Juodeikiuose – istorijos iš tėvo Stanislovo trobelės

Kaimas, apsuptas miškų ir gerų žmonių

Juodeikių kaimo pavadinimas kilęs nuo Juodupio upės, tačiau, kaip yra sakęs to krašto gyventojas, pedagogas Česlovas Vaupšas, gali būti kildinama iš „Juodi, eik“. Taip, anot jo, tarsi kreipiamasi į Juodeikių gyventoją. Beje, juodeikiškiai nuo seno garsėjo narsa, mat ten drąsiai kovojo partizanai, kurių slėptuvės išlikusios Tyrelio miške ir Didmiškyje.

Juodeikių kaimas garsus keliais objektais. Vienas jų – paminklas Vytautui Didžiajam, pastatytas dar 1936-aisiais. Bendradarbiaujant su Žagarės kultūros centru, jau ilgus metus šioje vietoje organizuojamas iškilmingas Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimas, taip pat – Žalgirio mūšio metinės.

Kaimas labai bendruomeniškas – kasmet čia po Šv. Jono atlaidų vyksta kraštiečių susitikimai. Anksčiau jie vykdavo buvusios mokyklos pastate, kuriame langai buvo išdaužyti… Bet po kurio pastatas bendruomenės narių dėka išliko, buvo suremontuotas ir tapo bendruomenės namais. Drauge su Gaižaičių seniūnija juodeikiškiai rūpinasi bažnyčia, minėtu paminklu.

O ir aplinka kaimo žavi – Juodeikiai įsikūrę tarp Žagarės miško ir Mūšos tyrelio. Kaimo pakraščiu teka Vilkija. Dalis kaimo yra Žagarės regioniniame parke, netoliese – garsioji Mūšos tyrelio pelkė, aplink kurią vinguriuoja vienas žinomiausių ir lankomiausių pėsčiųjų takų šalyje.

Tiesa, kaip ir visur, gyventojų Juodeikiuose mažėja: tarpukariu kaime gyveno pusketvirto šimto žmonių, o 2021-aisiais – jau tik 82 gyventojai.

Ryškus tėvo Stanislovo pėdsakas

Bene žymiausias objektas šiame kaime yra išlikusi tėvo Stanislovo trobelė. Nors Juodeikiuose kunigas praleido tik trejus metus (1957–1960), iki šiol branginamas jo atminimas. Pačiam kunigui ši vieta turėjo didelę reikšmę, mat Juodeikiai jam buvo pirmoji parapija po devynerių lagerio metų.

Kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėjas čia gyveno kukliai – iš pradžių net nebuvo jokio namuko, tėvas turėjo gyventi šaltoje zakristijoje ir tik po dvejų metų vietiniai meistrai jam padėjo šventoriaus kampe pasistatyti medinę 12 kv. m klėtelę. Joje tebuvo staliukas, kėdė, žibalinė viryklė vandeniui pasišildyti, iš lentų sukaltas gultas ir knygų lentyna virš jo.

Įdomu tai, kad trobelė išliko net iki dabar. Pasirodo, sovietmečiu joje buvo įkurtas pieno surinkimo punktas, nepaisant to, kad pieninė kaime jau egzistavo… Trobelė iš šventoriaus buvo nuvilkta į kaimo pakraštį ir gyventojai čia kas rytą nešdavo pieną. Uždarius punktą, pastatas tapo nebereikalingas. Gyventojai sako, kad namelį bendruomenė labai saugojo ir Apvaizda padėjo, jog jį aplenktų piktavalių rankos ar nelaimės. Šiuo metu tėvo Stanislovo namelis yra grąžintas į pirminę vietą, atkurta autentiška aplinka, ten įkurtas muziejus, o prie namuko pritvirtinta lenta su užrašu: „1957–1960 metais čia gyveno Tėvas Stanislovas.“

Trobelę globoja ir tvarko Č. Vaupšas. Jo dėka gyvi prisiminimai ir pasakojimai apie kunigą, kuriuos išgirsti gali apsilankiusieji muziejuje.

Tiesa, pats tėvas neilgai trobelėje tegyveno, nes po metų jį išsiuntė į Žemaitkiemį. Visgi trejų metų laikotarpis Juodeikiuose nepranyko nepastebėtai – kunigas savo rankomis išgražino bažnyčią, jos aplinką, tvarkė kapines, padėjo skurdžiai gyvenusiems žmonėms. Žmonių mylėtą kunigą mena ir prie bažnyčios jo pasodinta liepų alėja.

Mažoji kultūros sostinė 2021

Nenuostabu, kad atmintį puoselėjantį Juodeikių kaimą Kultūros ministerija paskelbė 2021 metų Lietuvos mažąja kultūros sostine. Juodeikių kaimo bendruomenės pirmininkė Eglė Ginkuvienė tuomet pripažino, kad iš pradžių idėja siūlyti Juodeikius jai atrodė sunkiai pasiekiama vizija, tačiau projektą Kultūros ministerija palaimino ir Juodeikių kaimas, esantis Joniškio rajone, 2021 m. organizavo daugybę įvairių kultūrinių ir meninių renginių.

Svarbūs krašto žmonės

Nors ir nedidukas, kaimelis gali pasigirti ten gyvenusiais žymiais ir svarbiais žmonėmis. Vienas jų – Aleksandras Žalys. Tai pedagogas, kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas. Jo jėgomis ir pastangomis nuo sunaikinimo buvo išgelbėta ir apsaugota Mūšos tyrelio pelkė, vėliau paskelbta kraštovaizdžio draustiniu. A. Žalys buvo tas žmogus, kuriam rūpėjo ir pavyko surinkti ir užrašyti Juodeikių kaimo istoriją.

Aušrininkas, lietuvybės puoselėtojas, gydytojas Antanas Buivydas taip pat gimė Juodeikiuose. Dar besimokydamas Maskvoje, įsijungė į lietuvių studentų aušrininkų veiklą. Išleido 4 numerius hektografuoto studentų laikraščio „Aušra“. Pradėjęs dirbti gydytoju Žagarėje, platino lietuviškus raštus, tautinį supratimą, populiarino medicinos žinias. Įskųstas policijai už lietuviškų raštų skleidimą, turėjo palikti Žagarę, tačiau kur begyventų, ryšių su Lietuva nenutraukė, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Iki šiol prie jo buvusios sodybos yra likęs ąžuolas, tebestovi ir Juodeikių
dr. A. Buivydo pradžios mokyklos pastatas, kur dabar įsikūrę bendruomenės namai.

O Julius Vaupšas, fotografas, medžio drožėjas, bitininkas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas,
t. y. dar vienas svarbus Juodeikių žmogus, kaimui paliko savo ir kitos kraštietės sudarytą Juodeikių bažnytinės parapijos žmonių prisiminimų knygą „Namų Dvasia širdy gyva“.

Net ir garsaus operos solisto Vaclovo Daunoro šaknys – Juodeikiuose, mat iš šio kaimo kilo jo tėvas.

Juodeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir jos meninis paveldas

Turbūt nebus perdėta, jei sakysime, kad Juodeikius – atokią, nelengvai pasiekiamą vietovę (nuo Žagarės nutolusią 14 km) – išskirtinius, patrauklius piligrimams daro paskutinio nuolatinio Juodeikių kunigo tėvo Stanislovo palikti ženklai. Nors ne tik: ryškus čia ir parapijiečių indėlis.

Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė

Trejopai apkaltame ir su vertikaliais akcentais pagrindiniame bažnyčios fasade galima ieškoti Gediminaičių stulpų ar Švč. Trejybės simbolių apybraižų. 1958–1960 m. išryškinta šio fasado apkalos struktūra ir tais pačiais nepriteklių metais įgyvendintu kontrastingu, šiek tiek neįprastu bažnyčios išorės ir vidaus polichromijos sprendimu (vyravo intensyvių tonų raudonai ruda, samaninė, mėlyna, rausva ir balta) kun. Algirdas Mykolas Dobrovolskis (tėvas Stanislovas) OFMCap siekė neįmantrių liaudiškų formų, gana tipiškam prieškario Lietuvai bažnyčios pastatui suteikti ypatingumo. Pavyko, spalvinius derinius stengtasi atkartoti ir per paskutinį 2013 m. šventovės atnaujinimą.

Ankstyviausia žinia, kad Juodeikių kapinėse būta nedidukės koplyčios – 1786 metų. XIX a. koplyčia bent keletą kartų (1830 ir 1857 m.) pertvarkyta. Gyventojai garsėjo pamaldumu ir vis siekė turėti didesnius, nuolat veikiančius maldos namus. Minėtoji – 3 sieksnių ilgio ir 2,5 sieksnio pločio – kapinių koplytėlė 1930 m. buvo jau visai suirusi, todėl nugriauta. Tačiau Juodeikiuose tuomet jau stovėjo nauja šventovė. Jos pamatai, kuriuose įmūrytas statybos pradžią liudijantis dokumentas, pašventinti 1918 m. rugsėjo 15 d̨.

Po dvejų metų, 1920 m. rudenį, apylinkės gyventojų „lėšomis ir darbu“, „rūpesniu gi kun. V. Jarulaičio“ iškilo gontais dengta 21 m ilgio ir per 10 m pločio vienbokštė medinė šventovė, gavusi Šv. Jono Krikštytojo titulą. Buvo įrengti trys laikini altoriai – mensos su tabernakuliais. Perkeltame (iš koplyčios?) didžiajame altoriuje virš tabernakulio pakabintas Nukryžiuotojo „paveikslas“ paauksuotais profiliuotais rėmais. Šis kompleksinis skulptūros (kryžius su Nukryžiuotojo figūra) ir tapybos (abipus kryžiaus ant įrėmintos plokštumos nutapyti Švč. Mergelės Marijos ir šv. apaštalo evangelisto Jono atvaizdai) kūrinys yra vienas vertingiausių meninių objektų šventovėje.

Įsidėmėtinas dėl retai pasitaikančios nevienalaikių dėmenų kompozicijos: išraiškingą XVIII a. II p.–XIX a. pr. Nukryžiuotojo skulptūrą – maloningosios Tirkšlių–Pievėnų Nukryžiuotojo skulptūros kopiją supa XX a. I p. vietos meistro Vlado Jurgaičio (1889–1944) nutapytas fonas – gedinčiųjų figūros ir Jeruzalės miesto panorama.

Šoniniuose altoriuose ant sienos 1920 m. buvo pakabinti Čenstakavos Dievo Motinos (dabar jis kabo ant triumfo arkos) ir šv. Antano paveikslai. Po kapitalinio 1937–1938 m. bažnyčios remonto pastačius tris naujus kitokių titulų altorius, minėti trys atvaizdai juose netalpinti, bet išliko. 1936 m. pradžioje į Juodeikius atvykęs kun. Jonas Povilaitis, radęs bažnyčią dvasiškai ir medžiagiškai apleistą, ėmėsi telkti tikinčiuosius religinei veiklai ir pastatui gelbėti (buvo suniokotas medžio grybo), išpuošti. 1937–1938 m. buvo atlikta daug kapitalinių statybos darbų, bažnyčios išvaizda įgavo dabartinį pavidalą, nes, be kita ko, senasis bokštas nugriautas ir pastatytas 30 m aukščio naujas, kuriame pakabintas trečias, perlietas varpas, du kiti, 1907 m. nulieti Mykolo Pateriabo lėšomis, iš kapinių koplyčios perkelti anksčiau. Bokšto smailę vainikuojantį 2 m aukščio kryžių 1937 m. paaukojo Veršių k. ūkininkas Adeikis, dirbinys dar sovietmečiu įtrauktas į vietinės reikšmės kultūros paminklų sąrašą.

Produktyviausioje Lietuvoje Vlado Čižausko altorių ir kitų bažnytinių reikmenų dirbtuvėje už 3 000 litų pagamintus altorius juodeikiškiai 1938 m. vežimais parsigabeno iš Šiaulių. Naujais, t. y. dabartiniais, altoriais siekta įamžinta Lietuvos krikšto 550 m. jubiliejų. Šią intenciją liudija prie didžiojo Šv. Jono Krikštytojo altoriaus pritvirtinta žalvarinė lentutė su užrašu. Kita lentelė nurodo altorių fundavus parapijietį išeivį JAV Saliamoną Andriukaitį.

Dievo Motinos altorius įgytas kito parapijiečio išeivio Juozapo Pateriabo lėšomis, o Šv. Pranciškaus altorius nupirktas už vietos gyventojų ir per atlaidus kitose parapijose surinktas aukas. Menine prasme neišskirtiniai altoriai sudaro ansamblį: jie vientarpsniai, panašios orderinės struktūros, puošybos, artimos neoklasicizmui stilistikos.

Šoniniame Švč. Mergelės Marijos altoriuje įtaisytas Pažaislio Dievo Motinos paveikslas meniniu ir ikonografiniu požiūriu įdomesnis nei kiti du altorių paveikslai, nors visi greičiausiai nutapyti to paties dailininko. Pažaislio bažnyčios paveikslo „Gražiosios Meilės Motina“ laisva kopija greičiausiai atsirado dėl to, kad 1938-aisiais Kauno arkivyskupijoje (jai tuomet priklausė ir Juodeikių bažnyčia) minėta šio vieno reikšmingiausių Lietuvos Marijos paveikslų, Pirmojo pasaulinio karo metais išgabento į Rusiją, sugrįžimo (1928 m.) į Pažaislio bažnyčią dešimties metų sukaktis.

Po Antrojo pasaulinio karo likę be dvasios ganytojo, tikintieji ne kartą prašė vyskupijos kurijos skirti nuolatinį kunigą, mat į Juodeikius retai kada atvykdavo dvasininkas. Tik 1957 m. rugsėjį į atkampų Juodeikių bažnytkaimį, dėl izoliuotumo juokais vadinto šešioliktąja respublika, paskirtas neseniai iš lagerio grįžęs kun. Mykolas Dobrovolskis, tačiau su sovietinės valdžios sąlyga: nereikalauti atimtų bažnytinių pastatų. O kad jų nebebuvo, kun. M. Dobrovolskiui teko glaustis ankštoje, nešildomoje bažnyčios zakristijoje, vėliau – mažutėliame paties iniciatyva šventoriuje pastatytame namuke.

Juodeikiuose atsiskleidė tėvo Stanislovo – žmogaus ir ganytojo – charizma. Geranoriškas, mokėjęs išklausyti, žavėjęs savo asketizmu, pasiaukojimu, intelektu ir humoru, juodeikiškiams nuolat padėdavęs dirbti ūkio darbus, kun. M. Dobrovolskis greitai subūrė tikinčiųjų bendruomenę maldai ir talkai. Tie trejetas nepilnų metų (1957 08 26–1960 05 05), kai jis kunigavo, – vienas šviesiausių Juodeikių dvasinio gyvenimo laikotarpių. Gyventojai, ypač jaunimas, noriai darbavosi t. Stanislovo rengiamose talkose bažnyčiai ar šventoriui gražinti.

Juodeikiuose išliko nemažai dvasininko materialaus palikimo: jo įgytos jurbarkiškio drožėjo, skulptoriaus Vinco Grybo bendradarbio Pranciškaus Mikutaičio skulptūros ir ornamentuotas procesijų kryžius, taip pat – atnaujinti liturginiai indai, rūbai. Sekant Šiaurės Lietuvai būdinga tradicija, 1959 m. šventoriuje išmūryti du koplytstulpiai – „Motinų ašaroms“ ir „Tėvų rūpesčiams“ (juose buvusios P. Mikutaičio skulptūros pavogtos), be to, suformuoti kapinių vartai.

Šventovės fasade, kaip ir vėliau administruotų Butkiškės ir Paberžės bažnyčių fasaduose, tėvas Stanislovas paliko savo „autografą“ – koplytėlę su Rūpintojėlio skulptūra, dabar vietoj pavogtos minėto jurbarkiškio skulptūros įkelta iš Juodeikių kilusio Juliaus Vaupšo išdrožta titulinė šv. Jono Krikštytojo skulptūra. J. Vaupšo skulptūros puošia ir prie tėvo Stanislovo namelio 2007 m. pastatytą stogastulpį. Beje, namuke įrengta ekspozicijėlė, kur yra t. Stanislovo plačiai populiarintų kryžių „saulučių“ ir J. Vaupšo skulptūrų.

Juodeikių bažnyčioje yra kitų įsidėmėtinų objektų. XIX a. IV ketv.–XX a. pr. pagamintas sietynas – Lietuvoje negausiai išlikusių krištolu puoštų senųjų šviestuvų pavyzdys, stilingas šios rūšies neobaroko stiliaus dirbinys. Porceliano reikmenys mūsų bažnyčiose naudoti retai, bet Juodeikiuose yra XX a. 4 deš. Rozentalio firmos (Vokietija) žvakidė.

Originalus, signuotas 1883 m. procesijų altorėlis – įsidėmėtinas liaudies dailės dirbinys. Tačiau po vagysčių Juodeikių bažnyčioje jis ir kiti vertingesni daiktai (pvz., paveikslai „Šv. Teklė“, laikinajame altoriuje kabėjęs „Šv. Antanas“ ir iš kažkur atklydęs „Vyno rūsys“), taip pat – į Kultūros vertybių sąrašą įtrauktas gedulinių procesijų kryžius buvo paimti saugoti į Skaistgirį, nes šios parapijos kunigai nuo 1989 m. aptarnauja Juodeikių tikinčiuosius.

Tekstas parengtas remiantis leidiniu „Lietuvos sakralinė dailė“, t. II: „Šiaulių vyskupija“, d. 1, kn. 3, Vilnius: LKTI, 2015. Projektą rėmė Lietuvos mokslo taryba.

Vytauto Balčyčio nuotraukos iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvo.