Šventasis garbingasis kunigaikštis Daumantas (Timotiejus) 1221 – † 1299

XIII amžiuje Lietuvos žemė subrandino dar vieną iškilų ortodoksų šventąjį: garbingąjį kunigaikštį Daumantą (Timotiejų).

Daumantas buvo Lietuvos kunigaikštis, Nalšios žemių valdytojas, įtakingos ir stiprios giminės, pavaldžios karaliui Mindaugui, atstovas. Dar daugiau, kunigaikštis Daumantas buvo susijęs su Lietuvos karaliumi giminystės ryšiais: pasak analuose išlikusių pranešimų, Mindaugas ir Daumantas buvo vedę seseris – žemaičių kunigaikščio Vikinto dukras. Nuostabu tai, kad ir būdamas pagonimi, Daumantas nekliudė krikščionybei plisti savo žemėse ir nedraudė ortodoksiškai krikštytis savo pavaldiniams. XIII amžiaus traktato „Žemių aprašymas“ autorius rašo, kad „lietuviai, jotvingiai ir nalšiai lengvai krikštijasi, nes krikščionės auklės augina juos nuo lopšio“. Tai liudija, jog ortodoksų tikėjimas nuo senų laikų buvo gerai pažįstamas ir paplitęs lietuvių žemėse. Nalšios valdytojas Daumantas garsėjo kaip narsus karys. Jam teko kovoti ir su riteriais – kryžiuočiais ir su mongolų užkariautojais, kuomet chano Burundajaus ordos 1260 metais įsiveržė ir siaubė jo valdas.

1263 metais, Dievo Apvaizdos dėka, Daumanto gyvenime įvyko jo likimą pakeitęs įvykis. Mirė Lietuvos karaliaus Mindaugo žmona Morta. Į sesers laidotuves atvyko ir kunigaikščio Daumanto žmona. Bet po laidotuvių karalius sulaikė pas save Daumanto pačią, pareiškęs, kad velionė karalienė norėjo, kad Mindaugas paimtų į žmonas jos seserį. Karalius privertė Nalšios kunigaikštienę pasilikti gyventi su juo, tuo be galo įžeisdamas kunigaištį Daumantą. Tuo metu daugelis Lietuvos kunigaikščių, taip pat ir karaliaus giminaičių, buvo priešiškai nusistatę prieš valdingą ir žiaurų karalių. Daumantas su kitais nepatenkintais kunigaiščiais sudarė sąmokslą ir 1263 metų rudenį Mindaugas buvo nužudytas.

Naujuoju Lietuvos valdytoju buvo paskelbtas Daumanto sūnėnas Treniota. Tačiau už Mindaugą ėmėsi keršyti vyresnysis jo sūnus Vaišvilkas-Bazilijus, ortodoksų vienuolyno Laurušave vienuolis, krikšto vardu Dovydas. Palikęs vienuolyną, vadovaudamas jį palaikančiai rusų-lietuvių kariuomenei, pradėjo žiaurų karą prieš kunigaikščius-sąmokslininkus ir jų sąjungininkus. Šiame brolžudiškame kare Vaišvilkas pasižymėjo žiaurumu. Daugelis iškilių lietuvių buvo nužudyti, kitiems teko gelbėtis bėgant iš Lietuvos. 1265 metais, vadovaudamas 300 Lietuvos bajorų, iš Lietuvos į Pskovo žemes pasitraukė ir kunigaikštis Daumantas.

Kuomet Daumanto vadovaujamas lietuvių pulkas įžengė į Pskovo žemes, Pskovo kunigaikštis Sviatoslavas Jaroslavičius pasiūlė lietuviams pagonims priimti ortodoksų tikėjimą ir, pasak metraščių, kartu su „Pskovo popais ir pskoviečiais“ pakrikštijo juos. Kunigaikštis Daumantas buvo pakrikštytas Pskovo Švenčiausios Trejybės sobore ir gavo vardą Timotiejus. Taip Pskovo žemė tapo jo antrąja tėvyne. Čia, metraštininko žodžiais, „kvėpė į jį Dievo malonė, kuomet su visa savo svita jis priėmė Šventąjį Krikštą su vardu Timotiejus ir tapo vertas didžių Dievo dovanų“.

Tuo metu Pskovo ir Naugardo žemes valdė tautos susirinkimas – veče. O vadovauti kariuomenei ir gynybai, o taip pat valstybinių reikalų tvarkymui buvo renkamas arba kviečiamas į tarnybą kunigaikštis, kuris visus savo veiksmus ir sprendimus turėjo derinti su veče. Jau po metų už narsą ir iš tiesų krikščioniškas geradarybes pskoviečiai išrinko Daumantą-Timotiejų savo kunigaikščiu. 33 metus, nuo 1266 iki 1299 metų Daumantas-Timotiejus valdė miestą ir buvo vieninteliu kunigaikščiu per visą Pskovo istoriją, kuris sugebėjo tiek laiko pragyventi taikoje ir sutarime su Pskovo veče. Jis buvo sąžiningas ir griežtai prižiūrėjo, kad būtų laikomasi teisingumo. Pasikrikštijęs ir įtikėjęs, kunigaikštis tapo pavyzdingu krikščionimi: dosniai rodė gailestingumą, priimdamas vargšus ir keliautojus, pamaldžiai laikėsi bažnytinių švenčių, šelpė šventoves bei vienuolynus, ir pats įkūrė vienuolyną Dievo Gimdytojos gimimo garbei.

Didelis kunigaikščio Daumanto, kaip karvedžio ir valstybės veikėjo, nuopelnas yra tas, kad daugelį metų jis patikimai gynė šiaurės-vakarinę Rusios valstybės sieną nuo žiaurių antpuolių. Jau pirmaisiais savo gyvenimo Pskove metais, kunigaikštis Daumantas-Timotiejus atrėmė Livonijos ordino kryžiuočių antpuolį. 1268 metais, kaip atsakas į nesibaigiančius puldinėjimus, buvo surengtas atsakomasis žygis į Livonijos ordino žemes, kuriame, jungtinės Rusijos kariuomenės sudėtyje, dalyvavo ir kunigaikščio Daumanto bei pskoviečių būrys. Ten, Livonijos ordino žemėse, įvyko garsusis mūšis prie Rakovoro, kuriame rusų kariuomenei vadovavo Naugardo kunigaikščio Aleksandro Neviškio sūnus – Dmitrijus Aleksandrovičius, o dešiniosios rankos pulkui sumaniai ir narsiai vadovavo kunigaikštis Daumantas-Timotiejus. Šiame mūšyje rusų kariauna laimėjo prieš gausesnę danų ir vokiečių kariuomenę. Po šios pergalės kunigaikštis Daumantas savarankiškai atliko žygį į Livonijos ordino valdų gilumą ir nužygiavo iki Baltijos jūros krantų bei sėkmingai sugrįžo į Pskovą.

1269 metais Livonijos riteriai vėl įsiveržė į Pskovo žemes ir priartėjo prie Pskovo. Kunigaikštis Daumantas-Timotiejus meistriškai suorganizavo miesto gynimą, atlaikė 10 dienų apgultį, sugebėjo iš jos išsilaisvinti ir sutriuškinti riterius. Atvirame mūšyje prie Pskovo sienų, kunigaikštis Daumantas-Timotiejus sužeidė Didįjį Livonijos ordino magistrą. 1271 metų pavasarį Livonijos kariuomenė vėl įsiveržė į Pskovo žemių pasienio gyvenvietes ir jas nusiaubė. Prisigrobę gėrybių ir paėmę daugybę belaisvių riteriai pasuko atgal. Tačiau atskubėjęs kunigaikštis Daumantas su nedideliu būriu užtiko riterius, karštame mūšyje sumušė juos ir išlaisvino belaisvius. Tolimesniais metais kovos su Livonijos riteriais tęsėsi ir jose kunigaikštis Daumantas-Timotiejus neišvengiamai nugalėdavo.

Pskovo žemių gynybą Daumantas laikė Viešpaties jam uždėta šventa pareiga. Prieš kiekvieną mūšį, kunigaikštis eidavo į šventovę, patiesdavo savo kalaviją prie altoriaus ir priimdavo dvasios tėvo, kuris užrišdavo jam kalaviją, palaiminimą. Tuomet, kai miestui grėsdavo pavojus, Daumantas kreipdavosi į žmones su žodžiais: „Gerieji vyrai pskoviečiai! Kas iš jūsų senas – man tėvas, kas jaunas – man brolis! Pastovėkime už Švenčiausiąją Trejybę!“ Ir Pskovo gyventojai visuomet stodavo po savo kunigaikščio vėliavomis ir ėjo į mūšį. Kaip dėkingumą Dievui už laimėtus mūšius, kunigaikštis Daumantas Pskove pastatė trys šventoves, skirtas šventiesiems, kurie padėdavo mūšiuose: kankinio Timotiejaus garbei, didžiojo kankinio Jurgio garbei ir šventojo Teodoro Stratilato garbei. Šventasis Daumantas pastatė aplink miestą apsauginę sieną ir įtvirtinimus, pavertusius Pskovo tvirtovę neprieinama. Miesto gynėjui atminti akmeninė miesto siena pavadinta Daumanto vardu, o teritorija, aptverta siena, iki šiol vadinama Daumanto miestu.

Būdamas Pskovo kunigaikščiu Daumantas-Timotiejus palaikė didžiųjų kunigaikščių Vladimirskių politiką, įžvalgiai numatydamas juose būsimą Rusios iškilimą. Kuomet besivaržantys su Vladimiro-Suzdalės žemėmis naugardiečiai įkalino didžiojo kunigaikščio šeimą, Daumantas-Timotiejus surengė žygį į Naugardą ir išlaisvino kunigaikščius bei bajorus, o taip pat sugrąžino pagrobtą didžiojo kunigaikščio iždą.

1281 arba 1282 metais kunigaikštis Daumantas Pskove susituokė su šventojo kunigaikščio Aleksandro Neviškio anūke Marija Dimitrijevna, taip susigiminiuodamas su didžiojo kunigaikščio gimine.

Savo paskutinę pergalę šaunusis karys-kunigaikštis pelnė 1299 metų kovo 5 dieną prie Velikojos upės krantų, kur jis su nedideliu būriu įveikė didžiulį vokiečių pulką. Livonijos riteriai netikėtai užpuolė Pskovo žemę, užėmė priemiesčio Snetogorsko ir Mirožsko vienuolynus, ir juos sudegino, žiauriai susidoroję su vienuoliais. Riteriai nužudė Snetogorsko vienuolyno įkūrėją šventąjį Iosafą su 17 vienuolių ir šventąjį Bazilijų, Mirožsko vienuolyno arkimandritą. Šventasis kunigaikštis Daumantas, nelaukdamas kada susirinks didžioji Pskovo kariuomenė, patraukė priešo link su savo pulku ir, įveikęs riterius, išvijo užkariautojus iš Rusios žemių. Kunigaikštis jau buvo garbingo amžiaus, bet dar tvirtai rankose laikė kalaviją.

Po kelių mėnesių nuo šio žygdarbio, mieste išplitusios epidemijos metu, šventasis garbingasis kunigaikštis Daumantas-Timotiejus mirė. Jis buvo palaidotas Pskovo Švenčiausios Trejybės sobore. Metraštis liudija, jog „liūdesys gi tuomet buvo didis vyrams ir moterims, ir mažiems vaikams Pskove, dėlei gerojo kunigaikščio Timotiejaus“. Pskovo gyventojai karštai mylėjo ir gerbė savo kunigaikštį. Gedėdamas, senovės metraštininkas pažymi, kad Daumantas „daug iškentė dėl Šventosios Sofijos ir Švenčiausios Trejybės“. Virš kunigaikščio kapo buvo pakabintas jo kalavijas, kuriuo jis daug pasitarnavo ortodoksų liaudžiai. Šventojo garbingojo kunigaikščio Daumanto-Timotiejaus relikvijos ir po šiai dienai ilsisi Pskovo Gyvybę Teikiančios Trejybės katedroje.

Kunigaikštis Daumantas išsiskyrė giliu tikėjimu į Kristų ir meile Ortodoksų Bažnyčiai. Metraščiuose sakoma, kad kunigaikštis buvo „pasaulyje draugiškas, bažnyčias puošė, gerbė kunigus ir vienuolius, padėdavo vargšams, visas šventes sąžiningai minėjo, maitino ir šelpė našlaičius ir našles“. Jis pavadintas „be galo gailestingu“. Jo atvaizdas su žmona Marija įamžintas kartu su Dievo Gimdytoja stebuklingoje Mirožo Dievo Motinos ikonoje „Ženklas iš Dangaus“. Po Timotiejaus-Daumanto mirties, jo sutuoktinė tapo vienuole atsiskyrėle (schivienuole) ir priėmė vardą Morta, o vėliau taip pat buvo paskelbta šventąja.

Šventųjų Daumanto ir Marijos sūnus kunigaikštis Dovydas Grodnietis († 1326 m.) pasiekimais nenusileido savo garsiems tėvams, jis buvo Didžiojo Lietuvos ir Rusios kunigaikščio Gedimino palydovu ir karvedžiu. Jis buvo vedęs Gedimino dukterį Birutę-Mariją. Pasakodami tėvo ir sūnaus pasiekimus, metraščiai pažymi, kad tokių tolimų žygių į priešų žemes neatlikdavo nė viena Pskovo kariauna, „tik kunigaikštis Daumantas ir po to kunigaikštis Dovydas“.

Šventojo garbingojo kunigaikščio Daumanto-Timotiejaus gerbimo tradicija susiformavo Pskove jau XIV amžiaus pradžioje. Daumantas buvo gerbiamas, visų pirma, kaip ortodoksiškos Rusios gynėjas nuo kitatikių užkariautojų, tokiu būdu jis, Pskovo metraštininkų iškeltas į vienodą garbę su Šventuoju garbinguoju kunigaikščiu Aleksandru Jaroslavičiumi Neviškiu ir jo sūnumi didžiuoju kunigaikščiu Dimitrijumi Aleksandrovičiumi. Maldų šventajam dėka, vykę stebuklai ne kartą padėjo rusų žemėms ir kariams ginti savo teritoriją, išsaugoti laisvę ir laimėti mūšiuose. Pavyzdžiui, viename iš XIV a. metraščių pranešama, kad 1323 metų gegužės 29 dieną pskoviečiai, kartu su kunigaikščiu Dovydu ir lietuviais su „Švenčiausiosios Trejybės pagalba ir kunigaikščio Vsevolodo maldomis ir kunigaikščiu Timotiejumi“ iškovojo pergalę prie miesto sienų prieš Livonijos riterius. 1341 metų liepos pabaigoje pasikliaudami tik „Dievu, Švenčiausiaja Trejybe, Vsevolodo maldomis ir Timotiejaus maldomis“, pskoviečiai atmušė kryžininkų antpuolį. 1407 metų spalį miestelėnai, būdami žygyje Livonijoje, „garbingojo kunigaikščio Vsevolodo ir Timotiejaus maldomis“ sutriuškino Livonijos riterius. Ir tai tik maža kunigaikščio Daumanto-Timotiejaus atliktų stebuklų dalis.

Taip Lietuvos kunigaikštis Daumantas tapo šventuoju garbinguoju kunigaikščiu Timotiejumi ir yra vienu iš didžiausių ortodoksų šventųjų bei vienu iš labiausiai pasižymėjusių Rusios istorijos didvyrių.