Prieš 170 metų Motiejus Valančius parašė istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“, kuriame pristato ir ryškiausius katalikybei Žemaitijoje įsitvirtinti padėjusius vyskupus.
Merkelis Giedraitis
„Kunigaikštis Merkelis Giedraitis, Žemaitijos Vyskupas iš seniausios ir aukščiausios kunigaikščių Giedraičių giminės paeinąs, apturėjęs Žemaičių Vyskupiją, per 33 metus ją valdė. Nors buvo tai vyras sviete ir Bažnyčioje tikrai garbingas ir visur didžiu vadintas, tačiau pats save už nieką laikė; nuo savo tarno nei mažiausio patarnavimo nepriimdamas, pats sau dažnai pasiklodavo lovą, pats, nakties laike ant maldos atsikėlęs, žvakę užsižibindavo…“, – rašė M. Valančius.
Kėdainiuose, Nemakščiuose, Tveruose, Žarėnuose, Žvingėnuose bažnyčios buvo tuščios, be katalikų kunigų, kitos parapijos kalvinų užvaldytos. Vyskupijos 38-iose parapijose buvo vos 18 kunigų, iš kurių tik septyni kalbėjo lietuviškai, todėl buvo daugybė žemaičių, nepažįstančių tikėjimo tiesų, nemokančių nė „Tėve mūsų“. Vysk. Giedraitis, pasak M. Valančiaus: „Vildamos vienok Dievui padėsiant, pradėjo kaip galįs steigti reikalą dūšių išganymo… Pamatęs artojus ne visai tegebant eiti prie kunigų dėl išpažinimo nusidėjimų, išsimanė kiekvienam sau išpažinusiam griekus ką-ne-ką dalyti. Tokiu būdu pas save minias patraukė. Žmones, sugrįžtančius į katalikų tikėjimą, priimdinėjo ir dirmavojo, o stabmeldžius, į Kristų įtikėjusius, krikštijo ir mokė.“
Norėdamas kiek nors sušvelninti vyskupijos padėtį, kol tebetrūko savų kunigų ir kai misijas atlikęs išvyko t. M. Sedkovskis, vysk. Giedraitis prašė Romoje esančio jėzuitų generolo atsiųsti kitų talkininkų. Antrą kartą vizituojant vyskupiją, ganytoją lydėjo jėzuitai Emanuelis Vega ir Jeronimas Kniška, sakydami lietuviškus pamokslus ir mokydami liaudį tikėjimo tiesų. Kiek vėliau iš Rygos, kur vysk. Giedraičio dėka 1583 m. buvo įsikūrę Vilniaus jėzuitai, ispanas A. Arijus, vokietis P. Krimeris Žemaičiuose sakė lietuviškus pamokslus ir klausė išpažinčių. Tais metais į Jėzuitų ordiną buvo priimti du nauji lietuviai kandidatai: Povilas Pikelis ir žemaitis Motiejus Galminas, kuris, pažymėta „Žemaičių vyskupystėje“, pajūrio krašte su Merkeliu Daugėla „vaikščiodamu nuo sodos lig sodos, nuo butos lig butos, mokė artojus tos šalies tikėjimo švento. Dar paskiau vyskupas apent keletą kunigų ten išleido, katrie prisuokė, arba privertė artojus užgesyti ugnį, lig šiolei ant garbės dievų kūrinamą, ir krikštytis į katalikų tikėjimą.“
Pirmoji vyskupo M. Giedraičio mintis buvo čia, tėvams jėzuitams vadovaujant, įsteigti vyskupijos kunigų seminariją, tačiau ir jiems nepakako tiek rankų, kiek buvo pastoracinio darbo. Todėl Alsėdžiuose vyskupas pats „sumezgė“ seminarijos užuomazgą, pasikvietęs gabesnius Žemaičių jaunuolius pats juos išlaikydamas, mokė ir siuntė į Vilniaus kunigų seminariją.
„Tavo rūpesčiu, galingiausiasis Vyskupe, yra pasiekta, kad jau nestokojame lietuvių kalba mokančių kunigų ir pamokslininkų. Tavo uolumu beveik nusmukusi šiose žemėse krikščionybė atgavo ankstesnį tvirtumą ir spindesį. Argi Tavo pastangų ir budrumo dėka tikro tikėjimo priešininkai iš dalies neatsižadėjo savo neapgalvoto įžūlumo, o iš dalies argi nesutramdė jo tarp savo sienų? Ir pagaliau negali būti suregzta ar sumanyta tokia blogybė ar nedorybė, kurios tu nemėgintum atitolinti ar panaikinti“, – prakalboje dėkodamas vysk. M. Giedraičiui rašė kan. Mikalojus Daukša, kuris, „1599 m. žemaitiškai išguldė lenkiškus sakymus kunigo Vujeko, tokia eile pristeigė kunigams gražius pamokslus, kokių tuokart patys parašyt nemokėjo.“
Pirmą kartą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vysk. Giedraičio dėka iš Varnių skambėjo ir istoriko Motiejaus Strijkovskio žodis, pasakojantis Lietuvos istoriją. „Regis,1575 metuose vyskupas pakėlė į Varnių kanauninkus didį raštininką Motiejų Ostavicijų Strijkauskį, katras Varniuose rašė istoriją senos lietuvių ir žemaičių gadynės“, – užfiksuota „Žemaičių vyskupystėje“. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, stodamas į kovą už katalikybės restauravimą, didikų atėjūnų nusavintas bažnyčias, apsisprendė vieną kunigą parengti visoms teismų byloms vesti. Netrukus po įšventinimo paskirtas Žemaičių kanauninku Jonas Smolkus-Kazakevičius tapo artimiausiu vyskupo bendradarbiu, jo „ekonomu ir namiškiu“, kuriam buvo „gerai žinomos ir įžvelgiamos vyskupo mintys“. Mirus vysk. Giedraičiui, vyskupiją laikinai perėmė valdyti kan. Jonas Smolkus-Kazakevičius, parodęs daug drąsos, pradėdamas Kelmės bylą ir ruošdamasis bylai dėl Šiluvos. Apie 1625 m. Šiluvoje jis pastatė pirmąją medinę bažnyčią, o1641 m. savo lėšomis – kitą medinę, daug didesnę ir puošnesnę, taip pat pavyko atgauti dar tris bažnyčias. Organizuotą maldininkų keliavimą į Šiluvos atlaidus ir maldininkų procesijas skatino vyskupai Merkelis Giedraitis bei Merkelis Geišas. Kad procesijos vienu metu per daug nesusigrūstų, vysk. Antanas Tiškevičius 1752 m. nustatė parapijoms atskiras dienas ir keliavimo tvarką. M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“, negailėdamas pagavesnių žodžių, rašė: „Į miestelį įeinant, jaunikaičiai paparčius virpino, būgnais mušė, patriūbočius pūtė ir iš šaudyklių šaudė, o seniai su motriškosiomis atsispirdami giedojo ir šaukė, nes juo katra parakvija su didesniu tranksmu į miestelį įėjo, tuo didesnė buvo garbė.“
Jurgis Tiškevičius
„Jo mylysta Jurgis Tiškevyčia, vyras garsingas, turtingas ir dievobaimingas“, – taip M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ pristato vyskupą Jurgį III Tiškevičių, vieną ryškiausių asmenybių Žemaičių vyskupų galerijoje. „Pastebėjęs, kad kai kuriose vyskupijos dalyse yra dar labai reta bažnyčių, skatino didikus statyti ten naujas.“ Jo paveiktas Mikalojus Sapiega 1634 m. pastatė bažnyčią Kartenoje. Ne be vysk. Tiškevičiaus rūpesčio ir paskatinimo buvo pastatytos Surviliškio, Kulių, Laukžemio, Pušaloto bažnyčios, Pikelių, Sudargo ir Židikių koplyčios. „Jeronimas Volavyčia, storasta, pastrūnijo bažnyčią Nemakščiuose, kurią per karalių Vladislovą turtais apdovanotą, vyskupas prakavija apveizėjo.“ Taip pat geriau beneficijomis aprūpintos Skirsnemunės ir Viekšnių parapinės bažnyčios. M. Valančius pateikia tokį pavyzdį: „Vyskupas, atvažiavęs į Tauragę, rado bažnyčią apleistą ir mažne į kūtę apverstą. Sužinojęs, kad liuteronai šventomis dienomis katalikus vaiko, tuojau uždraudė protestantams taip elgtis ir atsiuntė į Tauragę kunigą, kurs papuošęs bažnyčią, pradėjo dvasiškiems reikalams katalikų užganą daryti.“
„Besivažiodamas vyskupas pasergėjo vyskupystėj nekuriuos dalykus taisytinus ir nepriderančius papročius išnokintus…“ Todėl 1636 m. šaukdamas Žemaičių vyskupijos susirinkimą, sinodą, išleido „versolą“, kad kovo 25 d. kunigai į Varnius atvažiuotų. Sinodas prasidėjo iškilmingomis Mišiomis, lotyniška vyskupo prakalba: „Tiškevyčia, melsdamas pagalbos nuo dvasios švenčiausios, įdavė susirinkimui lig laiku surašytus dalykus, kad, kiekvienas perkratęs, ar priimtų, ar atmestų.“
1638 m. vasarą vyskupas Jurgis Tiškevičius, kaip Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys, lankėsi Romoje pas popiežių Urboną VIII. Šv. Tėvas ne tik pagyrė vyskupo norą sušaukti antrą susirinkimą, bet ir suteikė būtinus atlaidus visiems, kurie, susirinkimui vykstant, Varniuose išpažins savo nusidėjimus.
„Vyskupas Jurgis Tiškevyčia, žinodamas, jog per minėjimą kančios Viešpaties Jėzaus širdys žmonių veikiai gali užsidegti meile Dievo, išsimanė Garduose įsteigti Kalvariją.“ „Žemaičiuose jezavitams su bernardinais jau esant, nebuvo dar dominikonų, – M. Valančiaus rašyta „Žemaičių vyskupystėje“. – Jurgis Tiškevyčia, vyskupas, norėdamas, kad ir tų tarnų Dievo netrūktų, pasikvietė juos į Gardus. Gardai buvo ta soda, vyskupams prideranti, katroj ant aukšo kalno senovėj kada kas pastatė bažnytėlę šv. Jono Krikštytojo… Tą pačią bažnyčią su visu jos turtu, kanauninkams neprieštaraujant, pavedė domininkonams…“ Nuolatinei Kalvarijos priežiūrai ir Kryžiaus kelio pamaldumo stiprinimui įkurtas aktyviai pamokslaujantis ir sielovadai pasišventęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gerai žinomas Dominikonų ordinas.
„Lygia dalia Jurgis Tiškevyčia, skaitydamas zokaninkus už reikalingus, įsteigė dominikonams klioštorių Raseiniuose“, – pažymėjo M. Valančius apie čia 1642 m. įkurdintus dominikonus, kuriems Žemaičių vyskupas buvo iškėlęs sąlygą pamokslus sakyti vietos, lietuvių, kalba.
Jonas Dominykas Lopacinkis
Tarp XVIII a. Žemaičių vyskupų, siekusių išlaikyti gyvą žmonių tikėjimą, dėjusių pastangas Šiluvą paversti pirmaeile šventove, didelės pagarbos vertas vysk. Antano Dominyko Tiškevičiaus įpėdinis ir jo užmojų įgyvendintojas vysk. Jonas Dominykas Lopacinskis. „Pašvęstas į vyskupus, parbraukė į Varnius. Žemaičių kunigai tuojau subruzdo sveikinti savo naują piemenį, jezavitai su dominikonais įbruko jam knygeles, įdėm tai dienai parašytas, o vyskupas iš savo pusės pakėlė įmaningas įvedlybas“, – „Žemaičių vyskupystėje“ rašė M. Valančius, vardydamas pirmuosius ganytojo darbus. Atradęs „klierikus Varniuose it lauže begyvenančius“, 1762 m. rugpjūčio mėn. buvusios katedros vietoje paskyrė naują sklypą kunigų seminarijai, jos išlaikymui vyskupas paskyrė 40000 auksinių.
„Metuose 1765 vyskupas Lopacinskis visiems kunigams įsakė, kad nedėlios dienomis ne sakymus teigtų, bet sakytų pamokslus, žmonėms spėriai suprantamus. Liepė visiems kunigams važioti į Varnius dėl parodymo savo apšvietimo. Ką reikiant mokantiems veikiai leido grįžti namon ir dalyti žmonėms visus sakramentus, o nemokančius tol trukino Varniuose, kol priderančiai daiktų tikėjimo nepramoko.“ Baltakiuose, Luokėj, Vainute, Viržuvėnuose ir Pagramanty pastatė medines bažnyčias. Varnių katedroje paklojo akmenines grindis, papuošė Šiluvos bažnyčią. M. Valančius pažymėjo: „Pastrūnijo katedros giedotojams didelius mūro namus, kuriuose lig mūsų gadynės ne vien giedotojai, bet ir konsistorius patelpa. Savo pinigais įsteigęs mūro seminariją, davė klierikams naujus įstatymus, dalį turto Vaiguvos bažnyčios pavedė seminarijai, užrašė dar tai apsčius pinigus ir visas savo knygas.“
1778 m. vasarį Šiluvos infulatas kan. T. J. Bulota Varnių katedroje sakė pamokslą, atsisveikindamas su grafu, Žemaičių ganytoju Jonu Dominyku Lopacinskiu, kuris, pasak M. Valančiaus, „buvo tai vyskupas žmoniškas, mokytas, išmintingas, tolimas nuo didžiavimos ir gan dosnus. Žemaičiai, veizėdami ant įsteigtų per jį trobesių, ilgai dar minavos jo vardą.“
Juozapas Arnulfas Giedraitis
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos pasikeitė Katalikų Bažnyčios statusas, nes imperijos valstybine religija buvo stačiatikybė. 1801 m. caro įsaku sudarius atskiras Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, norėta turėti dvi vyskupijas, kurių ribos atitiktų gubernijų ribas. Tai, kad pavyko išsaugoti atskirą Žemaičių vyskupiją, įsirėžusią Lietuvos Vilniaus gubernijos ribose, yra didelis vyskupo J. A. Giedraičio nuopelnas.
Tarp tų Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo atliktų darbų, kuriais džiaugėsi M. Valančius, reikėtų paminėti konsistorijos perkėlimą iš Alsėdžių į Varnius, prie parapijų ir bažnyčių įsteigtas „mokslinčylės sodo vaikams“. „Liepė klebonams dailiai vesti knygas pakrikštytųjų, moteris vedusiųjų ir mirusiųjų. Klebonus, nenorinčius tame dalyke kaip vien reikiant klausyti, privertė, kad užmokėtų po 15 rublių sidabru į špitoles rokitų. Ciesoriui Aleksandrui I liepiant, patalpino konsistorijoj gerus rašytojus.“
Dionizas Poška, 1812-aisiais įkūręs pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų „Baublį“, Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui padovanojo vieną ąžuolo rievę. To ąžuolo, kurio rieves, norėdami nustatyti „Baublio“ amžių, jie abu ne kartą skaičiavo. Į Alsėdžius, vyskupų rezidenciją, atvykusio bičiulio dovana ganytojui, be jokios abejonės, buvo kaip tautos dvasinio atsparumo simbolis, kaip dėkingumo išraiška už vyskupo Juozapo Arnulfo pastangas XIX a. pradžioje kuriant, auginant ir puoselėjant žemaičių tautinį ir kultūrinį sąjūdį. Vyskupas J. A. Giedraitis, domėdamasis lietuvių kalbos dalykais, literatūra, poezijos iš italų kalbos vertimais, savo aukšta hierarchine padėtimi ir autoritetu sąjūdžiui suteikė didelio moralinio svorio. Ir ne tik. Žemaičių bajorams imponavo kunigaikščio vyskupo laikysena, pagarba ir kolegialumas bendraminčių atžvilgiu. 1816 m. Vilniuje buvo išleistas Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą.
„1830 m. maištams prasidėjus, žmonės nenorėjo eiti į kariuomenę, – pasakodamas apie 1861 m. sukilimą rašė M. Valančius. – Tai regėdami, dvasininkai vyskupui kunigaikščiui Juozapui Giedraičiui įkalbėjo, kad įsakytų kunigams sukilimą skelbti iš sakyklos. Vyskupo sekretoriai sutiko, pakišo vyskupui raštus ir išsiuntinėjo po vyskupiją. (Tą įsakymą pats skaičiau in libro processum Ecclesias Varnensis). Kunigija ėmė skelbti iš sakyklų sukilimą, ir jis taip padidėjo, pasiekė net 200 tūkst. žmonių, sukilėlių. Maskolių kareiviams pradėjus imti viršų, ciesorius Mikalojus I, norėdamas nuraminti šalį, savo manifestu įsakė – kas nusileis rusų vyriausybei ir padės ginklus, tam bus dovanota.“
Apžvelgdamas paskutiniuosius vyskupo J. A. Giedraičio gyvenimo metus, M. Valančius rašė: „Kiekvienas pažįstamas ar nepažįstamas vyskupui, kiekvienas kunigas, nelaukdamas pakvietimo, valgio laikui atėjus, galėjo sėsti už stalo, valgyti, o pasisotinus niekam galvos nelinkterėti. Tai matydamas ištikimas tarnas vyskupo jam vieną sykį tarė: „Šviesus kunigaikšti, per daug žmonių nereikalingų Alsėdžiuose peni.“ Atsakė jam vyskupas: „Teisybė, jog anie man nereikalingi, bet aš jiems reikalingas.“ Tarnas nebdrįso daugiau ant svečių besiskųsti.“ Už kilnius darbus caras Nikolajus I vyskupą apdovanojo Šv. Onos pirmo laipsnio kryžiaus ordinu.
