Ir ateis ta diena, kai tu nieko nedirbsi. / Ir eisi tą dieną skinti augalų. / Ir senatvėje džiaugsies, / Kad tą dieną sau, o gal ir kitam, padėjai.

Arlaviškių pievos, kaip ir mano gimtinė, šalia esantis Dvareliškių kaimas, dabar Kauno marių mėlynų, žalių vandenų apkabintos… Tegaliu aplankyti Dubravų kaimo pakraštėlius, kur šienpjoviai dar nespėjo žydinčių žolynėlių išguldyti, ten puolu glostyti, uostyti, vieną kitą saują savo glėbelin priglausdama, vežuosi į Žemaitiją. Bandau išgyventi tai, ką jautė tasai, prie kurio paminklo Kretingoje dažnai sustoju…

Jurgis Ambraziejus Pabrėža – iškilus sielos ir kūno gydytojas, gamtamokslininkas, vadintas keistuoliu, pasiėmęs lazdą ir būrį vaikų braidydavęs po pievas, landžiodavęs po miškus, rankiodamas ir apžiūrinėdamas kiekvieną augalėlį nuo didžiausio medžio iki mažiausio kimino, juos vardais pavadindavęs. Tik jo dėka galime džiaugtis tokiais gražiais pavadinimais kaip rasakila ar bitkrėslė.

Augalais J. Pabrėža, kaip pats viename laiške rašė, domėjosi nuo pat mažų dienų: „Dar vaikas būdamas pamėgau augalus, juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau. Norėdamas pažinti jų savybes, darydavau tinktūras.“ Laiške tėvams jis su ypatingu rūpesčiu rašo ir apie savo augalus: „Mano mieli augalėliai! Kas jus prižiūrės, kas palaistys? Miela man buvo jumis rūpintis, bet mokslas nuo jūs mane atplėšė. Dabar, kai nebeliko man vilties jus pamatyti, pavedu jus savo seseriai Onai, tegul drauge su Katriute jus žiūri, laisto, kasa… kai jų bus daugiau, tegul ir kaimynėms jų duoda, ypačiai toms, iš kurių aš juokiaus ar tyčiojaus… Savo medžius, liepas, beržus, ąžuolėlį, skiepus atiduodu broliams, kad juos prižiūrėtų… tegul prisimena, jog ne kam kitam juos sodinau tiktai tam, kad ir jų palikuonys, matydami mano darbą, džiaugtųsi ir dėkodami Aukščiausiajam, nepamirštų ir už mane pasimelsti.“

Labai simboliška, kad aukščiau minėtoje laiško citatoje išsakyta jo valia, jog pasidauginę augalai būtų dalijami kaimynams, vykdoma net iki mūsų dienų: vienuolyno kiemelyje išplitę augalai buvo dalijami kretingiškiams, jie karta po kartos rūpestingai prižiūri Pabrėžos augalus – baltąjį šalaviją, levandą, juozažolę – augina griežtai atskirai nuo kitų tos pačios rūšies augalų ir dalina draugams.

Viename laiške J. Pabrėža pasisakė, kodėl rimtai ėmėsi gydymo ir žoliavimo: „Tapęs pasauliniu kunigu ir eidamas savo luomo pareigas, dažnai turėdavau lankyti įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios labai mane jaudindavo, tad norėjau nors šiek tiek padėti jiems gydytis. Tačiau, kadangi neturėjau jokio šios specialybės vadovo, kuris man būtų atskyręs vaistinius augalus nuo nevaistinių, buvau priverstas iš eilės rinkti ir determinuoti visus augalus, kuriuos tik pastebėjau pievoje, ir tai vis tik tam, kad pažinčiau ir atrinkčiau vaistinguosius. Teisybė, kai kurių augalų savybės mane dargi nudžiugino, bet kiek tai iš manęs pareikalavo triūso, gal tik tas supras, kas pats šioje srityje plūkėsi be jokio vadovo.“

J. A. Pabrėža vienuolyno kiemelyje buvo įsirengęs įvairių gėlių ir naudingųjų augalų sodelį. Čia pat pasirinkęs augalėlių, iš jų sulipdė Dievo Apvaizdos paveikslą, jame įrašęs: „Deiws mata, cziesos bieg, smertis gien, wiesznaste lauk“ („Dievas mato, laikas bėga, mirtis atsiveja, amžinybė laukia“), kuris iki pat mirties kabėjo jo celėje ir priminė apie gyvenimo trapumą bei nuolatinį buvimą Dievo akivaizdoje.

Žvelgdama į šį stebuklą – brangų mums, ypač žolinčiams, per amžius išsaugotą herbarą, kurį surinko ir sudėliojo kaip Himną, kaip Herbą savo jautriomis rankomis, visa savo siela mylėjęs Dievo kūriniją, taip pat ir Žmogų, Jurgis Ambraziejus Pabrėža, meldžiu: „Ačiū, Dieve, tau už žolinčių kunigaikštį“, garbė tiems, kas sugebėjo jo palikimą išsaugoti.

Drauge su Jolanta, visa širdimi prigludusia prie šio Išminčiaus, žmonių vadinamo Šventuoju, palikimo bandome skaityti herbaro augalų pasaką. Laikas išblukino tikrąjį grožį, žiedelių ir lapelių spalvos pakito, tačiau jų prasmė ir vertė išliko, įgavusi naują prasmę – vertybė, amžina Vertybė.

Tad paskaitykime, apie ką byloja išsaugotas brolio pranciškono, kunigo Ambraziejaus Augalų laiškas mums, dvidešimt pirmojo amžiaus gyventojams.

Šliaužiančioji tramažolė. Anksti pavasarį, kai aukščiau pakilusi saulutė nutirpina sniegą nuo namo pamatų, kitų pastatų pakraštėlių, pamatome prie žemės prisiglaudusius, bet jau aiškiu karpiniu papuoštus, ant plono kaip siūlas ilgo liemenėlio prilipusius lapelius. Nepastebėsi, kaip šis augalėlis per slenkstį kaimiškan namelin perlips švelniai alyviniais žiedeliais pasipuošęs.

Tai šliaužiančioji tramažolė, kuri pasiruošusi ir per kaminą trobon įslinkti, kad tik galėtų apie savo naudą žmogui priminti ir nebūtų išmesta visus pašalius ravint… O ji papasakotų, kad sutrikus virškinimui ar kosuliui plaučius kabinant jos arbatėlė pati tinkamiausia, kad ūgtelėjusio jaunimėlio veidus spuogeliais nusėjus, kitoms odos negandoms ištikus pavilgai, maudynės bus pačios tinkamiausios… O jeigu nuo netinkamo valgio ar gėrimo kepenų ar šlapimo svarbių instrumentų negalavimai užpuolė, teks ir ilgėliau su medetka, dirvuole, rykštene, kiaulpiene, asiūkliu sumaišius išgerti.

Trispalvė našlaitė. Pasakomis ir dainomis mane Babulytė migdydavo, tad ir dabar išniro iš atminties jos sakmė apie našlaitėlę, kuri arbatėlėje dažnai mirkdavo, nes kosulį, snargliavimą, nežinia nuo ko odos išbėrimą, visokias bakterijas reikėdavo išnaikinti. Nenorėdavau gerti be saldumo, tada ji laimėdavo pasekusi pasaką, kokia graži ši maža gėlelė. Kodėl ji tokia graži? – klausdavau. Ogi todėl: kai Dievas sutvėrė pasaulį, žemėje augo labai daug augalų, kurie visi buvo bespalviai.

Tada jis sugalvojo, kad reikia viską nudažyti, ir pakvietė visus augalus arčiau jo ir stebuklingų dažų prieiti. Visi puolė bėgti artyn, bet Dievas pamatė, kaip draugiškai susikibę už rankų greitai skuodžia mažutėliai augalėliai ir jų tiek daug. Klausia, kas jūs tokie. Sako – mes našlaitėlės, neturim nieko, kas mus pamyluotų. Dievas iš geros širdies jas visas ištapė gražiausiais, spalvingiausiais veideliais ir liepė vaikučių sveikatai tarnauti…

Pelkinė vingiorykštė. Tai aspirino, daugumos pasičiumpamo sukarščiavus ar peršalimo negalavimams kimbant į mūsų sveikatą, motina. Šiandien pasaulio žmonės, kaip laikraščiai rašo, per metus suryja apie šimtą milijardų aspirino tablečių, o pelkinė vingiorykštė auga visur, kur rasime paupių, pakanalių, drėgnesnių vietų, ir tik laukia žoliautojų, kad bent keletą augalėlių nusiskynę savo sveikatai pagelbėtų. Ji ne tik karštį malšins, plaučius valys, bet ir kraują vyresniesiems suskystins, ir infarktus, insultus, cholesterolį šalin padės nuvyti. Kieno skrandis per daug rūgšties prasigyveno, kam nesiseka sau tinkamos mitybos pasirinkti ir cukraus padaugina, visiems tiks šio augalėlio arbatos dažniau atsigerti.

Paprastoji jonažolė. Tai žolių žolelė, beveik karalienė, jeigu nerungtyniautų su vaistine dirvuole. Liaudyje vadinama šv. Jono, Marijos žoliuke, Jėzaus stebuklu ir daugeliu gražių vardų pakrikštyta, nuo devyniasdešimt devynių ligų gydytis paskirtoji. Ji padės suvadelioti savo nesutramdomus nervus, įveikti neurozes ir rankų grąžymus, išlyginti per anksti kakton įsirėžusias raukšles ir užgydys žaizdeles, išgelbės sudirgusį nuo nervų skrandį, pagelbės kepenims. Kai kojų nebepalvelki po dienos žygiavimų ar jauti, kad rytas nemielas dėl žemo kraujospūdžio, kad tirpsta rankos ar kojos dėl kraujotakos sutrikimų, ji ateis į pagalbą kraujui pravarinėti. Tik atsargiai ją reikėtų gurkšnoti, kai saulė karštai svilina, nes ji pati yra Saulės gėlelė, – kad to karščio per daug nebūtų ir nepakenktų mūsų sveikatai.

Tamsioji plautė. O jau gražumėlis jos karūnėlės – rožinės, alyvinės, mėlynos ir netgi raudonos spalvos nulietas… Ir ne miegalė ši žolelė, vos ne pati pirmoji pabudusiuose alksnynuose, ievynuose, piliakalnių šlaituose visu grožiu pražysta. Kad tik nepavėluotų pagelbėti neklaužadoms vaikeliams, per anksti pusnuogiams išbėgusiems pavasariu džiaugtis, po balas taškytis. Kai jų kosulys ir čiauduliai net gale lauko girdėti, mamytės ar močiutės turi kuo skubiau plautės ieškoti, nes jos spalvingojo žiedyno amžius trumpas, o ir lapeliai neilgai tveria. Ne tik kosėti mėgėjams padės, bet ir nuo visų peršalimo ligų pagelbės, netgi plaučių uždegimą nugaišins, jeigu laiku ir sočiai jos pagersime. Kai išgirsime besiskundžiantį, kad jam gyvenimas per rūgštus pasidarė, nes rūgšties skrandyje per daug prisiveisė ar poniška liga susirgo, nusiųskime plautės pasirinkti.

Morka. Iš vaikystės laikų prisimenu pasaką, kaip zuikis su valstiečiu ginčą vedė dėl morkų sėjimo. Zuikelis įrodinėjo žmogui, kad neverta jam, turinčiam visokių įrankių žemei dirbti, morkų sėti. Mat pilni laukai šito maisto, tik jis, zuikelis, be įnagių išsikasti negalintis. Žmogelis panūdo iškasti tą laukinę morką, jeigu surasiąs. Gi žiūri, tikrai pilni laukai tokiais pačiais lapeliais kaip jo morkos, ir netgi tokį patį kvapą skleidžia. Iškasa, nupurto, žemelės likučius į kelnes nubraukia – tokia pati morka, tik balta… Krimstelėjo, pakraipė galvą, pagalvojo ir nutarė geriau savo pasisėti – ir žinosiąs, kur sėklas pabėręs, ir spalva gražesnė…

Tad morkos lapelis į herbarą patekęs ne šiaip sau, o kad iš šios daržovės ir laukinio augalėlio lapeliai, ir šaknelės vienodai naudingos ir žmogui, ir kitam gyviui. Mamos vaikučiams, išdygus nors keliems dantukams, į rankeles jauną morkytę įspraudžia, kad stipresnis augtų, geras virškinimo malūnėlis būtų, o nusilpusiems po žiemos morkų sulčių, džiovintų lapelių arbatos duoda, kad kepenys geriau veiktų. Ir dar daug gerų žodžių apie tai kiekvienas papasakotų.

Žąsinė sidabražolė. Jeigu kaime gyvenai ir burbuliuojančius kalakutus savo kieme gainiojai, kad dar ir dideliais sparnais pamojuotų, tai išgirsdavai mamytę ar močiutę liepiant: geriau bėk prie kluonelio kalakutžolės parinkti, nei be reikalo laiką gaišti. Tai ši žolelė buvo tokia svarbi, kad tarp gražių vardų buvo ir šermukšnėlė, auksažolė, liežuvėliai… Nepažindami šios gražuolės sidabro spalva nudažytais lapeliais, ryškiai geltonu mažu žiedeliu paženklintos, šalia takelių, ūkinių pastatų ar skurdesnėse pievelėse augančios, ją mindome, šalin vejame, su kitomis žolelėmis nušienaujame.

Nors nuolat mindoma, kauptukėliais išravima, ji nepyko ant neišmanančio žmogaus. Juk ne tik kalakutukus sočiai, maistingai pastiprindavo, bet ir kaip didelis vaistas tarnavo išmanantiesiems. Jai sunku suprasti, kodėl ji tokia nesvarbi žmogui, – gyvulėliai pilna burna žiaumoja, o ji galinti daug vitamino C dovanoti, kalio, geležies ir daugiau gėrybių pasiūlyti. Tinkamai paruošta ji pagelbės sutrikus skrandžio, žarnyno veiklai, susirgus reumatu, podagra, kepenų ligomis, vyrams išsigandus dėl jų nutylimų negalavimų, ji eis šalia išgirtųjų žolelių. Kai dantis suskausdavo, klibėte klibėdavo, o burna – viena opa nuo nežinia ko, ir dar kraujuoja ar pilvą raižo, ar sisioti per dažnai bėgioja – viskam pritiks ši žolelė… Jeigu jos atsiprašysi už neapgalvotą išpešiojimą ir pakankamai žiemai pasiruoši, tai nei cukraus kraujyje nepadaugės, nei perteklinių kilogramų ant pilvelio beužsidėsi…Tik gerk skanią arbatą į sveikatą. Miškinę sidabražolę visi ant rankų nešioja, o ji savybėmis tokia panaši į ją, tik išvaizda skiriasi…

Paprastasis poklius. Šis augalėlis kaip koks pastumdėlis – tai prie kluono, tai prie tvarto, tai galulauky ar pakelėj, netgi bergždynuose, apleistuose kapeliuose. Jis nelabai ir mylimas, mažai terenkamas, nes šiais laikais tokios negandos kaip skorbutas, skarlatina labai išgąsdina, ir visi prie daktarėlio bėga. Padėk, Dieve, jiems. O Pabrėžos laikais ne kažin kur su savo skundu nubėgsi, kaip tik prie mylimo žolinčiaus Ambraziejaus…

Paprastoji kraujažolė. O gražumėlis šio augalo žiedo – kaip nuotakos nuometas baltas, ir kotelis lieknas, ir lapeliai smulkutėliai dailiai prie kojelių prigludę… Jau pats žolelės vardas sako, kad kažkas labai svarbaus mūsų kraujo naudai, tik reikia žinoti, kaip sveikatos nepasigadinti. Jeigu mūsų arterinis kraujas tirštokas, o spaudimas žemokas, geriau su daktaru ar išmanančiu žolininku pasitarti, su kokia žolele ją sudėlioti, kad visai nuo silpnumo neišvirstum. Kraujui stiprinti ji tiks, bet tektų su geltonžiedžiu barkūnu, raudonu dobilu, jonažole draugėn sudėti. O jeigu netyčia įsipjovei, ant nenaudėlių sudaužyto stiklo užmynei, griebkis kraujažolės lapelių, patrink tarp delnų, kad sultys pasirodytų, ir dėk ant žaizdelės – ir mikrobus užmuš, ir kraujui neleis ištekėti… Be to, ji ypač tinka moterims, ir jeigu po ranka šios brangenybės turėsi, padės bet kuriam moteriškajam negalavimui ištikus.

Paprastasis kietis. Žvelgdama kad ir patį mažiausią šio augalo lapelį šiame herbare, prisimenu Babulytės Pranciškos Kalėdienės, mano Mamytės mamos, pasakojimą, kaip man paprastasis kietis išgelbėjo gyvybę. Gimiau Joninių naktį kaimynystėje gaisrui įsiplieskus. Mamytė po gimdymo vos išgyveno, o mano kojeles ir rankeles lyg į kamuolėlį suvyniojo – dieną naktį klykiau. Pribuvėja, šviesaus atminimo Mikalauskienė, sužinojusi apie bėdą atėjo lankyti ir patarė paruošti paprastojo kiečio nuoviro medinę statinę ir praaušus joje naujagimę mirkinti. Babulytė kantriai savo dukrelę ir anūkėlę slaugiusi meldė, kad dar nepasišauktų, kad išgelbėtų… Išgelbėjo Dievas su savo kūriniu kiečiu ir slaugytojos meile.

Mūsų laikais medicina gydo kūną, o sielos sopulius išklauso dvasininkai. Jurgis Pabrėža suvokė, kad žmogus yra vientisas – jei kenčia siela, serga ir kūnas. Dėl to jis užsibrėžė pirmiausia rūpintis, kad gytų žmogaus siela, ir kaip pasekmę gydyti kūną. „Galima tik spėlioti ir įsivaizduoti, – rašė Viktoras Gidžiūnas, – kiek ligonių jis padėjo fiziškai ir dvasiškai, kiek ašarų per savo gyvenimą nušluostė, kiek skausmų palengvino. Iš gamtos ir medicinos mokslų įgytomis žiniomis patarnavo sveikiems ir sergantiems savo krašto žmonėms.“ O norėdamas ir po mirties padėti žmonėms parašė jiems knygeles. Štai ir mes, prabėgus šimtmečiui su trupučiu, kaip vaistinę knygą vis dar studijuojame jo herbarą.

P. S. Dviese susėdusios tyrinėjome J. A. Pabrėžos herbaro nuotrauką ir iš per šimtmetį džiūvusių, neatpažįstamai pakeitusių spalvą augalėlių likučių bandėme sudėlioti pirminį jo vaizdą, internete ir knygose ieškojome augalų atitikmenų. Labai tikėtina, kad nepataikėme, kad klaidingai įvardijome vieną ar kitą augalą. Labai džiaugtumės, jeigu atsirastų gamtininkų, kurie mums padėtų pabaigti pradėtą darbą, teisingai įvardyti augalus ir perskaityti J. A. Pabrėžos mums paliktą laišką.