Kaip gilią ir įvairiapusišką asmenybę apibūdino J. Matulaitį 1987 m. birželio 28 d. beatifikavęs popiežius Jonas Paulius II, pavadindamas šį ištikimą Dievo tarną „žmogumi pagal Dievo širdį“.

Pal. J. Matulaičio minėjimo dienomis iš jo dvasinio paveldo mokomės „į viską žiūrėti iš amžinumos aukštybių ir viską amžinumos svarsčiais sverti…“

Taikli akis, taikli ranka, taiklus žodis

„1911 m. rugpjūčio pradžioje atsidūriau Fribūre. Lengvai suradau marijonų namelį. Tėvas Matulevičius mane sutiko tokiu džiaugsmu, tarsi jis tik mane vieną turėtų, – atsiminimuose rašė kun. Marjanas Wisniewskis MIC, buvęs prof. kun. J. Matulaičio auklėtiniu seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje ir noviciate. – Tenai radau visą būrį linksmai besikalbančių, saugiai besijaučiančių draugų laisvoje šveicarų žemėje. Jautėmės, kad esame viena, meilės apimta šeima, susitelkusi po Marijos apsiaustu, prie gerojo Tėvo širdies.“

Vieni mokėsi lietuviškai, kiti mokėjo arba bandė mokytis lenkiškai. Pasak bene uoliausio ,,lietuvninko“ kun. Marjano, marijonų vienuolijos magistras J. Matulaitis visus jungė, derino, stūmė pirmyn. Išėjęs į miestą, grįždavo su parinktų knygų paku. Visiems rekomendavo studijuoti šv. Tomą: „Ten rasite teologiją, asketiką ir mistiką.“ Studijos ir skaitymas turėjo padėti sveikai asketikai. Tai viena. Antra, buvo svarbu užgrūdinti, ištobulinti prigimtį.

„Matydami jo visada giedrą ir besišypsantį veidą, mes nenujautėme jį sunkiai kenčiant. Visą laiką koplyčioje klūpojo kietoje klaupkoje, kol susipratome padėt jam po nesveikom kojom minkštą divonėlį… Mokėjo nežymiai savimylą aplamdyt. Būdavo, pavyzdžiui, pasigiri, kad sekėsi su kuo nors padiskutuoti. Tėvas Matulevičius smulkiu žodelyčiu pakreipdavo kalbą į kokį nors mažmožį ir nutraukdavo mano įkarštį. Pajusdavai žmogus, lyg kas nosį būtų nušluostęs…

Susigėdęs žiūrėdavai į Mokytoją, o jis nusišypso, pažvelgia į akis ir vėl grįžta prie nutrauktos kalbos. Padariniai būdavo puikūs: gydė savimylą, bet netramdė žmogaus. Ko jis, regimai, nepakentė mano  išpažintyse ar negalėjo… kitu būdu pataisyti, tai ėjo išpažinties pas mane. Tą padarė taip paprastai ir nuolankiai jis, mano Mokytojas ir Generolas, kad iki šiol negaliu pamiršti savo susijaudinimo… Kaip giliai ir plačiai ateitin siekė jo numatymai ir pastabos!“

Tėvas magistras stengėsi novicijams išlavinti natūralų žvalumą: taikli akis, taikli ranka, taiklus žodis bei balsas ir taiklus sprendimas, kad nereikėtų kartoti nė taisinėti. Sakydavo: „Suformuluok savo mintį aiškiai, pirm negu ją pasakysi; išreikšk ją rūpestingai ir tvirtai; kiekvieną skiemenį ištark gerai, be mikčiojimo ar užsikirtimo; ant altoriaus pastatyk kieliką ir padėk Mišiolą taip, kad nereikėtų taisinėti.“ Jo auklėjimas alsavo dinamizmu ir laisve, arba, kaip dažnai sakydavo, „Dievo vaikelių laisve“.

Iš Tėvo Jurgio dvasinio dienoraščio

„ …Duok, Dieve, kad Tau ir Tavo Bažnyčiai dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai. Ačiū, Viešpatie, kad mane išvedei iš šio pasaulio, kur klaidžiojau, o gal ir kitus klaidinau, tai vis neva iš uolumo.

Dieve, mano Dieve, kaip saldu Tau tarnauti! Kas bus Tavo danguje, jei čia ant žemės tokiomis saldybėmis pripildai žmogaus sielą, kuomet šventais šiurpuliais pereini per kūną, tarsi į trečią dangų pagavęs nuneši. Širdis tirpsta, alpsta, lūpos nebetenka žado, akyse darosi tamsu, rankos, kojos, tarsi stingsta, visą kūną apima stebėtinos kažin kokių šventų šiurpulių vilnys (bangos), o siela, siela skendi Tavyje. Kad ne Tavo galybė, regis, žmogus numirtum iš tos meilės, iš tų saldybių… Viešpatie, Viešpatie, koks esi nuostabus!“ (1913 04 05).

Daug, Viešpatie, leidai kryželių ir per tą laiką suteikei daug ypatingų malonių. Tūkstančius kartų būk už tai pagarbintas! Ypatingai ačiū Tau, Viešpatie, už tą nepaprastą malonę, kurią man vieną kartą suteikei per šv. Mišias, vargonininkui grojant Gloria. Stebėtini šventi šiurpuliai mane visą perbėgo ir perėmė; akys tarsi aptemo; kūnas lyg pastiro, tarsi nebetekęs jėgos, o sielą apėmė neapsakomas malonumas. Jokiu būdu neišreiškiama saldybė tarsi pasiliejo po mane visą. Viešpatie! Koks tu esi saldus! Kas gali apsakyti? Jei nevertą nusidėjėlį teikiesi taip guosti ir palaikyti, kas turėjo būti su tikrais Tavo tarnais, su šventaisiais? Viešpatie, neatmesk manęs, pasigailėk manęs, duok man patekti į Tavo tarnų skaičių.“ (1914 11 23)

„Dievo tau neatims, dangaus prieš tave neuždarys“

Bielianuose įsižiebęs marijonų židinys generolo t. Jurgio Matulaičio akiratyje išliko ir jam tapus Vilniaus vyskupu. Gavęs žinią apie iškilusius sunkumus, laiškuose jaunesnius brolius marijonus ir guodė, ir dvasiškai stiprino: „Józiu, negalima pasiduoti nusivylimui. Gera turėti aukštus idealus, bet reikia atminti, kad jų siekiama paprastu kasdieniniu keliu, vargingai, sunkiu darbu, nuopuoliu ir nepasisekimais. Jeigu pasirinktu keliu žmogus eis su tikėjimu, jis tikrai žengs priekin. Pasitikėk Dievo pagalba ir jo malone.“

Išgirdus, kad br. Jozefas Jarzebowskis norėtų ramesnio, jo vienuolinį pašaukimą atitinkančio darbo, iš Vilniaus į Varšuvą skrieja tokie tėvo Jurgio žodžiai: „Józiu, kad galėčiau ištrūkti iš Vilniaus ir vėl darbuotis kaip anksčiau pas jus. Ką bedarysi? Reikia sėdėti Čia, nes taip liepė Šv. Tėvas. Bet sunku, oi, kaip sunku! Dievo valia…“ Kitame laiške siunčia paguodą: „Brangus kunige Juozai, rašai, kad kryžių nestokoja. Tai tik mažiukai. Kunigo gyvenime jų bus daugiau ir didesnių. Nieko nuostabaus, nes esame Nukryžiuotojo kunigais.“

Kituose laiškuose marijonams jis pataria pirmiausia atsižvelgti į tikslą, į dalyko esmę ir apsvarsčius nuspręsti, ar tikslas geras, ar dalykas tinkamas. „Nors ir nepavyktų darbas ar sumanymas, Dievas priims ir gerus norus, ir sumanymus, ir pastangas. Pas Dievą nieko nepralaimėsime, o tik dar pelnysime. O pas žmones? Ką čia taip labai gali pralaimėti ir ko čia taip bijotis? Jei tikrai visa ko būsi išsižadėjęs ir viską dėl Dievo apleidęs, ką žmonės galės tau padaryti? Dievo tau neatims, dangaus prieš tave neuždarys, į pragarą tavęs nenuvarys, jei pats ten eiti nenorėsi. Net nuo žemės tavęs nenustums. Kur nusiųs, ten rasi žmones, ten galėsi jų išganymui darbuotis. Pagaliau visur yra Dievas ir visur vienoks kelias į dangų.“

Patarimai cholerikei vienuolei

Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio akiratyje buvo ir jo įkurtos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolija. Žinodamas vyriausios sesers Petronėlės Uogintaitės cholerišką temperamentą, vysk. Jurgis laiškuose ją lenkdavo į meilingumo, gerumo dorybių praktiką. Patardavo vis labiau pamilti Viešpatį, juo pasitikėti ir visą vadovavimo darbą, administravimą pavesti Dievo Apvaizdai, kasdienos darbus pasidalyti su kitomis seselėmis.

1920 m. balandžio 8 d. laiške ses. P. Uogintaitei vyskupas rašo: „Paprastai nėra žmogaus be šiokių ar tokių silpnybių. Branginkite kiekvieną jėgą, kiekvieną asmenį, kurį Dievas siunčia, kad ir ne taip tobulą, kaip norėtųsi. Pagaliau Vienuolija nėra jau visiškai tobulųjų draugija, o tik tokių, kurie siekia tobulybės ir prie jos stengiasi eiti.“

Primindamas, kaip santykyje su žmonėmis reikia didelės artimo meilės, taip santykyje su savimi pačiais reikia didelio pasitikėjimo Dievu, vysk. Matulaitis vienai vienuolei pataria: „Tik niekad nereikia nusiminti dėl savo netobulybių ir silpnybių. Juo silpnesni jaučiamės, juo labiau Dievu pasitikėkime. Jis mūsų stiprybė ir išganymas… Tik stenkis vis eiti tobulyn ir kilti. Nežiūrėk taip labai, kiek dar kelio lieka nueiti. Dievas atlygina už pastangas ir gerus norus. O matydama savo silpnybes ir netobulumus, tik vis žeminkis Dievo akyse, o Viešpats, matydamas nužemintą tavo širdį, neatstums tavęs. Juo silpnesni jaučiamės, juo labiau pasitikėkime Dievu.“ Kitoj vietoj jis pažymi: „Prie tobulybės priklauso ir mokėjimas savo netobulumus kantriai nešti, geriau sakant, kantriai ir patvariai su jais kovoti.“

Kan. Stasys Kiškis: vyskupo egzaminas

„Vilniaus kunigų seminarijoje aš pradėjau mokytis 1918 m. Mūsų kurso dėstomose paskaitose vysk. Matulaitis-Matulevičius buvo apsilankęs du kartus. Užėjo jis į prof. Jaruševičiaus paskaitą. Dėstytojas pasiūlė vyskupui užimti katedrą, bet jis padėkojo ir atsisėdo su klierikais į pirmą suolą. Prašė tęsti paskaitą. Profesorius varžėsi. Tuo metu buvo nagrinėjamas traktatas apie triasmenį vieną Dievą.

Svečiui buvo proga pakalbėti apie Dievo meilę. Vyskupas uždavė mums klausimą: ‚Dievas liepia jį garbinti. Ar tai nebus tuščios garbės ieškojimas? Dievas liepia jį mylėti. Ar tai ne savimyla iš Dievo pusės?‘

Mes, klierikai, tylėjome. Nežinojome, kaip atsakyti. Tada jis pradėjo aiškinti maždaug taip: „Dievas ieško garbės ne dėl savęs, bet dėl mūsų naudos. Tokios garbės leidžiama ir mums ieškoti. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje (Mt 5, 16).

Dievas liepia jį mylėti, nes tik tokiu būdu mes galime tapti laimingi. Mūsų meilė siekia gėrio. Toks jos objektas. Dievas yra aukščiausias gėris ir pirminis laimės pradas. Jį pasiekę, tampame laimingiausi. Kai Dievas siūlo mums save patį, Jis siūlo mums didžiausią gėrį, kad mus padarytų visapusiškai laimingus. Įsakydamas Jį mylėti, Dievas kreipia žmogų į didžiausią gėrį, į didžiausią laimės gausybę, į save patį, bet ne dėl savęs, o dėl žmogaus naudos. Taigi Dievas nori mums gero. O tą, kuris linki ir siūlo kitam gero, vadiname ne savimyla, o altruistu. Kaip saulės, kuri apšviečia ir sušildo, nepavadinsi egoiste, kaip vaistai, kurie išgydo ir nieko sau iš to negauna, nėra savimylos, taip Dievas nėra savimyliškas, kada per meilę kviečia susijungti su juo ir dalyvauti jo meilės jūroje.“

„Reikalinga dr. Šliūpo siela, o ne jo kortelė“

Kaune, būdamas Šventojo Sosto apaštaliniu vizitatoriumi, arkivyskupas J. Matulaitis asmeninius kontaktus panaudodavo kebliems, problemiškiems, delikatumo reikalaujantiems klausimams spręsti. Apie tai atsiminimuose yra rašęs jam talkinęs kun. Juozas Rutkauskas MIC. „Iš atsilankiusiųjų atsimenu žydų sinagogos rabiną Maušą, liuteronų pastorių Vaicą, totorių šventiką Marzą, rusų pravoslavų archirėjų Andrejevą su palyda. Kartą pas arkivyskupą atėjo dr. Jonas Šlūpas (1861–1944), gydytojas, laisvamanių vadas. Atėjo kaip tik tuo metu, kada paskambino pietų. Interesantai įteikdavo savo vizitines korteles, bet dr. J. Šliūpas jos neturėjo. Aš nuėjęs pranešiau apie atvykimą ir čia pat pridūriau, kad dr. Šliūpas neturi vizitinės kortelės. Arkivyskupas atsakė: ‚Reikalinga jo siela, o ne jo kortelė. Pasakyk vyresniajam, kad pietų aš neateisiu. Reik priimti retą svečią.

Dr. Šliūpo vizitas truko ilgai. Iš arkivyskupo svetainės jis išėjo labai įraudęs ir išprakaitavęs. Išeidamas jis su manim gražiai atsisveikino ir pasakė: ‚Didelę išpažintį atlikau…‘ Išleidęs svečią, nuėjau paduoti arkivyskupui pietų. Pietaudamas jis man sako: ‚Kalbėdamas su dr. Šliūpu, labiau pavargau, nei su tais dešimčia, kuriuos anksčiau buvai atvedęs.‘“

Paraginimai uždaro būdo žmonėms

„Susieinant kur su žmonėmis, nereikia niekada gailėtis gero – papasakoti, kaip katalikai kitur gyvena, dirba, Dievui tarnauja. Dažnai toks geras žodis giliai įstringa į širdį ir tam tikru laiku vaisių atneša.“ Taip laiške kun. J. Novickui rašė marijonų generolas J. Matulaitis. Uždaro būdo žmonėms jis žadino socialumo dorybę. „Negerai, – sakydavo, – užsisklęsti savyje. Išmintis, kuri tik savyje užsidariusi, yra lyg gėlė ir vaismedis tyruose, iš kurios niekam nėra naudos. Reikia stengtis įsilieti į liaudį, kad ją Dievu apvaisintume.“

Kun. K. Kačergis įsidėmėjo tokį tėvo Jurgio patarimą: „Ruošdamiesi eiti į krikštynas, į vardines ar panašius sambūrius, iš anksto pagalvokime, kokią temą ten paliesime, kokią religinę mintį iškelsime. Atsiminkime, kad vien pasaulietiškais pokalbiais religingumo nepakelsime. Tai būtų tas pats, kaip iš medinių rastų norėti pastatyti mūrinį namą.“ 

„Matant nematyti, girdint negirdėti“

Būdamas Marijampolėje, tėvas Jurgis užeidavo pas brolienę Veroniką Kęstučio gatvėje. Ilgai kalbėdavosi su jos ateistinių pažiūrų broliu Feliksu Vitkausku. Tais pašnekesiais, matyt, norėjo jį paveikti. Kartą, vyskupui besišnekant su Feliksu, sutemo. Namuose telefono nebuvo, negalėjo iš vienuolyno iškviesti broliuko. O laikai tada buvo neramūs. Gatve einantį vyskupą apmėtydavo užgauliais žodžiais, šūkaliojo įžeidimus. Kartą grįžtančiam iš pasitarimo tėvui Jurgiui kažkas stvėrė už pelerinos ir ėmė tąsyti. Mat po 1926 m. rinkimų krašto valdymas buvo atitekęs socialistų ir socialdemokratų blokui. „Reikia mokytis matant nematyti, girdint negirdėti. Reikia mokytis visų tų šunybių, blogybių nejausti taip labai, nesigraužti dėl jų“, – sakydavo, patardamas, kokių natūralių pedagoginių priemonių imtis, norint ugdyti ramybės dorybę.

Tėvas Jurgis neslėpė, kad irgi būdavęs jautrus: „Girdint kalbas prieš mylimus žmones, prieš savo tautą, niekad negali būti malonu… Ir aš seniau tokias kalbas girdėdamas labai atjausdavau. Bet dabar jos labai menką man daro įspūdį. Jei kur girdžiu, praskamba, ir tiek. Raminuosi tuo, kad mes nuo tų kalbų nei blogesni, nei geresni nebūsime. Tegu sau kalba, ką nori, o mes žiūrėkime savo ir dirbkime, kad būtume kaskart geresni. O jau graužtis dėl tų kalbų visai nėra ko.“

Laiške marijonui kun. Jonui Totoraičiui priminė: „Mes neatsižadame nė tėvynės meilės. Pagal Šv. Tomo mokslą meilė pertinet ad virtutme pietatis (priklauso teisingumo dorybei). Taigi, tobulinantis ir tos dorybės negalima apleisti. Ir čia, man rodos, kad geriausiai patarnausime kiekvienas savo tėvynei pirmų pirmiausia rūpindamiesi suteikti jai Kristaus mokslą.“