Kai mūsų vyresnėlis Leonardas jo paklausė, kaip tikėti Dievą, jei Jo nematai, tėvas Antanas atsakė: „O tu tiki dalykais, kurių nematai?“ „Tikiu, kad buvo dinozaurai, – nesutriko Leonardas, – nes yra jų pėdsakų, dar žmonės apie juos pasakoja…“ „Tai ir Dievas paliko žemėje pėdsakų, o sužinome apie Jį iš kitų žmonių“, – šypsojosi tėvas Antanas.

O kai paklausėme, ar gyvūnėliai ir paukščiukai turi sielą, gavome atsakymą: „Filosofiškai žiūrint, siela yra gyvybės pradas. Mūsų protėviai manė, kad viskas yra gyva: ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai. Popiežius, paklaustas, ar danguje bus šuniukų, atsakė: „Jei reikia, kad būtų tikras dangus ir kad jame būtų šuniukų, tada jų bus.“

Tėvas Antanas buvo labai šiltas žmogus, matęs daug pasaulio, gerai pažinojęs Amazonijos indėnus iš tų laikų, kai gyveno Brazilijoje. Pristatydamas knygą „Pieno ežeras. Tukanų mitas“ jis taip kalbėjo apie indėnus: „Gamtos žmonių lėtesnis ritmas, dėkingumas už gyvybę, grožį, augalus, gyvūnus, pagarba gamtai ir jos Kūrėjui. Jie turi ir vienuoliktąjį Dievo įsakymą – gerbk Gamtą ir neniokok jos.“

Tą vienuoliktąjį Dievo įsakymą tėvas Antanas skiepijo ir skautams, kurių judėjimą atkūrė sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą. „Daug su vaikais esu kalbėjęs apie gamtą, – sakė viename interviu. – Sakydavau: jei būčiau kūręs visus medžius ir paukščius, būčiau sukūręs tik kelias rūšis, nes negaliu atsiminti visų jų vardų ir rūšių. Bet Dievas juos kūrė iš meilės, labai gražiai ir įdomiai, kad viskas tarpusavyje derėtų…“

Ne vienas jau užaugęs tėvo Antano Saulaičio mokinys dalijosi prisiminimais iš tų skautų stovyklų virtualioje užuojautų knygoje, atvertoje po jo mirties portale Jezuitai.lt. „Jo nešiojamas teleskopas buvo pirmas, pro kurį pamačiau žvaigždes, – rašė buvusi Jėzuitų gimnazijos mokinė Zita Voitiulevičiūtė-Šlepetienė. – Teleskopas tą patį vėlų vakarą Guopstose padėjo ir išsiaiškinti, kad abu su Saulaičiu esame gimę šią, tą pačią, dieną – kai visada šilta, nelyja ir tokios ryškios žvaigždės.“

Tėvas Antanas prisiminė, kaip kiekvieną Kūčių vakarą po valgio išeidavo į lauką stebėti žvaigždžių. Į jas žvelgdamas galvodavo apie savo senelę, kurios taip ir neteko pamatyti, tikėdamasis, kad ji gal matė jį, dar kūdikėlį, kurį tėvai bėgdami nuo sovietų išsivežė iš Lietuvos.

Apie žvaigždes tėvas Antanas man pasakojo dar viename interviu, kai klausinėjau apie jo vaikystės Kūčias. Jis prisiminė, kaip kiekvieną Kūčių vakarą po valgio išeidavo į lauką stebėti žvaigždžių. Į jas žvelgdamas galvodavo apie savo senelę, kurios taip ir neteko pamatyti, tikėdamasis, kad ji gal matė jį, dar kūdikėlį, kurį tėvai bėgdami nuo sovietų išsivežė iš Lietuvos. „Žvelgdamas į žvaigždes prisimindavau ir savo krikšto mamą Australijoje, įsivaizdavau, kad ir ji žiūri į tą patį Sietyną, tas pačias žvaigždes. Lietuvoje, Australijoje, Kanadoje, Pietų Amerikoje per Kalėdas matosi Sietynas, į jį žiūrėdamas prisimindavau brangius žmones…“ – sakė jis.

Besikalbant ir sužinojau, kad pirmieji dešimt tėvo Antano gyvenimo metų buvo paženklinti bėgimu nuo sovietinio teroro ir pusbadžiu gyvenimu pabėgėlių stovyklose: „Pirmieji mano atsiminimai yra iš pabėgėlių stovyklos Rytprūsiuose. Pamenu, vedžiau Marytę į vaikų darželį, tuomet jai buvo dveji, o man – ketveri. Eidami pamatėme apipuvusią morką, tai pagriebėme ją ir greitai bėgome namo su tuo lobiu. Amžinai būdavome alkani. O vėliau, po karo, jau gyvenome Augsburge, ten pabėgėlių stovykloje lankėme mokyklą. Eidavome per parką, rinkdavome giles ir kramtydavome.“

Gal tie pusalkaniai ankstyvos vaikystės metai, giliai įsirėžę tėveliui Antanui į atmintį, kreipė nuskriaustų, į krizes patekusių žmonių link? Kartu su psichologe dr. Rasa Bieliauskaite ir rašytoja Elvyra Kučinskaite įkurtame šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ tėvas Antanas teikė labai svarbią dvasinę pagalbą skyrybų krizę išgyvenantiems žmonėms ir jų vaikams.

„Jis daugeliui mūsų buvo vienintelis toks, – prisimena E. Kučinskaitė. – Ir daugeliui iš mūsų atrodė, kad jam esame vieninteliai, svarbiausi. Net ir pripratus prie tėvelio Saulaičio gerumo kaip prie duonos kasdienės, nenuilstami jo ištikimybės ženklai kaskart kiaurai persmelkdavo.“

Šiltą, ramybę skleidusį tėvą Antaną prisimena dar viena užuojautų knygoje Gintvile P. pasirašiusi buvusi gimnazistė: „Mokyklos metais, atrodytų, užtekdavo vos koridoriuje pamatyti t. Antaną ir pasidarydavo ramu. Jo aukojamos mišios gimnazistams ar tiesiog trumpi šilti susitikimai nuteikdavo ramybei ir šviesai. Atvira širdis ir platus požiūris galėjo sutalpinti visus, o jo ištarti kad ir paprasčiausi žodžiai patikindavo, įkvėpdavo…“

Mums, pažinojusiems tėvelį Antaną, labai trūks jo šypsenos ir šilto rankos paspaudimo išeinant iš šventųjų Mišių. O mažiesiems trūks tos saulaitiškos gestų maldos Viešpačiui ir išmintingų atsakymų į smalsius klausimus. Ir trūks širdies, talpinančios visą mūsų pasaulį.

Ilsėkis Viešpaties ramybėje, tėve Antanai.