Lietuviai turi net aštuonis šventuosius, iš kurių penki – katalikai. Vis dėlto, dauguma žino tik vieną – šv. Kazimierą, o ir pastarasis mums asocijuojasi su Kaziuko muge, karčiai šypteli prof. dr. Alfredas Bumblauskas. Anot istoriko, lietuviams iki šiol sunku pripažinti savo krikščioniškumą, veikiausiai todėl turime nepakankamai žinių apie mūsų šalyje gyvenusius šventuosius. Kokie jie buvo ir kuo šiose gretose išsiskyrė šv. Juozapatas, kurio kankinystės metines šiemet minėsime? Galiausiai, kaip atrodė jo laikmečio Vilnius, klestintis, bet – neramus…

Kodėl atsimename tik šv. Kazimierą Kaip teigia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius, nors turime aštuonis šventuosius, net ir žinomiausias Lietuvos istorijoje šventasis atsimenamas ne visų: „Šv. Kazimieras lietuviams tolygu Kaziukui ir Kaziuko mugei. Bet jei paklaustumėt, kas yra Šv. Kazimiero atlaidai, – nieks nepasakytų. Ir tai – paradoksas, nes pirmoji barokinė bažnyčia mūsų tėvynėje yra būtent Šv. Kazimiero. Ji, pastatyta Vilniuje, yra susijusi su Šv. Kazimiero įšventinimu 1604 m. Tai – pavyzdinė bažnyčia, pagal kurią net du šimtus metų Lietuva statė savo bažnyčias.“ Tuo laikotarpiu Vilniuje gyvenęs Juozapatas Kuncevičius (1580–1623), kuris po mirties taip pat paskelbtas šventuoju, buvo labai įkvėptas Kazimiero, kaip asmenybės ir kaip dvasininko, – apie tai pasakojo istorikė doc. dr. Genovaitė Kirkienė (skaitykite straipsnį).

Anot jos kolegos A.Bumblausko, Kazimierą (1458–1484) lietuviai veikiausiai atsimena labiau nei kitus šventuosius, nes jis atstovauja lietuviškajai katalikybei ir jau seniai yra iškeltas į pagarbos bei atminties aukštumas. „Net tuo metu, kai tarpukariu lietuviai kovojo dėl Vilniaus ir formavosi mūsų istorinė savimonė, jis pateko tarp tų fenomenų, kurie atrodė reikalingi Vilniui“, – sako A.Bumblauskas ir priduria, kad net ir čia atsiranda istorinis šešėlis, nes šv. Kazimieras yra Jogailos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, anūkas. O Jogailai lietuviai jaučia prieštaringus jausmus.

Be šv. Kazimiero ir šv. Juozapato, turėjome ir daugiau šventųjų – tai buvo Andriejus Bobola (1591–1657) – to paties laikmečio ir panašaus likimo, kaip ir J.Kuncevičius. Šv. Andriejus buvo kazokų nukankintas XVII a. viduryje. Taip pat turime garsiojo 1863 m. sukilimo sukilėlį, kunigą, karmelitą Rapolą Juozapą Kalinauską (1835–1907), kuris irgi po mirties, 1938 m., buvo kanonizuotas šventuoju. Dar viena katalikų šventoji – vienuolė Faustina Kowalska (1905–1938), pagal kurios mistinius regėjimus Vilniuje buvo nutapytas Dievo gailestingumo paveikslas, buvo 2004 m. konsekruota mūsų sostinėje.

“Visi jie – tokie patys šventieji, kaip ir Šv. Kazimieras, visi gyvenę Vilniuje, o J.R.Kalinauskas – dar ir tikras vilnietis.”

„Visi jie – lygiai tokie patys šventieji, kaip ir Šv. Kazimieras, visi gyvenę Vilniuje, o R.J.Kalinauskas – dar ir tikras vilnietis“, – pabrėžia istorikas.

Kaip esame susieti su Konstantinopoliu ir Roma

Be šių penkių katalikų, turime dar tris stačiatikių šventuosius – Vilniaus kankinius Joną, Eustachijų ir Antaną. Tai – Algirdo valdymo laikų dvariškiai, kurie buvo nužudyti 1346 ar 1347 m. ir kurių palaikai saugomi Šv. Dvasios cerkvėje Vilniuje.
Praėjus maždaug dvidešimčiai metų nuo šių trijų stačiatikių kankinystės, Konstantinopolyje jie buvo paskelbti šventaisiais. Didelė tikimybė, kad jie nebuvo maskvėnai, tačiau lietuviai vis tiek ne itin atsimena šiuos šventuosius, sako A.Bumblauskas ir priduria, kad Konstantinopolio krikščionybė mums nėra svetima, nors neretai manome esą nutolę nuo jos. „Maskva visą laiką be pagrindo siekė tapti trečiąja Roma, nors iš tiesų neturėjo nei šansų, nei istorinio potencialo tai padaryti. Jos krikščioniškumu ne be pagrindo galima suabejoti – nuo pat Petro I laikų jie nepripažįsta paslapties dogmos. Paskutinėmis naujienomis, Konstantinopolio bažnyčiai tapo pavaldi Ukraina, kurios stačiatikiai atsiskyrė nuo Maskvos. Juozapatas yra tas šventasis, kuris siekė sujungti stačiatikybę ir katalikybę, Konstantinopolį ir Romą“, – šių ir anų laikų aktualijas susieja A.Bumblauskas.

Istorikas priduria, kad Lietuvoje, be katalikų bei stačiatikių, yra ir daugybė kitokių religijų apraiškų: tai ir Graikų apeigų katalikai, krikščionys reformatai, liuteronai kalvinistai, arijonai, karaimai, judėjai, totoriai ir kt. Istorikas taip pat atkreipia dėmesį, kad Rytų ir Vakarų krikščionių maldos namai buvo vadinami tų pačių šventųjų vardais – Ivanas ir Jonas, Mykolas ir Michailas ir t. t. Šv. Juozapatas priklausė Graikų apeigų katalikams. Šie katalikai, nors ir turi kitokius papročius, apeigas nei Romos katalikai, tačiau taip pat pripažįsta popiežių. Nepaisant to, nors ir krikščionis, Juozapatas mums atrodo svetimas. „Nes jis kitoks. Ne etninis lietuvis, nors dvidešimt metų gyvenęs Vilniuje, – priduria A.Bumblauskas: – Vis dėlto katalikų bažnyčiai tautiškumas nėra pats svarbiausias, svarbiau – krikščioniškosios, dvasinės vertybės.“

A.Bumblauskas teigia pastebintis, kad lietuviams apskritai sunku pripažinti savo krikščioniškumą. Tad tiems, kurie vis dar laiko save pagonių kilmės, istorikas primena, kad, nors pagonybė savaime nieko blogo nenurodo, tačiau ji neturi Šventojo rašto, o tai reiškia, kad religiniu požiūriu negalioja jokie tikėjimo, padorumo ar gėrio dėsniai.

Bendra LDK ir Lenkijos istorija

Lietuviai, baltarusiai ir ukrainiečiai turi bendrą istoriją – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), ir iki šių dienų su įvairių šalių istorikais tebetęsiamas projektas, kuriame kalbama apie LDK istorijos atminties vietas, kurios būtų reikšmingos šioms šalims.

„Ježis Giedroicas įrodė, kad mūsų regionas yra vientisas, o šalia LDK vientisumo visuomet reikia neužmiršti ir Lenkijos. Šis visas regionas, kaip ir LDK istorija, tapo ypač aktualūs dabar. Su Lenkija mes buvome vienoje valstybėje po Liublino unijos 1569-aisiais, o Ukraina šiek tiek nutolo, tačiau tik nutolo, o ne atsiskyrė nuo Lietuvos valstybės“, – pabrėžia istorikas.

“Su Lenkija buvome vienoje valstybėje po Liublino unijos, o Ukraina šiek tiek nutolo, tačiau tik nutolo, o ne atsiskyrė nuo Lietuvos valstybės.”

Šioje istorinėje religinėje arenoje veikė ir šventasis Juozapatas, kuris uoliai bandė suvienyti stačiatikius bei katalikus. Anot istoriko, Juozapatas kalbėjo apie tai, kas įvyko dar 1054-aisiais metais – pirmąjį didįjį Bažnyčios skilimą į stačiatikių ir katalikų. Tai dvi didžiosios religinės tradicijos, iš kurių stačiatikiai Vatikano popiežių laiko tik vienu iš patriarchų, o katalikams jis yra vienintelis patriarchas.

„Lenkija ir Lietuva yra vienintelės Europos šalys, kur visuomenėje tebelikusi takoskyra tarp Rytų ir Vakarų krikščionybės. Šia riba eina visos LDK šalys, o šv. Juozapatas norėjo tas ribas ištrinti“, – paaiškina A.Bumblauskas.

Galingos Juozapato tikslo ištakos

Anot A.Bumblausko, J.Kuncevičius neabejotinai yra ne tik šventasis, bet ir istorinė asmenybė, ir tai liudija daugybė dalykų: turime liudijimų apie jo gimimą, tapsmą vienuoliu, vienuoliavimą Švč. Trejybės vienuolyne, Šv. Bazilijaus ordino įkūrimą 1617 m. Žinome ir apie jo tapimą Polocko vyskupu, apie J.Kuncevičiaus kankinystę Vitebske.

Vis tik ne mažiau intriguojanti pomirtinė J.Kuncevičiaus palaikų istorija, apie kurią rašėme ankstesnėse ciklo dalyse. „Tai – stebuklų laikas, šitaip sugebėti priešintis net ir savo pomirtiniame gyvenime. Todėl visiškai nebestebina, kad galiausiai šv. Juozapatas, nors buvo Graikų apeigų katalikas, atsidūrė Romoje ir guli netoli Šv. Petro, jo bazilikoje. Tokiu būdu Roma parodė, kad jai labai rūpi Bažnyčių vienybės idėja, ir tai kartu rodo Vatikano paslankumą bei atvirumą. Taigi Juozapato istorija reiškiasi stebuklingai ir veikia mūsų dienas iki šiol“, – sako A.Bumblauskas.

Dar iki Juozapatui tampant vienuoliu, o vėliau – dvasininku, 1596 m. buvo pasirašyta Brastos bažnytinė unija, kurią A.Bumblauskas pavadina kukliu finalu. „Lietuvos ir Lenkijos stačiatikiai pripažino popiežiaus viršenybę. Ši unija buvo realizuota tik vienoje valstybėje, vėliau prisidėjo tam tikros šalys, tačiau tai nepakilo iki visuotinės unijos lygio, ko buvo siekiama XV a. Florencijoje, Bazelyje ir nuo ko prasidėjo mūsų bažnytinės unijos istorija“, – paaiškina A.Bumblauskas.

“Roma parodė, kad jai labai rūpi Bažnyčių vienybės idėja, ir tai kartu rodo Vatikano paslankumą bei atvirumą.”

Istorikas argumentuoja, kad, norint suprasti Juozapato tikslus, svarbus ir ankstyvasis kontekstas. Todėl A.Bumblauskas siūlo prisiminti keliais šimtmečiais anksčiau Grigorijaus Camblako vykdytą misiją suvienyti katalikus bei stačiatikius. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1418 metais siuntė jį į bažnytinį suvažiavimą, kur, Strasbūro katedroje, G.Camblakas laikė mišias dviem apeigomis.

„Taigi Juozapato istorija turi galingas ir įdomias ištakas, kurios padaro mūsų istoriją europinio masto. Lenkija ir LDK buvo dviejų konfesijų susidūrimo vieta ir kūrė vieningos krikščionybės ritualą“, – sako istorikas.

Klestintis, bet neramus Vilnius

Galiausiai, į Juozapato, kaip šventojo ir uolaus vienytojo, gyvenimą derėtų pažvelgti ir pro tų laikų Vilniaus prizmę. Kaip teigia istorikas, mums vertėtų pakilti virš bažnytinės istorijos tendencijos, esą visi buvo geri ir šventi. Tuo metu Vilniuje idile nekvepėjo – vyko pirmieji pogromai prieš evangelikus reformatus, kalvinistus, jie buvo išvaryti už miesto ribų.

„Vilnius nebuvo ramus, reikėjo kovoti. Ir Juozapato istorija yra apie tai – tai kovos istorija, su kankinystėmis, už santaiką“, – sako istorikas.

Vis tik, anot A. Bumblausko, XVII a. pradžioje Vilniuje prie vieno stalo sėdosi įvairių tikėjimų žmonės, nors daug ką tai stebino. Tarkime, stačiatikių kilmės Teodoras Jevlašauskis, kuris perėjo į kalvinistų gretas (nors išsaugojo rytietiškos kilmės vidinį mąstymą), bendravo su katalikais Radvilomis, kalvinistu Andriumi Volanu.

„Istorikas Vytautas Kavolis sakė, kad Vilnius Europos akimis tuo metu tapo išimtiniu tolerancijos uostu. Nors ir priverstas, Lietuvos dk Žygimantas Augustas išleido tolerancijos aktą – privilegiją, kuri sulygino visų krikščioniškų konfesijų padėtį. O štai Paryžiuje už dešimtmečio matėme priešingus veiksmus – įvyko Šv. Baltramiejaus naktis, kur į karaliaus vestuves atvykusius hugenotus kalvinistus išskerdė, – pasakoja istorikas. – Tokiame kontekste matome ir to meto Vilnių – tai buvo kovos už dangiškąjį idealą. Juozapatui dangiškasis idealas buvo vienybė, ir gal kažkiek jam ši misija pavyko – iki šiol Vilnius yra vienintelė tokia Europos sostinė, kuri nuo viduramžių turi Rytų ir Vakarų krikščionybių sugyvenimo tradiciją.“

Nepaisant religinių neramumų, XVII a. pradžios Vilniuje buvo klestėjimo laikas, kurį A.Bumblauskas pavadina gražiuoju Vilniaus pusamžiu: „Jame yra ir Mikalojaus Kristupo Radvilos barokas, ir jėzuitai, ir Vilniaus universitetas, ir Radvilų kartografija, ir Radvilų Lietuvos inžinierių mokykla, didžiosios Jono Karolio Chodkevičiaus pergalės, Tomašo Makovskio LDK žemėlapis. Kad ir kur bedursi, šis laikotarpis mūsų per mažai įvertintas. Jame gražiai šviečia raštija, čia subrendo daug talentingų rašytojų, kurių svarbiausias – legendinis Lietuvos poetas Mikalojus Kazimieras Sarbievijus, Juozapato amžininkas. Gal jų gyvenimai net buvo susisieję. Ir visa ši Juozapato istorija nugula kaip brangakmenis šitoje XVII amžiaus pirmos pusės Vilniaus karūnoje.“