III dalis apie kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) gyvenimo kelią.

Kun. Vincento šventas pyktis

Eidamas trečiuosius klebonavimo Inturkėje metus, 1951 m. vėlyvą rudenį, kun. Vincentas Sladkevičius gavo telegramą, kviečiančią į Kauno arkivyskupijos kuriją. Nedelsdamas atvyko. To meto valdytojas kan. Juozas Stankevičius jam pasiūlė dėstytojauti Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Tuo metu dėl sovietinės valdžios spaudimo iš ten buvo priversti pasitraukti keli kunigai profesoriai, trūko dėstytojų. O kun. Vincentas – teologijos licenciatas, seminarijoje besimokant, jo pažymiai buvo tik „optima“. Inturkės klebonas apgailestavo, kad, įsibėgėjus mokslo metams ir deramai nepasiruošus, negali imtis tokio didelės atsakomybės ir kompetencijos reikalaujančio pedagoginio darbo. Todėl, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo susitarta, kad savo akademinę veiklą kunigas pradės kitais mokslo metais.

1952-ųjų vasara buvo paskutinis kun. Vincento Sladkevičiaus Inturkėje klebonavimo laikotarpis. Sulaukęs raštiško paskyrimo dirbti Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, ėmė ruoštis, susirinko savo užrašus, teologijos knygas. Rugpjūčiui baigiantis, su pamiltąja Inturke atsisveikinus, parapijiečiai dar ilgai šnekėjo: „Klierikai (P. Puzaras ir I.Kavaliauskas) mūsų kleboną išsivežė“.

Važiuojant Kauno link, lyg vilnis plakėsi kun. Vincento mintys apie užgriuvusią  atsakomybę dėstyti pamatines kunigystės formavimo disciplinas. Laimei, gimtuosiuose Guronyse išsaugoti prof. prel. A. Grigaičio seminarijoje dėstyto Šventojo Rašto, taip pat prof. prel. Blažiejaus Čėsnio dėstytos dogminės teologijos užrašai. Ypač reikšmingi buvo kun. Juozapo Grigaičio  MIC, kurį jis seminarijoje tada pakeitė, patarimai ir konsultacijos.

„Vyresniosios kartos kunigų bendradarbiavimas su mumis, naujai atėjusiais seminarijos dėstytojais, leido išlaikyti ir toliau puoselėti sukauptą dvasinį paveldą, – kalbėjo Jo Eminencija. – Didelės reikšmės to meto Kunigų seminarijai turėjo lietuvių filosofijos pradininko prel. prof. Prano Kuraičio buvimas. Visiems pavyzdys buvo jo, principingo idealisto, laikysena. Man būnant prefektu, jis prašydavo, kad į jo namus Aleksote atsivesčiau gabesnius, filosofija besidominčius klierikus. Profesorius mėgdavo skaityti savo filosofinius kūrinius. Aš būdavau ramus klausytojas, suprantantis, jog tai aukšto lygio filosofija, tačiau savo nuomonės jo pateiktu klausimu nereikšdavau. Su prel. Kuraičiu būdavome bendraminčiai, aptarinėjant to meto bažnytinio ir visuomeninio gyvenimo padėtį, pokalbius dažniausiai reziumuodavome, jog Dievo žodis – paskutinis. Gaila, kad mūsų bendradarbiavimas truko neilgai – 1953 metų vasario mėnesį seminariją pasiekė skaudi žinia – prof. Kuraitis areštuotas. Susekus krikščioniškos veiklos pogrindininkus, į saugumo rankas pateko jo rašyta materializmo kritika.“

Kun. V. Sladkevičius, pasakojo to meto seminaristai, reguliariai vesdavo savo dėstomo dalyko koliokviumus. Kaip į viską, taip ir į juos žiūrėdavo labai rimtai. O studentai, kaip studentai: nors ir klierikai, visko pasitaikydavo. Kai ir vienas, ir antras, ir trečias netinkamai atsakydavo – supykdavo ir pasakydavo griežtą žodį. Kartą kažkas pusiau juokais nusistebėjo, kad kun. Vincentas gali pykti. Tada, truputį suglumęs, raustelėjęs, dėstytojas paaiškino: „Reikia švento pykčio, – ir dar užtvirtino, – reikia.“

„Pats rimtai žiūrėjo į mokslus, ir mus vertė nejuokauti. Kai pas jį laikydavome egzaminus, mūsų veidai įgaudavo raudonos pliušinės sofos spalvą. Visuose pokalbiuose su juo jausdavai, kad seminarijos reikalai, klierikų dvasinis gyvenimas, jų ugdymas kunigystei – visų jo minčių ir troškimų centras.“

Svarbu ne tai, ką tu veiki, o kas tu esi

Šeštojo dešimtmečio pradžia – vienas dramatiškiausių laikotarpių Kauno kunigų seminarijos istorijoje. Praradimai ją gaubė lyg juodi debesys. Tuo metu konfiskuota ir sunaikinta turtinga seminarijos biblioteka. Prefektu paskirtas kun. Vincentas, kaip ir kiti dėstytojai bei klierikai, matė, kaip į sunkvežimį buvo metamos didelės vertės seminarijos knygos ir vežamos į paverstą sandėliu benediktinių bažnyčią. Nuo 1944 m. iki 1953 m., dirbant prof. P. Kuraičiui, pasikeitė net 5 rektoriai. Rektoriui kun. K. Sirūnui atsistatydinus, prefektui kun. V. Sladkevičiui rūpesčių padaugėjo, padidėjo ir atsakomybės našta dėl visų kitų seminarijos reikalų. Tik po gero pusmečio, 1953 m., buvo paskirtas naujas rektorius kan. Kazimieras Žitkus. Jis – buvęs „Saulės“ gimnazijos ir ateitininkų kapelionas, Vinco Stonio slapyvardžiu pasirašinėjęs poetas. Dėstytoją ir prefektą kun. Sladkevičių jis paskyrė seminarijos dvasios tėvu.

Švč. Trejybės bažnyčioje kun. V. Sladkevičiaus pateikiami rytiniai mąstymai būdavo tarsi dienai įduotas raktas. Prel. prof. P. Kuraitis ir kiti dėstytojai palankiai įvertino kun. Vincento mąstymus. Daugeliui įsiminė pirmasis, kuriame jis iškėlė žmogiškosios būties reikšmę: svarbu ne tai, ką tu veiki, o kas tu esi, kokias mintis tu skleidi, kokią įtaką darai aplinkiniams. Klierikų dvasiniam ugdymui skirtiems mąstymams kun. Vincentas ruošdavosi atsakingai, tačiau raštu jų nepasirašydavo. Iš vakaro mintyse apmetęs rytinio mąstymo planą, savy brandindavo užčiuoptą filosofinę mintį. „Ne visada pavykdavo ką tik užgimusią mintį papuošti žodžių rūbu, – atsiminimais dalijosi Jo Eminencija, – bet mąstymuose svarbiausia gyvybinė minties versmė. Buvau apimtas filosofinės, iš dalies ir poetinės nuotaikos, nes tokia kasdienė įkvėpimo būsena skatino kūrybiškumą. Sutikdamas būti seminarijos dėstytoju maniau, kad visai neturiu pedagoginio sugebėjimo. Galvojau, atliksiu paskirtą pareigą, bet laikui bėgant supratau, kad Dievas, kaip rašė  apaštalas Paulius, pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.“ (1 Kor 1, 27).

Ir iš tiesų, kaip pasakojo XX a. šeštojo dešimtmečio klierikai, savo pamaldumu, dvasingumu labai visus traukė seminarijos dvasios tėvas ir prefektas kun. Sladkevičius. „Per mąstymus jausdavai, – sakė mons. Lionginas Vaičiulionis, – kad dvasios tėvas pats su Dievu nuoširdžiai bendrauja ir nori, jog ir būsimi kunigai persiimtų maldingumo dvasia.“ Švč. Trejybės bažnyčioje, degant mažai spingsulei, pasak mons. Vincento Jalinsko, būdavo, sėdi visi kaip nulieti ir gaudo kiekvieną dvasios tėvo žodį. O pats jis dėmesį sutelkęs žiūri į vieną tašką ir atsargiai, jautriai veda mąstymo keliu. „Atsimenu, didelio klierikų dėmesio sulaukė jo mąstymas apie tarnystę. Mums nauja buvo tai, kad tarnavimas, dvasios tėvo nuomone, yra švelnumo kupina sąvoka, tačiau ji iškreipta, gyvenimo purvu ir brutalumu apnešta. Dėl neteisingo tarnystės supratimo kyla didelių bėdų, net tragedijų. Geras tėvas, pažymėjo kun. V. Sladkevičius, visą gyvenimą tarnauja. Visam laikui įsidėmėjau jo mąstymą apie duoną. Gražiai ir poetiškai tą vakarą kunigas mus vedė duonos kąsnelio atsiradimo keliu: ‘Kai kurių žmonių visas gyvenimas telpa duonos kąsnelyje…’“ – prisiminė mons. L. Vaičiulionis.

Kunigų seminarijoje studijavęs Algimantas Žilinskas pasakojo: „Pradėjus kun. Vincentui vadovauti mūsų dvasinėms pratyboms, iš karto pakilo jų lygis: mąstymų temos buvo įdomios, aktualios, vedančios prie konkrečių kilnių pasiryžimų. Mąstymo punktus jis pateikdavo susikaupęs, su išoriškai slepiama, bet gyvai juntama vidine ugnele, neabejotinu tikėjimu tuo, ką sako. Taip jis dėstydavo ir dogminę teologiją. Priešingai negu kiti dvasios tėvai, į dvasinių pratybų aktyvų rengimą jis ėmė įtraukti ir klierikus: stropesniems pavesdavo parengti ir pateikti mąstymo punktus. Teko tą daryti ir man. Prieš tai punktus peržiūrėdavo, kartais kai ką patardavo. Gal ir naivoki būdavo mūsų bandymai, bet tai ugdė iniciatyvą ir atsakomybę.“

„Visada su mumis būdavo dvasios tėvas“

Vakarinių giesmių ir lyrinių melodijų pyne būdavo vainikuojama kiekviena seminarijos diena. Nei mokytojams, nei mokiniams ji nebūdavo lengva. Lietuvoje vienintelė kunigų seminarija tada buvo ir vienintelis dvasingumo ugdymo židinys. Nuo visuomenės atskirti, oficialios valdžios neretai persekiojami, esami ir būsimi kunigai Dievo artumoje glaudėsi vienas prie kito. Pašaukimo, bendruomeniškumo, artimo meilės  ir savitarpio supratimo keliu savo auklėtinius vedė ir seminarijos dvasios tėvas kun. V. Sladkevičius.

„Nors sunkus tada buvo laikas, tačiau seminarijoje tvyrojo graži tarpusavio supratimo nuotaika, – atsiminimais dalijosi mons. L. Vaičiulionis. – Šeštadieniais po vakarienės valgykloje dainuodavome lietuviškas dainas. Kuris nors užvesdavo, kiti pritardavo. Šalia seminarijos buvo karinis dalinys, tad rusų kareiviai neslėpdavo, kad jiems būdavo gražu klausytis.“ Populiari tuo metu buvo pagal seminarijos rektoriaus kun. Kazimiero Žitkaus (poeto Vinco Stonio) žodžius sukurta daina „Gražių dainelių daug girdėjau tyliuoju vasaros laiku“. Ją vakarais dainuodavo ir seminarijos klierikai. „Tamsi naktis, o nieks nelaukia, tave jaunystėj kas priglaus“, – graudi pagal Bernardo Brazdžionio žodžius sukurta daina taip pat sklisdavo seminarijos skliautais…

Pradėti vakarinius giedojimus dvasios tėvas kun. Sladkevičius buvo paskyręs prepozitą klieriką Vincentą Jalinską. Jis dalijosi atsiminimais: „Jei kada negalėdavo drauge su klierikais giedoti, klausdavo: ‘Kokią giesmę užvedei?’ Kartais, būdavo, pats užrašo giesmių posmelius, antai „Mariją mylėti visa širdimi“, „Kai pasaulio audra man grūmoja“, „Čia ramu, gyvena Dievas“. Dažnai patardavo, kurią giesmę kada giedoti. Seminarijos dvasios tėvas ir prefektas  skatindavo mūsų kūrybingumą, patardavo ieškoti įvairesnių dvasingumą ugdančių formų. Kartą, atsimenu, sako: ‘Vinceli, Nekaltojo Prasidėjimo proga reikėtų ko nors ypatingesnio, sielą žadinančio’. Tada kaip tik buvo rengiamasi Lurdo jubiliejui, artėjo šimtmetis, kai Marija pasirodė Lurde. ‘Inscenizuokim’, – pasiūlė jis. To užteko, visi sujudom. Atsimenu, pastatėm Dievo Motinos statulą, radome gipsinę šv. Bernadetos figūrą. Visi kartu sukūrėme kitokią nei visada, šventiškesnę aplinką. Atsigaivinome.“

Kun. Sladkevičiaus įskelta dvasinė kibirkštis gražiai suliepsnodavo. Pritaręs klierikų iniciatyvai šeštadienio rytais giedoti Marijos valandas, tie patys klierikai svarstė, ar nebus pažeista seminarijos regula. „Bet entuziazmas buvo toks didelis, kad mums nieko nereiškė anksčiau atsikelti, – pasakojo mons. V. Jalinskas. – Štai ką reiškia kibirkšties įskėlimas. Niekas neliepė, niekas nevertė – patys savo noru anksčiausiai keldavomės ir giedodavome Marijos valandas. Ir visada su mumis būdavo dvasios tėvas. Atsimenu, ankstus rytas, tamsu. Girdžiu, kažkas koridoriumi slenka pasieniais. Ogi kun. Sladkevičius, apsivilkęs ilgu paltu. Kaip dabar matau palaimos nutviekstus jaunus klierikų veidus, giedant Marijos valandas, girdžiu kunigo Vincento tenorą.“

Mylėti save reikia ne mažiau nei kitus

Seminarijos sielai, dvasios tėvui, rūpėjo viskas, o svarbiausia – kunigystės siekiančio žmogaus dvasinė savijauta, jo mintys, ieškojimai ir abejonės. Šalto ir ankšto dvasios tėvo kambarėlio durys, galima sakyti, neužsidarydavo. Būdavo, išeina vienas žmogus, ateina kitas. Kartais pokalbis, sukęsis pašaukimo tema, žiūrėk, atsimuša į politinius dalykus. Dvasios tėvas suklūsta: kas tai? Jaunatviškas idealizmas? Ar noras provokuoti? Šeštajame dešimtmetyje privalėjai būti budrus, vadovautis išmintimi ir nuovoka. Į valdžios įstaigas kviečiami klierikai iš tikrųjų patekdavo į saugumo rankas. Ten jie būdavo verčiami vieni kitus išdavinėti, būdavo klausinėjama net tokių dalykų, kas iš klierikų paskutinis išeina iš koplyčios.

Dvejos – prefekto ir dvasios tėvo – pareigos atrodė sunkiai suderinamos, tačiau jos padėjo geriau pažinti ir suprasti tuometinius klierikus. „Gyvenime nedaug teko sutikti žmonių, kurie mokėjo taip įtaigiai kalbėti. Atrodė, kad kiekvieną žodį jis tarsi vinį įkaldavo, – pasakojo kardinolas Sigitas Tamkevičius. – Būdavo matyti, jog kunigas Vincentas iš tikrųjų gyvena tuo, apie ką kalba. Mums, klierikams, jis buvo labai geras pavyzdys. Jautėme jo gilų dvasingumą ir tvirtą ranką, labai gerbėme, kai kurie klierikai net truputį prisibijojo.“

„Gero tėvo žymė – reiklus ir mylintis“, – sakė mons. V. Jalinskas. Kiekvieną kun. Vincentas matydavo, kiekvienu pasirūpindavo; žinodavo, kuriam reikia palto, o kuriam – batų. Prie seminarijos stovėjo nedidelė parduotuvėlė, už ją atsakingas buvo kun. R. Macevičius. „Pakviesk Macevičių, – sakydavo savo  pagalabinikui prepozitui, – gal jis gaus pigesnių batų ir drabužių.“ Toje krautuvėlėje rasdavai ir vaistų, ir knygų. Ji, remiama seminarijos profesorių, būdavo lyg savišalpos fondas.

Po paskaitų, laisvesnę valandą, klierikai mėgdavo pasivaikščioti seminarijos skverely. Prie jų prisijungdavo ir kun. V. Sladkevičius. Šnekučiuojantis būdavo paliečiami įvairūs dvasininko luomą pasirinkusio žmogaus gyvenimo ypatumai. Kun. Vincentas kalbėdavo apie tai, kaip svarbu bendrauti ar būti šalia kilnios dvasios, pašaukimui visa širdimi atsidavusio kunigo. Dvasios tėvas dalydavosi savo mintimis: „Labai svarbu ir reikšminga kunigiškame gyvenime, kaip praleidžiamos laisvos nuo pareigų valandos. Jos parodo, kokios dvasios mes esame. Jos turi daugiausia įtakos mūsų asmenybės formavimuisi, nes jomis mes reiškiamės labiausiai nepriklausomai, grynai savo valios, skonio bei nusiteikimo pasirinktais veiksmais. Pareigų metu mūsų veiksmus didžia dalimi nustato pačios pareigos. Kaip nuo gerai prižiūrimų bei gerai įdirbtų tarpueilių priklauso derlius, taip nuo gerai praleidžiamo laisvalaikio priklauso mūsų pareigų sėkmingumas… Mes privalome būti kunigais „semper“ [visada], nė vieno savo gyvenimo momento, nė vienos akimirkos neišskirdami iš kunigiško gyvenimo. Ne tik būdami prie altoriaus, klausykloje, sakykloje, bet ir namuose, kelionėje. Tas „semper“ – ne tik kunigystės charakterio neišdildinamumo pripažinimas, bet ir įpareigojimas visada kunigiškai elgtis. Kunigystė – ne mechaniškas darbas, bet dvasinė veikla. Mes, kunigai, kartais nusikalstame artimo meilės įsakymui, nes nemylime savęs pakankamai, nemylime taip kaip kitų. Juk kitus mokome tobulu gyvenimu, stengiamės šventais padaryti, norime juos į dangų įkelti, o sau to netaikome. Apie savo šventumą negalvojame, savo sielų išganymu mažai rūpinamės. Taigi linkiu mylėti save ne mažiau kaip kitus.“

„Visi darbai, kuriuose nėra Dievo meilės – beverčiai“

Į mažą kun. V. Sladkevičiaus kambarėlį laisvomis popietės valandomis mėgdavo užsukti ne tik klierikai – ateidavo ir dėstytojai, tarp jų seminarijos himną sukūręs artimas bičiulis kun. Pranciškus Tamulevičius. „Mudu abudu buvome lyriniai tenoriukai, – pasakojo Eminencija. – Visą gyvenimą žavėjausi kun. Tamulevičiaus dvasingumu. Jis yra iš tų retų žmonių, kuris neniekina kito. Jam nė vienas nebuvo per mažas, per prastas, nė vienas nebuvo neišvaizdus ar kitaip nepatrauklus. Kiekvienam reikšdavo pagarbą.“

Šviesa dvasios tėvo ir prefekto kun. Vincento Sladkevičiaus kambarėlyje negesdavo iki paryčių, kai iš Lietuvos pakraščio į Kauno kunigų seminariją atvykdavo Jėzaus draugijos narys kun. Pranciškus Masilionis. Apie ką jie kalbėdavosi? Jiems abiem rūpėjo, kaip nuo ateistinės valdžios terorizavimo ir KGB verbavimo agentais apsaugoti tuo metu vienintelės Lietuvoje Kunigų seminarijos dėstytojus bei auklėtinius. Abu vienijo vienas ir tas pats rūpestis: katalikišką Lietuvą apsaugoti nuo užgriuvusios ateizacijos bangos, auginti ir brandinti šiai misijai parengtą kunigiją. T. Masilionis pranešdavo, kur ir kada organizuojamos jėzuitų rekolekcijos, kuriose seminaristai būdavo drąsinami neboti persekiojimų, atsilaikyti prieš saugumiečių gundymus. Jie abu sumanė Kunigų seminarijoje įsteigti slaptai veikiančią klierikų grupelę, kurios tikslas buvo gilinti savo narių vidinį gyvenimą, uoliai rūpintis dvasine pažanga. Tėvas Pranciškus rūpinosi klierikų ir kunigų dvasiniu gyvenimu, organizuodavo susitikimus su kunigais, įkūrė religinę kunigų asociaciją (Asociato Religiosa Sacerdotalis – ARS), kurios tikslas – bendromis jėgomis laikytis vienos linijos pastoracijoje, drąsiai ginti Bažnyčios reikalus.

Vienas to meto seminaristas yra pasakojęs apie tai, kaip grįžęs iš sovietinės armijos su dvasios tėvu kun. V. Sladkevičiumi pasidalijo kilusiomis abejonėmis dėl kunigystės. Šis pasakęs: „Reikia to šiurkštumo, reikia. Gyvenimas nelepina užuovėjomis. Ką išpustė, atstatysime.“ Pasiūlė nuvažiuoti į Rytų Lietuvą, į bažnytkaimį prie Lėvens pas t. Masilionį atlikti rekolekcijų: pamąstyti, pasvarstyti, su Dievu pasikalbėti… „Žmogus tiek vertas, kiek jis myli Dievą, – įrašyta to meto Jo Ekscelencijos užrašuose. – Visi mano darbai, kuriuose nėra Dievo meilės, yra beverčiai, kaip beverčiai piniginiai banknotai, nepadengti auksu… Dienos šviesoje daiktai atrodo vienaip, o naktį ar žiburio šviesoje – kitaip. Teisingiausią nuomonę apie daiktus galime susidaryti matydami juos dienos šviesoje. Tik Evangelijos šviesoje žvelgdami į save ir pasaulį, galime turėti teisingą savęs pažinimą.“