Sukako 60 m., kai 1958 m. sausio 3 d. Vilniuje Amžinybėm iškeliavo vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875), priklausęs tai iškilių Lietuvos dvasininkų kartai, kuri subrendo XX a. pradžioje, o Bažnyčios gyvenime aktyviausiai pasireiškė nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Bažnyčios socialinio mokymo propagavimas ir Katalikų akcijos organizavimas buvo vysk. K. Palatroko veiklos prioritetai. 

„Bet aš atėjau ne į vaišes, o į derybas…“

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo, pasak vysk. K. Paltaroko, gyvas politikos gyvenimas: „Niekad nebuvau partijos žmogus. Reikėjo kurti valstybę; stigo žmonių. Nelįsdamas aikštėn, krikščionims demokratams pasižadėjau padėti kuo galėsiąs. Tvarkiau Centro komiteto kasą, redagavau leidžiamas knygutes, švelninau jų turinį, atspausdinau dvi savo brošiūras: „Vargo žmonių globėja“ bei „Ar socializmas įvykdomas?“ Rengiau ir taisiau kai kurias prakalbas.“

Įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, Panevėžio vyskupo ingresas turėjo įvykti 1926 m. gegužės 30 d. Atsiminimuose rašoma: „Įvažiavus į vyskupijos ribas prasidėjo „kryžiaus keliai“ – susitikimai, sveikinimai, džiaugsmo ir baimės ašaros, kad hosanna nevirstų crucifigaturs…“ Tačiau, lyginant su kitais iš aukščiau užgriuvusiais sunkumais, visa tai buvo tik krintantys žiedlapiai. Vyskupijos oficialius raštus liaudininkų valdžia grąžino per buvusią Žemaičių vyskupijos kanceliariją, parašiusi nežinanti tokios kurijos, neleido į mokyklas skiriamų kapelionų, nepriėmė kurijų patvirtintų mertrikų, bandė įvest civilinę metrikaciją, sulaikė kunigams atlyginimą už 1926 m. antrąjį pusmetį. „Liaudininkai, ypač komunistiniai gaivalai, triukšmauja visame krašte. Ką daryti? – rašo vysk. Paltarokas. – Sušaukiame žymesnius katalikus senojoje klebonijoje pasitarti. Išrenkame Katalikų veikimo centro (KVC) valdybą su pirmininku Pranu Tamošausku. Tai buvęs prezidentų Smetonos, Stulginskio ir Griniaus adjutantas, liaudininkų atstatytas ne tik iš prezidentūros, bet ir nuo IV pėstininkų pulko vado pareigų, neskiriant pensijos.“

 Istorija verčia kitą puslapį. 1929 m. vasario 13 d. šaukiamas vyskupų pasitarimas pas prezidentą A. Smetoną. Svarbiausias klausimas – KVC „politika“, kai kurių kunigų politikiavimas. Ministras pirmininkas A. Voldemaras „iškiša“ 42 kunigų bylas; šiems gresiąs kalėjimas; valdžia to nenorinti daryti; vyskupai turėtų pedagogiškai juos nubausti… Atsakoma: „Duokite mums peržiūrėti bylas, jei bus kalti, bausime.“ – „Ne, bylos jau baigtos, kaltė nustatyta.“ – „Kas ją nustatė?“ – „Policija.“ – „Duokite teisman.“ Prof. Voldemaras pasiima kanonus, skaito ir aiškina KVC „griekus“. „Netekęs kantrybės klausyti nesąmonių, – rašė K. Paltarokas, – sakau: „Mes kitu atveju buvome susitarę, kad Tamstos aiškinsite įstatymus, o mes kanonus. Katalikų akcijos ta forma, kaip ji dabar skelbiama, yra vėlesnė už kanonus, todėl juose apie KVC nieko nerasite. Ponas ministeris pirmininkas vėl nori pasikeisti rolėmis.“

Kai 1930, Vytauto Didžiojo metais, rugpjūčio 30 d. švietimo ministras K. Šakenis išleido nesuderintą su įstatymais aplinkraštį Nr.244, naikinantį mokyklose ateitininkų organizaciją, suvalstybino skautus, vysk. K. Paltarokas savo vyskupijos dvasininkams išleido įsaką: „Nelaikyti moksleivių ateitininkų organizacijos panaikinta už mokyklos sienų.“ Atsiminimuose rašoma: „Man įnešus tą klausimą vyskupų konferencijai, vyskupas J. Staugaitis (Vasario 16-osios akto signataras) prisispyręs klausė, ko aš norįs. Buvo nutarta: „Vyskupai laiko ateitininkų moksleivių organizaciją, veikiančią vyskupo žinioje, kaip Katalikų akcijos narį“. Dabar paaiškinau, ko norėjau: „Lig šiol mano vieno buvo noras – dabar padarytas visų vyskupų noras.“ Vyskupams parašius ganytojišką laišką, ministras pirmininkas J. Tūbelis ramino, prašė nedaryti griežtų žygių, pažadėjo pas prezidentą sukviesti pasitarimą. Paskirtą dieną atėjo arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas ir Panevėžio vyskupas K. Paltarokas, pareiškęs tvirtą poziciją: „Ateitininkai vis tiek veiks; neleisite mokyklose, veiks bažnyčiose kaip bažnytinė organizacija, KVC narys… Ką darys policija, kai jie išeis iš bažnyčios ir organizuotai su vėliava eis, pav., į kapines Tautos šventėse pagerbti mirusių karių?“ – „Žinoma, gana kam reikia pakuždėti ant ausies ir būtų viskas gerai“, – sakė p. Smetona. „Pakuždėkite ant ausies, kam reikia, ir viskas bus gerai“, – nusijuokė vysk. Paltarokas. Prezidentas ėmė karščiuotis: „Ateinate pas prezidentą, keliate reikalavimus ir tuojau vykdyk; jei ne karas, tai nemandagu.“ Vysk. K. Paltarokas taip atsakė: „Man prezidentas, kaipo nepriklausomybės simbolis, yra šventas daiktas. Aš nenoriu būti nemandagus; aš moku sudrausti net kitus, kurie apie prezidentą be pagarbos kartais atsiliepia; bet aš atėjau ne į vaišes, o į derybas; nieko tad ypatingo nebūtų, jei statyčiau reikalavimus.“ – „Man taip pasirodė“, – baigė incidentą prezidentas. 1930 m. spalio 2 d. vyskupų ganytojiškame laiške ateitininkų draudimo ir kitokių varžymu klausimu buvo pažymėta: „Yra tai Bažnyčios teisių varžymas; yra tai laužymas iškilmingos sutarties, Apaštalų Sosto su mūsų Vyriausybe padarytos. Mes, katalikai, prieš tokius darbus turime kelti balsą.“

„Pro tikybą varžančius paragrafus praėję neužkliuvo“

Seimo nariai, nagrinėdami 1938 m. naujos Konstitucijos projektą, pro tikybą varžančius paragrafus, pasak vysk. K. Paltaroko, praėję neužkliuvo. Bet smarkiai susiginčyta dėl valdžios funkcijų, ypač dėl prezidento „iki gyvos galvos“. A. Merkys ir V. Mironas išėjo iš posėdžio. Vyriausybės atstovams pagrasinus išvaikyti Seimą, buvo atsakyta: „Mes kariuomenėje turime savo vaikų.“ Sausio 21 d. pas Panevėžio vyskupą K. Paltaroką atvykęs kun. M. Karosas atvežė visų Šeduvos dekanato kunigų pasirašytą rezoliuciją: „Matydami sunkėjančią Bažnyčios ir vyriausybės padėtį Lietuvoje, pareiškią, kad mano nurodymus jie pasiryžę vykdyti, nors dėl to jiems tektų nukentėti moraliai ir materialiai, kad kovoje už Bažnyčios reikalus jie laukia direktyvų… Džiugu, kad tai pareiškė dekanatas, kurio dekanas pasižymi santūrumu, atsargumu, diplomatija.“ 

Sausio 31 d. K. Paltarokas, vykdamas į Dotnuvoje vyksiančią vyskupų konferenciją, vagone susitiko prof. kan. F. Kemėšį, kuris, pokalbiui apie aktualijas įsisukus, atsiduso: „Dabar tik iš Konstitucijos projekto pasirodė, koks yra prezidentas.“ „Matai, profesoriau, – jam atitarė vysk. Kazimieras, – statei, statei tiltus tarp katalikų ir tautininkų, valdžios liberalizmas sunaikino juos, kaip ledai sutriuškino geležinį tiltą tarp Amerikos ir Kanados ties Niagaros kriokliu.“ Dotnuvoje vykusioje konferencijoje sužinota, jog Seimo posėdyje buvo nutarta Konstitucijos projektą perduoti komisijai, į kurią nepateko nė vienas kunigas, nors visi trys buvo pasiūlyti kandidatais ir slapta balsuota. Metropolitas arkivyskupas J. Skvireckas pranešė, jog yra sudaryta komisija, kuri parengsianti kontrprojektą Konstitucijos straipsniams, liečiantiems tikinčiųjų reikalus. Buvo nutarta parašyti ganytojišką laišką, visiems vyskupams pasirašyti ir kartu su Konstitucijos pakeitimo kontrprojektu nusiųsti prezidentui A. Smetonai, Seimo pirmininkui K. Šakeniui, ministro pirmininko pavaduotojui J. Stanišauskui, kitiems įteikti nepasirašytus, kad visi žinotų vyskupų pageidavimus. Vyskupai K. Paltarokas ir vysk. M. Reinys, pas dr. kun. Ūsorį susirinkus kitiems komisijos nariams, pakeitė keliolika paragrafų, kurie liečia Bažnyčios, mokyklos, šeimos, metrikacijos, kunigų, vienuolynų, kongregacijų, brolijų organizacijų reikalus…

Konstitucijos priėmimo proga prezidentas A. Smetona surengė didelį pokylį, kuriame, anot Paltaroko, nė vienas vyskupas nesiteikė dalyvauti. 1938 m. balandžio 9 d. nuncijus arkiv. A. Arata visiems vyskupams išsiuntinėjo laišką, cituodamas kard. E. Pačeli (Pijus XII) Nr. 1162 raštą, kad išžiūrėjus naują Lietuvos Konstituciją, radęs daug nuostatų, kurios nežiūri konkordato ir siaurina Katalikų akcijos laisvę. Šv. Tėvas Pijus XI laikąs reikalingu daiktu, kad Lietuvos vyskupai ganytojišku raštu ar kitu atitinkamu dokumentu nurodytų apgailėtinus suvaržymus, išvardydami tuos Konstitucijos straipsnius, kurie gresia katalikų mokslo „čielybei“ ir įžeidžia lietuvių tautos tikybinius jausmus.

Kun. A. Lipniūnas: „Tėviškai mokate suprasti, paguosti ir sustiprinti ateičiai“

1938 m. Budapešte vyko tarptautinis XXXIV Eucharistinis kongresas. Grįždami vysk. K. Paltarokas ir vysk. A. Karosas Romoje dalyvavo lietuviams maldininkams skirtoje Pijaus XI audiencijoje. „Man įėjus į kabinetą, popiežius stipriu balsu tarė: „Laudetur Jezus Kristus.“ Pasisveikinus prasidėjo kalba. „Kas girdėt apie viešuosius jūsų Bažnyčios reikalus?“ – paklausė Šv. Tėvas. „Tas pat, kaip ir seniau, neaiški padėtis, įsigaliojo nauja Konstitucija, nepalanki Bažnyčiai.“ – „Girdėjau.“ – „Katalikų laikraščiai turi talpinti straipsnius, svetimus Bažnyčios dvasiai, net pats propagandos vedėjas yra ekskunigas.“ – „Pasakyk tam asmeniui, kad Šventasis Tėvas meldžiasi už jį. Nesakyk, kad laimina. Taip man yra pasakęs Pijus X vieno universiteto profesoriaus reikalu. Kai tai jam pranešiau, kaip matai susitvarkė.“ Šventąjį Tėvą iš viso esu matęs devynis sykius. Atrodo gerokai pasenęs kūnu, veidas pailgėjęs, asketiškesnis, aristokratiškesnis. Dar neatrodo per daug amžiaus nuvargintas, dar gana lakus dvasia. Viskuo interesuojasi, gyvai į viską reaguoja, bet privačiose audiencijose neturi didelės diplomatijos, su manim visados aiškus… Turi gana valios išklausyti, noro pasakyti.“

Kardinolas Dominiko Tardini, kurį vyskupai K. Paltarokas ir A. Karosas aplankė, žodis po žodžio skleisdamas Lietuvos Bažnyčios gyvenimo panoramą, ėmė klausinėti, kiek yra vilties susitarti su Vyriausybe. Vysk. Kazimieras atsakė, jog premjeras yra kunigas (V. Mironas), rodo gerų norų, kad susitartų, svarbiausias, gal ir sunkiausias dalykas – Katalikų akcija, kurios centras yra moksleivių ateitininkų organizacija…

„Tautininkai, – rašyta atsiminimuose, – nuolat šaukė, kad kunigai nepolitikuotų, pastatė kun. Mironą (Vasario 16-osios akto signataras) politikos vairuotoju, sudarė dvasiškijai keblią situaciją: Vilniui vaduoti paskirta valdžia su kunigu priešakyje…“ Panevėžio vyskupijos ganytojas su kartėliu pažymi, jog 1938 m. balandžio pradžioje premjeras kun. V. Mironas, atsakydamas į Seimo narių paklausimą dėl naujos Vyriausybės politikos ir ateities, nė neužsiminė apie nenormalius Valstybės ir Bažnyčios santykius, pakartojo Tautininkų sąjungos apylinkių visuotinės konferencijos rezoliucijos mintį, priimtą 1937 m. gale, kaip atsakymą į ganytojišką vyskupų raštą: „Pripažindama teigiamą religijos reikšmę auklėjimo srityje ir brangindama Bažnyčios bendradarbiavimą, Vyriausybė tikisi Bažnyčios paramos dorinio auklėjimo srityje.“

Gegužės 8 d. ministras pirmininkas kun. V. Mironas, lankydamasis Panevėžyje, pareiškė: „Vyriausybė ir Lietuvių tautininkų sąjunga nėra atskiri vienetai. Vyriausybė yra priešaky, o Lietuvių tautininkų sąjunga yra atrama, kuria Vyriausybė gali ir turi pasiremti.“ Vysk. Paltarokas savo atsiminimuose pateikė  tokį savo komentarą: „Štai politinė kunigo Mirono išmintis – remtis tautininkų sąjunga. Taip sakant, Mirono vyriausybė – tautininkų sąjunga… Besiremiančiam viena tautininkų partija premjerui tenka bijoti, kad kas greta Vyriausybės nesustiprėtų; todėl ir Bažnyčios stiprėjimą laikyti pavojingu, nepageidaujamu.“

Gegužės pabaigoje Kaune vyko jubiliejinis (25) pavasarininkų kongresas. „Nesitikėjau, – rašo K. Paltarokas, – nei tokios gausybės dalyvių, nei tokių gyvųjų paveikslų, kuriuose atvaizduota Lietuvos praeitis ir dabartis, nei tiek publikos simpatijos tvarkingam kongresui… Vienas liberalas, žiūrėdamas į kongreso eitynes, tarė: „Štai ko tautininkai turi bijoti.“ Draugas ir priešas pamatė, kad sodžius yra katalikų.“

1939 m. balandžio 5 d. Panevėžio vyskupijoje vykstant kapelionų suvažiavimui, ganytojas atkreipė dėmesį, kad pasisakymai iš vietų parodė, jog ateitininkai visose mokyklose stiprūs ir gausūs, kad ypatingų sunkumų paskutiniaisiais metais nebuvo, kad ypač daug skaitoma savos spaudos. „Daviau kapelionams tokių nurodymų: ateitininkai, nors gali atviriau veikti, tačiau neprivalo daryti jokių netaktų, kad niekas neturėtų progos nusiskųsti jų elgesiu. D-ras Bistras tuojau neturėtų būti spaudžiamas atšaukti 1930 m. aplinkraštį, tik privalėtų toleruoti kol kas faktinę padėtį…“ Arkivyskupui metropolitui J. Skvireckui ir visiems vyskupams rašytame laiške K. Paltarokas dalijosi mintimis: „Stabilizavus ateitininkų padėtį juridiniu atžvilgiu, reikėtų vyskupams legalizuoti skautus bažnytiniu atžvilgiu, nes svetimose rankose be dvasios globos jie gręžiasi nuo Bažnyčios. Taip pat reikėtų padaryti su angelaičiais ir jaunaisiais ūkininkais. Dabar gera, nepraleistina proga sureguliuoti organizacijų būklę.“ Gegužės 16-ąją vysk. Kazimieras sulaukė šilto ir dėkingumo kupino ateitininkų kapeliono kun. Alfonso Lipniūno laiško: „Labai nuoširdžiai dėkoju už tėvišką laišką, kurį šiomis dienomis man prisiuntėte. Dovanokite už atvirumą, – šitas laiškas man atnešė daug giedros, nes išblaškė ūkanas, kurios jau kuris laikas mane slėgė. Dabar šviesiau, nes matau, kad Ekscelencija tikrai tėviškai mokate suprasti, paguosti ir sustiprinti ateičiai.“