Pirmadienį, balandžio 28 d., Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje jėzuitų bendruomenė, artimieji ir gausiai susirinkę bičiuliai bei skautai atsisveikino su tėvu Antanu Saulaičiu SJ. Savo homilijoje t. Algimantas Gudaitis SJ prisiminė savo bendrabrolį kaip visų mylimą brolį ir tėvą, kiekvienam radusį paguodos, padrąsinimo žodį ar apkabinimą.

Palydime į Tėvo namus kunigą, jėzuitą, misijonierių, mūsų brolį ir tėvą Antaną Saulaitį. Mes jį vadinome tėvu Antanu, tėveliu, Antanuku, o kartais – tiesiog tėvu Saulaičiu. Skautai jį vadino broliu Antanu. Ne vienas širdyje jausdavome, kad jis tiesiog yra draugas Viešpatyje.

Nuo Didžiojo Penktadienio iki šiandien Antano kūnas vis dar laukė paskutinio patarnavimo, kartu su mumis išgyvendamas Velykų oktavą. Taigi šiose Mišiose norėtųsi prisiminti jį Prisikėlimo šviesoje, nes jis pats keliavo ir sutiktuosius lydėjo į Prisikėlimo paslaptį. Visas jo gyvenimas šauniai atspindi velykinio laikotarpio tekstus. Velykų dieną moterys ieškojo Jėzaus kūno ir negalėjo jo rasti, todėl jos klausė mokinių: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“ (Jn 20, 2). Daugelį kartų paprastais gyvenimo pavyzdžiais tėvas Antanas skelbė tikintiesiems, kur yra Jėzus ir kur jį galima rasti, pats pasirinkdamas kunigo, vienuolio, jėzuito gyvenimo būdą.

Štai angelų žodžiai, ištarti atėjusiai aplankyti kapo Marijai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ (Jn 20,13). Dvasinio palydėjimo metu Antanas nuolat išklausydavo verkiančiuosius ir išlaukdavo, kol nudžius ašaros. Mes, jėzuitai, įvairiu paros metu matydavome degančią šviesą pokalbių kambarėlyje, kur dvasinę paguodą gaudavo kiekvienas ir kiekviena atėjusieji.

Luko Evangelijoje Jėzus klausia Emauso mokinių: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ (Lk 24, 17). Velykų ir Kalėdų atostogų metu tėvas Saulaitis mus, jėzuitus, išleisdavo pailsėti, pakeliauti, jausdamas Emauso mokinių artumą ir pasirūpindamas namais bei virtuve. Jis džiaugėsi Emauso mokiniais – broliais jėzuitais, su kuriais kartu keliavo, kalbėjosi, ieškojo tiesos ir tokiu būdu leido Kristui prabilti prie jėzuitų gyvenimo stalo, pats saugodamas  namų jaukumą.

Luko Evangelijoje atrandame Jėzų, kuris pasirodo savo mokiniams ir taria „Ramybė jums“ (Lk 34, 36). Kas esame sutikę jėzuitą Antaną, visi prisiminsime jo šypseną ir toje šypsenoje esančią ramybę, kuri padrąsindavo ir teikdavo paguodą. Jo gyvenimo būdas suteikdavo troškimą drauge kurti Dievo karalystę jau čia, žemėje.