Pagal pal. Jurgio Matulaičio konferenciją „Apie šventumą“ (iš „Konferencje ascetyczne“, red. kun. Janas Bukowiczius MIC ir Tadeuszas Gorskis MIC, Varšuva, 2002 m.) parengė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS.

Šiuo tokiu svarbiu […] metu noriu pasakyti, kas yra šventumas. Tai yra mūsų tikslas, kurio turime siekti ir kurio link turime kreipti visas savo mintis ir darbus. Kokia yra šventumo esmė? Iš tiesų šventumas susideda iš daugelio dalykų. Kai įsižiūrime į tuos, kuriuos Bažnyčia iškelia į altorius ir kuriems garbę atiduoda, kiekviename iš jų matome ženklus, kurie atskleidžia tam tikrą šventumo bruožą.

Šventumas yra tiesiog žmogaus bruožas, tam tikras sielos nusiteikimas, kuris suteikia jai ypatingą charakterį. Dorybės yra labai vertingos, bet kiekviena ugdo mus tik tam tikra kryptimi, tuo tarpu šventumas apima visą sielą ir visą žmogaus esybę. Šventumas reiškiasi ne kuria nors viena kryptimi, ne dėl kurio nors vieno tikslo, bet visus veiksmus, siekimus, mintis ir troškimus palenkia vieninteliam tikslui – Dievo garbei. Dievas tampa tiesiog žmogaus būties centru. Į Jį, kaip į vienintelį ir artimiausią centrą, žmogus kreipia visus savo jausmus ir Jam skiria visus veiksmus.

Šventasis savo suvokimu mato Dievo garbę ir didybę bei kūrinių menkumą. Iš vienos pusės – beribę Dievo visagalybę, o iš kitos – savo ir kitų netikrumą ir vargingumą. Kai žmogus pasiekia tą pakopą, patiria kaip ir pirmąjį šventumo virpulį. Gyvo tikėjimo šviesa apšviesti šventieji matė Dievo galios atspindžius. Tame spindėjime jiems dar labiau išryškėdavo kūrinių menkystė ir Dievo didybė. Ne kartą jie būdavo žmonių giriami ir liaupsinami, o skaitant jų raštus nenoromis ateina mintis, kad jie gal nebuvo tiesoje su savimi. Vis dėlto jie tai rašė kuo nuoširdžiausiai.

Jų nuolankumas kilo iš Dievo pažinimo, o Dievo tobulumo ir didybės šviesoje jie matė kiekvieną šešėlį, kiekvieną mažiausią savo neištikimybę taip aiškiai, lyg Dievas peršviestų visą jų esybę. Dievo šviesos apšviesti, matydami Dievo tobulybę ir savo vargingumą, jie išmoko kalbėti nuostabia nuolankumo kalba.

Kitas šventumo bruožas – tai tokia sielos ir proto būsena, kuomet žmogus geba nuolat gręžtis į Dievą, sulieti savo valią su Jo valia taip, kad Dievas tampa pagrindiniu jo sielos centru. Tas, kuris apsiriboja tik Dievo garbinimu, bet nesistengia sujungti savo valios su Jo valia – nėra šventas. Ne tas, kurio siela gręžiasi į Dievą, bet tik tas, kuris trokšta to, ko nori Dievas, yra šventas, sako šv. Tomas. Šventas žmogus yra logiškas. Kartą tikėjimo šviesoje pažinęs savo menkumą ir Dievo didybę, jis noriai, didvyriškai vykdo visa, ko Dievas iš jo trokšta. Jo valia, uždegta Dievo meilės, tampa motoru, šaltiniu, iš kurio kyla visi veiksmai.

Antruoju motoru yra proto prisirišimas prie Dievo, valia išsiugdyta noriai ir greitai tarnauti Dievui dėl Jo garbės tokia kryptimi, kokia Dievas patrauks. Kai siela yra tokio nusistatymo, Dievas nėra kažkas tolimo, bet tampa pačia žmogaus gyvenimo esme. Toks žmogus gyvena pasaulyje, bet ne pagal pasaulį, ir tai jį skiria nuo kitų žmonių.

Kristaus Bažnyčioje yra skirtingų šventumo laipsnių. Pirmasis šventumo laipsnis – kai žmogus vengia mirtinosios nuodėmės ir ištikimai vykdo savo luomo pareigas. Antrasis laipsnis – kai vengia kasdienės nuodėmės ir vykdo dorybių aktus. Tačiau tikrasis šventumas vis dėlto yra trečiasis laipsnis, kai siela, ypatingai susijungusi su Dievu, vykdo dorybes didvyriškai.

Tikrasis šventųjų bruožas yra atsiplėšimas nuo kūrinių ir glaudimasis prie Dievo. Į šventumą Dievas kviečia, ką nori. Kiekvienas pakrikštytasis jau tuo faktu yra pašauktas į šventumą. […]

Į savo tarnystę Dievas pakviečia skirtingu metu. Vienus pačioje jų gyvenimo aušroje Dievo Dvasia paliečia taip, kad jie ateina švarūs. Kitus ištraukia iš nuopuolio pelkės, bet tos sielos, kurios yra daug nusidėjusios, tuo labiau dabar myli Dievą, kaip matome iš daugelio atgailotojų pavyzdžių. Matome ir tokių, kurių lopšelis buvo apsuptas šventumo aureole, tačiau vėliau jie nusidėjo, bet galiausiai vis dėlto atsivertė į Dievą. Vieni ilgai priešinasi Dievo malonės įkvėpimams, kratosi jų ir dvejoja, kol Dievo malonė juos įveikia, kaip šv. Paulius.

Tačiau dažniausiai tasai Dievo malonės veikimas vyksta pamažu. Taip, kaip einant laikui formuojasi kristalai, taip būna ir su Dievo malone bei patraukimu į šventumą. Dievas įdeda į širdį troškimą kažko aukštesnio, atsiranda nerimas matant trūkumus, pamažu nyksta ryšiai, saistę su pasauliu, nes Dievo malonė užkariauja ir atiduoda Dievo valdžiai, įvesdama į šventumo kelią.

Be Dievo malonės esame niekam tikę. Reikia nuolat bendradarbiauti su ta malone, kad pamažu artėtume prie Dievo. Matome šventųjų atsiplėšimą nuo pasaulio, pakilimą virš savo norų ir silpnybių, pakilimą į Dievą, kuris yra tiesos ir šventumo šaltinis. Mąstymuose, sakramentuose, visame vidiniame gyvenime šventieji kilo virš savęs, virš pasaulio prie Dievo. Ne į save įsižiūrėdavo, bet į Kristų, o Jo šventumo šviesoje jiems tuo ryškiau matydavosi jų pačių klaidos ir netobulumai.

Paskalis, nors toks mokytas, nors viską darė, kad taptų šventuoju, bet juo netapo, nes per daug save analizavo, buvo įsistebeilijęs į save, o ne į Dievą. Šventieji būtent tuo ir skiriasi iš kitų, kad vaikšto Dievo akivaizdoje, įsižiūrėję į Dievo šventumą, į Viešpatį Jėzų, ir būtent todėl taip glaudžiai susilydo su Dievu, kad tampa dvasia viena su Juo. Tuomet drąsiai gali sakyti su šv. Pauliumi: „Jau nebe aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Kaskart labiau persiimdami Jo dvasia ir Jo jausmais, šventieji jau čia tapo tartum kitu Kristumi. Jie tartum paskęsdavo Dieve, o vis dėlto jų žmogiška prigimtis pasilikdavo. Nes Dievas nenaikina prigimties, bet ją formuoja, tobulina ir pakelia, kaip kad saulė, atsispindėdama rasos laše, jo nesunaikina, bet padaro be galo gražų.

Vieni šventieji turėjo tiesų, paprastą nusiteikimą, su visu pasitikėjimu puldavo į Dievo, Dangiškojo Tėvo, rankas ir mažai dėmesio tekreipė į mažus savo netobulumus. O šie, įsižiūrėjimo į Dievą dėka, mažėjo ir nyko, nes meilė, pripildanti jų širdį, sudegindavo viską.

Kiti matė Dieve Teisėją, drebėjo prieš Jo didybę. Iš čia tos griežtos atgailos, apsimarinimai, visokiausių aukų pakėlimas dėl Dievo. Visa tai darė siekdami apvalyti savo sielą. Tačiau pamatas ir vieniems, ir kitiems buvo meilė ir uolumas. Kai kurių šventųjų charakteriai netgi liko šiurkštūs, tų bruožų jie negalėjo atsikratyti, o kartais patys savyje to net nematydavo.

Tai mums didelė paskata, nes užtikrina, kad įmanoma būti nemielam santykiuose su kitu, o vis dėlto būti šventam. Tai turėtų mus padrąsinti, kad galima būti šventam, nepaisant netobulumų. Tas grubumas ir tam tikras šiurkštumas gali kiti iš auklėjimo trūkumo arba nemokšiško apsiėjimo su žmonėmis. […] Tačiau privalome nuolat dirbti su savimi, stengtis kaskart geriau pažinti savo klaidas, kad ir tuose žmogiškuose dalykuose, dažnai grynai prigimtiniuose, būtume sektinas pavyzdys. Reikia savo prigimtį kaskart labiau formuoti ir ugdyti, reikia, kad Dievo malonė mumyse spinduliuotų. Reikia tapti meilės, malonumo ir gerumo angelu, kaskart geriau formuojant savo sielą, kad galėtume daryti įtaką ir kitiems.

Mąstymuose, sakramentuose, visame vidiniame gyvenime šventieji kilo virš savęs, virš pasaulio prie Dievo. Ne į save įsižiūrėdavo, bet į Kristų, o Jo šventumo šviesoje jiems tuo ryškiau matydavosi jų pačių klaidos ir netobulumai.

Matome labai skirtingus šventųjų veidus. Kiekvienas vis kitoks, bet visi buvo harmonijoje su savimi. Tą harmoniją kūrė dvasia, kuri juos gaivino, ir tikslas, kuris juos jungė, o tai buvo karšta Dievo ar artimo meilė. Visi šventieji siekė vieno tikslo: Dievo garbės ir sielų išganymo.

Tobulas šventumas yra meilė, o šventumo pasekmė yra darbai. Nėra tokio vargo, tokio poreikio, tokio veikimo lauko, kurio šventieji nebūtų stengęsi apimti, kad tik gelbėtų savo artimą Viešpačiui Jėzui. Jie buvo tikri žmonijos didvyriai ir geradariai. Tačiau šventumo matas vis dėlto yra Dievo meilė, kuri yra jo šaltinis, pagrindas ir pamatas. Yra šventųjų, kurie išoriškai nieko nedarė. Šventuoju būti galima tik iš Dievo meilės. Jei ta meilė užgestų širdyje, o liktų tik darbai, nieko jie nereikštų. Šventumas derinasi su visokiais gebėjimais. Šventuoju lygiai gali būti ir išminčius, ir prasčiokas.

Taip ir mes, siekdami šventumo, nuolat žiūrėkime į Kristų. Jis yra mūsų idealas. Visų laikų šventieji įsižiūrėdavo į Jį, nenorėdami žinoti nieko kito, tik Jėzų ir tą patį nukryžiuotą.

Šventieji vis dėlto labiausiai išsiskiria tuo, kad mokėjo paskęsti Dievo valioje, mokėjo save prarasti ir kaip tik todėl tuomet atgydavo ir nešdavo šimteriopą vaisių. Nėra pašaukimo be iššūkio ir sunkumo. Kai Dievas mus šaukia, privalome viską apleisti, o visų pirma – save pačius. Tuomet atgimsime naujam gyvenimui. Labai svarbus dalykas yra nebijoti atsiduoti Dievo malonei, nes jei tuo būdu apmirsime, tai tik tam, kad duotume šimteriopą vaisių.

Greta pačių įvairiausių šventumo apraiškų matome tobulą šventųjų harmoniją. Nebuvo juose disonanso tarp įsitikinimų ir veiksmų. Tai, ką protas pripažino kaip gėrį, to valia ištvermingai siekė. Tarp idealo ir veiksmo buvo visiška harmonija, o pagrindinis tikslas buvo Dievo valia.

Kuo tobuliau žmogus mokės susilieti su Dievo valia, visiškai jai atsiduoti, tuo didesniu šventumu spindės. Šventumas – tai valia, užsiliepsnojusi Dievo ir artimo meile. Jo esminis bruožas – kilimas prie Dievo ir sekimas Kristumi. Todėl tegu mūsų gyvenimo esmė būna tik Dievo ieškojimas ir Jo valios vykdymas visame, ko tik Jis iš mūsų prašo.

Parengė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS.