Šiais metais Maskvoje, Šv. Apaštalo Andriejaus Biblijos ir teologijos instituto leidykloje, turi būti išleista knyga „Jums reikia važiuoti pas tėvą Stanislovą“. Atsiminimus apie tėvą Stanislovą surinko Marija Čepaitytė. Knygą sudarys t. Stanislovo (Algirdo Mykolo Dobrovolskio, 1918–2005) biografija ir rusų inteligentų, lankiusių Paberžę sovietiniu laikotarpiu, atsiminimai.

Svetlana Dolgopolova (gim. 1947 m.) nuo 1971 metų dirba rusų poeto Fiodoro Tiutčevo muziejuje, „Muranovo dvare“, šiuo metu yra vyr. mokslinė bendradarbė, gyvena Maskvoje. Jos moksliniai darbai skirti XIX a. rusų poetų Fiodoro Tiutčevo ir Jevgenijaus Boratynskio kūrybai ir „Muranovo fenomenui“. Svetlana buvo tėvo Aleksandro Menio parapijietė nuo 1966 metų iki jo tragiškos žūties 1990-aisiais.

—

Pirmą kartą pas tėvą Stanislovą[1] patekau 1970 metais. Buvau 23-ejų ir neturėjau žalio supratimo, kaip man gyventi, nežinojau, kokiu žmogumi noriu tapti ir kas apskritai yra žmogus. Mane tuo pačiu metu buvo ištikusios dvi krizės – dvasinė ir socialinė: ieškojau gyvenimo prasmės, be to, buvau ką tik ištrūkusi iš savo gimtųjų Dono stepių, senelio kazoko globos ir patekusi tiesiai į Maskvą. Čia susitikau su tikraisiais inteligentais, išpuoselėtos kultūros žmonėmis, kurių protėviai priklausė aristokratams. Bet visa tai pareikalavo naujų išbandymų. Dvasios išbandymų. Troškau surasti tikrą krikščionį.

Tėvą Aleksandrą[2] pirmąkart išvydau 1966-aisiais, truputį iš jo pasimokiau, bet ne visko iš karto. Tuo metu jis buvo dar jaunas, tačiau jau tada jutau neišmatuojamą jo gelmę. Bažnyčios terpėje jis augo nuo pat vaikystės ir man, neofitei, buvo sunku suprasti visus jame susipynusius dvasios, kultūros, mokslo ir gyvenimo kelius.

Tėvas Aleksandras tuo metu man buvo mįslė. Iš esmės jis buvo nepanašus į jokį kitą sovietinį žmogų, tačiau jo netrikdė sovietinio gyvenimo kliūtys, netgi priešingai – jis kažkaip lengvai jas įveikdavo. Jaunystėje jis nerodė aiškaus vidinio pasipriešinimo sovietinei tikrovei.

Įspūdis, kad pagaliau sutikau tikrą krikščionį, tiesa, vakarietiško sukirpimo, aiškiai „iškrentantį“ iš sovietų sistemos konteksto, man susidarė susipažinus su tėvu Stanislovu.

Kiek vėliau, 1972 metais, aš pamačiau ekscelenciją Antonijų Bliumą[3]. Išsyk pajutau, kad mano paieškų taikiklyje pagaliau atsirado tikslas. Metropolitas Antonijus buvo akivaizdus krikščionio įsikūnijimas. Senos kultūros žmonės manęs klausdavo: „Kas bendra tarp ekscelencijos Antonijaus ir tėvo Aleksandro?“ Ir paskui patys pridurdavo: „Ekscelencijos Antonijaus pasas netarybinis.“ Taip, iš tiesų jis buvo iš kito, mums visai nepažįstamo, rusų emigrantų pasaulio. Tėvas Stanislovas taip pat priklausė kitai kultūrai: jis buvo nesovietinis žmogus, kuriam buvo leista gyventi ir tarnauti žmonėms atokiame Paberžės užkampyje.

O tėvas Aleksandras jaunystėje suderino tai, kas, regis, nesuderinama: jis tarnavo Bažnyčiai ir kartu gyveno visavertį gyvenimą sovietinės tikrovės sąlygomis. Turėjau subręsti ir patobulėti, kad suprasčiau jo nueitą kelią. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis atrodė labai pasikeitęs: išryškėjo neregėto grožio vidinis žmogus. Pamenu, kaip kartą laukiau tėvo Aleksandro prieš vieną iš jo pasirodymų kažkuriuose kultūros rūmuose. Pamačiau jį tolumoje einantį ištuštėjusia gatve, visiškai vieną, ir man iš krūtinės išsiveržė šūksnis: „O Maskva, ar tu žinai, kas vaikšto tavo gatvėmis?“ Jis buvo apaštalas. Bet aš tai supratau ne iš karto.

Tėvas Aleksandras mielai mus išleisdavo pas tėvą Stanislovą, jis norėjo, kad mes susidurtume su gyvu tikro krikščionio šiame pasaulyje pavyzdžiu.

Ką dabar galiu papasakoti apie tuos metus? 7-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje visuomenėje tvyrojo tokia atmosfera, kad žodžiui „Dievas“ neliko vietos. Apskritai nebuvo kuo kvėpuoti. Tas varganas, nušiuręs, apgailėtinas socializmas, išmušęs visus įmanomus gyvenimo orientyrus, aršiai atmetė ir kiekvieną mintį apie Dievą. O štai pirmą kartą patekus pas tėvą Stanislovą mane nustebino būtent – nepajudinama katalikybės sandara. Kas tais laikais mums buvo Lietuva? Tai buvo visiškai kitas pasaulis, pasaulis, kuriame dar galėjai gyventi. O Paberžės pasaulis, tėvo pasaulis, buvo tiesiog Dievo užantis, vieta, kurioje egzistavo palaiminti daiktai, palaimintas oras, palaiminta gamta. Ten nebuvo išniekintos žemės pojūčio, kaip kad pas mus, apleistos dykros, apšnerkštos konservų skardinėmis – tų visų išmirusio gyvenimo ženklų. Sovietų Sąjunga atrodė būtent taip.

Savo muziejinio darbo dėka vėliau aš pamilau daiktus, o tada, matydama tėvo Stanislovo surinktą varinių daiktų kolekciją, dar negalėjau savo širdyje rasti meilės tiems tikriems seniems daiktams. Teikė vilties, kad ir pats tėvas yra „tikras“ bent jau todėl, kad jis buvo išėjęs sovietų lagerį. Vadinasi, jis atlaikė smūgį, suduotą jo katalikiškam pasaulėvaizdžiui: išsaugojo egzistencinį pasitikėjimą ir gebėjimą aktyviai gyventi.

Jis sakydavo: „Štai visi galvoja, kaip baisu, kai ateina areštuoti. Ne, tai to paties gyvenimo tąsa.“ Jis malšino pražūtingumo įtampą, katastrofos pojūtį, kurį mes visi jautėme. Pasaulis aplink jį tapdavo Dievo pasauliu.

Pamenu, kartą ėjau pasivaikščioti po Paberžės kapinaites: kaitino saulė, pavasarėjo, sniege, aplink žibuoklių kerus, susidarė duobutės. Man, atvykėlei iš Maskvos, tai buvo visiškai netikėtas peizažas: dar neišsiskleidęs, liaunas žibuoklės žiedelis po lapu, aplink jį duobutė, sniegas, švara, kapų kalvelės – viskas iščiustyta, išpuoselėta. Žiūrėdama į šias duobutes su žibuoklėmis galvojau: „Nejaugi ir aš dar gyvenu? Nejaugi ir aplink mane gali ištirpti sniegas?“

Buvau sukrėsta tos tvarkos, dėmesingumo, žmogiško patikimumo.

Vienos iš mano viešnagių Paberžėje metu tėvas skaitė vokiškai Bonhoefferį, protestantų dvasininką, rašiusį kalėjime ir žuvusį vokiečių lageryje. Aš jo paklausiau, kodėl studijuoja protestantų teologiją, ir jis atsakė, kad tai – patirties teologija, o ne abstraktūs samprotavimai. Juo labiau – patirties, gimusios iš gyvenimo kalėjime. Tėvas žavėjosi jo samprotavimais ir jo didvyriškumu. Tai sutvirtino mano viltį, kad gyventi įmanoma visur. Dievas niekada neapleidžia žmogaus ir gyventi galima visur, bet kokiomis aplinkybėmis. Tikėtina, kad tėvas suprato, kaip man ir mano įsitempusiai sąmonei tai yra svarbu.

Kelionės į Lietuvą turėjo ypatingos reikšmės. Tu jaunas, išlipi iš mašinos Lietuvos vidury, žingsniuoji keliu, sutinki, kad kas nors tave pavežtų.

Atsimenu vieną ypatingą kelionę. Kai drąsiai išėjau į nuošalų vieškelį, jau vakarėjo. Jauna, stipri, lėto būdo lietuvė manęs paklausė: „Panele, jums į kurią pusę? Noriu jus pavėžėti.“ Ji turėjo arkliu kinkytas roges. Mums buvo pakeliui, ji užklojo mane kailiu, važiuodamos net nesikalbėjome, tik retkarčiais viena kitai nusišypsodavome. Čliuožėme pro apsnigtus medžius siauru keliu gerai išvažinėtomis vėžėmis. Buvo neaišku, koks dabar laikas – gal devynioliktas amžius?

Tėvą rasdavai pasaulyje, kurį galėjai pavadinti dievišku, jame nebuvo tuštumos, kuri žiojėjo Sovietų šaly. Paberžėje kėlė nuostabą didžiulis namas, kuriame viešpatavo absoliuti švara, nė dulkelės. Buvo neįsivaizduojama, kad ten kas nors tave įžeistų, visi svečiai būdavo nusiteikę draugiškai bendrystei.

Aš turėjau tvarkyti namo pusę, skirtą svečiams, ir, žinoma, dariau tai su dideliu noru. Kambariai, kuriuose mes gyvenome, daiktai, su kuriais susidūrėme, maistas, kurį mums duodavo – lietuviška duona, lietuviška dešra – visa tai papirkdavo mus savo pirmapradiškumu. Mes visi buvome Bažnyčios naujokai, norėjome kuo dažniau laikytis pasninko, o tėvas Stanislovas sakydavo: „Štai dešra, duona. Juk nelakstysiu po visą kaimą ieškodamas jums svogūnų. Valgykit tai, kas duodama.“

Tarnystė Dievui buvo jo kasdienybė. Tai irgi stulbino – kiekvieną rytą žmogus pradėdavo nuo Mišių, kasdien kreipdavosi į Dievą sakydamas, kad pasaulis pasirengęs priimti Jo palaimą. Jis tvarkė bažnyčią, bendravo su žmonėmis, o šeštadieniais ir sekmadieniais atvažiuodavo 30–40–50 žmonių iš Vilniaus, Kauno, iš visur. Tuomet jis pavesdavo mums bendrauti su tais ir tais, ir tais… Užsimegzdavo draugiški ryšiai. Tėvo ratas buvo be galo platus.

Taip pat jis užsiimdavo įvairiais ūkio darbais, skaitydavo. Jis pasakojo, kad vienuoliai supranta ir elgiasi pagal savo žmogiškąją prigimtį. Pavyzdžiui, tarp pirmojo ir antrojo sapnų būna pauzė. Vienuolis gali išnaudoti šią pauzę. Daugybę metų jis pats studijavo teologiją naktimis, pauzės tarp pirmosios ir antrosios miego fazių metu.

Kai viešėdavau pas tėvą Stanislovą kartu su Natalija Leonidovna[4], mačiau judviejų bendrystę – tai priminė palaimingą pokalbį dviejų žmonių, pažįstančių tai, kas kitiems nepasiekiama: kažinkokį mums visai nesuprantamą pasaulį – katalikiškosios teologijos pasaulį, kurio visi keliai jiems buvo žinomi. Tuo metu daugeliui mūsų tai buvo užginta.

Be abejonės, iš tėvo aš gavau tą krikščioniškąjį užtaisą, kuris ir dabar teka mano gyslomis.

Viena mano viešnagė pas tėvą užtruko visą savaitę. Šiokiadienį, kai nebebuvo jokių svečių, o aš išsiruošiau į kaimyninėje gyvenvietėje esančią parduotuvę, pas tėvą apsilankė vienišas vidutinio amžiaus vyras. Jis buvo neaukšto ūgio, bet tvirtas, vilkėjo nudryžusį demisezoninį paltą. Grįžusi su pirkiniais dar jį radau, mes apsikeitėme keliomis nereikšmingomis mandagumo frazėmis. Jo veido bruožai nebuvo gražūs, tačiau tiesiog negalėjai nuo jo atplėšti akių. Toliau teks pavartoti žodžius, tapusius štampu, bet kažkokiu būdu juos reiktų perskaityti kaip sielą sukrėtusį faktą: „Jo veidas buvo paženklintas dvasios antspaudo.“ Jis buvo tarsi nežemiškos kilmės šviesulys, sudarytas iš kitos nei visi žmonės medžiagos. Jautėsi ypatingoji jo maldos galia.

Jam išėjus paklausiau tėvo, kas tas įstabus žmogus. Savo ruožtu tėvas taip pat norėjo sužinoti, kas mane taip sudomino. Tėvas patvirtino mano įspūdį: „Tai buvo didžiai pamaldus žmogus – valdžios persekiojamas vyskupas Sladkevičius. Daugelį metų jam teko glaustis vištidėje.“ [5].

Vėliau, jau laisvos Lietuvos laikais, popiežius Jonas Paulius II vyskupą Sladkevičių pakėlė į kardinolus.

Paskutinį kartą tėvą Stanislovą aplankiau 80-ųjų pradžioje. Taip, tai buvo kaip Naujajame kaime pas tėvą Menį jo gyvenimo pabaigoje: vienas prieš tūkstančius. O tiksliau – vienas tūkstančiams. Tėvas jau nebesuspėdavo bendrauti. Tik atpažindavo tave.

Tuomet aš jau aiškiai skyriau Stačiatikių Bažnyčią nuo Katalikų, Stačiatikių Bažnyčia tada dar tik mokėsi į savo globą priimti daugybę naujakrikštų. Mums, naujokams, buvo visiškai neaišku, kaip tampama Bažnyčios nariais, kas su tavimi tuo metu turi įvykti: privalai pakilti lyg angelas ar yra ir kitų kelių. Tėvas Aleksandras mums daug ką paaiškino, bet juk labai sunku viską išmokti iš karto.

Mums atrodė, kad tokiems kaip mes, naujokams, tinkamiausias yra filokalijos (liet. „meilės gėriui“) kelias, kurį geriausiai įkūnija Simono Stulpininko pavyzdys. Kad štai dabar ir tiesiog čia, Maskvos vidury, mes jį ir įgyvendinsime. O tėvo pavyzdys mus mokė, kad būtina perimti tūkstantmetę patirtį. Naujokų norai rytoj pat tapti simonais stulpininkais suduždavo į kietą ilgo ir akmenuoto kelio grindinį. Tai buvo labai naudinga. Tu suprasdavai, kad tikėjimas pagrįstas tūkstantmete kultūra, o ne mintimi, kuri tau šmėkštelėjo vakar. Suprasdavai, kad, siekdamas tai įsisavinti be bažnytinės patirties ir apsuptas žmonių, kurie taip pat šios patirties neturi, turi susikaupęs ieškoti kelių, kuriuos nurodo Bažnyčia, jei nenori pasukti pseudokrikščionybės klystkeliais.

Daugelis mūsų tuo metu buvo užsidegę labiau už patį tėvą Stanislovą. Bet tėvas patraukė ta savo „nepajudinama katalikybės sandara“. Ir tu suprasdavai – jei jautiesi pakylėtas ir pasirengęs skristi, turėk omeny, jog be pagrindo po kojomis nesukursi nieko.

Išvertė Rūta Mėlynė