Autorius kun. Juozas Zdebskis
Šaltinis Facebook puslapis “kun. Juozas Zdebskis”, 2024 05 05
Reikia, kad į gyvenimą ateitų moteris su savo kilnia širdimi ir nuostabiomis rankomis, čia pastatytų gėlę, ten užtiestų stalą staltiese. Pagaliau, kad pati savo siela būtų kaip brangiausias papuošalas, kaip tų namų šviesa – tada bus gera ir jauku tenai, tada bus židinys, tėviškė miela, kurios taip ilgisi vyras.
.
Jei būtų pasaulyje vieni vyrai, jie nemokėtų sukurti jaukumo. Vyras pastatytų namus – sienas, duris, langus. Bet tai dar nebūtų tėviškė miela. Jis nupirktų baldus, bet trūktų kažko…
.
Kai išeiname į laukus, kurio iš mūsų nežavi besikalančios žolytės nuostabumas, ar atgyjančio miško stebuklas! Kiekvienas lapelis, nors daug kartų matytas, bet štai dabar, naujai besiskleidžiantis, toks žavus, tarsi matomas pirmą kartą. Neseniai jo dar nebuvo, ir štai jis kalasi iš nebūties!
.
Prieš daugiau ar mažiau metų ir mūsų asmeninis gyvybės pavasaris išaušo. Iš nebūties gelmės Kūrėjas pašaukė gyventi tarpininkaujant mūsų Motinai.
.
Gal ne kartą užeidavo momentas, kai sakydavome, kad gyventi nenorime – kaip būtų gera tiesiog numirti… Tačiau mes gyvename, ir tai truks amžinai! Ir mūsų gyvybė skleisis ne taip kaip medžio lapelis, tik ligi rudens. Mūsų „aš”gyvens amžinai… Bus dar daug pavasarių, daug žiedų išsiskleis ir vėl nuvys amžinai, o mes visada jausime skausmą arba džiaugsmą. Ir tai – dėl mūsų Motinos tarpininkavimo.
.
Motina – tai šilumos saugotoja, kad žemė neužšaltų, kad širdys netaptų ledinė dykuma, nes tada neliktų žmogaus panašumo į Kūrėją.
.
Jeigu mes kartais labai stipriai prisirišame prie žmogaus, kuris žavi gerumu, grožiu, tai kokia jėga mes palinksime į paties Gėrio ir Grožio šaltinį – Dievą! Jei mes taip žavimės gamtos grožiu, nuoširdžia žmonių tarpusavio bendryste, tai turime neužmiršti, jog visa tai tėra menkutis atspindys VISO grožio ir didybės šaltinio -To, kurį pažinti ir mylėti mums yra skirta. Ir tai – dėl mūsų Motinos tarpininkavimo.
.
Motina kalbės savo vaikui apie didvyrių žygius. Ant jos rankų užmigęs jis sapnuos esąs didvyris. Bėgs metai, vieni po kitų, kaip žiedas išsiskleis jo jaunystė ir jis iš tikrųjų taps didvyriu, kuris pajėgs nugalėti save, kartu nugalėti ir blogį. Ką Ji jam kalbės savo žodžiu, o ypač savo pavyzdžiu, kiek pasiaukojamos meilės jo akivaizdoje parodys, – toks jis bus ir gyvenime.
.
Kokia brangi turi būti mums Jinai! Net jeigu ir daug klaidų padarė, – ji brangi už tai, kad Kūrėjo noras mus pasiekė per Jos tarpininkavimą.
.
Laikydama kūdikį ant rankų, Ji laiko tautos ateitį. Jei Ji šitai žino – garbė Jai! Ir šiandien mes lenkiame galvas…
Iš kunigo Juozo Zdebskio apmąstymų
