Knyga, išleista “Baltų lankų” leidykloje 2018 metų pabaigoje, yra skirta jubiliejiniams tėvo Stanislovo 100-mečio metams. Tačiau ši knyga yra skirta ne tik paminėti, bet ir palydėti. Palydėti vieną iškiliausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, vieną iškiliausių Lietuvos katalikų Bažnyčios žmonių – į antrąjį šimtmetį.

Knygą “Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui” rašytoja skyrė tam, kad tėvas Stanislovas ir jo mintys būtų palydėtos į ateitį, į antrąjį šimtmetį. Palydėtos, kad veiktų, kaip veikė tas žmonių upes, kurios plūdo pas Tėvą Stanislovą į atokią Paberžę.

Keliolika metų artimai bendravusi su kapucinų vienuoliu Tėvu Stanislovu – kunigu Algirdu Mykolu Dobrovolskiu publicistė knygoje brėžia paraleles tarp žmogaus ir vietos, kuriems nusakyti įprasti žodžiai ir dydžiai netinka. Kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone kaip tik tokie: tėvas Stanislovas – ypatinga ir didelė asmenybė, o Paberžė – mažytis kaimelis, iki kurio niekada nevežė joks autobusas, bet atstumą iki Paberžės žinojo keliavę iš visų Lietuvos vietų, Peterburgo, Maskvos, Vilniaus, Varšuvos. Kodėl taip buvo? Kaip tai galėjo veikti žmones, kodėl žmonių upė plaukė į Paberžę pas Tėvą Stanislovą?

Autorė neabejoja, kad tėvas Stanislovas dar ilgai bus dvasine Paberžės dominante. Netelpantis standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsus ir laisvas, veržlus, atviras ir patiklus, netausojantis savęs, atsidavęs tarnystei, spinduliuojantis meilę žmonėms. Gyvas krikščioniškumo liudijimas.

O Paberžė visada liks vieta, kurioje nesikryžiuoja dideli keliai, kur į vieną nesuteka didelės upės, bet kurioje susitinka laikas ir žmogus, žmogus ir Dievas. Kur žmogus stoja į akistatą su pačiu savimi. Knygoje apstu tokių susitikimų ir tokių akistatų.

Apie tai ir yra ši knyga. Ir dar daug apie ką. Joje daug klausimų, daug ir atsakymų, kaip ir ilguose žurnalistės, rašytojos V. Morkūnienės pokalbiuose su tėvu Stanislovu, kur ne kartą skambėjo klausimai/atsakymai/apmąstymai, kaip galima gyventi ir nugyventi gyvenimą? Ką gali per savo gyvenimą nuveikti vienas žmogus? Kas pasaulyje ir gyvenime yra svarbiausia? Kaip galėjo atsitikti, kad mažulytė medinė Paberžės bažnytėlė išaugo iki katedros dydžio bažnyčios?

Rašytojos esė apie tai, kad su tėvu Stanislovu galėjai kalbėtis apie viską. Kaip ir kodėl tėvas Stanislovas mokėjo paprastais žodžiais pasakyti, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, jo kančios ir jo kelio prasmė. Gebėjo įžiebti žmogui viltį ir neleido jaustis paskutiniam eilėje prie Dievo. Neskirstė žmonių pagal kilmę, padėtį visuomenėje, mokslo ar turto cenzą. Kaip ir kodėl galėjo būti taip, kad Tėvui Stanislovui nebuvo nereikalingų žmonių. Vien ko vertas faktas, aprašomas knygoje, kaip tėvas Stanislovas perkėlė kapinaičių tvorą, kad laidotieji už tvoros, atskirtieji, nelaimingieji ilsėtųsi greta visų.

Skaitant V. Morkūnienės esė nemąstyti, nejausti, neanalizuoti savęs ir pasaulio – beveik neįmanoma. Tai ne ta knyga, kai akys bereikšmiai gali bėgti per raides beveik nepalikdamos pėdsako, o tik nusinešdamos šiek tiek tavo laiko ir šiek tiek kasdienybės apnašų.

V. Morkūnienė apie savo knygos esmę ir prasmę: “Supranti, kad turi atiduoti viską, ką gavai iš jo, nes Tėvo Stanislovo reikia ir šiandien, reikės ir ateityje. Reikia jo minčių, reikia jo idėjų, reikia jo krikščioniškumo, reikia jo vertybių ir reikia jo meilės. Kai kuriuos žodžius mes tarsi suvalgome, suvartojame, priprantame prie jų skambesio, jie devalvuojami ir prarandame jų tikrąją prasmę. Vienas tokių žodžių yra meilė”.

Knyga parašyta esė žanru, nes V. Morkūnienei visada norėjosi apie pačius svarbiausius dalykus su visais kalbėtis atvirai ir labai asmeniškai. Ji žino, kad rašymas pasiteisina tik tada, jeigu labai atvirai nori pasikalbėti apie tai, kas rūpi ir tau, ir kitam. O esė žanras leidžia nerti į pačią gelmę nedaugžodžiaujant, tik, žinoma, tam reikia ypatingo talento.

Greta esė – Vitos Morkūnienės fotografijos. Daugelis jų fotografuota pakėlus akis ar užvertus galvą. Į kryžių saulutes plaukiančiame Paberžės danguje, į siuvinėtas užuolaidas, į Nukryžiuotojo kojas, į Paberžės bažnyčios ir varpinės bokštus, į kunigų abitus, stulas ar angelų ir šventųjų kaktas.

V. Morkūnienė pasakoja, kad per keliolika metų, kai ji bendravo su Tėvu Stanislovu, jį pati yra fotografavusi gal porą kartų. Nuotrauka ant knygos viršelio, kur Tėvas Stanislovas sėdi ir gieda, o šalia jo, prie klauptų – masyvūs sandalai, – ne Vitos autorystė. Tačiau ši nuotrauka privalėjo būti ant viršelio, nes joje – visa didelė Tėvo Stanislovo esmė.

Knygoje į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną autorė žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu, atskleisdama ne tik tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus, bet ir prakalbinama gerai jai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

Greta knygos po Lietuvą keliauja ir Vitos Morkūnienės fotografijų paroda „Tėvo Stanislovo giedantys daiktai”.

„O! Kaip aš mylėjau ir myliu daiktus. Ne tik todėl, kad jie be galo nuostabūs, bet ir todėl, kad be galo tikri. Jie gyvi. Yra lotyniškas posakis: „Mundus praegnans Deo – pasaulis nėščias Dievu; kiekvienas daiktas pilnas Dievo…” (Tėvas Stanislovas)

Fotografijų paroda “Tėvo Stanislovo giedantys daiktai” eksponuota ir Lietuvos respublikos Seime, minint Tėvo Stanislovo 100-ąsias gimimo metines.

Žurnalistė ir rašytoja Vita Morkūnienė su tėvu Stanislovu bendravo paskutinius keliolika jo gyvenimo metų Dotnuvoje ir Paberžėje. Bendravimo su tėvu Stanislovu Dotnuvoje laikas sustabdytas jos knygoje „Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje.” O ši paroda – bendravimo Paberžėje atšvaitai.

Autorė prisimena, kaip po tėvo Stanislovo mirties vienas estų intelektualas, dažnai lankydavęsis Paberžėje ir iš tėvo Stanislovo rankų priėmęs Krikšto sakramentą, pasakė: „Jeigu yra kas iš tikrųjų prisimins tėvą Stanislovą ir jo gedės, tai Paberžės daiktai”. “Pasakė, nenorėdamas užgauti artimų ir tolimesnių tėvą Stanislovą supusių žmonių. Tenorėdamas pasakyti, kokia gyva ir tikra yra tėvo Stanislovo Paberžėje sukurta giedančių daiktų karalystė. Tie žodžiai nėjo iš galvos, nepaleido. Jie tapo raktu ir į šią parodą. Čia jau pravertė per daugelį metų sukauptas fotografijų archyvas”, – apie parodą sakė V. Morkūnienė.

Ji savo fotografijomis pasakoja, kaip Tėvo Stanislovo gyvenime ir aplinkoje daiktai buvo ypatinga sfera. Daiktai gyveno šalia jo, su juo, buvo jo ištikimiausi bičiuliai ir palydovai. Paberžė ir dabar gyva tėvo Stanislovo daiktais – kapinaitėmis, koplytstulpiais, kasdieniais rakandais ir liturginiais reikmenimis, varpais, žibintais, vario puodais, aliejinėmis lempelėmis, paveikslais, dūlančiais kryžiais, saulutėmis, besparniais angelais, arnotais, rankomis nertomis užuolaidomis su Jėzaus širdimi, žarijų lygintuvais, raktais, spynomis, begale kitų daiktų, liudijančių ir kasdienybės rupumą, ir amžinybės ilgesį, ir žmogaus santykį su gyvenimu, su laiku, jame rusenančia kūrybos kibirkštimi. Gyva daiktais, surinktais, suvežtais, ištrauktais iš sąvartynų, bažnyčių palėpių, išpirktais iš metalo supirktuvių, dovanotais gerų žmonių.

Daiktai, kurie nugyveno ilgą gyvenimą ir kurie, turėdami žmogaus balsą, papasakotų žodingas istorijas vietų, įvykių, juos kūrusių žmonių likimus.

Žmogaus balso jie neturi, bet turi kitokią galią – pristabdyti laiko tėkmę, praverti istorijos gelmes, gaivinti ir maitinti atmintį.

Tėvas Stanislovas ne kartą yra sakęs, kad be galo myli daiktus, kad daiktai ateina pas jį kaip sužieduotiniai. Kad naktimis daiktai pražysta. Kad daiktai gieda – pridurdamas, kad paprasti daiktai dainuoja, o šventi – gieda. Kad tai – giesmė Esimui.

Nereikia gailėtis ir nusiminti, kad tėvo Stanislovo nebėra. Reikia džiaugtis tuo, kad jis buvo, kad galėjome jį pažinti, prisiliesti prie jo didelio gyvenimo.

Autorė pasakojo, kad, parašiusi knygą, klausimą ir svarstymą – kas yra Esimas, ji girdėjusi ne iš vieno žmogaus.

Būtent Tėvas Stanislovas pasufleravo atsakymą, kas tai yra mūsų esminis, gilusis gyvenimas. Tai giesmė Esimui.

Autorė sako, kad “nors ir esame skirtingi giesmininkai, bet visi giedame apie tą patį – apie savo buvimą čia ir dabar, apie savo supratimą, kad būti čia yra nuostabu, apie tai, kad mes esame vieninteliai, kad mūsų gyvenimas yra vienintelis, kad kito nebus. Kad nebus kitos akimirkos, kad nebus kito vakaro, kitos progos kitam žmogui pasakyti žodį, ištiesti ranką, kad viskas, kas svarbiausia, vyksta dabar”.

Autorė sako, kad “Esimas yra ir tai, kai pamatai, kad pasaulyje yra daugiau spalvų, nei tik balta ir juoda. Kad yra nepaprastai didelis atstumas tarp sąvokų gera ir bloga, teisinga ir neteisinga. Esimas yra tada, kai supranti, kad geriau nesakyti žodžių “niekada”, “Visada”, “tikrai”. Stabtelėti prieš sakant “aš tikrai žinau”. Patylėti prieš nuteisiant, suklusti prieš pateisinant. Ir pagaliau suprasti, kad nepaprastai gera čia būti”.

Ir kalbėjimas apie tai, kad žmonės ėjo pas Tėvą Stanislovą, nes žmonėms reikėjo žmogaus, kuris sugrąžintų jiems viltį, kuris sustiprintų ne tiek jų tikėjimą Dievu, kiek jų tikėjimą savimi, žmogumi. Prikeltų iš klystkelių ir padėtų spręsti labai asmeniškas ir labai sudėtingas problemas. Ir už paklydimus ne būti nubaustu, o būti paguostu, nepasmerktu ir palydėtu vilties keliu, kuris veda į supratimą, kad niekada nėra taip, kad nebūtų išeities. Davė supratimą apie tai, kad ne tik pats gali atsikelti parklupęs, bet ir paskleisti apie save truputėlį šviesos.

Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė, Antano Macijausko premijos, skiriamos už tautinės savimonės, valstybinės kalbos ir nacionalinės kultūros puoselėjimą, taip pat daugybės žurnalistinių kūrybos konkursų laureatė V. Morkūnienė yra penkių knygų autorė.

Knyga “Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui” – tai jau penktoji rašytojos ir žurnalistės V. Morkūnienės knyga ir antroji – apie tėvą Stanislovą. Knyga “Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui” – rašyta beveik visus 2018 metus ir yra skirta jo jubiliejiniais metams.

Pirmoji autorės knyga “Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje”, išleista 2006 metais, 2018-aisiais susilaukė jau trečiojo leidimo.

Antroji – esė ir fotografijų knyga “Su savimi ir tavimi” išleista 2010 metais, trečioji knyga “Dangaus eiliniai vieversiai” pristatyta 2013 metų sausį, ketvirtoji – “Obuolėtas. Įsižiūrėjimai iš arti” pasitikta 2015 metų rudenį, kaip ir pridera – surinkus sode obuolius.

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.