Profesorius, palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos relatorius Zdzislawas Josefas Kijasas sako, kad knygoje „Radau perlą“ jis siekė apmąstyti fundamentalius žmogaus egzistencijos klausimus. Jo teigimu, vienas pagrindinių šios knygos leitmotyvų – siekis skatinti žmones gerbti savo gyvenimą.
– Tėve Zdzislawai, esate ne vienos teologinės knygos autorius, į lietuvių kalbą dabar išversta knyga „Radau perlą”. Kokia jos pagrindinė idėja? Kodėl būtent ši knyga turėtų būti svarbi lietuvių skaitytojui. Kas tas perlas ir kaip jį rasti?
– Kas yra perlas? Visų pirma, perlas yra mano gyvenimas – žmogaus gyvenimas. Svarbu atrasti tą perlą – savo gyvenimo grožį: tai, kas aš esu ir tai, kuo noriu būti. Atradus save, savo gyvenimą kaip vertingą perlą, tai, kas sudaro mano gyvenimą – darbas, meilė, žmonės, netgi sunkumai – taip pat tampa įrankiu, priemone arba galimybe padaryti tą perlą dar vertingesnį. Kadangi mums, tikintiesiems, perlas yra mūsų gyvenimas, kurį atrandu Dieve, suteikusiame gyvenimą, tai viskas, kas yra gyvenime, tampa nepaprastai svarbu. To negalima atmesti, praleisti, pamiršti; reikia tai priimti ir perkurti, kad gyvenimas taptų vis vertingesniu perlu. Manau, kad tai turi esminę reikšmę ir mano knygoje, kadangi joje aptariamos iš pažiūros proziškos temos: joje kalbama apie meilę (juk kiekvienas kalba apie meilę), apie darbą, sunkumus, valios jėgą.
Taigi, savo knygoje bandau pakviesti skaitytoją pradėti gerbti savo gyvenimą: ne tai, kas yra aplink jį, ne tai, kas spindi, o tai, ką jis turi savyje, kad imtų vis labiau atrasti tą grožį, kuris glūdi jame, o ne tą, kuriuo rengiasi parduotuvėse ir prekybos centruose. Tai yra tam tikras nuotykis, vykstantis visą žemiškosios kelionės laiką: tas perlas niekuomet nesensta, nepraranda vertės, netampa nereikalingas, o kasdien įgyja vis daugiau vertės ir tampa vis brangesnis.
– O jeigu tas perlas tampa skausmingas, kai žmogus tiesiog nepakelia savo gyvenimo?
– Kiekvienas perlas yra sunkus, kadangi visuomet yra pavojus, jog kas nors jį gali atimti. Perlas vertingas dėl to, kad jam gresia vagystė – kas nors gali jį pavogti, pagrobti, atimti iš manęs. Panašiai yra su gyvenimu: gyvenimą – vertingą perlą gali atimti liga, kančia: kai žmogus pavirsta kančia, liga ar senatve, jis mato ne gyvenimą, o kančią, ne laimę, o ligą. Tuomet jis gali žiūrėti į savo gyvenimą ligos akimis, kenčiančio žmogaus akimis, užuot žiūrėjęs į ligą gyvenančio žmogaus akimis – gyvenimo akimis. Manau, kad toks pavojus yra nuolat: jeigu kas nors man sako, kad mano liga yra svarbesnė už mano gyvenimą, tai atima iš manęs perlą; jeigu kas nors man sako, kad mano kančia didesnė nei mano gyvenimo jėga, tai jis mano gyvenimą pavertė kančia. Tuomet žmogų tampa lengva vertinti per ligos, kančios, skurdo prizmę. Ir aš manau, kad nuolat gresia pavojus prarasti perlą, kuris esu aš pats, kadangi kančia visuomet būna pridėtinė: aš niekuomet negimstu kenčiantis, sergantis – aš gimstu gyvas. Kančia, liga mane pasiekia vėliau, ir mano požiūris į jas priklauso nuo manęs.
“Kiekvienas perlas yra sunkus, kadangi visuomet yra pavojus, jog
kas nors jį gali atimti”
Yra nuostabių ligonių, kurie priėmė ligą, bet patys netapo liga; yra žmonių, kuriuos palietė kančia, vienatvė arba netikėta artimųjų mirtis, bet tai juos tik puošia, daro brandesnius, dvasiškai gražesnius, labiau pasirengusius teikti pagalbą kitiems. Aš manau, kad tikėjimo dimensijoje tai yra svarbiausia gyvenimo problema: ar mano gyvenimas svarbesnis už tai, kas mane pasiveja? Tą patį galima pasakyti ir apie mano požiūrį į ateitį: jeigu kas nors mane gąsdina, kad ateitis būsianti tragiška, o aš pamirštu, kad tai, kas aš esu, jau yra gražu ir tai, ką jau turiu, yra svarbiausia, ir aš turiu tai gerbti, branginti, rūpintis tuo, nes mano perlas yra tai, o ne tai, kas kada nors bus – tuomet, bėgant įkandin to, kas man yra grasinama būsiant, lengva pamiršti, kas aš esu, ir aš prarandu tą perlą, kuris jau nustoja būti perlu. Ir aš laisva valia atimu iš savęs tą perlą – leidžiu pavogti. Juk iš esmės kiekvienas, kas į mane kaip nors kėsinasi, nori iš manęs atimti perlą. Kiekvienas, kas sako: „klausyk, štai tau skirta prekė, tu neprivalai galvoti, kadangi mes už tave pagalvojome, ir tu turi tai nusipirkti, kadangi tai yra tau skirta“, – atima iš manęs perlą, kuris yra mano mąstymas, mano valia, galėjimas spręsti. Tai mano vertingasis perlas. O tikėjimas pabrėžia, suteikia įrankį ir įsąmonina: svarbiausias esi tu – ne tai, ką tu darai, ne tai, kas yra aplink tave, o tai, kas tu esi. Tu esi perlas. Pabandyk į viską pažvelgti savo akimis – vertingo perlo akimis.
– Esate palaimintojo T. Matulionio beatifikacijos relatorius. Ką reiškia šios pareigos? Kaip vyko šio palaimintojo procesas? Kas labiausiai įsiminė? Kuo šis Lietuvos palaimintasis Jums ypatingas?
– Kalbėdamas apie palaimintąjį Teofilių Matulionį aš norėčiau grįžti prie to, ką kalbėjau anksčiau – tai yra vertingas perlas: nors jis tiek metų buvo tremiamas šen ir ten, nepametė to, kas jam buvo brangiausia – paties savęs. Relatorius, būdamas kongregacijos darbuotojas, turi vadovauti positio, t. y. visos vyskupijoje surinktos dokumentinės medžiagos, kuria siekiama įrodyti Dievo tarno gyvenimo didvyriškumą, o palaimintojo Teofiliaus atveju – ir kankinystės faktą, t. y., kad jis atidavė gyvybę dėl tikėjimo ir kad persekiotojai atėmė jo gyvybę ne dėl ko kito, o dėl to, kad jis tikėjo, redagavimo darbams. Jam atėmė gyvybę dėl to, kad jis tikėjo, ir jis tai priėmė su visa meile, kadangi tikėjo, kad Dievas suteikia amžinąjį gyvenimą, ir nebijojo.
Taigi jis išsaugojo perlą – šiuo atveju tikėjimo, tačiau ir savo orumo perlą iki galo. Taigi beatifikacijos ir kanonizacijos procesas iš laiko perspektyvos patvirtina, kad tas asmuo iš tikrųjų buvo tas vertingas perlas, kurio verta siekti, kurį verta saugoti ir rodyti kitiems, koks jis vertingas.
“perlas yra mano gyvenimas – žmogaus gyvenimas. Svarbu atrasti tą perlą – savo gyvenimo grožį: tai, kas aš esu ir tai, kuo noriu būti”
– Kodėl žmonės šiais laikais bijo siekti šventumo?
– Aš manau, kad nebijo. Šventumas – tai troškimas pasiekti laimės, raidos, savo galimybių pilnatvę. Tik mes dažnai šventumo taip nesuvokiame, t. y. mes ne bijome šventumo, tik dažnai nesugebame jo teisingai suvokti ar pateikti. Juk šventasis – tai ne tas, kas gyvena aname pasaulyje. Tai ne atstumtasis, keistuolis ar koks atsiskyrėlis, o tas, kas pasiekė gyvenimo pilnatvę – bet gerumo dimensijoje. Tai tas, kas pasiekė žmogiškumo, jautrumo, gėrio pilnatvę, kas nebijo žmonių ir nebėga nuo jų, o žiūri arba stengiasi žiūrėti į visus ne iš savo intereso, egoistinių poreikių, o iš Dievo perspektyvos. Taigi manau, kad šiuolaikinis žmogus nebėga nuo šventumo, tik jis yra gundomas žiūrėti į šventumą ne tokiu aspektu, apie kurį aš dabar kalbu, o kaip į kažką ne iš šio pasaulio, ne jam skirtą, svetimą, neva reikia visą laiką būti sudėtomis rankomis ir į dangų nukreiptomis akimis. Ne, šventumas visų pirma turi būti nukreiptas į žmogų, kadangi, kaip sako šv. Augustinas, nors apie meilę Dievui kalbama pirmajame, o apie meilę artimui – antrajame Dievo įsakyme, tas, kas nemyli artimo, kurį mato priešais save, negali mylėti Dievo, kurio nemato, tik įžvelgia savo sieloje. Taig, aš veikiau pasakyčiau, kad šiuolaikinis žmogus nebijo šventumo, bet yra gundomas jo bijoti.
Kalbant apie šventumą, šventųjų vaidmenį – visų pirma, Bažnyčia nieko neiškelia į šventuosius. Bažnyčia neturi galios iškelti ką nors į Dangų. Tai Viešpaties Dievo reikalas. Atlikdama beatifikacijos ar kanonizacijos procesus Bažnyčia, sakyčiau, nukelia juos iš Dangaus į žemę – tarsi sugrąžina į mūsų realybę. Pažvelkime į Teofiliaus Matulionio atvejį: jis, kaip žinia, jau įgijo Dangaus šlovę, ir turėjo ją dar iki beatifikacijos – tuo mes tikri. Bet dabar Bažnyčia jį sugrąžino į žemę, ir padarė tai ne savo valia, o tikintieji atėjo pas vyskupą ir pasakė jam: vyskupe, tai buvo didis žmogus. Mums reikia tokio žmogaus, kaip Teofilius Matulionis, kad jis būtų mums pavyzdys, drąsos, ištikimybės, artimo meilės, atleidimo, susitaikymo modelis. Teologijoje tai vadinama šventumo garsu – fama sanctitatis: tikintieji nori, kad vyskupas sugrąžintų šventuosius į žemę – kad paprašytų jų išeiti iš Dangaus, ar bent viena koja nusileisti ant žemės ir lydėtų mus mūsų kelyje per gyvenimą. Tai yra šventųjų vaidmuo. Bažnyčia jų neiškelia į Dangų. Mes tikime, kad Danguje šventųjų yra daug daugiau nei tie, kuriuos mes palaiminome arba kanonizavome, bet grąžiname juos į žemę tik tuomet, kai gyvieji atranda, kad jie savyje kai ką turėjo – kažkokią ugnį, galią, kuri kaip tik dabar yra reikalinga. Jie turėjo kažkokią ugnį akyse, širdyje, kažkokią galią, narsą, nepasidavė kančiai, ligai, kaip minėjote; nepavirto neapykanta, nors buvo persekiojami; nepavirto silpnumu, nors buvo persekiojami; nepavirto liga, nors sirgo; mums jų reikia. Tai yra didysis šventųjų vaidmuo: jie tampa modeliais gyviesiems.
“Taigi manau, kad šiuolaikinis žmogus nebėga nuo šventumo, tik jis yra gundomas žiūrėti į šventumą ne tokiu aspektu, apie kurį aš dabar kalbu, o kaip į kažką ne iš šio pasaulio, ne jam skirtą, svetimą, neva reikia visą laiką būti sudėtomis rankomis ir į dangų nukreiptomis akimis”
Dabar mes prašome jų užtarimo, sakydami: „Palaimintasis Teofiliau! Jeigu Tu sugebėjai tokiais sunkiais laikais išlaikyti žmogiškumą, orumą, tai padėk ir mums šiandien, šiais laikais, kuriais mes gyvename, išlaikyti žmogiškumą, orumą, ištverti pareigose, į kurias mus pašaukė gyvenimas…“. Čia vėl tampame to perlo, kuris niekuomet nedingsta, o nuolat atsinaujina, apsivalo ir vėl tampa vertingas ir brangus, liudytojais.
– Esate kilęs iš Lenkijos, daug metų gyvenate Vatikane, žinote ir katalikų bažnyčios situaciją kitose šalyse. Kaip manote, kokie jos didžiausi sunkumai ir stiprybė šiais laikais?
– Kokia situacija Bažnyčioje? Bažnyčioje situacija yra tokia, kokia yra žmonių situacija – juk Bažnyčią sudaro žmonės, kurie yra tokie pat, kokie buvo prieš du tūkstančius metų ar anksčiau. Jie trokšta to paties: būti mylimiems, mylėti, būti laimingiems, teikti laimę kitiems. Jų troškimai yra tie patys. O Bažnyčia per Šventąjį Raštą, sakramentus lydi tuos žmones. Galbūt šiuolaikinės Bažnyčios sunkumas yra tas, kad jos balsas tampa vis mažiau girdimas, kad šurmulio ar balsų, visuomet siūlančių žmogui tą patį, yra tiek daug, kad Bažnyčios balsas dažnai būna menkai girdimas.
Žmogus visuomet ko nors mokosi, ko nors klausosi. Jis turi tiek atvirų vietų, kad jį pasiekia įvairūs balsai, ir dažnai nelieka laiko pagalvoti, kurie balsai teisingi. Ir nors Bažnyčia skelbia tą patį mokymą, kurį skelbė ir anksčiau, jai lieka vis mažiau erdvės būti girdimai. Ir vis mažiau priemonių: kadaise Bažnyčiai priklausė mokyklos, žmonės eidavo į bažnyčią, taigi buvo daugiau galimybių perteikti tam tikrą tiesą, ir tos galimybės buvo platesnės. Dabar Bažnyčios veikimo erdvė labai susiaurėjo ir dėl to Bažnyčiai sunku, kur ji bebūtų: ar mažiau, ar daugiau atvirose valstybėse. Ta erdvė nuolat vis siaurėja. Bažnyčiai lieka vis mažiau galimybių skelbti Gerąją Naujieną ir kalbėti, kad Dievas tapo žmogumi tam, kad padėtų žmogui. Ne tam, kad jį vargintų, persekiotų, apkrautų visokiais įsakymais, o kad padėtų jam tapti laimingam. Tai ir yra tas sunkumas.
– Jūsų ryšiai su Lietuva? Ar pirmą kartą čia lankotės?
– Lietuvoje esu antrą kartą. Pirmą kartą buvau maždaug prieš dvejus metus. Mano pavardė visuomet buvo siejama su Lietuva. Su tuo susiję įvairūs epizodai, pavyzdžiui, kai dar dirbau Peterburge. Visuomet tai prisimenu, todėl ir dabar nepraleisiu progos paminėti: Peterburge ėjau į stotį nusipirkti bilieto į Maskvą – o tada dar buvo skirtingos kainos vietiniams ir užsieniečiams. Aš prie kasos nerodydamas paso sakau savo pavardę – Kijas, o man sako: „a, lietuvis – reikės mokėti visą kainą“. Taigi, mano pavardė buvo siejama su Lietuva. Tas sąsajas sunku išreikšti žodžiais. Tam tikri santykiai atsiranda iš žmonių susitikimų. Aš manau, kad žmonės yra geriausias būdas įeiti į tam tikrą pasaulį. Į rojų patenkama per žmones, bet iš rojaus išmeta irgi žmonės.
“Žmogus visuomet ko nors mokosi, ko nors klausosi. Jis turi tiek atvirų vietų, kad jį pasiekia įvairūs balsai, ir dažnai nelieka laiko pagalvoti, kurie balsai teisingi”
Mano susitikimus su Lietuva ypač pagilino Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Tai ne tik žmogus, gimęs tais pačiais metais, mėnesį ir dieną, kaip ir aš – esame beveik dvyniai: žmonių gerumas tampa tarsi vartais, vedančiais į tam tikrą pasaulį, kuris anksčiau gal buvo nepažįstamas, bet vėliau tampa tarsi sava tėviške, savais namais, į kuriuos atvažiuojama net nemokant kalbos, nors žodžiais išreikšta kalba yra pridėtinis dalykas: svarbiausia yra žvilgsnių, kvapų, prisilietimų kalba… Aš daug metų dirbau su neįgaliaisiais, sergančiais dauno sindromu. Su jais bendraujant verbalinė kalba praktiškai neveikė: reikėjo komunikuoti kitaip. Taigi nors lietuviškai dar nemoku, bendrauju kaip gimtuosiuose namuose. Lietuvoje yra kažkas man labai artimo: aš čia lankausi antrą kartą, o man atrodo, kad pažįstu visus žmones ir kiekvieną gatvelę…
– Ką patartumėte tiems, kurie nedrįsta liudyti savo tikėjimo?
– Jeigu kas nors tariasi turįs drąsos liudyti tikėjimą savo gyvenimu, aš manau, kad tai yra puikybė. Studijuojant palaimintojo Teofiliaus gyvenimą ir apskritai šventųjų gyvenimus aiškėja, kad nė vienas jų nemanė turįs drąsos ką nors daryti. Drąsa yra tai, ką pastebi kiti, o tas, kas kur nors dalyvauja, daro tai nuolankiai ir virpėdamas. Aš dažnai sakau, kad geriausias „sportininkas“ visuomet būna ne tas, kuris rungtyniauja, o sirgalius. Taigi, manau, kad čia reikia ne ieškoti drąsos, o stengtis gyventi savo gyvenimą. Drąsa yra ne mano įsitikinimas, jog aš drįstu ką nors daryti, o tai, ką kiti liudija apie mane. Juk, kaip teigiama Evangelijoje, kai stovi, žiūrėk, kad nepargriūtum. Tai tam tikras nuolankumas, kuris nėra nei apsimestinis, nei išmoktas, bet kylantis iš gyvenimo patirties, kadangi gyvenimas visuomet gali apstulbinti. Todėl stengiuosi gyventi taip, kaip galiu.
Jeigu kiti, žiūrėdami, kaip aš gyvenu savo gyvenimą, mano, kad tai yra drąsa – nuostabu. Tai ne mano nuopelnas, tik jie turi geras akis ir mato tai, ko nematau aš. Taigi, aš manau, kad krikščionybė gimdo ne didvyrius, o savo pašaukimui ištikimus žmones. Žmones, kurie suvokia, kad tai, ką jie turi, iš dalies yra jų, bet daugiausia – Dievo, jų sutiktų žmonių, įvairių gamtos dovanų, susitikimų, įvykių nuopelnas. Tai, kad aš čia esu, yra visiškas atsitiktinumas. Tai, kad aš dirbau kongregacijoje, kai buvo nagrinėjamas Teofiliaus klausimas, kad susipažinau su vysk. J. Ivanausku, yra tam tikri įvykiai, kurių aš nei rengiau, nei režisavau, nei rašiau scenarijų – jie įvyko. Svarbu pastebėti ir priimti tai, ką atneša gyvenimas. Ir su tuo eiti. O kas iš to išeis? Vanduo, kuris išteka iš šaltinio, nežino, kad taps ežeru arba vandenynu. Jis išteka iš šaltinio. Manau, kad gyvenime svarbu – ir apie tai aš rašau savo knygoje – proziškume ir kasdienybėje įžvelgti didybę. Gali atrodyti, kad tai niekuo nepasižymi arba yra silpna, tačiau tai gali nulemti, kad rytoj įvyks kas nors didinga.