“Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės” (Lk 12, 51).
Daug metų tikintys vilniečiai ar miesto svečiai, pasimeldę Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčioje, buvo įpratę maldos piligrimystę pratęsti, užsukdami į šalia esančią stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno cerkvę, kur gerbiamos šventųjų Vilniaus kankinių Jono, Antano ir Eustachijaus kūnų relikvijos. Liepos 26-ąją minimas šventųjų Vilniaus kankinių palaikų grąžinimas iš Maskvos į Vilnių (1946 m.).
Pamaldumo įpročius teko pakeisti, prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, kai iškilo konfliktas Rusios Ortodoksų Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje, kuri yra Maskvos patriarchato dalis. Dvasininkai kun. Vitalijus Mockus, kun. Gintaras Sungaila ir kun. Vitalis Dauparas atvirai pareiškė nepritarimą patriarcho Kirilo viešiems pasisakymams, kuriais jis deklaravo remiantis Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Prasidėjo šių kunigų kaltinimai Bažnyčios skaldymu, jie buvo pašalinti iš kunigų luomo.
Konfliktas baigėsi šių metų vasario mėnesį apkaltintųjų dvasininkų pergale ir išsilaisvinimu iš Maskvos patriarchato valdžios – šiandien jie drauge su kitais bendraminčiais dvasininkais ir tikinčiųjų bendruomene yra Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijoje, švenčia dieviškąją liturgiją, kuria naują, laisvą Lietuvos Ortodoksų Bažnyčią.
Šventieji Vilniaus kankiniai liko Maskvos patriarchatui priklausančioje cerkvėje. Jie patys, patyrę persekiojimus ir kankinystę, yra vienybės Kristuje liudininkai, priklauso ne vienam patriarchatui, bet Kristui, kurio neišsižadėjo.
„Konstantinopolio patriarchato liturginiame kalendoriuje tik šį palaikų grąžinimą ir minime, kuris yra ne tik šventė, bet ir liūdnas minėjimas, nes tai buvo Stalino valdymo metai, ir įvykių kontekstas nebuvo toks jau šviesus“, – sako kun. G. Sungaila.
Šventųjų Vilniaus kankinių gyvenimas
Šventieji kankiniai broliai Antanas ir Jonas buvo kariai, tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dvare. Būdami pagonys, jie susipažino su ortodoksų kunigu Nestoru, šis jiems paskelbė Gerąją Naujieną. Jie įtikėjo ir priėmė krikštą. Pasiryžę gyventi krikščioniškai, broliai ėmė laikytis pasninko dienų, augintis plaukus bei barzdas. Pagonių kunigaikščiams išreiškus nepasitenkinamą naujuoju Antano ir Jono tikėjimu, Algirdas įmetė juos į kalėjimą, kur jiedu buvo verčiami atsižadėti Kristaus.
Deja, Antanas palūžo ir išsižadėjo savo tikėjimo. Jis buvo paleistas iš kalėjimo, bet greitai supratęs savo klaidą vėl atsivertė, ėmė atgailauti ir karštai skelbti Evangeliją. Įkvėptas brolių liudijimo pasikrikštijo ir jų pusbrolis Eustachijus.
Antano sugrįžimas į krikščionybę buvo paskutinis kantrybės lašas kunigaikščiui – abu broliai buvo nukankinti ir 1347 metais pakarti ant medžio šakų. Antanas nužudytas sausio 15 d., Jonas – balandžio 14 d., Eustachijų pagonys nukankino vėliausiai (gruodžio 13 d.) ir žiauriausiai – jį mušė tiek, kad sulaužė kaulus, pylė šaltu vandeniu per žiemos speigą, o po to pakorė ten pat, kur ir Antaną bei Joną. Kūnai buvo užkasti egzekucijos vietoje.
Po kurio laiko tikintieji iškasė kūnus, ir pasirodė, jog jie neyra, nedūlėja. Tokie, kokie buvo iškasti, jie išliko ir iki mūsų dienų. Iš pradžių kūnai buvo išvežti į Konstantinopolį, ten šventieji buvo kanonizuoti. Grąžinti į Vilnių jie ilgą laiką buvo Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės ortodoksų cerkvėje, pastatytoje jų atminimui, kankinių žūties vietoje. Tačiau po to, kai pastatas atiteko unitams, palaikai perkelti į naujai įrengtą ortodoksų Šventosios Dvasios vienuolyną.
Tuometinis vienuolyno abatas (igumenas), bijodamas prarasti palaikus (mat prasidėjo unitų bandymai juos pavogti), priėmė sprendimą vienuolyno cerkvėje, tiesiai po altoriumi, iškasti olą ir, paguldžius palaikus į relikvijorių, ją užmūryti. Palaikus vėl atrasti pavyko tik XX a. pradžioje, kai Konstantinopolyje buvo aptikti užrašai su aprašymu, kur paslėpti garbingųjų kankinių kūnai.
Šiuo metu jie ilsisi Šventosios Dvasios vienuolyno katedros centre, tame relikvijoriuje, kuriame buvo rasti. Senojoje oloje įrengta kankinių vardo bažnyčia.
Šventųjų gerbimo liturgijoje giedamos Aukštinimo giesmės.
Troparas
Pasaulio garbę ir šlove atmetę, / jūs, galingieji ir garbingieji kankiniai, / vardan tikėjimo tvirtai ir drąsiai kančias kentėte, / į mirtį vardan visų Gyvenimo – mūsų Dievo žengėte. / Kristus iš dangaus debesies stulpu jus apšvietė, / garbe ir vainikais nuo Savo šlovės sosto vainikavo. / Su angelais jį garbindami, / už mus melskite, / kad mūsų sielas išgelbėtų.
Kondakas
Pagonybės paklydimus palikę, / jūs, šventieji, atėjote pas Kristų, / ir sutelkę visas sielos jėgas / didvyriškai mirtį pasitikote. / Šitaip įgijote pergalės garbę, / mūsų Valdovą / už visų gerovę nepailstamai melsdami.
