Jėzuitas kunigas Ladislovas Baliūnas (1952–2018) dalyvavo Bažnyčios pogrindyje, 1985 m. įstojo į Jėzaus draugiją, trejus metus mokėsi pogrindžio kunigų seminarijoje. 1986 m. birželio 1 d. vyskupo tremtinio Vincento Sladkevičiaus (kardinolo) Kauno arkikatedroje įšventintas kunigu, pelnė tikinčiųjų ypatingą pagarbą, pasižymėjo kaip uolus nuodėmklausys ir meninės fotografijos atstovas.   

 „Aš visas raudonas stoviu“

Eucharistijos bičiulių organizuojamose eisenose į Šiluvą ir Kryžių kalną dalyvaudavo ir pasvalietis Ladislovas Baliūnas. Saugumiečių akys jį, žinoma, įsidėmėjo. Mat vaikiną globojo Kriklinų parapijos klebonas kun. Pranciškus Masilionis SJ, kuris 1947 m. pogrindyje įkūrė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Todėl, net šešis kartus stojant į Kauno kunigų seminariją, būdavo lyg kirviu nukertama – ne. Tiesa, vyresniajam broliui Feliksui pavyko peržengti Alma mater slenkstį.

Nepasiduodamas saugumiečių spaudimui, kunigystei atkakliai rengėsi ir Ladislovas. Brolis – kunigų seminarijoje, sesuo Onutė – Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių vienuolyne, tai ir jis atvažiavo į Kauną. Zakristijonavo Vytauto Didžiojo bažnyčioje, bet vėliau, t. Masilionio rekomenduotas, išvyko į Gargždus. Čia vikaravo Sibiro lagerių kalinys, misionierius Kazachstane, metus už vaikų katechizavimą Alytuje kalėjęs, neeilinio išsilavinimo jėzuitas Antanas Šeškevičius. T. Antanui išvykus į Naująją Akmenę, naujas Gargždų klebonas nė iš tolo nepriminė nuo mažens sutiktų dvasininkų. „Kun. Kauneckas (vyskupas) Teklytėje organizavo jaunimo susitikimą. Ten pasikviečiau ir Gargždų bažnyčios ministrantus, bet neįspėjau, kad nesakytų klebonui. Bet jis, išklausinėjęs vaikus, pareiškė: „Važiuok iš kur atvažiavęs, negadink mūsų vaikų, ir mane atleido. Galvojau, kur man dabar reikės dėtis?“ Tačiau vyresniosios kartos jėzuitai Ladislovo vieno nepaliko.

T. Šeškevičiaus atsiųsta žinia, jog teks zakristijonauti Žagarėje, kur gyvena vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius, ir nudžiugino, ir užliejo jauduliu: „Patarnauti vyskupui? Ar sugebėsiu?“ Bet stabtelėjęs Skaistgiryje, kur klebonavo kun. Leonardas Jagminas SJ, sulaukė jauną dvasią stiprinančio žodžio. Iš tiesų vyskupas Julijonas kunigystės siekiančiam jaunuoliui buvo tėviškas ir dėmesingas. 1979 m. vasarą, per vysk. J. Matulaičio-Labuko laidotuves Šiluvoje, vienam saugumiečiui taip pasakė: „Galit Baliūno į kunigų seminariją nepriimti, aš vis tiek jį pašventinsiu.“

Pagaliau 1981 m. rudenį Ladislovui duris atvėrė ir Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija. O 1986 m. birželio 1 dieną Kauno arkikatedroje kitas vyskupas tremtinys, Kaišiadorių ganytojas Vincentas Sladkevičius (kardinolas) suteikė kunigystės šventimus.

Atkakliai siekto pašaukimo pergalė buvo švenčiama ir Žagarėje. Birželio 29 d. Žagarės bažnyčioje suplaukę iš visų Lietuvos kampelių tikintieji minėjo vyskupo Julijono Steponavičiaus 25 metų tremties, 50 metų kunigystės ir 75 metų amžiaus jubiliejus. Tą dieną įvyko ir kun. L. Baliūno primicijos. Sakydamas pamokslą, vyskupas Julijonas savo saulėlydį lygino su kun. Ladislovo saulėtekiu: „Aš visas raudonas stoviu… Ir galvoju, kad nesu vertas tokios garbės.“

Mokinystė

„Šiandien, kai mano sieloje didis džiaugsmas, nenoriu prisiminti gyvenimo nesėkmių ir nemalonumų, nes noriu džiaugtis tuo, kiek Viešpats man yra gero padaręs“, – įsiminė Žagarėje pasakyti vysk. J. Steponavičiaus žodžiai. Kun. Ladislovas tą valandą širdyje dėkojo visų pamiltam, Kriklinų tėveliu vadintam jėzuitui Pranciškui Masilioniui, tikėdamas, jog per kurį Amžinybės langelį mato jį ir laimina: „Jo meilė Kristui, paprastumas, pasiaukojantis darbas traukė visus. Bažnyčioje jis pastebėdavo kiekvieną žmogų, o pro jaunesnį nepraeidavo jo nepakalbinęs. Nors niekada neragino tapti kunigais, jo pavyzdys man ir anksčiau už mane kunigystę pasirinkusiam broliui Feliksui buvo lemiamas.“

T. Masilionio mestas dvasinis grūdas suvešėjo jo mokinio kun. Baliūno tarnystėje. Antai kun. Eugenijus Puzynia SJ rašo: „Nuo pat savo vaikystės, kuomet patarnaudamas šv. Mišioms Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko medinėje bažnytėlėje, prisimenu, su kokiu energingumu ir džiaugsmingumu t. Ladislovas ateidavo į zakristiją, nepraeidavo pro šalį nepakalbindamas kiekvieno, net paties mažiausio, patarnautojo… Toks didis paprastumas ir begalinis dosnumas bei nuoširdus rūpestis mumis iki dabar šildo širdį brangiu tikro kunigo – pagal Kristaus širdį, prisiminimu.“

Prieš kelerius metus su t. Ladislovu, kurį Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Julija Ksavera Kuodytė vadino Tėvelio (Masilionio) dvasios vaiku, teko kalbėtis Kulautuvoje. Tada rūpėjo paklausti, kokią savo Mokytojo pamoką įsiminė labiausiai. Atsakė t. Pranciškaus žodžiais: „Kiekvienas žmogus, vis tiek, kad kas jis būtų, brangesnis už visatą, nes Viešpats ją kuria, kad galėtų būti žmogus, brangus kaip Viešpaties gyvybė, nes ją atneša ant kryžiaus, kad žmogų turėti sau.“ Ir kun. L. Baliūnas, kaip teigia jo bendražygiai, buvo kantrus, plačios širdies, atlaidus kitų silpnybėms. Pasižymėjo paprastumu, maldingumu, dosnumu. To jis išmoko iš savo mokytojo t. Masilionio, kuris mylėjo žmones, nepaisydamas jų silpnybių ir mokydamas „su meile specialiai prisiminti maldoje tuos, kurie padarydavo nemalonumų ir skausmo“.

Erudicija, poetiškumu buvo patrauklūs t. Masilionio „Meilės Magnificat“ ir kiti konferencijų tekstai. T. Ladislovas, paklaustas, kuris jo literatūrinis kūrinys labiausiai prie širdies, padeklamavo poemėlės „Kalėjime“ ištrauką:„ Kas dirba tautai – karžygiai! Kas ją išduoda – žmogžudžiai! Pirmiem – garbė ir padėka! Antriem – bausmė ir panieka!“ Tokiomis drąsą ir ištvermę skatinančiomis eilėmis t. Masilionis ugdė to meto jaunimą. Kun. Eugenijus Puzynia teigia, kad jo mokytojas t. Ladislovas buvo tvirto charakterio ir stengėsi kitiems tą tvirtumą ugdyti: „Visuomet, kai paspausdavo pasveikinimui ranką, ją spausdavo taip tvirtai, kad net aikteldavai – mat vyriškas rankos paspaudimas negalįs būti išglebęs…“ Kun. Ladislovą Baliūną gerai apibūdina jo kunigystės šventimams atminti lapelyje užrašyti žodžiai: „Tyra širdis, dosni dvasia, plieninė valia.“

Fiksavęs kūrinijos grožį

„Visada daug džiaugsmo teikia Dievo kūrinija: įsiminė kelionės po Karakumų dykumą, Kaukazą; turėjau džiaugsmingą progą su jaunais žmonėmis švęsti jų Pirmosios Komunijos šventę, aukoti šv. Mišias po Viešpaties dangumi, ant granito uolos, iš už kalnų kylant saulei. Nenusakoma palaima!“, – teigė t. Ladislovas, mokėjęs nuoširdžiai ir betarpiškai bendrauti su visais, o ypač su jaunimu. Kun. E. Puzynia liudijo: „Na, o ką kalbėti apie neužmirštamas jaunimo išvykas prie jūros, kur būdavome mokomi ne tik tarpusavio bendrystės, bet ir atrasti Dievo kūrinijos nepaprastą grožį. Iš ties, t. Ladislovas mokėjo grožėtis gamta bei kitiems perteikti tą grožį – apie tai byloja jo nuostabios fotografijos, kurių albumus kiekvienąkart vartydavome su nuostaba ir pasigėrėjimu.“ Kaune ir Kairiuose buvo surengtos jo nuotraukų parodos.

Šį pavasarį, artėjant kovo 27 d., pirmosioms t. L. Baliūno iškeliavimo Amžinybėn metinėms, išleistas jo meninių nuotraukų albumas „Ramybė Tau“, himnas gamtai. T. Aldonas Gudaitis sakė, jog kitokio pavadinimo ir negalėjo būti. Pakėlęs telefono ragelį pirmiausia ištardavo: „Ramybė jums.“ Pristatydama šį albumą, Nijolė Puzanauskienė, be kita ko, pažymi: „Netikėtu žavesiu patraukia ledo varveklių arka. Varveklių lašai skamba kaip Amžinojo laiko aidas. Jie apšviesti fantastiškos spindulingos žvaigždės švytėjimo, sklindančio iš skaidraus dangaus erdvės.“