Dailininkas Petras Repšys, pažiūrėjęs į Teofiliaus Matulionio nuotrauką ant fotoalbumo viršelio, nustebęs pasakė: tikras faraono veidas. Taip mes dar kartą matome, kaip materialūs dalykai, tokie kaip fotografija, tampa dvasiniais“, – knygos „Palaimintasis vyskupas kankinys Teofilius Matulionis. Blessed Bishop Martyr“ pristatyme kalbėjo kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas.
Šio fotoalbumo sutiktuvės įvyko vasario 14-ąją Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Knyga dienos šviesą išvydo Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondo (TM fondo) iniciatyva. Pristatyme, moderuojamame Rido Jasiulionio, dalyvavo leidinio sudarytojas, dailininkas ir žurnalistas VAIDOTAS ŽUKAS, rėmėja INGA RAKŠTELIENĖ, kunigas JULIUS SASNAUSKAS, režisierius AUDRIUS STONYS, Vatikano radijo žurnalistas SAULIUS AUGUSTINAS KUBILIUS ir vyskupo Teofiliaus Matulionio giminaičiai, kaip V. Žukas renginyje juos be galo švelniai titulavo – sėdėjusiaisiais dėdei Teofiliui ant kelių.
Vasario 16-ąją Alantos dvare visuomenei duris atvėrė ir Palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejus, – palaimintasis kilęs iš šių vietovių. Muziejaus erdvėse – Tamsiojoje salėje, primenančioje palaimintojo kalinimo vietą, ir Oranžinėje salėje – eksponuojami šios šviesios ir iškilios asmenybės asmeniniai daiktai, laiškai, nuotraukos.
Ekspozicija, kaip žada muziejaus kūrėjai, bus nuolat atnaujinama.
Nesikeičiantis Teofiliaus žvilgsnis
Dokumentininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A. Stonys, vienas TM fondo narių, fotoalbumo pristatyme teigė manantis, kad visiems, kurie prisilies prie šio albumo, tai bus ilga ir prasminga kelionė bandant priartėti prie iš tikrųjų stebuklingo, drąsaus, atviro ir tiesaus žmogaus istorijos. Pasak režisieriaus, atsivertęs knygą jis suvokė sukrečiantį dalyką – kad čia pateikti svarbūs Teofiliaus Matulionio gyvenimo faktai – tai tik įžanga suvokiant šį palaimintąjį, šį žmogų.
„Tikrieji vartai į jo asmenybę yra jo fotografija. Būtent veidas, akys atveria gilesnį šio žmogaus supratimą. Aš pradėjau žiūrėti – tuos per istoriją einančius portretus, – kalbėjo A. Stonys. – Ir šalia pastačius šias nuotraukas sukrečia tai, kad Teofiliaus Matulionio žvilgsnis nesikeičia. Ne tai, kad jis būtų sustingęs – ne, visose nuotraukose jame yra ta pati tvirtybė ir šviesa. Begalinė ramybė, kuri prasideda jaunystės fotografijose, tęsiasi per jo kunigavimą, vyskupavimą – ta pati ramybė išlieka ir tremties fotografijose.“
Režisieriaus teigimu, jam šalia viena kitos dedant palaimintojo Teofiliaus nuotraukas – ir tas, kuriose jis vilki iškilmingus vyskupo drabužius, ir tas, kuriose jis su tremtinio šimtasiūle – sukrečia, kad tai tas pats žmogus, tas pats žvilgsnis – tarsi žvelgiantis virš istorijos, virš laiko. Ir nuotraukoje, kur palaimintasis apsirengęs šimtasiūlę – nejusti sulūžimo, baimės, nuovargio.
„Tai šviesus, tiesus, labai atviras žvilgsnis, – teigė režisierius. – Tada aš supratau, kad šis albumas pareikalaus iš manęs kur kas daugiau laiko nei bet kuri kita knyga. Taip ir įvyko. Ėjau per nuotraukas. Atsiverčiau 60-ąjį puslapį, kuriame fotografijoje sėdi Mečislovas Reinys, kuris vėliau taps kankiniu, vyskupas Juozapas Jonas Skvireckas, Teofilius Matulionis. Žiūrėjau į tas nuotraukas ir galvojau: praeis keletą metų, ir tų žmonių likimai taps tokie tragiški, dramatiški. Ar gali žvelgdamas į nuotraukas patirti tą nuojautą?
Siūlau vartant šį albumą stabtelėti ilgiau ties kiekviena nuotrauka. Įsižiūrėkite į tą garsiąją nuotrauką, kur Teofilius Matulionis su šimtasiūle – į jo veidą, įsižiūrėkite į rankas, įsižiūrėkite į šimtasiūlę. Pasižiūrėkite, kokias jis kelnes vilki – surištos kažkokia paprasta virvute apačioje, – nežinau, galbūt tam, kad sniego, vandens į vidų neprilįstų.“
Tai be galo turtinga, be galo daug kalbanti istorija, tęsė A. Stonys – jeigu į ją įsižiūrėsime, ji mums atsiskleis ir pasakys kažką labai svarbaus, labai asmeniška.
„Kiekvieną kartą atsiverti ir atrandi ką nors nauja. Ir gali dieną, dvi, tris praleisti ties viena nuotrauka ir keliauti toliau“, – mintimis dalijosi jis.
Dailininkas Petras Repšys, pažiūrėjęs į Teofiliaus Matulionio nuotrauką ant fotoalbumo viršelio, nustebęs pasakė: tikras faraono veidas.
J. Sasnauskas: konservatyvus, bet labai mėgo fotografuotis
Pranciškoną kunigą Julių Sasnauską ši knyga nustebinusi visų pirma tuo, kad, jo žodžiais, čia nėra nieko nereikalinga.
„Ir be galo informatyvi, ir skatinanti mąstyti, prisiminti, galvoti, džiaugtis Teofiliaus gyvenimo istorija, – kalbėjo kunigas. – Kai galvoji apie jo likimą – Teofilius tikrai nebuvo tas karingiausiai nusiteikęs hierarchas. Jis viso labo buvo ištikimas Bažnyčios žmogus, kuris vykdė savo pareigas labai stropiai, griežtai, galima sakyti – siaurai. Ir už tai mokėjo kainą.“
Anot J. Sasnausko, kalbant apie Teofiliaus heroizmo ar kankinystės pavyzdžius, ypatinga – kad jis niekada nesusireikšmino.
„Man labai gražu ir tikra, kad žmogus tai priėmė kaip natūralų, logišką rezultatą savo vyskupiškos, kunigiškos tarnystės. Ir tai tikrai nebuvo kokia nors poza, – fotoalbumo pristatyme kalbėjo J. Sasnauskas. – Šio pontifikato laikais matome paradoksą, švaistomės etiketėmis: liberalioji Bažnyčia, konservatyvioji Bažnyčia… Liberalioji – atseit suprantama, priimtina, išgirstama. Konservatyvioji – nepriimtina. Teofilius Matulionis buvo labai konservatyvus. Ir kiekvienas tai gali puikiai matyti ir iš jo pamokslų, laiškų, ir iš jo elgsenos. Jis buvo XIX a. kunigas. Bet nepaisant visa to, kažkas be galo šventa ir tikra toje asmenybėje buvo ir taip įsišaknijo, kad ir šiais laikais tai traukia žmones.“
J. Sasnauskui šiame fotoalbume pasirodė atsiskleidžiantis vienas keistas paradoksas – kad vyskupas Teofilius Matulionis, būdamas XIX a. kunigas, konservatyvus, asketiškas – labai mėgo fotografuotis.
„Esu matęs tuštybės apimtų kunigų, kurie gyvena kambary apsistatę savo portretais, laimingi, kad nuo sienos į juos žvelgia jie patys. Bet čia kitas dalykas. Žmogus suvokė, – dabar tai netgi sunku komentuoti, – kažin kaip suvokė tą atvaizdo galybę, tai, kas lieka fotografijoje. Nemanau, kad Teofilius žiūrėjo į tas savo nuotraukas ir matė save labai patrauklų, gražų… Nors, pavyzdžiui, dailininkas Petras Repšys, pažiūrėjęs į Teofiliaus Matulionio nuotrauką ant fotoalbumo viršelio, nustebęs pasakė: tikras faraono veidas. Taip mes dar kartą matome, kaip materialūs dalykai, tokie kaip fotografija, tampa dvasiniais“, – kalbėjo pranciškonas kunigas.
Vatikanui buvo svarbus Teofiliaus Matulionio likimas
Vatikano radijo žurnalistas Saulius Augustinas Kubilius, bendradarbiavęs išleidžiant fotoalbumą, sakė, kad ši knyga – įrodymas to gražaus pavyzdžio, kaip giminių rūpesčiu išsaugota daugybė Teofiliaus Matulionio asmeninių daiktų.
„Dirbdamas prie teksto ir matydamas begales nuotraukų, pajutau priartėjęs prie kažko labai šventa. Tarsi pats albumas būtų relikvija. Ten sukaupta tiek daug įvairiausių Teofiliaus Matulionio gyvenimo aspektų – ypač iš kalinimo laikotarpio, iš tremties. Ir nuostabu, kad tie artefaktai liko išsaugoti“, – tikino S. A. Kubilius.
Jis prisiminė, kaip rengiant šį albumą ir jam lankantis Amerikoje, užmezgus ryšius su seselėmis kazimierietėmis, kurios turi nuostabų archyvą, iš ten pavyko gauti nuotraukų iš Vatikano dienraščio „L’Osservatore Romano“ (vieną jų rasite galiniame fotoalbumo viršelyje – aut. past.).
„Iš tikrųjų simboliška, kad Vatikanas stipriai dalyvavo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, kaip nuteisto kalinio, gyvenime. Kai kiti nežinojo, Vatikane buvo žinoma, kad jis kalinamas kaip vyskupas. Ir kai Teofilius išlaisvintas su kitais kunigais važiavo atgal į Lietuvą per Latviją, pasirodo, popiežiaus įgaliotas Latvijos vyskupas atvykdamas pasveikinti išlaisvintą kalinį vyskupą Teofilių jam uždėjo ant galvos pijusę. Tai dalykai, apie kuriuos mes žinome nedaug, bet jų vis paaiškėja“, – pasakojo Vatikano radijo žurnalistas.
Šventojo Sosto dėmesys vyskupui Teofiliui Matulioniui, pasak S. A. Kubiliaus – labai akivaizdus: „Turime tai branginti, turime tuo toliau rūpintis, puoselėti ir kiek galėdami plėsti ne tik tarp savųjų, bet ir užsienio lietuvių bendruomenėse.“ Vatikano radijo žurnalisto tikinimu, JAV gyvenantys žmonės irgi gali turėti nuotraukų iš tų laikų, kai Teofilius Matulionis ten lankėsi.
Yra kelių kvadratinių centimetrų skiautelės su vyskupo Matulionio monograma, kalėjimo prižiūrėtojų nukarpytos nuo nosinaitės. Ir atrodo, kad jos iš karto galėtų būti išmestos į šiukšlių dėžę, bet buvo išsaugotos.
Bebaigiant rengti fotoalbumą – nauji laiškai iš Ypatingojo archyvo
Albumo autorius, sudarytojas, Teofiliaus Matulionio vienas fondo steigėjų Vaidotas Žukas pristatyme pasidalijo šios knygos atsiradimo istorija: „Kai 2016-ųjų pabaigoje Lietuvoje sužinojau, kad palaimintuoju bus paskelbtas Teofilius Matulionis, prisiminiau, kad esu šiek tiek žurnalistas ir pradėjau aiškintis, kas yra išlikę apie jį archyvuose, kiek Vatikanas, arkivyskupo beatifikacijos rengėjai surinko medžiagos. Pasirodo – nebūtinai viską reikėjo surinkti – palaiminimui užteko ir tam tikros dalies.“
Fotoalbumo autoriaus teigimu, jam pradėjus ieškoti žmonių, su palaimintuoju Teofiliumi Matulioniu turėjusių konkretų ryšį, pasirodė, kad kai kurių dalykų beatifikacijos rengėjai net nėra prašę, reikalavę, fiksavę.
„Pradėjau rūpintis visų šių dalykų sankaupomis, – nenorėjau savintis: prašiau artimųjų visus laiškus, dokumentus ar asmeninius išlikusius daiktus leisti fotografuoti, skenuoti. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus suteikė galimybę padaryti profesionalius skenus. Nuskenavome, nukopijavome apie 150 laiškų iš kalėjimų, porą šimtų nuotraukų, ir viską grąžinau giminaičiams“, – teigė V. Žukas.
Fotografijos fenomenas, anot jo, yra tai, kad kartais užtenka degtukų dėžutės dydžio nuotraukos, kad kokybiškai nuskenuota ir išdidinta ji neprarastų savo kokybės.
„Bedirbant prie šios knygos man atsirado, galima sakyti, aukštesnis žvilgsnis, dieviškas žvilgsnis: juk Dievas ima mažą grumstelį, žvirbliuką, jį padidina, ir staiga visi pamato, kad tai yra vertybė. Juk lygiai taip pat jeigu mes savo tėvų, senelių namuose pradangintas paprastas, nežymias, užmirštas nuotraukėles kokybiškai padidintume – pamatytume, kad jos fiksuoja iš tikrųjų vertingus dalykus“, – kalbėjo fotoalbumo „Palaimintasis vyskupas kankinys Teofilius Matulionis. Blessed Bishop Martyr“ sudarytojas.
Jau visai bebaigiant rengti knygą, prisipažino V. Žukas, jam darbą sujaukusi iš Lietuvos ypatingojo archyvo atsiųsta medžiaga – apie 15 dokumentų ir nuotraukų iš KGB bylų. Tarp jų buvusios ir nuotraukos iš arkivyskupo Teofiliaus Matulionio laidotuvių, – taip tas pats įvykis fotoalbume užfiksuotas ir palaimintojo artimųjų nuotraukose, ir tose, kurias padarė kagėbistai.
„Nes tai istorija, galima palyginti“, – tvirtino V. Žukas.
„Arba kelių kvadratinių centimetrų skiautelės su vyskupo Matulionio monograma, kalėjimo prižiūrėtojų nukarpytos nuo nosinaitės. Ir atrodo, kad jos iš karto galėtų būti išmestos į šiukšlių dėžę, bet buvo išsaugotos. Vadinasi, buvo kažkokia nuojauta, kad šio žmogaus likimas nesustos, kad jis eis toliau ir nušvies labai didelę erdvę. Tai ir yra nuostabiausia“, – sakė V. Žukas.
Jau po renginio jis prasitarė, kad bibliotekoje prie jo priėjo vienas vyskupo Teofiliaus giminaitis iš Kauno ir pasakė, kad TM fondui ir Alantos muziejui netrukus perduos išsaugotą palaimintojo mišių rankšluostį su vyskupo monograma ir vyskupo iš Romos parsivežtą puodelį su lėkštute su Pijaus XI portretu.
Fotoalbumą „Palaimintasis vyskupas kankinys Teofilius Matulionis. Blessed Bishop Martyr“ kartu su dideliais ir mažesniais fotoportretais bus galima įsigyti Knygų mugėje, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondo atskirame stende 3 salėje.
Po Knygų mugės, vasario 26-ąją, Kauno gotikiniuose Perkūno namuose įsikūrusiame Gyvenimo ir tikėjimo institute palaimintojo albumas bus pristatytas kauniečiams.