Sausio 29 dieną Mokslų akademijos didžiojoje salėje buvo iškilmingai pristatyta istorinė studija „Lietuvos žydai“. Knygą palankiai sutiko spaudoje. Žurnalas „Veidas“ rašė, kad tai profesionaliai parengta, išsami knyga. Į ją atkreipė dėmesį ir Bernardinai.lt, pristatydami knygą kaip tarptautinio autorių kolektyvo pastangą sujungti skirtingus, iki šiol mažai sąlyčio taškų turėjusius požiūrius į visumą.

Kažin ar kas iš Studijos kūrėjų (dvylikos autorių – lietuvių, žydų – mokslinės redaktorės, trijų sudarytojų, leidėjų, recenzentų, grifus dėjusių), iš viso būrio pagalvojo, kad jau pati išleidimo data – 2012-ieji temą susieja su… Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu tuos metus paskelbti palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio metais? Be to, Holokausto aukų atminimo diena – sausio 27-oji – temą vėlgi pasuka į Jurgį Matulaitį – tai jo mirties diena – 1927 m. sausio 27-oji. Abiem atvejais koks simboliškas, iškalbingas sutapimas!

Tiek jis, tiek iš literatūros žinomi (pirmiausia pačių žydų, kitų – lenkų, rusų, gudų, vokiečių, nekalbant apie lietuvių) Vilniaus vyskupo Jurgio (1918-1925) vertinimai, knygos rengėjų mokslinis lygis negalėjo nežadinti vilties rasti naujų tos asmenybės, veiklos bruožų. Kaip teigė knygos sutiktuvėse jos sudarytoja: davėm nauja, ką turim.

Ką turim? Jurgio Matulaičio atveju, deja, ne tik nauja (ar ieškota?),  bet ir sena, kas jau surasta, nepamatyta, neduota. Tarptautinis studijos kūrėjų būrys arkivyskupo, palaimintojo Jurgio Matulaičio žydų istorijoje neįžiūrėjo, jis liko „lauke, už durų“. Tas, kuris „piktais, liūdnais ir kruvinais laikais“  „gynė kiekvieną nuskriaustąjį, bet labiausiai žydus“. Ką po to gali pasakyti? Nusikeikti, apsiverkti…

Pažiūrėkime, pažiūrėkime į lietuvaičiams, litvakams, matyt, nežinomą, arkivyskupui skirtą nekrologą, paskelbtą įtakingiausiame Jidišlando dienraštyje „Di jidiše štime“  (Žydų balsas) sausio 28-ąją, kitą dieną po jo mirties.

Istorinės reikšmės, jis dvelkia žodžio ir mąstymo išraiškos kultūra, gilia pagarba, dėkingumu, įžvalgiu asmenybės, veiklos bei aplinkybių suvokimu, taip pat nepakartojamos laidotuvių nuotaikos subtiliu perteikimu. (Už nekrologo vertimą, paaiškinimus esu dėkinga p.  F. Bramson-Alpernienei, už straipsnio žydų tema vertinimą taip pat šviesaus atminimo E. Zeifui).

Dienraščio dėmesį įvykiui parodo jau nekrologui parinkta vieta: jis paskelbtas pirmo puslapio vidurinėje skiltyje, pačiame viršuje, tuoj po antraštės – garbingiausioje vietoje. (Jame – pirmame pranešime – be glaustų biografinių duomenų, duotas sakinys Vilniaus laikotarpiui pažinti: „Arkiv. Matulevič buvo lietuvis, todėl Vilniaus lenkai jį persekiojo“. Apibūdintą padėtį – kodėl, kas ir kaip – kurią žydai puikiai matė, išmanė, patvirtina ne vienas kitų rašytas nekrologas, tarp jų ir pačių lenkų).

Necituodami čia visos didelės, svarbios dienraštyje esamos medžiagos, stabtelėkime prie kai kurių teiginių, kurių turėtų pakakti minėtai nekrologo dvasiai pajausti, perteikti.

Antai pastebima: „Laikraščiai „Rytas“, „Lietuvis“ ir „Lietuva“ mirusiam arkivyskupui skiria dešimtis straipsnių. […] Mes savo ruožtu trokštame [!] pridurti, jog Velionis į žydus žiūrėjo labai palankiai. Kiek sykių Vilniuje į jį kreipėsi žydų delegacijos, visuomet jas gražiai priimdavo ir jų prašymus išpildydavo. Vilnių užėmus Želigovskiui, Vilniaus vyskupas pareikalavo, kad kunigai stabdytų kurstomus antisemitinius išpuolius“. Dar toks sakinys: […] Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai [!] kreipėsi į jį paramos ir pagalbos“. Apibendrina „[…] jo vardas privalo [!] būti paminėtas taip pat žydų laikraštyje“.

Puikiai jausdami to vardo, to žmogaus dydį, teigė: „Buvo jis neabejotinai išskirtinė asmenybė“. Ir nuo bendrų mūsų tautos savybių („Tylus atkaklumas būdingas lietuviams“) perėjo prie individualių: Betgi šis žmogus turėjo dvi ypatybes, dvi dvasios savybes, kurios išskiria jį iš aplinkos ir jo asmenį nušviečia malonia šviesa“ (Maloni šviesa, ar ne šventumo aureolė?..)

Išraiškingame (lyg skulptūriškame), bet nedaugiakalbiame pristatyme jos aptariamos plačiau, todėl ir čia netrumpinamos. Štai pirmoji: abejingumas pinigui. Mamonos visagalybei: „Arkiv. Matulevičiui svetimas buvo pelno troškimas. Niekuomet nesidomėjo laikinais medžiaginiais turtais, nesirūpino pajamomis, nešykštėjo, nekaupė gėrybių ir dažnai gyveno trūkdamas. Žmogui, jaunystėje vargusiam, buvo tai išmėginimas, kurį ne kiekvienas mirtingasis galėtų atlaikyti. Kadangi toji medžiaginė žmogaus gyvenimo pusė mažai jį tedomino, nekamavo jokie rūpesčiai, kaip gauti pelno“. (Koks artimumas Vaižganto vertinimui! Jis bene septynis kartus pakartoja – neturtas, neturtas, neturtas, kuris lydėjo velionį per visą gyvenimą. Pinigus leisdamas knygoms (ypač lituanistinėms), jis sukaupė didžiulę biblioteką, mažesnę tik už Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką. Šiandien karste apsiverstų, patyręs, kas iš jos beliko…)

Antroji savybė: „Arkiv. Matulevičius išsiskyrė ir dar vienu privalumu – humanišku požiūriu į žmogų, taigi lygiai taip pat į žydus“. Dienraštis karčiai papriekaištauja katalikų dvasininkijai, kuri „[…] kaip žinoma, nepasižymi didele mielaširdyste kitaip tikintiems ir mąstantiems. Neretai jų širdyse degte dega fanatizmo liepsna, atskirdama juos nuo kitų mirtingųjų“. Po to vėl apie vysk. Jurgio bendravimą, mokėjimą suprasti kiekvieną žmogų: „Arkiv. Matulevičius dažnai sugebėjo pakilti aukščiau savo oficialios bažnytinės padėties ir kalbėti su žmogum žmoniška kalba, nuoširdžiai, paprastai. Todėl [!] Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai [!] kreipėsi į jį paramos ir pagalbos“. Pabaigoje linkėjimas: „kad katalikų dvasininkija daugiau iš to žmogaus mokytųsi ir eitų jo pėdomis“.

Tokia asmenybė iškyla iš „Di jidiše štime“ dienraščio, tokia nekrologo dvasia. Nejausti jos, nežinoti jo, tai tolygu taip pat atmesti visų Jidišlande gyvenusių tautybių mums paliktus istorinius ženklus, patvirtinančius nekrologo teigimą.

Gudai, rusai-stačiatikiai, vokiečiai – F. Mukermanas (Muckerman, tas du kartus mirtininkas: teistas bolševikų, išgelbėtas tarptautinio Raudonojo kryžiaus, gimtojoje šalyje už „Der Gral“ leidimą apšauktas „visuomenės priešu Nr.1“, „ryžtingiausias katalikų kovotojas prieš nacionalsocializmą“, Vilniaus ganytoją vadino „nepaprastuoju vyskupu“), lenkai (pripažino, jog endekų elgesys gėdingas; dabartinėje literatūroje teigiama, kad jis rasistinis), visi jie vyskupą Jurgį matė, vertino, kėlė už humanišką bendravimą, pagrįstą Dekalogu, jo įsakymu „Mylėk savo artimą“. (Programiniame, ingreso pamoksle skelbė: „Ateinu pas jus su meile“, „Neatstumsiu nuo savęs nė vieno“, „Sveikinu visus […] teisius ir nusidėjėlius“, „Mano partija – Kristus“. Neatstūmė (per pogromą 1919-aisiais atbėgusių ieškoti pagalbos C. Šabado ir I. Rubinšteino), padėjo (per badmetį, įtampas), neklausė tautybės, tikėjimo, nes buvo nekrologo žodžiais „visiškai atsidėjęs [pasiaukojęs] Bažnyčiai“.)

O mes – lietuvaičiai? Ar ne todėl nematom Jurgio Matulaičio („[…] didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi“ – K. Jokantas), kad jis „visiškai atsidėjęs Bažnyčiai? Kas atsitiko su mūsų istorine atmintimi? Pasirenkam įvykius, laikotarpius (nuo jų priklauso požiūris į gyvybę, jos kaina – o!..), asmenybes. Ar nesukam su savo skelbiamom apgriuvusiom, jei nesugriuvusiom, idėjom (kaip sakė per knygos „Lietuvos žydai“ pristatymą S. Žukas) pavojingu, slidžiu keliu? Grįžkim prie Dekalogo, prie Talmudo išminties: „Išgelbėjai gyvybę, išgelbėjai pasaulį“.

Endekams, grasinantiems nužudyti, užmušti, nunuodyti, vysk. Jurgis sakė – apsaugos neturiu, gali tai padaryti kada nori, žemėje skylės nebus. Skylės žemėje nebus… Bet ar ji neatsiveria Istorinėje studijoje, išėjusioje be Jurgio Matulaičio?

Be grifų, be tarptautinio kūrėjų būrio, tyliai, ištvermingai Vilniuje šviečia „Menora“ – savaitinė 15-os minučių televizijos laida Lietuvos žydams. Jos autorius – Vitalijus Karakorskis (nepraradęs senųjų litvakų dvasios) vysk. Jurgį žino. Supranta, ką reiškia tuomet ginti, gelbėti Jokūbo tautos sūnų, jam padėti. Todėl ir minėjo jį nekartą, jam atidavė visą brangų vienos laidos laiką. Ačiū! Šalom.

Š. m. vasario mėn. „Mažoji studija“ pažvelgė į artėjantį savo 20-metį. Ta proga kun. Julius Sasnauskas (dabartinis jos vadovas) kalbėjosi su „Studijos“ įkūrėju, dailininku Vaidotu Žuku. Jis, paklaustas, kas džiugina Bažnyčios gyvenime, nedvejodamas atsakė trumpai, aiškiai: Jurgis Matulaitis.

Visiems trims („Mažajai“, varančiai labai nemažą svarbią, reikalingą tikėjimo ugdymo, krikščioniškosios kultūros pažinimo (o, koks akiratis!, tiesiog išsiilgto žmogiško bendravimo vagą, taip pat buvusiam ir esamam jos vadovui) ilgiausių metų! Telydi jus šviesa, nes tai yra gera…

Pritaikykime sau – lietuvaičiams, litvakams,  vienodai supasaulėjusiems, subuitiškėjusiems, nusilpusios atminties (o, Nobelio premijos laureatų tauta…) – paskutinį nekrologo sakinį: kad daugiau eitume… „Di jidiše štime“ nekrologą rašiusiųjų pėdomis, kad pajaustume Jokūbo tautos įpareigojimą – „Jo vardas privalo [!] būti paminėtas mūsų laikraštyje“. Gaila, nepridūrė – ir Istorinėje studijoje „Lietuvos žydai“.