Trisdešimtosios mirties metinės Sidabrave
Spalio 16-ąją, t. Pranciškaus Masilionio SJ trisdešimtųjų metinių išvakarėse, minėjimas prasidėjo Sidabrave (Radviliškio r.) adoracija su rožinio malda Švč. Trejybės bažnyčioje. Maldą vedė kun. Mindaugas Pukštys ir Šiluvos seminaristai, šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Sakydamas pamokslą arkivyskupas S. Tamkevičius SJ iškėlė kunigystės pašaukimo ir pareigos didybę. Kun. P. Masilionis nelaukė, kad pas jį eitų žmonės, bet ėjo pats, nebijojo rizikuoti, negailėjo savęs, kreipė žmonių mintis į Dievo meilę, mokėjo uždegti žmones kalbėdamas jiems, kas yra Dievas, pats savo veikla ir žodžiais liudijo Dievą. Taip buvo kuriama gyvoji Bažnyčia.
Po šv. Mišių, aplankius t. Pranciškaus kapą, minėjimas tęsėsi Sidabravo kultūros namuose. Koncerte skalbėjo muzikiniai kūriniai, buvo skaitomi tėvelio poezijos posmai, vyko rekolekcijų, pavadintų „Meilės Magnificat“, mąstymai. Bažnyčioje ir kultūros namuose giedojo du chorai: Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos vaikų ir jaunimo choras (vadovės Rasa Lalienė ir sesuo Bernadeta Mališkaitė) bei Sidabravo jaunimo choras (vadovas mokytojas Eugenijus Janeliūnas).
Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos generalinė vyresnioji Emanuela Linda Ceples akcentavo tėvelio pamaldumą, polinkį į kontempliatyvumą ir radikalumą. Dievą t. Pranciškus suvokė kaip meilės maksimumą, į kurį reikia atsakyti „Magis“ nuostata, t.y. kuo daugiau darbuotis dėl Kristaus.
200 parašų ir prašymas
Su didele pagarba apie kun. Pranciškų Masilionį kalbėjo Palėvenės parapijiečiai. Vienas ryškiausių pasakojimų, kaip 1955 metais, sudegus Palėvenės bažnyčiai, per rudens darganas tėvelis Masilionis, sirgdamas tuberkulioze, tris mėnesius šv. Mišias aukojo šventoriuje, kad bažnyčia nebūtų uždaryta. Kun. P. Masilionis raštuose apie tą laiką rašė: „Mums bažnyčia buvo visas didelis šventorius. Jo stogas – gražusis dangus! Išpažinčių klausydavau sėdėdamas ant kėdės“. Uoliam, atsidavusiam kunigui pavyko ne tik išsaugoti bažnyčią, bet ir ją atstatyti.
Liudininkai pasakoja, kad jis buvo pasiskolinęs pinigų bažnyčios atstatymui, o paskui ją dėkingas grąžino. Palėvenės parapijiečiai, prisimindami, kaip kun. Pranciškui Masilioniui SJ „tarnavimas Dievui ir kunigo pareigų atlikimas buvo svarbiau už visa kita“, atvežė ir įteikė Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui per 200 parašų, prašydami pradėti beatifikacijos bylą.
Tėvas Pranciškus gyvenime ir atsiminimuose
1927 metais kunigystės šventimus Pranciškui Masilioniui (1902–1970) suteikė vysk. K. Paltarokas. Jo kunigiška veikla nuo pat pradžių pasižymėjo atsidavimu, rūpestingumu, nuoširdžia meile Eucharistijai. Kun. J. Antanavičius prisimena, kad kun. Pranciškus iš didelio stropumo ilgai kalbėdavo brevijorių, grįždamas ir kartodamas – gal kur buvo nepakankamai susikaupęs. Eidamas Panevėžio mergaičių amatų ruošos mokyklos kapeliono pareigas rūpinosi vaikų bei jaunimo auklėjimo klausimais, rašė tuometiniam vyskupui K. Paltarokui apie su auklėjimu susijusias problemas bei jų sprendimo būdus. 1929 metais įstojo į jėzuitų ordiną. Apie t. Masilionio veiklą iki 1940 metų nuolat rašydavo to meto religinė periodika. Daugelyje publikacijų pabrėžiama rekolekcijų sėkmė ir dalyvių gausa. Pavyzdžiui, Pušalote per t. Pranciškaus vedamas misijas Šv. Komuniją priėmė 1000 vyrų. Karo metais tėvelis nepaliovė plėtoti savo veiklos. Ypač propagavo pirmųjų mėnesio penktadienių praktiką tarp vaikų. Prasidėjus sovietų okupacijai, darbavosi nepaisydamas sunkumų, 1947 metais įkūrė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Sidabravas buvo paskutinioji tėvelio parapija. Paskirtas čia, anot liudininkų, Bažnyčiai padarytų žaizdų gydyti. Kasmetiniai gausūs tikinčiaisiais minėjimai – geriausias išgydyto ir pasėto dvasingumo įrodymas.
Sidabravo parapijietis, daug prisidedantis prie šiandieninių mokinių dvasingumo ugdymo, Eugenijus Janeliūnas pasakoja: „Tėvas Pranciškus Masilionis padėjo giliau pažinti Dievą, Jo meilę, pats būdamas gyvas neišsenkančios meilės pavyzdys. Nors ir garbaus amžiaus, viduje degė jaunatviškumu. Mus laikydavo sau lygiais, sugebėdavo išklausyti, patarti, padrąsinti tais persekiojimo laikais. Be to, Jo dėka mes daug žinojome apie Bažnyčią, šventųjų gyvenimą, nes Tėvelis turėdavo skaidrių, kitos medžiagos, kurią demonstruodavo sekmadienio popietinių susirinkimų metu. Atmintyje taip pat įstrigo Jo uolus ruošimas Sakramentams, skatinimas praktikuoti Išpažintį bei priimti šventąją Komuniją. Įdomūs užsiėmimai su turiningomis pamokėlėmis bei judriais žaidimais pertraukų metu, sekmadienio popietės. Niekada nepamiršiu, kai po Votyvos Tėvelis mus visus patarnautojus vesdavosi pas save į kleboniją, sodindavosi prie stalo ir kartu su mumis, kaip su didžiausiais svečiais, pusryčiaudavo. Pavalgę, pažaidę klebonijoje, vėl kartu vorele su Tėveliu keliaudavome į Sumos Mišias. Švenčių metu derindavo pamaldų laiką, kad galėtume dalyvauti. Pvz., Šv. Kalėdų Bernelių Mišios vykdavo mums patogiu laiku – prieš pamokas. Ne vienam to meto ateistui buvo siaubinga matyti, kaip po Bernelių Mišių didelis būrys vaikų išeidavo iš Bažnyčios į mokyklą. Visa tai prisimindamas, dėkoju Gerajam Dievui, kad tais sunkiais tikėjimui laikais mums siuntė tokį Vedlį, kuris mums širdutėse įskiepijo meilę Dievui ir Bažnyčiai, padėjo drąsiai išpažinti tikėjimą bei jo puoselėjamas vertybes“.
Sidabravas, Radviliškio rajonas
