Pasak J. Tumo-Vaižganto, „kiekvienam savo ganytosios avijos krašteliui jis yra palikęs šiokį ar tokį paminklėlį: vienam savo buvimo, antram blaivybės įsteigimo; trečiam yra adresavęs ypatingą pamokinantį raštą, kito praeitį įdėjęs į savo surašytąją istoriją“.

Įžūlus kunigas tautosakininkas ir supratingas vyskupas

Tarp  šūsnies atneštų laiškų vyskupo Motiejaus žvilgsnis išsyk pagavo tą, ant kurio voko adresas parašytas lietuviškai. Sulaukus pirmo tokio malonaus netikėtumo, ganytojo veidu tikriausiai nuvilnijo šypsenos bangelės. Nors Žemaitijoje į kaimiečius M. Valančius prabildavo sodria lietuviška kalba, bažnyčiose jo ganytojiški laiškai taip pat skambėdavo lietuviškai, bet oficialiai, net ir kurijoje ar susitikęs su kunigais kalbėdavo ir laiškus rašydavo lenkiškai. O iš Veliuonos kunigas Antanas Juška parašė lietuviškai.

… Paties įžiebtą Blaivybės sąjūdžio deglą siųsdamas visam jam ganyti skirtam katalikų kraštui, vyskupas Valančius pasiekė ir Pušalotą. Kražių gimnazijoje buvęs jo mokinys parapijos klebonas kun. Antanas Juška tada ganytoją priėmė naujoje, neseniai jo pastatytoje klebonijoje, kur akis traukė lentynose surikiuotos knygos ir ant stalo pažerti rankraščiai. Pristatydamas lingvistinės ir tautosakinės savo veiklos derlių, kun. Antanas vyskupui atnešė užbaigtą 7 tūkst. žodžių lenkų-lietuvių žodyną, taip pat jo sudarytą 30 tūkst. žodžių lietuvių-lenkų žodyną su šnekamosios kalbos sakiniais.

Peržiūrėjęs visą A. Juškos surinktos medžiagos rinkinį, vyskupas Motiejus ragino nedelsiant žodynus išleisti, kartodamas: „Dažniausiai rankraščiai, net ir labai vertingi, suvartojami pyragų kepimui pakloti…“ – ir liepė įsidėmėti: „Kol mūsų liaudis bus prisirišusi prie savo kalbos ir jos laikysis su meile, tol liks ištikimi savo tikėjimui, jų sielose nepavyks pasėti piktą sėklą.“

Ir iš tikrųjų, kaip rašė prelatas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, nieks nemokėjo taip natūraliai ir tinkamai prabilti į liaudį kaip vyskupas Motiejus: „Dėlei to jo raštai lietuvių kalbos tyrėjams ir mylėtojams pasiliks visuomet neišsemiamu originalių liaudies tarinių bei išsireiškimų šaltiniu […] Mylėdamas savo kalbą, vysk. Motiejus stengės išlaikyti ją visoje jos tyrybėje ir neapkęsdavo barbarizmų.“ Mat religinės ir populiariosios knygos buvo labai suterštos svetimybėmis; galima sakyti, tik retas žodis arba pasakymas buvo lietuviškas, o šiaip – tik linksniais ir laikais sulietuvinti lenkiški žodžiai ir ištisi sakiniai.

Suprantama, kad istoriografijos ir literatūros dirvonus arti pradėjusį M. Valančių jaudino tokia komplikuota gimtosios kalbos padėtis. Tačiau pats, neturėdamas jokios galimybės ir laiko imtis platesnių leksikografinių darbų, tai daryti skatino savo bendramintį kun. Antaną Jušką.

Sugrįžus į Varnius, metams prabėgus, ganytojas sulaukia kun. Juškos laiško. Pušaloto apylinkėse, rašo, surinko daug padavimų, papročių ir senovinių dainų, o išgirdęs apie Vilkijos garsiąsias „giedorkas“, prašosi ton parapijon perkeliamas, kad ir žemesnėms pareigoms. Atrodytų, negirdėtas dalykas toks kunigo įžūlumas, tačiau vyskupo Motiejaus gilus reikalo supratimas ir jo didžiadvasiškumas 1862 m. kun. Antanui į Vilkiją atkėlė vartus.

Lietuvos žemę jau buvo pradėjęs drebinti „lenkmetis“, nesulaikomai veržėsi ir Vilkijos klebonijos neaplenkęs sukilimas. Nė vienam pas jį užėjusiam kun. Juška neužtrenkė durų. Žinoma, kad ir sukilėlių būrio vadas kun. Antanas Mackevičius su juo susitikdavo. Taigi po sukilimo kun. A. Juška neišvengė arešto, tardymų ir Kauno kalėjimo. Iš nelaisvės po 9 mėnesių 1865 m. jį išvadavo vyskupo M. Valančiaus oficialūs raštai, Vilkijos žmonių peticija bei Charkovo universitete klasikinę filologiją studijavusio vyresniojo brolio Jono Juškos suburtų Rusijos akademikų užtarimas…

Apie ką mintijo vyskupas Motiejus, perskaitęs iš Veliuonos gautą lietuviškai parašytą laišką? 1858 m. rugsėjį grįždamas iš Kauno, kur sulaukė caro pritarimo šalyje skleisti blaivybę, buvo sustojęs Veliuonoje ir bažnyčioje pasakė pirmą parapijiečius uždegantį pamokslą. O paaiškėjus, kad istorinę atmintį saugojančiame krašte tarpsta spalvingos sakytinės ir iš amžių glūdumos plaukiančios dainuojamosios tautosakos lobių lobiai, iš Kauno kalėjimo išvaduotam kun. Juškai parodė – čia tamstos vieta. Ir neapsiriko.

Veliuonoje gyventas laikotarpis kun. Antano gyvenime buvo pats produktyviausias, reikšmingas jam pačiam ir dainingiesiems veliuoniečiams. Čia jis, analizuodamas lietuvių liaudies dainų žanrinę sudėtį, kurdamas jų klasifikavimo sistemą, sudarinėdamas ir spaudai rengdamas pirmąjį stambų tautosakinį veikalą „Svotbinės rėdos veliuoniečių lietuvių“, vyskupo Valančiaus, kaip autoritetingo etnografo, prašė nuomonės ir patarimo. Kas kitas, jeigu ne „Palangos Juzės“ autorius, aprašęs vestuvių „ teatrą“– pintuves, sanderybas, užsakus, dainas, oracijas, šokius – galėtų tarti svarų žodį.

„Kaip viskas pasaulyj persimaino, taip persikeis ilgainiui ir žmonių papročiai, – „Palangos Juzės“ pratarmėje rašė M. Valančius. – Ką aš numanydamas, ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadynės. O tai dėl to, idant ateinančios giminės žinotų, kas liko žemaičiams su lietuviais gale mūsų devynioliktojo amžiaus […]. Nusimanau ne viską tesurašęs, bet turiu viltį atsirasiant mokytą vyrą, kurs, mano paveizdą sekdamas, surinks ir likusius dalykus.“

Ant vyskupo kelių – būsimasis dainius Maironis

„Telšių vyskupo buvimas Varniuose tam tikru požiūriu darėsi artimai panašus amžinam miestui, o vyskupo Valančiaus laikomas neklaidingumas, panašiai kaip Švento Tėvo, apgaubė jį šiame mažyčiame katalikų pasaulyje bendra aklo pasitikėjimo aureole.“ Taip 1867 m. spalio 14-ąją rašte Baltijos generalgubernatoriui E. Baranovui aiškinęs Kauno gubernatorius M. Obolenskis, po metų, įsitikinęs, jog Žemaičių ganytojo autoritetas ir įtaka tik labiau didėja, su nusivylimo gaidele pareiškė: „Nėra jokios vilties tikėtis, kad net tolimoje ateityje galima būtų laukti gyventojų suartėjimo su viešpataujančia Rusijoje nacija arba cerkve.“ Juk religinis liaudies sąmoningumas buvo išugdytas ankstesnės Valančiaus veiklos metais.

Todėl, kaip rašė Vaižgantas: „Sakramentus branginąs svietelis ima pats kaip vanduo plaukti į Kauną, į mylimąjį ir dabar dar labiau idealizuojamąjį dvasiškąjį savo ganytoją patvirtinimo tikėjime gauti. O vyskupas ne tik teikia sakramentą, kurs jau iš savęs galingas yra malonę teikti, bet ir žodžiais tvirtina: išpažinčių klauso ir šiaip jau moko moko, nebežiūrėdamas nei laiko, nei valandų, nei atvykusio būrio didumo, kad netikėtų „barzdočiais“ (maskoliais), nepasidavinėtų jiems tikėjimo dalykuose.“

Kokius barjerus teko įveikti  tolimesnių vietovių sodiečiams, norintiems patekti į Kauno katedroje vyskupo teikiamų Sutvirtinimo sakramentų šventę, Vaižgantui yra pasakojęs prel. Jonas Mačiulis-Maironis. Jo tėvas Aleksandras Mačiulis ir Motiejus Valančius  buvo pažįstami. Jie galėjo susipažinti kuriame nors iš dvarų arba Betygalos klebonijoje. Galėjo ta pažintis būti ir žymiai senesnė, siekianti gal net poeto senelio laikus. M. Valančius Mačiuliams, kaip nuo mažens įsiminė sūnus Jonas, buvo visais atžvilgiais didžios pagarbos verta asmenybė.

Vieną vasaros rytą Pasandravio dvare tarnavęs pasiturintis ūkininkas Aleksandras Mačiulis, pasitaisęs briką su drobine būda, įkėlė savo Jonuką su aukle Onute, dar pasikvietė giminių vaikų ir išvažiavo. Bet jau už Betygalos rusų kareiviai juos sustabdė: pas vyskupą važiuoti buvo draudžiama. Nors Mačiulis ir nesakė, kur išsiruošė, bet vis tiek pas „načalniką“ veda. Laimė, kad spėjo Onutei įduoti peiliuką, kad praardytų būdos galą ir vaikus iškilotų į „ravą“ (griovį). Taip pakluonėmis jie parskuodžia atgal namo.

Sugrįžo parvarytas ir tėvas Aleksandras. Ką dabar bedaryti? Bijoti ir klausyti? „Persižegnok ir važiuok kitais keliais“, – patarė šeimininkė. Senąjį kelionės briką tyčia palikęs viduryje kiemo, Mačiulis su Onute ir Jonuku paprastu briku šuntakiais iškeliauja Kauno link ir laimingai jį pasiekia. Iš Betygalos kasdien užsuka kareiviai patikrinti, ar šeimininkas laikosi duotojo pažado, ar niekur neiškeliavo. Moterys jiems rodo namie tebesantį briką. Kareiviai išjoja sau, o likę namiškiai juokiasi ir džiaugiasi apgavę „maskolį“.

Pasiekęs Kauno katedrą vaikais vedinas Mačiulis kartu su būriu žmonių „įplaukęs“ į vidų slinko arčiau didžiojo altoriaus. Kaip styga išsitiesęs Jonukas eilėje laukė, kada ir jį vyskupas Valančius „padirmavos“ (suteiks Sutvirtinimo sakramentą). Davė jam Stanislovo vardą. Pakėlęs akis sūnus išvydo netoli stovintį laimingą tėvą. Štai kaip Vaižgantas Maironio biografijoje rašo apie šį nutikimą:

„Vyskupas Motiejus, toks geras ir lipšnus, susiveda visus į savo salę. O ten ant lango krūva visokių dovanų: relikvijų, rožančių, škaplierių, saldainių, riestainių, knygelių.

– Na, ėkšenket, vakalė! – šaukia, pats atsisėsdamas į fotelį. Vaikai traukias nuo didelio pono; varu varomi artyn šaukia kaip pablūdę. Žinai, laukinukai sodiečiukai. O Jonelis drąsus. Jam poniški ne naujiena. Tai pašauktas pribėga ir drąsiai užsigula vyskupui ant kelių. Vysk. Motiejui tai patinka. Imasi jį sau ant kelių, savo nosine nušluosto jam noselę ir ima šnekėti.

– Na, kuo tu nori būti? Be nenorėtumei būti kunigu vyskupu?

Jonukas, žinoma, nori būti ir kunigu, ir vyskupu.

– O ko tu dabar nori dovanų?

Jonukas rodo rožančių.

– Regi, būsi pamaldus, – sako vyskupas ir duoda jam prašomąjį, pridėdamas dar visa ko kita.“

Prie krūtinės spausdamas vyskupo dovanotas knygeles Jonas Stanislovas Mačiulis grįžtant namolio vis dairėsi į kelią. Jei pamatytų kareivius atjojant, kaip mokė vyskupas, slėps kur giliausiai, o gal net į pakrūmę išmes, kad neatimtų, kad tėvui „košės neprivirtų“. Vaikinukui vis iš galvos neišėjo vyskupo Motiejaus pasakyti žodžiai, jog prieš „barzdočius“, kurie sumanė katalikų „vierą“ panaikinti, reikia laikytis drąsiai ir kietai, o jam, vyskupui, Dievas įsakė Bažnyčią stiprinti, kad nė pragaro vartai jos nepergalėtų.

Ganytojo prisakymai sutuoktiniams

„Žmonių daugybė, miestelis atrodo ir natūralus, ir dirbtinis, tačiau gražus, – laiške iš Marienbado, kur, pagaliau gavęs leidimą gydytis užsienyje, 1874 m. vasarą buvo išvykęs, sesers Petronėlės sūnui Vladislavui Beresnevičiui rašė Motiejus Valančius. – Kai pasveiksiu, imsiu gydytis nuo seno defekto, tik duok Dieve, kad sektųsi, kadangi atrodo, jog su kuo atvažiavau, su tuo ir grįšiu.“

Rudenį sugrįžęs turėjo keletą mėnesių saugotis nuo visko, kas jo sveikatai galėtų pakenkti. Tačiau, pasak Kunigų seminarijos profesoriaus kan. Antano Baranausko: „Nepakentė, kad sodiečiai, miniomis su vaikais iš tolimų parapijų atvykstą dirmavotųsi, grįžtų veltui sugaišę. Tad nutolo nuo gydytojo įsakyto reguliamino ir vėl per kiauras dienas būdavo ant rudens vėjo, nušalo; bet ir tada neklausė nei namiškių, nei gydytojų, nesilaikė ir taip leido įsigalėti ligai.“

Negalios apimtas, bet sulaukęs 1875-ųjų, artėjant savo vyskupavimo sukaktuvėms, kunigams išleistame cirkuliare rašė: „Pagal priimtą paprotį pasiryžau švęsti 25 metų sukaktuves vyskupavimo išreikšti padėkai Dievui už suteiktas malones ir pasiprašyti Jo pagalbos, kad naštą, ant mano pečių tą, iki amžiaus galo galėčiau nešti didesnei Dievo garbei ir naudai šventos mūsų Motinos Bažnyčios. Kad mirties valandai atėjus galėčiau pasakyti su šv. Povilu: kovojau gerą kovą, bėgimą užbaigiau, tikėjimą išlaikiau. Kaip jums, mieliausieji kunigai, broliai ir sąkareiviai, padedant per 25 metus Viešpaties vynyne darbavaus, taip ir dabar prašau jūsų, kad tą dieną, 24 vasario, karštai melstumėte Dievo, dėkodami Dievui už suteiktas malones, ir prašytumėte naujos pagalbos, man labai reikalingos, ir žmones paragintumėte melstis.“

Tačiau ir Amžinybės akivaizdoje vyskupas Valančius nenustojo rūpintis sau pavestų žmonių dvasios reikalais. „Mylimos avelės mano, žinokit jogei pasenau: ateina laikas, kuriame turiu jus pamesti o persikelti į vietą, kokią paskirs dėl manęs Viešpats, – rašė atsišaukime į visus savo vyskupijos katalikus. – Norėčiau po smerčio dar būti jums naudingu ir būsiu, jei, skaitydami tą raštą, užlaikysit perspėjimus tame padėtus… Ir antrame amžiuj melsiuos už jus kaipo už vaikus savo taip, kaip meldžiaus gyvas būdamas. Melsiu taipogi Viešpaties, idant užlaikytų cielybėj vierą katalikų. Su Dievu, avelės mano, jau nebsulauksit manęs atvažiuojant prie jūsų, nebebarstysit žolelių po kojų mano. Pasiregėsime dienoj paskutinio sūdo. Tuo tarpu griešną dūšią mano pavedu karštoms maldoms jūsų.“

Savo testamente, kreipdamasis į valstiečius, plačiai aiškina, kiek gero padaro blaivybės prisilaikymas. Ragina moterystėje esančius taikoje tarp savęs gyventi: „Todėl kiekvienas gaspadoriau atmink: jogei moteris yra tai kūnas tavo, nes Raštas Šventas sako: „Ir bus du kūne viename“. Yra artimiausia prietelka: nemušk jos, nepadaryk karčiomis dienų jos, ydas jos pakelk, nes ir tu nemaž jų turi. Matydamas supykusią, užtylėk, būk anai ištikimu, skaityk ją už sau lygią ir nieko nepradėk dirbti su ja pirma nepašnekėjęs.“

O moterims prisako: „Atmink, jogei vyras yra tau artimiausias žmogus visoj pasaulėj. Ką tau pamačys, kad ir visi žmonės tave mylėtų, jei namuose neturėsi atilsio? Jei vyras krims tave diena iš dienos? Todėl suėję į porą taip elkitės, idant niekuomet nesusibartumėt, idant vienas antram tikrai širdies neužduotumėt, – nes toks yra prigimimas žmogaus, jogei, jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlįs už kailio, įkyrės, to jau niekuomet nebgal širdingai mylėti.“

Ganytojas linki krikščioniškai auklėti vaikus, nurodo, kiek daug žmonių žūsta dėl plėšimų, sakosi važinėdamas po vyskupiją aplankęs visus kalėjimus ir su širdies skausmu atradęs Šiauliuose, Telšiuose, Raseiniuose, Ukmergėje, Panevėžyje, Ežerėnuose ir Kaune daugybę uždarytų už vagystes ir žmogžudystes…

Kitame dvarininkams skirtame testamentiniame laiške išreiškęs jiems padėką už tai, kad visados jį priimdavę su pagarba ir meile, ragina juos branginti savo tėvų paliktą tikėjimą: „Žinokite, mano mieliausi vaikai, kad žmogaus dūšia nė jokiame kitame tikėjime negali būti išganyta kaip tik katalikiškame. Todėl jeigu dėl tikėjimo reikėtų Jums prarasti turtus, liuosybę ir gyvybę, negailėkitės to viso, bet būkite katalikais iki smerčio. […] Patys žinote, mieliausi mano vaikai, kad šiandieną Europoje tikėjimas yra nusilpnėjęs; daugybę žmonių protų sukraipė ateizmas, arba bedievystė. Nesipiktinkite ir neklausykite tų išmislų; yra tai lyg laikinė mada, kuri neužilgam persimainys į kitą, ant paveikslo apdarų arba drabužių, mados. […]

Turtingesni savo namuose užlaikote guvernorius ir guvernantkas, idant išsimokintų Jūsų vaikai kalbėti svetimomis kalbomis; nepeikiu to papročio, bet tiktai negerai regiu tame, kad priimate nekatalikiškas guvernantkas, kurios rūpinas tik apie paviršutinį Jūsų vaikų apšvietimą, žinia, atmesdamos į šalį tikėjimo dalykus, kurie visados į jaunus vaikų protus turi būti įčiepyti….“

Tris paras, iki 1875 m. gegužės 17 dienos paskutinio atodūsio, prie silpstančio vyskupo Motiejaus Valančiaus meldėsi Žemaičių kunigų seminarijos inspektorius prof. kan. Antanas Baranauskas. Kauno katedroje, 1875 m. gegužės 20 d. padedant karstą ant katafalko, sakytame pamoksle jis pažymėjo:

„ …Dievo Apvaizda, rengdama į šitą milžinišką darbą  a. a. vyskupą Motiejų III, apdovanojo jį gamtos ir malonės dovanomis: rinktine sveikata, būdo tvirtumu, proto gabumais, praktinga išmintimi, plačiu mokslu, rinktiniais širdies savumais, gerumu, stoka puikybės, gailestingumu, giliu pamaldumu, uolumu Dievą garbinti ir dūšias išganyti… Jis buvo Dievo duotasis vyras, apdovanotas aukštesne ir parinkta pasiuntinybe, – iš tos eilės apaštališkos dvasios pilnų vyrų, per kuriuos Viešpats Dievas ant ištisų provincijų išlieja savo palaimą.

Per a. a. vyskupą Motiejų III Viešpats Dievas iš savo vynyno išravėjo pagedimo usnis, pažadino tikėjimo ir dievobaimingumo dvasią ir apstatė ją gerų papratimų mūru ir krikščioniškų dorybių bokštais. Todėl atsiuntimas Jo šiuose apverktinuose laikuose tikybos nupuolimo, dievotumo atšalimo, pagedusių papročių viešpatavimo, bedievystės plitimo yra viena visų didžiausių ir nepaprastų Dievo geradarybių, suteiktų tikintiesiems tos mūsų vyskupijos žmonėms…“