyko. Jis padarė viską, kas buvo privalu, pasirūpino kiekviena menkiausia detale, ir visgi numatytai aukai pavyko išvengti mirties. Kaipgi galėjo tai atsitikti?

Įdomu, kad tas nerimas jam iškėlė religijos problemą. Jis savęs klausė, kaip viskas buvo susiję su tuo Fatimos slėpiniu, kas buvo tas Fatimos slėpinys. Tai buvo svarbiausiais jo susidomėjimo taškas, apie tai pirmiausia jis norėjo žinoti. Galbūt per šiuos klausimus jis rodėsi suvokęs tikrai svarbų dalyką. Gali būti, kad Ali Ahdža pradėjo nujausti, kad virš jo galios, virš galios šauti ir nužudyti, buvo Aukštesnė Galia. Ir tada pradėjo Jos ieškoti. Linkiu, kad ją rastų.“

Dangaus dovana kard. S. Dziwiszas pavadino stebuklingą Šventojo Tėvo sugrįžimą į gyvenimą ir jo pasveikimą. Žmogiška plotme pasikėsinimas liko slėpinys. Jo neatskleidė nei teismas, nei ilgas pasikėsintojo kalinimas: „Aš buvau  Šventojo Tėvo apsilankymo kalėjime pas Ali Ahdžą liudininku. Popiežius jam jau buvo atleidęs dar per pirmąją  viešą savo kalbą po pasikėsinimo. Iš suimtojo lūpų aš neišgirdau žodžių: „Prašau atleidimo.“ Jį domino tik Fatimos slėpinys. Popiežius net keletą kartų priėmė pasikėsintojo motiną ir artimuoius bei dažnai apie jį klausinėjo įkalinimo įstaigos kapelionų.

Dievišku lygmeniu slėpinį sudaro visas to dramatiško įvykio vyksmas, kuris susilpnino Šventojo Tėvo sveikatą ir jėgas, tačiau nė kiek nesusilpnino jo apaštališkos tarnystės Bažnyčioje ir pasaulyje poveikio bei vaisingumo.“

Ilgai laukta trečioji Fatimos paslaptis

2000-ųjų – jubiliejinių metų – gegužės 13-ąją  popiežius Jonas Paulius II vėl sugrįžta į Fatimą ir vadovauja Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų regėtojų Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijai. Iškilmėse dalyvavęs vokiečių žurnalistas Andreasas Englischas prisipažino, jog iš pradžių ir jis, kaip daugelis jo kolegų, abejodamas Fatimos stebuklu, vis dėlto sutelkė dėmesį į besimeldžiantį Joną Paulių II: „Retai kada buvau regėjęs jį taip giliai paskendusį mintyse, girdėjęs tyliai tariamus maldos žodžius: jis dėkojo už savo gyvybę. Jonas Paulius II tikėjo Mergelės Marijos apsireiškimu šiuose Dievo apleistuose Portugalijos laukuose. Mačiau jo, pagaliau turinčio galimybę čia pasimelsti, nušvitusį veidą. Jau buvau išmokęs suprasti iš popiežiaus veido, kada vyksta kas nors svarbaus, taigi ta malda prie Fatimos Mergelės Marijos jam buvo labai svarbi.“

Į Fatimą susirinko daugiau kaip 800 tūkst. žmonių, norinčių pamatyti, kaip popiežius paskelbs palaimintaisiais vaikus Pranciškų ir Jacintą Marto. Tai buvo tarsi neoficiali tautos šventė. Prieš Mišias žurnalistas Andreasas tapo trečiosios regėtojos Lucijos Dos Santos ir popiežiaus susitikimo liudytoju. Zakristijoje už bažnyčios jie susėdo vienas šalia kito ir šnekėjosi. Stebėdamas juos A. Englischas tyliai svarstė: „Kas atsitiktų, jei ją išklausinėčiau be jokių skrupulų? Ar ji susipainiotų prieštaraudama pati sau? Pykau, kad neturiu jokios galimybės prieiti prie tos mįslingos moters. Vis dėto jai jau 93 metai. Vienintelis gyvas žmogus, galintis paaiškinti Fatimos paslaptį.“

Staiga iš garsiakalbio pasigirdo balsas, pranešantis, kad kalbės kardinolas Šventojo Sosto valstybės sekretorius. Popiežiaus pageidavimu jis po kelių minučių paskaitysiąs pranešimą apie vadinamąją trečiąją Fatimos paslaptį. „Tai buvo tarsi bomba, – rašė A. Englischas.– Po kelių minučių skambino tas pats ką tik mane išjuokęs kolega, prašęs palikti redakciją ramybėje su  savo besimeldžiančiu popiežiumi: Klausyk, čia sklinda visokie gandai, kad  ji gali išpranašauti pasaulio pabaigą. Lėk sužinoti.“

Žurnalistas A. Englischas taip pat sulaikęs kvėpavimą klausėsi kardinolo Angelo Sodano. Bet trečioji Fatimos paslaptis nebuvo susijusi su pasaulio pabaiga. Ji bylojo apie „vyskupą, dėvintį baltais drabužiais, kurį pasieks žudikas; vyskupas sukniubs ir parkris“. Tai sesuo Lucija išpranašavo prieš 50 metų, o kardinolas Sodano dabar perskaitė.

Tų pačių 2000 metų birželio 26 dieną Vatikane paskelbtu dokumentu visiškai atskleidžiamos Fatimos paslaptys su atitinkamais teologiniais komentarais, kuriuos parengė tuometinis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Josepfas Ratzingeris (būsimasis popiežius Benediktas XVI). Komentarų pabaigoje pabrėžė, kad jam didžiausią įspūdį paliko Fatimoje perduotas guodžiantis Švč. Mergelės Marijos pažadas: „Mano Nekaltoji Širdis triumfuos.“ Tai reiškia, kad „atvira Dievui širdis, nuskaistinta Dievo kontempliacijos, yra stipresnė už šautuvus ir bet kokios rūšies ginklus. Marijos fiat, jos širdies žodis, pakeitė pasaulio istoriją, nes ji davė pasauliui Išganytoją – nes dėl jos ištarto „taip“ Dievas galėjo tapti žmogumi mūsų erdvėje ir čia likti amžinai. Piktasis šiame pasaulyje turi galios, tai matome ir patiriame nuolatos: jis turi galios, nes mūsų laisvė dažnai leidžiasi atitraukiama nuo Dievo. Tačiau nuo tada, kai pats Dievas turi žmogaus širdį ir taip nukreipia žmogaus laisvę į gėrį, į Dievą, laisvė daryti bloga neturi lemiamo žodžio“.

Tokia yra Fatimos žinia.