Lietuviškų klėtelių godos

XXI amžius, Nr.25 (1228),  2004 03 31,

Bernardas Aleknavičius

 

Kovo 28 dieną sukako 85 metai, kai 1919-aisiais Marijampolėje, zanavykų šeimoje, gimė kunigas, politinis kalinys, visuomenininkas Pranas Račiūnas, MIC. Besimokydamas Marijampolės marijonų gimnazijos septintoje klasėje, 1936 metais įstojo į Marijonų vienuoliją. 1938-aisiais baigęs gimnaziją, lankė Marijonų vienuolijos filosofijos kursus, o 1940 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1943 m. gegužės 2 d. buvo įšventintas kunigu. 1944 metais baigė Teologijos fakulteto Kanonų skyrių apgynęs kanonų teisės licenciato laipsnį. Vikaru dirbo Varėnoje, 1945 metais paskirtas Panevėžio Švč. M. Marijos viešos koplyčios rektoriumi ir Panevėžio II Marijonų vienuolijos namo vyresniuoju, kartu buvo ir mokyklų kapelionas. 1947-1949 metais darbavosi Kaune, prie Šv. Gertrūdos ir studentų bažnyčių. 1949 m. birželio 4 d. sovietų valdžios suimtas, o 1950 metais Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 metams lagerio. Kalėjo Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje. Išėjęs į laisvę, 1965 metais buvo paskirtas Gerdašių parapijos klebonu, 1970 metais perkeltas į Paluobių parapiją. Čia surinko gausią etnografinės medžiagos kolekciją, parengė pagrindinio tautinio žurnalo „Aušra” pirmąjį numerį, bendradarbiavo leidžiant „LKB kroniką”. 1980 metais perkeltas į Alytų, o 1990-aisiais, paskirtas Tabariškių parapijos klebonu, kartu rūpinosi ir LŽŪA pastoracija, Ekonomikos fakultete dėstė krikščioniškąją etiką, dalyvavo Akademijos kultūriniame gyvenime. Paluobių parapijoje surinktą etnografinę medžiagą 1992 metais perdavė LŽŪA muziejui.

Kun. P. Račiūnas daug metų ėjo Lietuvos marijonų vienuolijos provincijolo pareigas. Mokėjo pagrindines Europos tautų kalbas, kurį laiką dirbo Maskvos katalikų Šv. Liudviko parapijos klebonu. Buvo vienas pogrindinės kunigų seminarijos prie Marijonų vienuolijos kūrėjų ir vadovų, parengusios 25 kunigus. Atgimimo metais buvo aktyvus Sąjūdžio tarybos narys.

Mirė kun. P.Račiūnas 1997 m. rugpjūčio 24 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus rašinį „Lietuviškų klėtelių godos”. Rašinys glaudžiai susijęs ir su kun. P. Račiūno gyvenimu bei jo visuomenine veikla.

Carinės Rusijos priespaudos metais Mažojoje Lietuvoje leistas nelegalus, pasaulietinio turinio laikraštis „Aušra”, skirtas Didžiosios Lietuvos žmonėms, XIX amžiuje tautiniame atgimime suvaidino lemtingą vaidmenį. Žinome, jog per 1883-1886 metų laikotarpį šio laikraščio buvo išleista 40 numerių, o pirmąjį numerį redagavo dr. Jonas Basanavičius. Žinome, jog Bitėnuose, Martyno Jankaus namuose, saugoto „Aušros” archyvo pačius svarbiausius dokumentus išvogė V.Mickevičius-Kapsukas ir juos kažkur paslėpė, o karo metais dingo ir likusi „Aušros” archyvo dalis. Ar atsiras „Aušros” archyvas? Ar kada nors bus parašyta šio mūsų tautą žadinusio laikraščio leidimo istorija? Pagaliau kas buvo „Aušros” sumanytojai? Šiuo požiūriu turime daugybę pretendentų. Rimtai ir, ko gero, tvirtai tarp pretendentų įsitvirtinę ir sorbų tautos sūnus dr. Jurgis Zauerveinas-Girėnas (1831-1904), ir dr. Jonas Šliūpas (1861-1944), ir Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, spaustuvininkas Martynas Jankus (1858-1946), kuris 1942 metais pedagogui ir mokyklinių vadovėlių autoriui Juozui Lazauskui (1892-1970) teigė, „kad iš teisybės Jankus „Aušrą” leidęs, o ne Basanavičius, nes Jankus pinigų davė. Basanavičius jų tada neturėjo”. O kai J.Lazauskas paklausė: -Tai dėl ko jūs parašėte: „Laikrasztis, iszleidziamas per dr. Basanawiczu”? Reikėjo parašyti „per Martyną Jankų”, M.Jankus tuomet atsakė: „O kas tada „Aušrą” būtų skaitęs? Kas apie Jankų žinojo? Apie Basanavičių žinojo. Dėl to ir parašėme, kad laikraštis leidžiamas per jį”.

O dėl pinigų? Ir mūsų dienomis vos neužmirštas spaustuvininkas Jurgis Mikšas (1862-1903) visą savo turtą ant „Aušros” aukuro paaukojo, ir Klaipėdoje leisto pirmojo lietuviško laikraščio redaktorius Martynas Šernius (1849-1908) į „Aušros” aruodą nemažą indėlį įdėjo. Ne be reikalo Juozas Tumas-Vaižgantas vėliau sakė, kad jeigu ne M.Šernius, tai vargu ar „Aušra” būtų pasirodžiusi- O juk ir mintis, kad Lietuvai reikia tokio laikraščio kaip „Aušra”, ne kur kitur, bet klaipėdiškėje „Lietuviškoje ceitungoje” pasirodė, ir tik vėliau dr. J.Zauerveino-Girėno išsakytas mintis išplėtė bei sukonkretino dr. J.Basanavičius. Kad ir kaip ten buvo, bet „Aušra” – tai auštantis rytas, artėjanti laisvės diena. Ir tauta prisikėlė. Atkūrė savo valstybingumą, bet Rytų raudonasis slibinas 1940 metais ją vėl pavergė. Ir vėl prireikė laikraščio „Aušra”. Šį kartą šiuo simboliniu pavadinimu susižavėjo zanavykų šeimoje gimęs kun. P.Račiūnas.

Apie šviesaus atminimo kun. P.Račiūną pirmą kartą išgirdau tik iš neseniai iš Mordovijos lagerio grįžusio Salako parapijos vikaro kun. Jono Balčiūno (dabar monsinjoro, sielovados darbą dirbančio Pasvalyje). Sužinojęs, jog esu zanavykas, kun. J.Balčiūnas pradėjo man pasakoti apie savo lagerio dienų bičiulį kun. P.Račiūną ir pareiškė norą jį aplankyti. Patariau nuvažiuoti į Lekėčius, pernakvoti mano tėviškėje, o paskui, pasiskolinus dviratį, per girias važiuoti į Paluobius, kur tuomet gyveno ir dirbo kun. P.Račiūnas. Kun. J.Balčiūnas taip ir padarė, ir Mordovijos lagerio laikų bičiuliai susitiko. Vėliau kun. J.Balčiūnas apie kelionę į Paluobius pasakojo: -Atvažiavęs į Paluobius savo kolegos neradau. Klebonijoje sužinojau, jog klebonas motociklu kažkur išvažiavo. -Bet jį surasti nesunku, – aiškino man šeimininkė. „Reikia važiuoti motociklo paliktomis vėžėmis, ir kleboną surasite”. Taip ir padariau. Neseniai buvo praėjęs lietus ir motociklo gan vingiuotos vėžės vedė mane į girią. Paliktos vėžės rodė, jog motociklininkas nepatyręs. Savo kolegą suradau nesunkiai vieno tarpgirio vienkiemyje besikalbant su žmonėmis”.

Kokius reikalus tvarkė šie du buvę Mordovijos lagerio laikų kunigai, nepatyriau, o konkrečiai ir žinoti nenorėjau, tik jaučiau, jog visa tai buvo susiję su 1976 metais vykusiu Tarptautiniu eucharistiniu kongresu Filadelfijoje. Kun. J.Balčiūnas patarė pasitaikius progai aplankyti ir susipažinti su savo kraštiečiu kun. P.Račiūnu. Jis sakė: „Tai labai tauri asmenybė, domisi literatūra, klėtelėje turi įrengęs senienų muziejų. Važiuok į Paluobius. Nesigailėsi”.Pažadėjau, bet pažadą įvykdžiau labai vėlai, tik 1994 metais, kai kun. P.Račiūnas jau klebonavo Tabariškėse. Tuomet ir konkretų tikslą turėjau. Į Tabariškes mane atvedė noras iš pirmųjų lūpų šį tą plačiau išgirsti apie sovietmečio laikais leistą „Aušrą”. Kun. P.Račiūnas mus su broliu Vincentu priėmė gan šiltai. Supažindino su savo turtinga biblioteka, kai kurias retesnes knygas leido net pavartyti, aprodė visus klebonijos kambarius, suradome ir seną albumą, kurį kun. P.Račiūnas buvo paveldėjęs iš kun.Vinco Dvaranausko, MIC (1871-1966) ir kuriame aptikome nemažą ikonografinę medžiagą, kuri vėliau praturtino mūsų sumanytą leidinį „Novužės krašto vaikai”.

„O dabar aš jums parodysiu tapybos darbelį, kuriame pavaizduota Paluobių klebonijos klėtelė, – prasitarė kun. P.Račiūnas, – tai joje aš suredagavau 41-ąjį „Aušros” numerį”.

Su šiuo tapybos darbeliu nufotografavau šviesaus atminimo kun. P.Račiūną, o paskui ilgai kalbėjomės. Prisiminėme Paluobius, zanavykų šviesuolį, pirmąjį Paluobių parapijos kleboną kun. Vincentą Vizgirdą (1874-1966), jo rūpesčiu statytą nedidutę klėtelę.

Paluobių klebonijos klėtelė – mūsų tautos prisikėlimo simbolis. Tai šventenybė. Ją statė būsimasis Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kanauninkas V.Vizgirda, o 41-ąjį „Aušros” numerį čia rengė kitas zanavykų šviesuolis – kun. P.Račiūnas. Čia ir tautos atgimimo simbolinės šaknys. Tad Paluobių klebonijos klėtelę drąsiai galima lyginti su Antano Baranausko klėtele Anykščiuose, kur gimė mūsų gamtos grožio himnas „Anykščių šilelis”. O kiek pastangų ir jaudulio dėl šios klėtelės įdėjo rašytojas A.Vienuolis!

Klėtelės, lietuviškos klėtelės! Tai jūs ” dainuojančios baladės ” mums menat tautos šviesuolių jaunystės dienas, tautos praeitį.

Yra šalis, kur upės teka-

Ten prakaitas aplieja žmones

Prie vasaros darbų sunkių-

 liejasi žodžiai iš Prano Vaičaičio klėtelės Sintautuose. Ir kiek čia poeto kentėta dėl krašto ir tautos likimo” Nuo Sintautų nebetoli ir Rygiškiai – ten Jono Jablonskio klėtelė, iš kurios vietoj „neprigulimybės” į Lietuvą iškeliavo drąsesnis ir tvirtesnis žodis „nepriklausomybė”. Paežeriuose turime dr. Vinco Kudirkos klėtelę. Žemaičių žemėje, Kalviuose, puikuojasi istoriko Simono Daukanto, Nasrėnuose – vyskupo Motiejaus Valančiaus klėtelės. Ir visos jos – tautos atgimimo simboliai, nebylios praeities liudininkės, menančios spaudos draudimą, skelbiančios tautos prisikėlimą. Greta šių garsenybių – ir Paluobių klebonijos klėtelė, mūsų tautos atgimimo ryškus simbolis, nes joje buvo tęsiamas dr. J.Basanavičiaus pradėtas darbas.

„Naujosios „Aušros” atsiradimo idėja gimė ne iš karto, – pasakoja kun. P.Račiūnas. ” Grįžęs iš lagerio, gilinausi į Lietuvos Bažnyčios ir valstybės istoriją. Daug skaičiau, o ir pats šia tema parašiau apie 2000 mašinraščio puslapių. Mane ypač domino caro Rusijos ir sovietinių ateistų priemonės siekiant nutautinti ir nukatalikinti Lietuvą. Kažkada Rusijos imperatorė Jekaterina II žymaus Prancūzijos laisvamanio Voltero klausė: „Kaip sunaikinti Lietuvą?” Volteras tuomet atsakė: „Nukatalikinti, demoralizuoti, ir tautos nebeliks”. Pasirodo, jog carizmo ir sovietinio režimo tikslai nė kiek nepasikeitė. Reikėjo dirbti priešingą darbą. Ir idealu man čia tapo vyskupas Motiejus Valančius. M.Valančius buvo be galo aukšto lygio diplomatas. Jis puikiai suvokė, jog svetimos valstybės brutaliam okupaciniam valdymui jėga priešintis neįmanoma. Reikia ieškoti kelių ir kryžkelių, kuriomis eidamas galėtum ne tik išlikti, bet ir praturtėti. Taip vyskupas M.Valančius ir darė. Tiesa, to meto kai kurių veikėjų jis buvo nesuprastas ir jam buvo grasinama net mirtimi.

Panaši problema iškilo ir man, kai 1976 metais buvau pakviestas kartu su Lietuvos Bažnyčios delegacija į Tarptautinį eucharistinį kongresą Filadelfijoje. Ne vienas tuometinis kunigas, kovojantis už Katalikų Bažnyčios teises, mano apsisprendimui buvo priešingas. Tarp jų buvo ir geras mano bičiulis mons. Alfonsas Svarinskas. Bet aš tvirtai laikiausi vysk. M.Valančiaus nuostatos. Sovietų valdžia norėjo, kad į Filadelfiją vyktų ir geras mano bičiulis vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius. Jaučiau, jog jeigu atsisakysiu vykti į kongresą, tai taip pasielgs ir vyskupas V.Sladkevičius. Abejonių neturėjau, tuo labiau kad jaučiau pareigą aplankyti ir savo motiną, gyvenančią Čikagoje. Ir mano apsisprendimas buvo teisingas, nes ši kelionė praturtino Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Jungtinėse Valstijose mes, Lietuvos pasiuntiniai, – vysk. Povilionis, vysk. R.Krikščiūnas, vysk. tremtinys V.Sladkevičius, Kauno kunigų seminarijos rektorius V.Butkus, kun.Juodeikis, Sidaras, kan. Beinorius ir aš, – buvome sutikti gan draugiškai.

Pasibaigus Tarptautiniam eucharistiniam kongresui, JAV lietuvių veikėjai nusivežė mus į vaišes, kur mūsų jau laukė JAV lietuvių bendruomenės vadovai, tarp jų ir kun. Kazimieras Pugevičius. Jis tuomet manęs teiravosi, kuo JAV kunigai galėtų padėti persekiojamai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Šiame pokalbyje kun. K.Pugevičius man priminė ir tai, jog Amerikos vyskupai pageidauja, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje” mažiau vietos būtų skiriama Lietuvos nacionaliniams klausimams ir kad „Kronika” būtų daugiau religinio pobūdžio leidinys. Tautiniams klausimams nušviesti kun. K.Pugevičius pasiūlė leisti kitą, pasaulietinio turinio laikraštį. Kalbų buvo daug, daug pasiūlymų.

Vieni jų buvo įgyvendinti, kiti liko užmiršti. Bet nuo šio kongreso „LKB kronika” ir buvo pradėta leisti įvairiomis kalbomis, o labiausiai tuo rūpinosi kun. K.Pugevičius ir „Draugo” redakcija. Vėliau „LKB kronikos” atskirus tomus išleido kun. Kuzmickas. Šios kelionės į JAV metu trumpam teko susitikti ir pasikalbėti su kardinolu Karoliu Voityla. Kai kurie mūsų ekskursijos dalyviai atkreipė dėmesį į kardinolo pavardės lietuvišką kilmę. Išgirdęs tai, busimasis popiežius atsakė: „Taip, manyje yra lietuviško kraujo”.

Grįžęs iš JAV, tvirtai nutariau atgaivinti „Aušros” leidimą ir Paluobių parapijos klėtelėje parengiau jos 41-ąjį numerį. Atgaivinamam leidiniui parašiau įžanginį straipsnį apie vysk. Motiejų Valančių ir tai, kad carinės Rusijos ir sovietinės valdžios tikslai tie patys: nukatalikinti Lietuvą, sugriauti tikėjimą, pakirsti tautos dvasią ir taip paruošti kelią jos sunaikinimui. Sutikęs vysk. Sigitą Tamkevičių, išdėsčiau jam savo sumanymą atgaivinti „Aušros” leidimą ir pardaviau jam dalį medžiagos. Vysk. S.Tamkevičius, išgirdęs apie JAV vyskupų ir kun. K.Pugevičiaus pageidavimą, pritarė mano projektui ir sutiko „Aušrą” leisti greta „LKB kronikos”. Taip, tos pačios leidėjų grupės redaguojama, ir buvo leidžiama naujoji „Aušra”. Tolimesnis „Aušros” redagavimas buvo patikėtas principingam kovotojui už Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos laisvę kun. Lionginui Kunevičiui (1932-1994). „Aušros” redagavime ir leidime kun. L.Kunevičiui talkino kun. Kazimieras Ambrasas ir nemažai kitų veikėjų”.

Šiemet, vasario 28 dieną, sukako 10 metų, kai buvęs pogrindžio laikraščio „Aušra” redaktorius kun. L.Kunevičius iškeliavo Amžinybėn. Todėl prisiminkime ir šią bebaimę asmenybę, kovojusią už Katalikų Bažnyčios ir tautos išlikimą. Kun. L.Kunevičius nugyveno 62 metus, bet jo kovos už Bažnyčią ir tautos laisvę įmintos pėdos ypač ryškios. Dar studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, klierikas L.Kunevičius rašė:

Nei ereliai į aukštumas, nei bitutė lankoj

Neišlėks vėtrom siautėjant, nesipriešins

audroms.

Tik sparnams kunigų nevalia bot audrų,

Reikia vesti minias į Tėvynę”

Šios eilutės nusako visą kun. L.Kunevičiaus gyvenimą. Ir vedė jis tautos tikinčiuosius į laisvę, nesilenkė netiesai. Tai buvo pirmasis kunigas Lietuvoje, pasipriešinęs ir kulto reikalų įgaliotinio Rugienio neteisėtiems veiksmams. Kun. L.Kunevičius iki nepriklausomybės atgavimo vedė ir „Aušrą”, nė karto nepatekusią į KGB nagus. Ir iš Paluobių klebonijos klėtelės iškeliavusi „Aušra” nuolat švietė tautai kelią į auštantį rytą.

O kokias godas godoja Paluobių klėtelė laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje?

1995 metais per Žolinės atlaidus atvažiuoju į Paluobius ir skubu prie kun. V.Vizgirdos rūpesčiu statytos klėtelės, kurioje atgimė „Aušros” leidimas. Ir ką? Prieklėtis apkrautas lentomis. Galinė klėtelės siena, į pietų pusę, iškirsta. Į angą įstatytos suveriamos durys, pakabinta spyna” Jaučiu, jog šios tautos šventenybės viduje puikuojasi koks nors užsienietiškas limuzinas. Tai štai kaip mes gerbiame savo praeitį ir tautos prisikėlimo simbolį. Ten, kur atgimė tautą žadinančio laikraščio „Aušra” 41-asis numeris, įrengtas garažas.

Brangūs zanavykai, mieli mano kraštiečiai, kodėl jūs praradote gėdos jausmą ir tautinį orumą? O gal čia kitos priežastys? Gal tai pusės amžiaus raudonųjų vergo grandinių vaisiai? Pasvarstykime tai bent dėl ateities kartų.