Mogiliavo arkivyskupijos Rusijoje apaštalinio administratoriaus arkivyskupo Jano Cieplako 95-osios mirties metinės, kurios sukako 2021 m., buvo gera proga atnaujinti užmirštą jo beatifikacijos procesą. Šį narsų kunigą ir drąsų Katalikų Bažnyčios gynėją carinėje, o vėliau sovietinėje Rusijoje 1923 m. bolševikai nuteisė mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista ilgalaikiu įkalinimu, bet po metų paleistą ir ištremtą iš SSRS. Jo beatifikacijos procesas prasidėjo 1952 m. ir buvo gerokai pasistūmėjęs į priekį, tačiau buvo nutrauktas Pauliaus VI pontifikato metu ir neatnaujintas iki šiol.

Janas Feliksas (pakrikštytas Jan Chrzciciel) Cieplakas gimė 1857 m. rugpjūčio 17 d. tuometiniame Dabrovos kaime Będzino apkrityje. Baigęs Kelcų klasikinę gimnaziją (1869-73 m.) ir vietos kunigų seminariją (1873-78 m.), išvyko tęsti teologijos studijų į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, kur 1881 m. liepos 24 d. buvo įšventintas kunigu. Po metų baigė šią akademiją ir iškart pradėjo joje dėstyti biblinę archeologiją, liturgiją, moralinę teologiją ir mokyti bažnytinio giedojimo. 1901 m. gavo teologijos daktaro laipsnį.

1908 m. birželio 12 d. šventasis Pijus X jį paskyrė Mogiliovo arkivyskupijos – didžiausio tuo metu pasaulyje bažnytinio administracinio vieneto, apėmusio beveik visą Rusijos valstybę – pagalbiniu vyskupu. Naujasis vyskupas priėmė sakrąmentą tų pačių metų gruodžio 7 d. Eidamas šias pareigas jis išvystė labai gyvą pastoracinę ir patriotinę-tautinę veiklą, dėl kurios kartais sulaukdavo įvairių nuobaudų ir apribojimų. 1909 m. Harbine (Kinija) jis pašventino lenkams skirtą katalikų bažnyčią. Kai 1914 m. caro valdžios nurodymu turėjo atsistatydinti, tuometinis Mogiliovo arkivyskupas Wincenty Kluczyńskis (1847-1917), tų pačių metų rugpjūčio 6 d. vyskupas Cieplakas jį pakeitė, tačiau tik kaip apaštališkasis administratorius (taigi ne kaip visateisis ordinaras).Po 1917 m. vasario revoliucijos, nuvertusios carą, jis dalyvavo Lenkijos Karalystės likvidacinės komisijos darbe. 1919 m. balandžio 29 d. Benediktas XV jį paskyrė tituliniu Ochrido arkivyskupu. Jis buvo aukščiausio rango katalikų hierarchas bolševikinėje Rusijoje ir buvo du kartus įkalintas: 1920 ir 1922 m. 1923 m. kovo 21-25 d. Maskvoje vyko jo teismas, kuriame jis ir dar 14 dvasininkų buvo nuteisti mirties bausme už “sukilimo kurstymą per prietarus”, tačiau dėl tarptautinio spaudimo ir Lenkijos vyriausybės įspėjimų sovietų valdžia iš pradžių sušvelnino bausmę iki 10 metų kalėjimo, o 1924 m. išsiuntė jį iš SSRS, iš kur 1924 m. balandžio 12 d. per Rygą išvyko į Lenkiją. Po metų jis buvo apdovanotas Didžiąja Polonia Restituta ordino juosta.

1925 m. gruodžio 14 d. Pijus XI jį paskyrė Vilniaus arkivyskupu, tačiau jis nespėjo laiku pradėti eiti šių pareigų, nes tuo metu buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur 1926 m. vasario 17 d. mirė Passaic mieste, Naujajame Džersyje (JAV rytuose). Jo palaikai buvo parvežti į Lenkiją ir tų pačių metų kovo 16 d. perlaidoti Vilniaus katedroje. Laidotuvėse dalyvavo Lenkijos Respublikos prezidentas Stanisławas Wojciechowskis. Netrukus po jo mirties buvo išleisti “Pirmojo Vilniaus metropolijos arkivyskupo, mirusio arkivyskupo Jano Cieplako pomirtiniai atsiminimai”, nors iš tikrųjų jis nespėjo atlikti šių pareigų.

Šių metų lapkričio 13-15 d. Sankt Peterburge vyko tarptautinė konferencija, skirta šio iškilaus Bažnyčios žmogaus ir karšto patrioto gyvenimui bei veiklai, kartu buvo atidengta jam skirta memorialinė lenta. Konferencija siekiama priartinti arkivyskupo figūrą ir padėti atnaujinti jo beatifikacijos procesą.

Mintis pradėti šį procesą kilo iškart po jo netikėtos mirties, ypač to reikalavo Amerikos lenkų bendruomenė, tačiau nė viena vyskupija nenorėjo imtis informatyvaus proceso pradžios. Tik kai žinomas išeivijos veikėjas kunigas Walerianas Meysztowiczius (1893-1982), daugelį metų gyvenęs Vatikane (1945 m. Romoje įkūrė Lenkų istorijos institutą), įkalbėjo mons. Montini (vėliau tapusį popiežiumi Pauliumi VI) paskatino oficialiai pradėti beatifikacijos procesą Romos miesto vikariato vyskupijos tribunole 1952 m. birželio 23 d. Romoje. Tai buvo leista Pijaus XII preliminariu aktu, iniciatyvą palaikė ir Lenkijos kardinolai bei vyskupai.

Tėvas Meysztowiczius asmeniškai pažinojo arkivyskupą Cieplaką iš  Sankt Peterburge laikų ir buvo išrinktas proceso postulatoriumi. Nepakeičiamą pagalbą jam teikė Prisikėlimo seserų generalinė vyresnioji motina Teresė Kalkštein. 1953 m. vasario mėn. proceso vicepostulatoriais buvo paskirti tėvai Franciszekas Domańskis (iš Čikagos), Izydoras Cywillińskis OFM (iš Toledo) ir Franciszekas Kowalczykas (iš Passaico, JAV).

1956 m. gegužę, dalyvaujant Niujorko arkivyskupui kardinolui Pranciškui Spellmanui, buvo baigtas rogatorinis procesas, pradėtas apklausiant liudytojus gyvenusius  arkivyskupo Cieplako arkivyskupijoje. Jam pasibaigus, teisėjas delegatas, vadovavęs procesui, perdavė bylą tėvui F. Kowalczykui, vicepostulatoriui, kuris ją pristatė į Romą. Tai leido tikėtis greitos bylos baigties pirmojoje instancijoje, t. y. Romos vikariate.

1957 m. lapkričio 17 d., minint Vilniaus arkivyskupo 100-ąsias gimimo metines, arkivyskupas Józefas Gawlina Romos lenkų Švento Stanislovo bažnyčioje surengė iškilmingas pamaldas, per kurias monsinjoras Meysztowiczius pasakė pamokslą apie mirusiojo gyvenimą ir nuopelnus. Valstybės sekretoriato vardu dalyvavo prelatas Luigi Poggi (vėliau kardinolas ir Vatikano diplomatas). Po pamaldų postulatorius informavo susirinkusiuosius apie informacinio proceso Vikariato tribunole pabaigą ir proceso eigą Ritualų kongregacijoje (ši 1588-1969 m. veikusi tarnyba, be kita ko, nagrinėjo kanonizacijos bylas).

1957 m. lapkričio 29 d. kongregacija pradėjo bylą dėl arkivyskupo Cieplako paliktų raštų teisėtumo. Proceso postulatorius juos surinko į penkis didelius tomus “in folio” su dviem tomais papildomų autentifikacijų. Šiuose dokumentuose arkivyskupo darbai buvo parašyti penkiomis kalbomis: lenkų, rusų, prancūzų, anglų ir lotynų.

1959 m. vasarį Jonas XXIII paskyrė Romos Rotos dekaną, Prancūzijos kurijos kardinolą André-Damieną-Ferdinandą Jullieną (1882-1964) “kardinolu ponens”, kad šis prižiūrėtų visą bylą ir pristatytų ją kardinolų susirinkimuose, taip siekdamas palengvinti ir pagreitinti procesą. 1960 m. lapkričio 8 d. Kardinolų apeigų kongregacijos posėdyje, kuriam pirmininkavo kardinolas Gaetano Cicognani, kardinolai išklausė kardinolo Jullieno pranešimą apie arkivyskupo Cieplako raštus. Prancūzų kardinolas paskelbė, kad artimiausiomis dienomis reikėtų tikėtis dekreto dėl šių raštų teisėtumo. Kitą dieną kardinolas prefektas Cicognani asmeninėje audiencijoje Jonui XXIII pristatė kardinolų sprendimą pripažinti arkivyskupo Cieplako raštų teisėtumą. Šventasis Tėvas “maloningiausiai pripažino ir pritarė” šiam sprendimui, todėl Susirinkimas išleido dekretą dėl “Dievo tarno Jano Cieplako, Vilniaus arkivyskupo, raštų teisėtumo”.

1961 m. spalį Romoje prieš įvadinį dekretą išleista knyga, kurioje buvo dekretas dėl raštų, liudytojų parodymai ir kai kurie paties arkiyskupo raštai.

Taigi postulatorius t. Meysztowiczius sėkmingai ir su nemažais sunkumais vykdė vyskupijos procesą Romoje, o vėliau ir Vatikano apeigų kongregacijoje. 1964 m. sausio 11 d. Romoje mirė kardinolas Jullienas ir Dievo tarno Jano Cieplako bylos postuliaciją (vadovavimą) perėmė Ispanijos kurijos kardinolas Arkadijus Marija Larraona (Apeigų kongregacijos prefektas). Procesas jau artėjo prie pabaigos ir buvo paskelbta beatifikacijos data. Tuo metu ši byla buvo prioritetinė ir vyko beveik lygiagrečiai su t. Maksimiliano Kolbės beatifikacijos byla. Trūko tik vadinamųjų “animadversiones” (išlygų) – dėl galimų kaltinimų arkivyskupo šventumui.

Proceso postulatorius asmeniškai privačioje audiencijoje pas Paulių VI paprašė jo paspartinti šio dokumento išleidimą. Tuo tarpu popiežius, kuris pats paskatino t. Meysztowiczių pradėti beatifikacijos procesą dar prieš jam pradedant eiti pareigas, sulaikė “animadversiones” išleidimą, ir procesą teko sustabdyti.

Šiuo klausimu tėvas Meysztowiczius savo knygoje “Gawędy o czasach i ludziach” (Londonas, 1983 m.), pasakodamas apie arkivyskupą Cieplaką, parašė tik vieną sakinį: “Šia tema galima daryti įvairias prielaidas – visos jos neaiškios; visos jos gali ką nors įžeisti arba sukelti kieno nors pyktį. Geriau jų atsisakyti”. Tačiau šiandien galima būti tikram, kad arkivyskupo Jano Cieplako beatifikacijos procesas buvo sustabdytas dėl kai kurių Vatikano hierarchų politinio korektiškumo ir tuo metu vykdytos suartėjimo su sovietais politikos. 1962 m. rugpjūčio mėn. susitikime Mete, Prancūzijoje, paslapčia buvo sutarta, kad Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupai dalyvaus Vatikano II – me Susirinkime, tačiau su sąlyga, kad Susirinkime nebus pasmerktas komunizmas. Taip ir įvyko, ir tada arkivyskupo Cieplako – komunizmo kankinio – beatifikacija Vatikanui būtų buvusi labai nepatogi.

Dauguma archyvinių medžiagų, susijusių su šiuo beatifikacijos procesu, dabar yra Popiežiškajame bažnytinių studijų institute Romoje (Piazza B. Cairoli 117). Todėl taip svarbu atnaujinti šį procesą, kad lenkų tauta turėtų dar vieną didį šventąjį, ir reikalinga visų, kurie norėtų įsitraukti, pagalba.

 

Iš serijos: nežinoma istorija.

DIEVO TARNAS JANAS CIEPLAKAS ŠV. ANDRIEJAUS BOBOLOS RELIKVIJŲ GYNĖJAS NUO BOLŠEVIKŲ LENKIJOJE

Arkivyskupui Janui Cieplakui kaip Mogiliavo arkivyskupijos administratoriui, teko pasipriešinti ir bolševikų administracijai, ginant palaimintojo Andriejaus Bobolos relikvijas Polocke nuo profanacijos. Kartu jis buvo didelis jo gerbėjas.

 

Na, o po 1657 m. gegužės 16 d. įvykusios tėvo Andriejaus Bobolos kankinimo, jo kūnas buvo padėtas į Pinsko tėvų jėzuitų bažnyčios požemius ir ten išbuvo užmarštyje 45 metus. Tėvo Bobolos karstas vėl buvo rastas tik 1702 m. 1730 m., dalyvaujant mokytiems kunigams ir pasauliečiams gydytojams, vėl buvo nustatyta, kad tėvo Bobolos kūnas gerai išsilaikęs, o paieškų dokumentai buvo išsiųsti į Romą.

 

1749 m. popiežius Benediktas XIV paskelbė tėvą Andriejų Bobolą tikėjimo kankiniu, tačiau beatifikacija neįvyko. 1773 m. jėzuitų ordinas buvo panaikintas, o Pinsko bažnyčioje Peterburge gyvenęs jėzuitų generolas t. Tadeušas Bžozovskis gavo imperatoriaus Aleksandro I leidimą pervežti  Bobolos karstą į Polocko vienuolyno bažnyčią.

 

1820 m. jėzuitai buvo ištremti iš carinės Rusijos, o jų bažnyčia Polocke atiteko tėvams pijorams, kurie dešimt metų prižiūrėjo  Bobolos  kapą, kuriame buvo palaidotas kun. Bobola, tėvai dominikonai pervežė į savo šventovę Polocke. Tačiau ir jie po 1864 m. sausio sukilimo buvo ištremti, o bažnyčia perduota vyskupijos dvasininkams.

 

Popiežius Grigalius XVI atnaujino beatifikacijos procesą, tačiau tik jo įpėdinis Pijus IX 1853 m. spalio 30 d. paskelbė tėvą Andriejų Bobolą palaimintuoju (Czermiński Marcin Fr. T. J. Bl. Andrzej Bobola, Kraków 1922, p. 235-248).

 

Nuvertus carą per Vasario revoliuciją, 1917 m. rugsėjo 17 d. valdant Kieranskiui, Mogiliavo arkivyskupas Edvardas Roppas įsakė palaimintojo Andrierjaus relikvijas sudėti į naują karstą, o jo nepažeistą kūną aprengti naujais kunigiškais drabužiais.

 

Bolševikų valdžia pagaliau nusprendė panaikinti palaimintojo Andriejaus kultą Polocko mieste. Visa gerai apgalvota akcija prasidėjo 1919 m. vasarą nuo straipsnių laikraščiuose, kuriuose buvo keliama būtinybė “ištirti relikvijas”. Kartu buvo rašoma, kad to reikalauja “darbo žmonių liaudis”.

 

1919 m. rugpjūčio 16 d. (raštas Nr. 906) Vitebsko taryba oficialiai kreipėsi į Vitebsko parapijos vikarą tėvą Vorslavą, kuriam pranešė, kad to paties mėnesio 26 d. Polocke vyks palaimintojo Andriejaus Bobolos sarkofago atidarymas ir apžiūra, ir paprašė atsiųsti į Polocką katalikų dvasininkų atstovus bei nurodyti jų pavardes. Rugpjūčio 20 d. gubernijos valdybos Vitebsko skyriaus viršininkas panašų pranešimą ir prašymą telegrafu nusiuntė arkivyskupui Cieplakui.

 

Nieko nelaukdamas arkivyskupas nedelsdamas išsiuntė tokio turinio depešą Liaudies komisarų tarybai į Maskvą: Šiandien gavau tokią depešą iš Vitebsko gubotdelupravos: “Sankt Peterburgas, Fontanka 118, katalikų arkivyskupas metropolitas. Gubotdelupravas prašo atsiųsti atstovą į Polocką į šventojo Bobolos relikvijų atidarymą, kuris įvyks rugpjūčio 26 d. — Zawotdiełuprav Konoplin”.

 

Kaip Romos katalikų metropolito pavaduotojas, savo ir Rusijos katalikų gyventojų vardu manau, kad būtina kuo griežčiausiai protestuoti prieš ketinamą priimti aktą, kuris įžeidžia katalikų religinius įsitikinimus. Katalikų Bažnyčios garbinamos Viešpaties šventųjų relikvijos yra brangios visiems katalikams, o jų autentiškumas, kurį užtikrina griežta dvasinės valdžios priežiūra, nereikalauja jokios kitos valdžios patvirtinimo. Katalikai, garbindami Viešpaties šventųjų relikvijas, rekomenduoja save jų užtarimui prie Aukščiausiojo sosto, jokiu būdu netvirtindami, kad relikvijos nesuyra, kaip apgaulingai teigia vietiniai laikraščiai. Gubispołkomo kišimąsi į dvasinių-religinių reikalų sritį laikau neteisėtu ir prieštaraujančiu dekretui dėl Bažnyčios ir valstybės atskyrimo bei sąžinės laisvės. Ne civilinės valdžios reikalas tikrinti šventųjų relikvijas, nes tikėjimui nereikia oficialaus patvirtinimo. Kad būtų išvengta neišvengiama sumaištis tarp katalikų, prašau Liaudies komisarų tarybos atkreipti gubernatoriaus valdybos Vitebsko skyriaus dėmesį į jo elgesio neteisėtumą. Pabrėžiu, kad savo atstovo nesiųsiu ir Vitebsko gubotdelupravos ketinimą laikau smurto aktu prieš Katalikų Bažnyčią ir katalikų religinius įsitikinimus.

Metropolito pavaduotojas + vyskupas Cieplakas. Dn. 21/VIII 1919″.

 

O po dienos, rugpjūčio 22 d., arkivyskupas vėl išsiuntė panašaus turinio depešą; “Teisingumo liaudies komisariatas, Maskva. Gubotdeluprav Vitebsko kopija. Laiku. Kunigas Vorslavas. Vitebsko bažnyčia. Be mano leidimo nei atidaryti relikvijų, nei padėti kunigui. Apie tai telegrafavau Liaudies komisarų tarybai Maskvoje ir Vitebsko gubotdelupravui. + Vyskupas Cieplakas”.

 

Tuo tarpu arkivyskupas gavo naują depešą iš Vitebsko: “Miesto vadovybės Raudonosios armijos bataliono grupės katalikų prašymu rugpjūčio 26 d. į Polocką išvyksta speciali komisija atidengti ir ištirti palaimintojo Bobolos relikvijas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Vadovybės departamentas prašo pranešti, kas minėto atidarymo metu bus tikinčiųjų ir kunigų atstovas. Liudininkų dalyvavimas būtinas. Visi turėtų atvykti rugpjūčio 26 d. į Polocką, Ispolkomą.

Valdymo departamento vadovas (parašas), sekretorius (parašas)”.

 

Rugpjūčio 22 d. arkivyskupui vėl teko siųsti depešą į Vitebsko Gubotdelupravą: “Atsakydami į depešą Nr. 2799, praneškite savo katalikų grupei, kad jie pasirinko klaidingą kelią. Relikvijų autentiškumo, bet ne jų nesunaikinamumo, – kurį nekatalikai laiko būtinu šventumo požymiu, bet katalikų religija atmeta – tyrimas yra Bažnyčios reikalas. Palaimintojo Andriejaus relikvijas ne kartą tyrė dvasinė valdžia, o paskutinį kartą 1917 m. arkivyskupas Ropas, dalyvaujant gausiai susirinkusiems tikintiesiems. Gubotdelupravos specialiosios komisijos relikvijų atvėrimas ir tyrimas gali būti tik pasityčiojimas iš katalikų religinių įsitikinimų ir įžeidimo aktas, kuriame negaliu dalyvauti nei aš, nei bet kuris tikintis katalikas. Katalikų metropolito pavaduotojas. + vyskupas Cieplak”.      Numatomas palaimintojo Andriejaus relikvijų išniekinimas sukėlė gilų Sankt Peterburgo katalikų pasipiktinimą. Rugpjūčio 23 d. Centrinis katalikų komitetas išsiuntė ilgą depešą Liaudies komisarų tarybai, Teisingumo komisariatui ir Vitebsko gubernatoriaus vykdomajam komitetui, protestuodamas prieš civilinės valdžios kišimąsi į griežtai religinius reikalus: (Petrogradas, Fontanka 118, 1919 m. rugpjūčio 23 d. Sownarkom Maskva. Kopija. Vitebsko gubispołkom) “Mogiliavo arkivyskupijos Katalikų bendruomenių centrinis komitetas, sužinojęs apie Vitebsko Ispołkomo ketinimą vykdyti palaimintojo Andriejaus Bobolos relikvijų atidengimą Polocke, katalikų vardu praneša apie griežčiausią protestą prieš civilinės valdžios kišimąsi į katalikų religinių įsitikinimų sritį. Civilinė valdžia, remiantis dekretu dėl Bažnyčios ir valstybės atskyrimo, neturi teisės kištis į gyventojų religinį gyvenimą. Prašome aukštesnės respublikos valdžios laiku nurodyti Vitebsko gubispolkui, kad jo elgesys prieštarauja įstatymams, ir taip užkirsti kelią precedento neturinčiam tikinčiųjų religinių įsitikinimų įžeidimui. – Centrinio komiteto prezidiumas (parašai:) Nowicki, Gałęzowski, Gorzelniaski, Arciszewski, Ostrowski”.     1919 m. rugpjūčio 25 d. Centrinis komitetas išsiuntė išsamų memorandumą aukščiausiajai valdžiai Maskvoje ir Vitebsko gubernijai, kuriame išdėstė katalikų poziciją dėl numatyto palaimintojo Andriejaus relikvijų išniekinimo, protestavo prieš Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų religinių įsitikinimų prievartavimą, demaskavo sovietų valdžios veidmainystę religijos ir sąžinės laisvės klausimais: (Mogiliovo arkivyskupijos Romos katalikų bendruomenių centrinis komitetas. 1919 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 147, Petrogradas, Fontanka 118. Liaudies komisarų tarybos pirmininkas. Kopija: Teisingumo liaudies komisaras, kopija: Vitebsko gubispolkomas.

 

Memorialas

Be mūsų šių metų rugpjūčio 23 d. depešos apie Vitebsko Ispołkomo ketinimą atverti palaimintojo Andriejaus Bobolos relikvijas, saugomas Polocko bažnyčioje, Centrinis komitetas turi garbės pranešti štai ką: Mums nėra žinomi Vitebsko sprendimo atidengti relikvijas motyvai, tačiau, sprendžiant iš Maskvos “Izvestijų” ir vietinės Polocko spaudos pranešimų, šis klausimas kilo grupės žmonių, vadinančių save katalikais, iniciatyva. Kol kas palikdamas nuošalyje klausimą, ar pareiškimą pateikę asmenys gali būti laikomi tikrais katalikais, kurie, kilus abejonėms, privalo kreiptis į savo ganytojus, centrinis komitetas klausia savęs: ką šiuo atveju turi daryti civilinė valdžia? Bažnyčia dekretu atskirta nuo valstybės, nes religija paskelbta kiekvieno RTFSR piliečio asmeninės sąžinės reikalu. Jei grupė žmonių norėtų garbinti kokį nors negyvą daiktą, jie turėtų turėti visišką laisvę, ir akivaizdu, kad, remiantis dekretu, civilinė valdžia neturi teisės kištis į gyventojų asmeninį religinį gyvenimą.       Vitebsko sovietai tikriausiai mano, kad viena iš jų funkcijų yra skelbti gyventojų garbinamų šventųjų relikvijų autentiškumą, tačiau sovietai pamiršta, kad tai: pirma, neteisėta, antra, visiškai nereikalinga, nes tikintiesiems nereikalingas joks ar bet koks civilinės valdžios kišimasis. Manome, kad šiuo atveju turime reikalą ne tiek su noru patvirtinti relikvijų autentiškumą, nes to negali padaryti jokia pasaulio valdžia, išskyrus dvasininkus, kiek su noru kištis į religinį gyvenimą triukšmingais straipsniais, kartais dvelkiančiais visišku neišmanymu, kasdienėje spaudoje trimituojančiais apie tariamą dvasininkų vykdomą neišmanėlių apgaudinėjimą. Mes, katalikai, į tokį elgesį negalime reaguoti kitaip, kaip tik jausdami gilų pasipiktinimą ir pasmerkimą.Mums nuolat kalbama apie šią dekretais paskelbtą sąžinės laisvę. Mes, katalikų gyventojų atstovai, su liūdesiu turime konstatuoti, kad sąžinės laisvės pažeidimai buvo ir yra vykdomi prieš mus, katalikus. Mūsų metropolitas buvo suimtas nekaltai ir iš jo atimta galimybė bendrauti su savo kaimenėmis; arkivyskupijos valdžios patalpos ir turtas užantspauduoti, todėl arkivyskupijos negali valdyti ir metropolito pavaduotojas; daug kunigų provincijose buvo suimti ir kaip įkaitai išvežti iš savo parapijų; iš parapijų žmonių atimta galimybė patenkinti savo religinius poreikius, galiausiai civilinė valdžia įsiveržia į pačias bažnyčias ir tyčiojasi iš šimtmečius gerbto šventumo, tyčiojasi iš jo šokdami beprotiškus netikinčiųjų šokius.            Todėl mes, katalikai, klausiame, kur yra ši sąžinės ir tikėjimo laisvė? Sąžinės laisvę suprantame ne tik kaip laisvę laisvai melstis, kurios jokia pasaulio valdžia neturi galios uždrausti, bet ir atlikti savo apeigas, rasti gynybą ir pagarbą savo įsitikinimams; jei mums nedraudžia melstis, daug šimtų katalikų turėjo mirti be religinės paguodos, nes jų parapijų kunigai buvo suimti kaip įkaitai. .. už kažkieno ten padarytus nusižengimus. Nematome ir pagarbos savo religiniams įsitikinimams, nes šimtuose tariamai mokslinių mitingų Dievo Motinos ir Kristaus vardai įžeidinėjami ir trypiami į purvą, o religija vadinama apgavyste. Niekas iš valdžios atstovų nemano, kad tokios prieš religiją nukreiptos kalbos žeidžia tikinčiųjų jausmus, tačiau čia rūpinamasi, kad būtų įžeistos tikinčiųjų akys, ir visi kryžiai bei atvaizdai šalinami iš viešų vietų. Kur čia sąžinės laisvė?

 

Ir jei Vitebsko Ispołkomas lengvabūdiškai nusprendžia atidaryti ir ištirti Dievo ir tikėjimo kankinio relikvijas, garbinamas jau 300 metų, argi negalima tikėtis, kad bet kuris kitas sovietas, pavydėdamas Vitebsko sovieto laurų, pasiryš ištirti Švenčiausiąjį Sakramentą, kad įsitikintų, ar duona ir vynas iš tiesų virto Kristaus Kūnu ir Krauju. Todėl Centrinis komitetas kreipiasi į jus, Didžiosios Rusijos revoliucijos vadai, neabejotinos ideologijos vyrai, supraskite tikinčiųjų kančias, padarykite galą tyčiojimuisi iš kiekvieno krikščionio sancta sanctorum.

 

Tegul valdžia prisimena, kad krikščionybė pasaulį užkariavo kankinių krauju, jei nusprendėte kovoti prieš didžiąją krikščionybės idėją, išdrįskite tai garsiai pasakyti visam pasauliui, ir tada pamatysite, kaip atsiskleidžia šios krikščioniškos dvasios galia, kuri saujelės paprastų neišsilavinusių žmonių dėka užkariavo pasaulį ir sugriovė išdidžią, prievarta paremtą Romos imperiją. Norime tikėti, kad žmonės, kurie vadovauja Rusijos revoliucijos eigai, pasirodys esą tolerantiškesni ir religijos klausimu nei liūdnai prisimenamas carinis režimas, persekiojęs mūsų tėvų tikėjimą, tikėjimą, dėl kurio per šimtmetį kentėjo ir mirė Katalikų Bažnyčia. (Parašai pridedami).

 

Tvirti ir drąsūs arkivyskupo ir bolševikinės Rusijos katalikų protestai užtikrino, kad valdžia tuo metu nedrįso įvykdyti profanacijos. Arkivyskupas Cieplakas trumpam gavo tokį laišką:

“R. S. F. S. R. Vitebsko gub. valstiečių, darbininkų, raudonosios armijos ir fornalių delegatų sovietų (tarybų) vykdomasis komitetas. Prezidiumas 1919 m. rugpjūčio 26 d.

“Informuojame, kad atsižvelgdamas į Jūsų pareiškimą, jog relikvijos nyksta, ir manydamas, kad tarybų valdžia nepažeidžia religinių įsitikinimų, Vitebsko gub. prezidiumas įsakė atsisakyti atidengti šventąsias Bobolos relikvijas, esančias Polocko mieste. Viceprezidentas (parašas). Sekretorius Levinas”.

 

Po kelių dienų iš Maskvos taip pat buvo gautas laiškas, kuriame rašoma, kad:

“R. S. F. S. R. Liaudies komisarų tarybos kanceliarija.

Kremlius, 1919 m. rugsėjo 2 d., Nr. 5646. Metropolito pavaduotojas vyskupas Cieplakas Janas, Sankt Peterburgas, Fontanka 118.

Atsakydamas į Jūsų 23/VIII b. b. ir Jūsų parapijiečių rugpjūčio 25 d. memorandumą pranešu, kad Teisingumo liaudies komisariato VIII departamentas išsiuntė depešą Vitebsko gubernijos vykdomajam komitetui dėl Bobolos relikvijų atidarymo. Liaudies komisarų tarybos biuro direktorius. /-/ Vlad. Bonč-Bruevičius. -/ Sekretorė Avilova. Referendumas /-/ Alujeva”.

 

Jau po įsako dėl sumanymo ir pranešimo Vitebsko valdžiai, kad palaimintojo Andriejaus relikvijų atidengimas negali įvykti, oficialusis Maskvos laikraštis “Izvestija”, pagrindinis sovietų spaudos organas, 1919 m. rugpjūčio 27 d. išspausdino depešą iš Vitebsko piktybišku pavadinimu: “Iš anksto pripažįsta…” Depešą pažodžiui perskaitėme taip: “Vitebskas, rugpjūčio 25 d. Rugpjūčio 26 d. Polocke paskirtas oficialus šventojo Andriejaus Bobolos negendančių relikvijų atidarymas. Į atidarymą iš Vitebsko išvyko komisija, tačiau atsižvelgiant į gautą Romos katalikų bažnyčios metropolio vyskupo Cieplako, kuris oficialiai neigia šių relikvijų nesunaikinamumą ir teigia, kad tai tik bažnytinės relikvijos, pranešimą, Gubernijos prezidiumas telegrafu pasiūlė komisijai plačiai informuoti gyventojus apie Cieplako pareiškimą ir atsisakyti relikvijų atidarymo”.

 

Taigi pirmąjį išpuolį prieš palaimintojo Andriejaus relikvijas Rusijos katalikai kartu atrėmė, tačiau neilgam. Beveik trejus metus relikvijos buvo paliktos ramybėje. Tačiau vietos valdžia vis tiek sumanė bet kokia kaina jas išvežti iš Polocko.

 

Naują akciją prieš relikvijas pradėjo kai kurie “krasnoarmiečiai”, Polocko studentai, besiruošiantys tapti kariuomenės karininkais. Raudonoji armija. 1922 m. birželio 7 d. Vitebsko “Izvestija” (Nr. 127) pavadinimu “Polocko kursantai apie šventosios Euforinijos relikvijas” paskelbė tokią informaciją: “Mes, Raudonosios armijos kursantai ir kursų vadovybė, vykstame vadovaujami mūsų viršininko ir kursų karinio komisaro draugo Fabritijaus, kad apžiūrėtume šventosios Euforinijos Polocko relikvijas. Todėl nusprendėme prašyti Polocko rajono vykdomojo komiteto nedelsiant išvežti Eufrosinijos relikvijas iš vietos vienuolyno ir išsiųsti jas į Vitebsko miestą, kad jos būtų patalpintos muziejuje ir jas galėtų pamatyti visuomenė. Atsižvelgdami į tai, kad pastaruoju metu visi gausūs vadinamųjų stačiatikių šventųjų relikvijų atvėrimai pakankamai atskleidė visą religinį prietarą, taip uoliai palaikomą stačiatikių dvasininkijos pamokslų, kuris neišvengiamai lėmė stačiatikių Bažnyčios tarnų orumo žlugdymą, reikalaujame, kad karstas būtų atidarytas nedelsiant, su katalikų šventojo Bobolos palaikais, esantį vietos cerkvėje, ir išnešti jį iš cerkvės, kad katalikams būtų parodytas katalikų dvasininkijos melas, kuri, būdama gudresnė už stačiatikių dvasininkiją, tvirčiau laiko savo kaimenę religinės apgaulės tinkle.

– 43 Polocko kursų vadovas ir karinis komisaras Fabritius”.

 

1922 m. birželio 23 d. Vitebsko gubispolkomas, atsižvelgdamas į Polocko kursantų prašymą, įsakė atidaryti palaimintojo Andriejaus karstą. Apie šį įsaką Polocko gyventojai buvo informuoti plakatuose, kurie 10 val. ryto buvo pakabinti prie įėjimo į vietos Ispołkomą geležinkelio stotyje. 11 val. bažnyčią su relikvijomis jau buvo apsupusi kariuomenė, neleisdama parapijiečiams įeiti į šventovę.

 

Relikvijų išniekinimo istorija atskleidžiama Polocko Romos katalikų parapijos bažnyčios komiteto proteste, kurį Polocko Romos katalikų parapijos bažnyčios komitetas išsiuntė Visos Rusijos centrinio vykdomojo komiteto pirmininkui Kalininui. Dokumente pateikiamas parapijos komiteto valdybos posėdžio protokolas, į kurį įtrauktas daktaro Kristenseno, dalyvavusio atidarant palaimintojo Bobolos relikvijorių, pranešimas, o paskutinėje dalyje pateikiamas protestas.

 

„Kai paminėjau Rygos sutarties VII straipsnį, draugas Tkačiovas neribotai mostelėjo ranka ir pasakė: “Na, tada…”. Tada atkreipiau Tkačiovo dėmesį į tai, kad relikvijos ilsisi stikliniame karste ir yra puikiai matomos, išskyrus tai, kad karstą vyskupas užantspaudavo plomba, kurios be jo niekas negali nuimti. Į tai jis atsakė: “Mes patys ją nuimsime ir surašysime aktą”. Tuomet pasakiau, kad kunigas atsidūrė beviltiškoje padėtyje, nes vietos valdžia verčia jį eiti į bažnyčią ir dalyvauti atidarant relikvijas, nors egzistuoja jo tiesioginio viršininko, vyskupo, 1919 m. rugpjūčio 22 d. dekretas, draudžiantis jam ne tik atidaryti relikvijas, bet ir asistuoti šiam veiksmui. Tkačiovas atsakė, kad jei kunigas vengs eiti, jis bus suimtas ir perduotas revoliucinio tribunolo teismui.Tačiau kunigas griežtai atsisakė ir liko Ispolkome: per visą (karsto) paieškos bažnyčioje laiką. Per atidarymą buvo sulaužyta plomba ir išbalansuota karsto spyna. Vienas iš parapijiečių pareiškė, kad raktas nuo karsto yra pas vyskupą. Jis buvo nusivilkęs bažnytinius drabužius. Draugas Tkačiovas ėmė kalbėti apie tai, kad relikvijos nesuyra, o kad tai patvirtintų, draugas Levickis ėmė skaityti kažkokią brošiūrą…. Aš išsakiau savo nuomonę: Kodėl jie tiki brošiūra, bet netiki oficialiu katalikų vyskupo pareiškimu?“

 

Baigus atidarymą, prie karsto buvo pastatytas sargybinis. Birželio 25 d. atvyko bažnyčios klebonas ir dekanas t. Dziemianas, užantspaudavo ir užrakino koplyčią su palaimintojo Bobolos relikvijomis ir išvyko su pranešimu. Birželio 25 d. apie 5 val. ryto milicija nuėmė plombas ir sulaužė koplyčios durų spyną. Vyskupui buvo pranešta, kad relikvijos atidarytos, ir buvo išsiųstos depešos į Maskvą ir Polocką. Komiteto valdyba, išklausiusi minėtą daktaro Kristenseno pranešimą, nusprendė pareikšti tokį protestą:

“Birželio 23 d. palaimintojo Bobolos relikvijos buvo atidengtos. Tai įvyko nedalyvaujant katalikų dvasininkams, be bažnytinio komiteto kvietimo. Nekreipiant dėmesio į visas nuorodas į įrodymus, rodančius šio veiksmo neteisėtumą ir beprasmiškumą, taip

1) Dekretas dėl Bažnyčios ir valstybės atskyrimo,

2) Relikvijų vietą stikliniame karste, (t. y. kad jos yra matomos ir neatidarytos),

3) Romos katalikų metropolito pripažinimas, kad relikvijos gali sunykti,

4) Vyskupo antspaudo, kurį nuimti gali tik jis pats, buvimą,

5) 1919 m. rugpjūčio mėnesio WCIK dekretas, kuriuo atšaukiamas relikvijų atidarymas ir remiamasi Rygos sutarties 7 straipsniu, užtikrinančiu netrukdomą religinių apeigų atlikimą, – antspaudas buvo nuimtas, spyna sulaužyta, palaimintojo Bobolos relikvijos atidarytos ir, pasak gandų, bus išsiųstos į muziejų.

 

Komiteto valdyba visų Romos katalikų parapijos tikinčiųjų vardu visa siela ir pačiu ryžtingiausiu būdu protestuoja prieš padarytą neteisybę, laikydama Romos katalikų bažnyčios dvasinių-religinių reikalų rajono vykdomojo komiteto įsibrovimą neteisėtu ir prieštaraujančiu dekretui dėl bažnyčios ir valstybės atskyrimo bei sąžinės laisvės. Ne civilinės valdžios reikalas tirti šventąsias relikvijas, nes tikintiesiems tikėjimas nereikalauja oficialaus patvirtinimo. Prašome atkreipti vietos valdžios institucijų dėmesį į jų elgesio neteisėtumą ir ateityje apsaugoti tikinčiuosius nuo tyčiojimosi iš jų religinių įsitikinimų.

 

Prie šio protokolo prisijungė Sokolišo Romos katalikų parapijos atstovas, pateikęs komitetui atskirą pareiškimą ir du lapus su 246 katalikų piliečių parašais, protestuojančiais prieš atidarymą.

( – ) Pirmininkas (parašas) Valdybos nariai (parašas) Sekretorius (parašas).

 

Apie atidarymą ir  Bobolos relikvijų apžiūrą sovietinė komisija pateikė tokį oficialų pranešimą:

“23. 6. 22. Gub. pirmininkas Jazurek, Witgubpolitupraw Anczic, Mejman, draugas Tkaczow, vardu ukoma Lewickij, uprofsoż, łndulin, Lek. Dejnis, Pestmal, vardu zenotd. Baranov7).

 

Dalyvaujant minėtai komisijai pradėta atidarinėti Bobolos relikvijas. Atvykus į bažnyčią buvo nustatyta, kad karstas pagamintas iš medžio, o jame gulėjo kažkas panašaus į žmogų. Karstą buvo užantspaudavęs ir užrakinęs vyskupas Roppas, raktas ir antspaudas buvo pas jį Petrograde. Komisija nusprendė jį atidaryti ir padaryti įrašą. Nuėmus antspaudą ir spyną, buvo nuimti drabužiai: nuo kaukolės pijusė, nuo liemens – arnotas, po kuriais buvo rasti dokumentai (gramoty) lotynų kalba, kurie pridedami prie šio dokumento. Po sutana buvo apklotas, dengiantis tik priekinę dalį; nuėmus visus rūbus, mumifikuotas lavonas rastas be kairės rankos, tik ranka su lygių pjūvių pėdsakais, kaukolė tuščiavidurė, bet sujungta su kaklu, kairysis klubo kaulas pririštas kaspinu prie odos, priekinis liemens paviršius padengtas oda, nugaroje odos nėra, 1/3 kairės blauzdos nugaroje taip pat be odos. Ant dešiniojo peties odos gabalas nupjautas. Liemens kaulų visiškai nėra, šonkauliai suirę. Pilvo ertmė tuščia, plaukų nėra. Akiduobės ir nosis atviros. Žandikauliuose yra keli dantys. Remiantis medicinos ekspertų pareiškimu, šis lavonas išvengė irimo ir mumifikavosi. Kompetetingas archeologas pareiškė, jog lavonas gerai išsilaikė esant palankioms sąlygoms. Istorinių duomenų nėra, nes Romos katalikų dvasinė valdžia ir bažnyčios taryba atsisakė dalyvauti ir teikti paaiškinimus. Tyrimai buvo baigti 15 val.”.

 

Šie protokolai liudija, kad palaimintojo Andrzejaus Bobolos palaikų išniekinimas buvo atliktas net nepaisant išsamių Teisingumo komisariato nurodymų, nedalyvaujant dvasininkams. Atidarant karstą bažnyčioje buvo keli tikintieji. Levickis nuėmė antspaudus, vienas iš kareivių nuplėšė biretą ir chasubą, o alba buvo suplėšyta į gabalus. Nuplėšus relikvijas, karstas buvo pastatytas beveik vertikaliai, stipriai jį purtant. Palaimintojo lavonas nesupuvo, tačiau bolševikai, apžiūrėję relikvijas, nustebo, kad palaikai taip gerai išsilaikė.

 

Reikėtų pridurti, kad tą dieną sovietų pareigūnai buvo priversti 10 val. ryto prisistatyti į bažnyčią. Kareiviai taip pat buvo prievarta vedami į bažnyčią, paaiškinant jiems atvykimo tikslą tik vietoje. Prie bažnyčios susirinko minia, kurią sudarė ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai ir net žydai, protestuodami prieš profanaciją. Kai žinia apie palaimintojo Andriejaus relikvijų profanaciją pasiekė arkivyskupą Cieplaką, nesunku buvo  įsivaizduoti jo gilų liūdesį. Tačiau jis neprarado energijos ir, nepaisydamas nieko, toliau kovojo, kad būtų užkirstas kelias tolesnei relikvijų profanacijai.

 

1922 m. birželio 26 d. jis iš Sankt Peterburgo išsiuntė depešą, protestuodamas prieš išniekinimą, į Vitebską ir centrinei Maskvos valdžiai. Telegramoje Vitebsko apygardos vykdomajam komitetui netrūko pasipiktinimo, joje arkivyskupas griežtai reikalavo atsisakyti tolesnės barbariškos sovietinės praktikos:

(Ispołkom Polotsk). – Su didžiausiu pasipiktinimu sužinojau apie palaimintojo Bobolos relikvijų atidarymą Polocke. Laikydamas šį veiksmą provokaciniu ir neteisėtu, pažeidžiančiu dekretą dėl sąžinės laisvės ir keliančiu neramumus tarp tikinčiųjų, ir visa siela prisiimdamas protestą prieš padarytą negirdėtą profanaciją, reikalauju susilaikyti nuo tolesnių veiksmų. Kreipiuosi į būstinę. + Arkivyskupas Cieplakas”.

 

Į Maskvą išsiųstoje depešoje arkivyskupas reikalavo nutraukti vietos valdžios savivalę ir atlyginti žalą pasipiktinusiems katalikams. Žinutėje rašoma: (Petrogradas, 1922 m. birželio 26 d.)

VCIK’o pirmininkas Kalininas. Maskva. Nuorašas. Siųskite pranešimą.

 

Šių metų birželio 23 d. Polocke buvo atidengtos palaimintojo Bobolos relikvijos, ketinant šias relikvijas patalpinti į muziejų. Protestuodamas savo ir visų Rusijos katalikų vardu prieš šį išniekinimą, prašau nedelsiant duoti griežtą nurodymą sustabdyti tolesnius vietos valdžios veiksmus ir numalšinti tikinčiųjų katalikų pasipiktinimą.

+ Arkivyskupas Cieplakas”

 

Tuo pat metu, 1922 m. birželio 26 d., arkivyskupas, atsiradus galimybei paimti relikvijas iš bažnyčios, nusiuntė tokį pranešimą į Polocką tėvui Dziemianui: “Aš kreipiausi į Maskvą. Prašau neišduoti relikvijų. Laukite dekreto. + arkivyskupas Cieplakas”.

 

O kaip į šiuos protestus reagavo centrinė Maskvos valdžia? Na, pagalvojus, tik 1922 m. liepos 1 d. Teisingumo liaudies komisariato VIII departamentas, sprendžiantis Bažnyčios ir valstybės atskyrimo klausimus, Polocko valdžiai nusiuntė provokuojančią žinią, tolesnį įstatymų nepaisymą “”Atsižvelgiant į vyskupo Cieplako inicijuotas pastangas sustabdyti  Bobolos relikvijų atidarymą Polocke, Teisingumo liaudies komisariato VIII departamentas siūlo atsiųsti išsamią informaciją apie tai, kas yra šios relikvijos, ar jos jau atidarytos; o jei jos neatidarytos, kada buvo ketinama jas atidaryti ir išvežti, išsiunčiant atgal į Maskvos muziejų ar į kitą muziejų, ir ar buvo nurodyta imtis visų prevencinių priemonių tam,kad nekiltų šurmulys tarp fanatiškai nusiteikusių šių relikvijų garbintojų, ir kaip elgiasi darbo žmonių masės dėl relikvijų atidarymo. /-/ VIII skyriaus vedėjas L. K. S. (parašas)”.

 

Tuo tarpu Polocko bažnyčioje bolševikų sargyba saugojo relikvijas ir karstą bei stengėsi, kad koplyčia su relikvijomis nebūtų atidaryta. Vakare bažnyčia buvo uždaryta, o raktas atiduotas kunigui. Tikinčiųjų pasipiktinimas buvo didžiulis. Bažnyčioje buvo surengtos atgailos pamaldos. Kaip gedulo ženklas, nebuvo grojama vargonais. Tikintieji dieną ir naktį saugojo bažnyčią, sunerimę dėl gandų, kad relikvijos bus išvežtos. Koplyčia ir palaimintojo Andriejaus relikvijos buvo nuklotos gėlėmis. Gražiausias gėles atnešė vaikai, taip parodydami savo prisirišimą prie katalikų tikėjimo ir pagarbą palaimintajam Bobolai.

 

Tokia padėtis Polocke tęsėsi beveik mėnesį. Galiausiai vietos administracija, paskatinta Maskvos teisingumo komisariato VIII departamento, nusprendė, kad laikas viską nutraukti. 1922 m. liepos 20 d. ginkluoti raudonarmiečiai įsiveržė į bažnyčią, šaudė ir mušė parapijiečius, kurie gynė prieigą prie relikvijų. Paskui jie išnešė relikvijas, sukrovė jas į automobilį ir išvežė nežinoma kryptimi.

 

Arkivyskupui Cieplakui apie tai buvo nedelsiant pranešta. Trečią dieną po bolševikų akcijos jis išsiuntė telegramą Maskvos VCIK pirmininkui Kalininui, reikalaudamas grąžinti relikvijas ir nutraukti represijas. Telegrama buvo  kupina drąsos (WCIK. Pilietis Kalininas. Maskva). Galiausiai buvo įvykdyta Polocko Ispolkomo suplanuota palaimintojo Bobolos relikvijų, kurias gerbė visi katalikų gyventojai, profanacija. Kartą ginkluoti vietinio specialiojo dalinio agentai įsiveržė į bažnyčią ir, įvykdę ten daugybę žiaurumų, išsivežė šventuosius palaikus, net nepasakę, kur ir kodėl juos veža. Visa siela protestuodamas prieš šį pasipiktinimą keliantį išniekinimą, prašau Jūsų, kaip vyriausiojo sovietų valdžios atstovo, nedelsiant įsakyti grąžinti pagrobtas relikvijas į jų ankstesnę vietą ir nutraukti religijos prievartavimą bei piktnaudžiavimą. + Arkivyskupas Cieplakas. 1922 m. liepos 22 d.”.

 

Po kelių dienų arkivyskupas, susirūpinęs palaimintojo Andriejaus relikvijų likimu ir nerimaudamas, kaip toliau klostysis religiniai santykiai Rusijoje, nusiuntė ilgą memorandumą Visos Rusijos centriniam vykdomajam komitetui, kuris bent teoriškai buvo aukščiausioji administracinė ir įstatymų leidžiamoji sovietų respublikos valdžia. (Mogiliovo Romos katalikų metropolitas arkivyskupas. Liepos dn. 25 d. 1922. Nr. 1762. Petrogradas, Fontanka 118.) Visos Rusijos centriniam vykdomajam komitetui.

 

Polocko Romos katalikų parapijos bažnyčioje nuo seno ilsisi kankinio už tikėjimą, palaimintojo Bobolos, relikvijos (kazokų prievartavimo aukos). 1919 m. Vitebsko gubispolkas mėgino atidengti minėtas relikvijas. Tiek tikintieji katalikai, tiek aš nedelsdami pareiškėme protetą dėl ketinamo prievartavimo, nurodydami, kad oficialaus laikraščio “Vitebskia Izvestija” išplatinti vertimai apie tai, jog relikvijos nepavaldžios irimui, yra piktavališkas prasimanymas ir kad Romos Katalikų Bažnyčia nelaiko relikvijų nepavaldumo esminiu Viešpaties tarnų šventumo įrodymu; katalikiškoms šventenybėms nereikalinga oficiali civilinės valdžios institucijų kontrolė ir patvirtinimas,  kad smurtu vykdomas atvėrimas ir kišimasis į piliečių vidinį religinį gyvenimą prieštarauja dekretams dėl sąžinės laisvės. – Dėl protestų centrinė valdžia priėmė nutarimą neatidaryti palaimintojo Bobolos relikvijų, apie kurį tų pačių metų rugsėjo 2 d. Nr. 5646 mane informavo Sownarkomos valdyba.

 

Vitebsko gubispolkomas tų pačių metų rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 3194 man atsakė taip: “Informuojame Jus, kad atsižvelgiant į Jūsų pareiškimą, jog relikvijos nyksta, ir įvertinant tai, kad sovietų valdžia nepažeidžia religinių įsitikinimų, Gubispolkomo prezidiumas įsakė atsisakyti atidaryti šventąsias Bobolos relikvijas, esančias Polocke”. Iš cituotų duomenų matyti, kad 1919 m. tiek centrinė, tiek vietinė valdžia prievartinį palaimintojo Bobolos relikvijų atidarymą laikė prievartos aktu prieš piliečių religinius įsitikinimus ir dėl šių priežasčių tokį atidarymą laikė neteisėtu.

 

Tuo tarpu šių metų liepos 23 d., nedalyvaujant vietos dvasininkams ir katalikams, palaimintojo Bobolos relikvijas prievarta atidarė Polocko ispolkas. Kadangi atidarant palaimintojo Andriejaus relikvijas nebuvo nustatyta jokio sukčiavimo, kaip, be kita ko, matyti iš pridėto relikvijas atidengusios komisijos protokolo, vietinei valdžiai teko gelbėti padėtį, tame pačiame oficialiame leidinyje “Vitebsk Izvestija” (paskelbus) naujus melagingus straipsnius, kuriais buvo iškraipytas net komisijos protokolas. Į katalikų ir mano atstovo t. Budkevičiaus protestus prieš vietos valdžios prievartavimą ir neteisėtus veiksmus Narkomunistinio (Teisingumo komisariato) 8-ojo skyriaus viršininkas J. Krasikas pasiuntė į Polocką dviprasmišką pranešimą, kuris, matyt, suteikė postūmį Polocko prievartautojams, todėl jie įsiveržė į bažnyčią, šaudydami ir mušdami tikinčiuosius, pagrobė palaimintojo Bobolos  relikvijas ir išvežė jas iš Polocko. Tarp nuolatinių mūsų tikėjimo pažeidimų ir tyčiojimosi iš mūsų tikėjimo, kuriuos šalyje vykdė sovietų valdžios atstovai ir kurie dėl centrinės valdžios aplaidumo iki šiol liko nenubausti, naujausias išniekinimas savo brutalumu ir beprasmiškumu pranoksta net neseniai pasibaigusio carinio režimo poelgius, kai nors palaimintojo Bobolos gerbimas buvo laikomas netinkamu, tačiau tyčiotis iš jo palaikų nebuvo leidžiama.

 

Jei sovietų valdžia nebūtų paskelbusi įstatymo dėl sąžinės ir religijos laisvės, bet, priešingai, būtų paskelbusi apie savo nepakantumą religijai ir tikintiesiems, tuomet bent jau būtų žinoma, kad sovietų Rusijoje neegzistuoja viena iš pagrindinių kultūros teisių, o tikinčiųjų padėtis būtų aiškesnė. Kadangi minėtas įstatymas dėl sąžinės ir religijos laisvės, nors ir neįgyvendinamas, vis dėlto dar nėra ištrintas, kaip pilietis ir katalikų tikinčiųjų atstovas laikau savo pareiga remtis šiuo įstatymu ir jo vardu prašau centrinės valdžios institucijų:

prašau: 1) išleisti dekretą dėl konfiskuotų palaimintojo Bobolos relikvijų grąžinimo vietoj esamų;

2) įsakyti Vitebsko ir Polocko vietos valdžios institucijoms liautis tyčiotis ir įžeidinėti tikėjimą bei patraukti atsakomybėn smurtautojus, ir

3) rekomenduoti “Vitebsko Izvestijoms” paskelbti melagingo ir šmeižikiško straipsnio, išspausdinto “Izvestijose” Nr. 127 ir 140 dėl palaimintojo Andriejaus relikvijų atvėrimo, pataisymą. Pridedama komisijos protokolo kopija.

Mogiliavo arkivyskupui metropolitui. + arkivyskupas Cieplakas”

 

Galima drąsiai teigti, kad niekas nebūtų išdrįsęs panašiu tonu kalbėti aukščiausiajai bolševikų valdžios institucijai. Arkivyskupas Cieplakas nieko nebijojo, matydamas, kokio masto nusikaltimai nuolat vykdomi prieš Bažnyčią.

 

Netrukus paaiškėjo, kad palaimintojo Bobolos relikvijos buvo nugabentos į Maskvą ir patalpintos Sveikatos liaudies komisariato Higienos parodų muziejuje (Petrovka 14). Sarkofagas su palaimintojo Bobolos relikvijomis buvo pastatytas “parodą” lankančiai visuomenei neprieinamoje vietoje.

 

Neilgai trukus Teisingumo komisariato aštuntojo departamento vadovas Krasikovas Maskvos dekanui tėvui Piotrui Zielinskiui pareiškė štai ką: “Paimkite relikvijas ir kuo greičiau išvežkite jas į Lenkiją”. Krasikovas šiuos žodžius pakartojo keletą kartų. Dekanas nedelsdamas pranešė arkivyskupui Cieplakui, kuris atsakydamas atsiuntė 1922 m. liepos 27 d. laišką iš Sankt Peterburgo, kuriame buvo rašoma “Atsižvelgiant į (dekano) pranešimą apie valdžios institucijų ketinimus išvežti palaimintojo Bobolos relikvijas į užsienį, greičiausiai į Lenkiją, orientacijai pranešu štai ką: Nors kiekviena katalikiška šalis, o juo labiau Lenkija, kur palaimintasis Andriejus taip gerbiamas, mielai priims jo relikvijas, vis dėlto šiuo atveju pirmiausia reikėtų vadovautis Kanonų teisės nuorodomis (kan. 128), pagal kurias relikvijų perkėlimas galimas tik gavus Šventojo Sosto leidimą. Be to, turėčiau atsižvelgti į žmonių valią, kurie tiek Polocke, tiek visoje arkivyskupijoje nori, kad palaimintojo Andriejaus relikvijos ten liktų.

 

Todėl dekanas turėtų panaudoti visas priemones, kad laimėtų palaimintojo Andriejaus relikvijų grąžinimą į jų buvusią vietą Polocke. Jei valdžia vis dar tvirtai reikalaus relikvijas išvežti į užsienį, tuomet, atsižvelgdamas į dabartines sąlygas, tokias kaip neseniai įvykęs relikvijų išniekinimas ir prievartinis išvežimas iš Polocko į Maskvą, leidžiu dekanui paimti relikvijas ir su derama pagarba laikyti jas jam patikėtoje bažnyčioje, kol jos bus išsiųstos į užsienį.

Mogiliovo arkivyskupui metropolitui. +Archyskupas Cieplakas”.

 

Tačiau galiausiai iš šio sumanymo nieko neišėjo, nes prelatas Liudvikas Borkovskis ir dekanas Zielińskis ėmė dėti pastangas relikvijas atgauti, o sovietų valdžia savo ruožtu ėmė reikalauti, kad Lenkijos vyriausybė atsiųstų pareiškimą, jog prašo relikvijų, o ji su tuo sutiktų. Bolševikų vyriausybė mainais norėjo iš Lenkijos gauti kelių bolševikų emisarų, tariamai “Raudonojo kryžiaus” narių, nužudytų 1919 m. Lenkijoje prie Lapių, lavonus. Lenkijos vyriausybė su tuo negalėjo sutikti, todėl palaimintojo Andriejaus relikvijos buvo “paslėptos” Maskvos muziejuje iki 1923 m. rudens.

 

Galiausiai Popiežiškosios badaujančiųjų gelbėjimo misijos vadovas t. Edmundas Volšas, nuo 1922 m. rudens buvęs Rusijoje, gavo galimybę paimti palaimintojo Andriejaus relikvijas ir per Odesą bei Konstantinopolį jūra nugabeno jas į Romą. Paskutinę minutę bolševikai pareikalavo įsipareigoti, kad Vatikanas niekam neišduos relikvijų nei visų, nei dalies, kai jos bus atgabentos į Romą. Tėvas Valšas griežtai atmetė šį reikalavimą, ir bolševikai, bijodami atšaukti popiežiaus misiją iš Rusijos, turėjo atsitraukti.

 

1923 m. lapkričio 1 d. atvykusios į Romą, kankinio relikvijos buvo deponuotos Vatikane esančioje šventosios Matildos koplyčioje, o 1924 m. gegužės 18 d. iškilmingai perkeltos į Tėvų jėzuitų bažnyčią.

 

1922 m. lapkričio 29 d. arkivyskupas Cieplakas iš Sankt Peterburgo rašė vysk. Nowowiejskiui “… mus labai jaudina palaimintojo Andriejaus relikvijų klausimas. Kaip žinote, jos buvo žiauriai ir brutaliai “prikeltos”, t. y. peržiūrėtos, o paskui jėga paimtos ir išvežtos į Maskvą. Iš visų pusių liejau protestus ir telegrafu, ir raštu. Galiausiai paprašiau WCIK, kad, prieš išvežant juos į užsienį, juos būtų galima atiduoti vienai iš Maskvos bažnyčių. Su tuo nebuvo sutikta. Iš pradžių jie sutiko vežti juos į Lenkiją, “u b i rajtie poskorej e”. Bet kai prireikė ir aš pasiunčiau du kunigus jų pervežti, jie atsitraukė. Dabar jie sako: tegul Lenkijos vyriausybė arba prašo, arba reikalauja šių relikvijų (neužtenka, kad sutiktų jas pervežti į Lenkiją). Suprantama, jie sugalvojo iš to kažkiek pasipelnyti. Lenkijos vyriausybė neturėjo griebtis tokio šantažo; ji turėjo tiesiog oriai pareikalauti relikvijų, kaip Lenkijos šventojo, ir nieko mainais neduoti. Šiuo metu relikvijos yra muziejuje “Petrovkoje” Maskvoje, tačiau jos nėra rodomos visuomenei (kaip ir kiti stačiatikių “m o s i k a s”), o supakuotos taip, kaip buvo atvežtos iš Polocko.”

 

Kunigas Krzysztofas Pożarskis.

Parengta pagal kunigo Pranciškaus Rutkovskio knygą “Arkivyskupas Janas Cieplakas (1857-1926). Biografinė apybraiža, Varšuva, 1934 m.