Įsitikinęs, kad teisėtu keliu mažai ką laimėsiąs, griebėsi nelegalių kovos priemonių prieš rusų užmačias Lietuvoje. 1868–1869 m. Tilžėje dekano kun. Jono Zabermano vardu išdėstęs „aktingą“ – lietuvių pasipriešinimo programą – išleido devynias kovingas tikintiesiems skirtas brošiūras „Sielavartai Bažnyčios“. Jos ilgą laiką buvo vienintelis lietuvių dvasinis penas. O 1889 m. pradėtas leisti laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ tapo jiems pagrindiniu kelrodžiu.

Idėja: katalikams reikia leisti savo laikraštį

„Vieną sykį, rudenies laiku, jau brėkštant, namiškiai išgirdo kankalus ir pamatė kažką įvažiuojant. Visi, kaip kurapkos vanagą išvydusios, brūkš brūkš išsislapstė. Poni, įšokusi į vaikų kambarį, užsidarė, ponas, įsprukęs į kamarą, užlindo į uždurį, apsisiautė su kybančiais gembėse drabužiais, o pasitikusiai samdinei mergelei Magdei tarė: „Eik į trobą, veizdėk, kas ten įvažiavo. Jei asesorius, pasakyk manęs nesant namie ir išleisk, idant važiuotų giltiniop, juk aš uždą ir visokias kontribucijas užmokėjau. Ar kipšas čia veda aną? Mergelė tai išgirdusi sudaužė delnais ir tarė: „Oi, Jėzus Marija. Popas! O ko čia jis įtrūko sprandą?“

Skaito Žemaičių kunigų seminarijos ketvirtakursis Kazimieras Pakalniškis, skaito ir savo akimis netiki: juk tai vyskupo M. Valančiaus stilius, mintys, širdies kaitra. Gėrėdamasis seminarijos bibliotekoje slėpta knygele „Iš tamsybės teveda kelias teisybėn“ („Pasaka, įvykusi 1867 metuose“), klierikas Kazimieras pasikvietė prietelių Juozą Tumą-Vaižgantą, su kuriuo 1888 m. dalyvavo seminarijoje steigiant slaptą Lietuvos mylėtojų draugiją.

Abu, džiaugdamiesi netikėtu radiniu, nutarė kuo greičiau „šitą paukštį į dangų paleisti“. Perrašė rastą M. Valančiaus brošiūrą pagal kalbininko, seminarijos profesoriaus Kazimiero Jauniaus rašybą ir išsiuntė į Tilžę. 1889 m. Otto von Mauderodės spaustuvė išleido dviejų dalių knygelę „I. Perspėjimas apie šventą tikėjimą, o ypatingai apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią“ bei „II. Iš tamsybės veda tiktai tiesos kelias“.

Tų pačių 1889-ųjų rudenį, kai K. Pakalniškis buvo įšventintas į kunigus, jo celėn susirinkus būriui bendramokslių, duris pravėrė Juozas Angrabaitis, vysk. M. Valančiaus talkininko knygnešių karaliumi vadinto kun. Martyno Sideravičiaus pagalbininkas ir mokinys. Aptarinėjant naujienas, skaitinėjant „Varpo“ žinias, vėl visus pagavo jau ore plevenusi idėja: katalikams reikia leisti savo laikraštį. Pagal Žemaičių vyskupo M. Valančiaus mintį – kovingą, drąsų, vedantį ir įkvepiantį, atsakantį į ganytojo iškeltą klausimą: „Tai kuriuo būdu katalikai galėtų tikrą tikėjimą pamesti, o netikrą priimti? Tiktai beprotis, bedūšis arba bedievis, kuris nebijotų amžinos prapulties už atsižadėjimą šv. tikėjimo, nei norėtų dangiškos garbės numiręs. Bet toks žmogus begėdis nevertas žmogaus vardo, bet gyvulio…“

Ir tą XIX a. pabaigos vakarą jaunų dvasininko kelią pasirinkusių vyrų skruostai degė raudoniu, širdys ryžtu liepsnojo. Vieni pasižadėjo remti straipsniais, o kiti nors platinimu. Kun. K. Pakalniškis apsiėmė parašyti įžanginį, lyg programinį straipsnį. Jo celės draugai kun. Adomas Žeimavičius turėjo jau parašęs išsamią publikaciją „Rokitų bažnyčia Žemaičiuose“, kun. Petras Viengalis pateikė straipsnį „Tikra tėvynės meilė“ ir informaciją apie popiežiaus Leono XIII paskelbtus atlaidus. Kiti pridėjo iš „Misijų“ ir gerai nuotaikai pakelti įvairių juokų. Ko trūko, užpildė iš senųjų Mečislovo Dovoinos-Silvestravičiaus ir kun. Antano Tatarės raštų.

Taip sudarytas 1889 m. gruodžio 10 d. pasirodė laikraštis „Zemaiczių ir Lietuvos Apžvalga. Katalikiszkas laikrasztis. Iszleidžiamas Draugijos mylėtojų savo brolius Artojus dėl naudos visiems zemaiczių ir Lietuvos Katalikams“. Kad ir neturėdamas išsamesnės programos, laikraštis turėjo aiškiai suformuluotą tikslą: „Pirmutinis laikraščio tikslas buvo ir bus ginti katalikybę nuo pravoslavijos ir lietuvybę nuo sumaskolėjimo, antra, pagal mūsų išgales aukštyn kelti medžiaginį ir dorinį Lietuvos būvį; vieninti tikėjimo dalykus su tautiniais; ginti mūsų brolius nuo svetimtaučių kenksmingos įtakos, žodžiu… juos šviesti tikrai krikščioniškoje, tikrai katalikiškoje dvasioje. Mūsų obalsiai buvo ir toliau bus katalikystė ir lietuvystė. Nuo to obalsio nors visos pragaro dvasios sujudėtų, nors savo gyvastį padėtum – neatstosime“ („Apžvalgos“ straipsnių ištraukų kalba netaisyta – aut. past.).

Žurnale bendradarbiavo Antanas Baranauskas, Leonardas Andriekus, Aleksandras Burba, Antanas Dambrauskas, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Stanislovas Didžiulis, Pranciškus Petras Būčys, Aleksandras Fromas-Gužutis, Silvestras Gimžauskas, Adomas Grinevičius, Marcijonas Jurgaitis, Maironis, Juozas Miliauskas, Antanas Milukas, Kazimieras Pakalniškis, Vincas Pietaris, Juozas Tumas-Vaižgantas. Redaktoriai: Enzys Jagomastas (1889–1890), Mikelis Kiošis ir Henrikas Vichmanas (1890–1891), Pranas Urbonavičius ir Juozas Angrabaitis (1891–1893), K. Pakalniškis (1893–1896).

XIX a. Nerono persekiojimas

Pirmųjų metų antro numerio įžanginiame straipsnyje „Apie Lietuvą ir žemaičius“ išdėstytos Rusijos valdžios daromas lietuviams skriaudos: „Bet, rasi, kas paklaus, kokias „geradėjystes“ tie išmintingieji mūsų galvočiai mums suteikė? <…> Matyk, rusų kokiems tai paputžandžiams mintis į galvą įlindo mus į rusus paversti, t. y. mūsų tikėjimą ir kalbą išnaikinti, žinoma, tokie papurtgalviai į teisybę ir žiūrėt nebežiūri, kuri Rusijoje ir taip jau nuskarusi ir nutrukusi kad ir sulopyti nebegali…

Ar mes galime taip šaltai žiūrėti, kad mūsų brangenybę tie rusų pakumbarzdžiai nori išveržti? Ar ne sunkiai nusidėsime prieš Viešpatį Dievą, jei mes savo tikėjimo išsižadėsime ir priimsime kokį tenai pravoslavišką? Ne, mes to negalime padaryti, tai yra išsižadėt savo tikėjimo ir priimti pravoslaviją. Užgimime katalikais ir mirsime katalikais, nors čia maskolius mums ir visiems galvas nusukinėtų…

Antra, vėl, išsižadėdami savo kalbos, savo papročių ir priimdami rusišką kalbą ir rusiškus papročius, ar nenusidėsim, jei taip galime pasakyti, prieš patį prigimimą? Kas rusą liepia mylėti savo kalbą ir papročius, ar ne tas pats prigimimas, kuris lygiai lietuvį žemaitį liepia mylėti savo kalbą ir papročius? <…> Ir mulkis supras, kad čia rusai paties prigimimo įstatymus laužo… O tatai spirkimės tiems nelabojo tarnams savo valia, eikime į vienybę. Jieškokime mokslo ir šviesos, kad kilus devynioliktojo amžiaus Nerono persekiojimui (kurio ženklai jau rodos) galėtume kuomi atsiremti.“

Dar kitame laikraščio straipsnyje slapyvardžiu pasirašęs kitas, dar aštresnės plunksnos, autorius, rėžia iš peties: „Atsiunčia iš Maskolijos į mūsų kraštą misijonierius-uriadnikus, žmones baisiausio pasielgimo, kurie Maskolijoje neberado sau vietos, o atvažiavę į Lietuvą elgiasi savotiškai, plėšia nuo neturtingų žmonių pinigus, bet tuo dar nesitenkindami, persekioja juos visokiais būdais, taip jog matyti, kad jie niekam kitam yra atsiųsti, kaip tiktai katalikų ir lietuvių vardą išnaikinti iš Lietuvos… atsiuntė į Vilnių… generolą Muravjovą, kuris daugiau išpiovė, iššaudė ir iškarstė žmonių, kaip gyvulių, negu skerdikas išpiauna gyvulių per visą savo amžių.

Verta dar paminėti Lietuvos kankintojo Muravjovo draugus taip vadinamą „privilegijuotą plėšiką“ Kaufmaną, kuris tiek išgėrė lietuvių kraujo, jog keli tūkstančiai žmonių drauge galėtų jame paskęsti, generolą Ganeckoj, kareivių viršininką Vilniuje, ir jo draugą Boreišą… Kiek pikto jie Lietuvai padarė parodys tik teisingiausias teisėjas pasaulio pabaigoje, o dabar mums užteks žodžių „Lietuvos budeliai ir kraugeriai“.“

Baigdamas straipsnį, autorius pamini kunigų ir spaudos persekiojimą, pasmerkia kai kurių lietuvių išdavikišką darbą, tarnaujant rusams, ir išreiškia viltį, kad su Dievo pagalba Lietuva būsianti laisva: „Jei Dievui patiks ir maskoliam nulaužti ragus ir juos susilpninti, tuokart gal vėl stosis ir atgys Lietuva.“

Padrąsinimai ir patarimai, kaip priešintis „pragaro tarnams“

„Turime ir mes, kaip galėdami, spirties prieš tuos Liuciperio tarnus, kaip tos kregždės prieš katiną. Bet jei norime savo priešą nugalėti, ką mes turime daryti? Reikia visų pirma pažinti jų jėgas, jų mintis ir užmanymus, reikia gerai pažinti tą pavojų, kuris iš priešo pusės mums gresia“, – taip rašęs straipsnio autorius ragina lietuvius skaityti laikraščius, knygas, kurios nurodo, kaip reikia kovoti su priešu. Žmonės, užuot karčiamoje pragėrę pinigus, juos turėtų skirti spaudai. Siuvėjus ir batsiuvius, keliaujančius po kaimus, autorius skatina skaityti „Apžvalgą“ ir savo tautiečius supažindinti su nauju laikraščiu.

„Apžvalga“ kiekviena proga žmones stengėsi padrąsinti ir paskatinti priešintis „pragaro tarnams“. Ilgoje korespondencijoje iš Gargždų papasakojęs, kaip atvykęs šventikas su iškilmėmis pakabinęs mokykloje ir valsčiaus valdyboje stačiatikių religinius paveikslus – ikonas, autorius bara gargždiečius: „Garždiečiai! ar tai gražu duoti tokį biaurų pavyzdį visai Lietuvai! Pasakykite man, ar gi jūs suprantate ir išmanote, ką jūs padarėte. Iš tiesų ne… Maskoliai gerai supranta, ką tas reiškia. Jie šiandien įvedė į valsčių ir mokyklą, rytoj lieps jį turėti kiekvienam viršaičiui, seniūnams, šimtininkams ir dešimtininkams, paskui gi įrašys į pravoslavijos knygas. Juk taip jau atsitiko… Nebėra, matyti, jumyse tikėjimo meilės, jūs beveik pasirengę esate už stikliuką degtinės arba keletą rublių priimti svetimą tikėjimą ir išsižadėti savo tėvynės… jūs patys galite būti priversti atiduoti tam smakui, t. y. pravoslavjai savo sūnus ir dukteris.

Garbingi dabar yra Garždai pas maskolius, nes nė viena parapija to nepadarė, ką Garždai. Bet kas garbingas pas maskolius, tas amžiną gėdą užsipelnė pas lietuvius. Todėl, kad atitaisytų Garždai savo klaidą ir ištrintų tą gėdą, būtinai turi išmesti iš vietos išrinktuosius, kurie už degtinės bonkutę priėmė tą moskolių „dievaitį“ ir taipgi išdanginti iš valsčiaus ir mokyklos „ikonas“. Jei to nepadarys garždiečiai, tai yra prapuolę. Maskoliai nebepaleis iš savo nagų.

Ar gi nematote maskolių atskalybės? Būkite atsargūs. Ką padarė garždiečiai, tą galite būti priversti padaryti visi lietuviai ir žemaičiai. Bet geriaus popui barzdą sudraskykite negu turėtume sekti garždiečių pavyzdį. Rinkite į valsčiaus valdybą tokius žmones, kuriuos žinote gerus esant, kurie neparduotų savo tikėjimo…“

„Pranešame lietuviams ir žemaičiams, kad ciesorystės įstatymuose iš viso nėra, kad nuo žmonių atiminėtų knygas, ypatingai pamaldų metu, – tvirtu balsu skaitytojams primena „Apžvalga“. – Todėl, mieli broliai, turėkite atmintyje, jei kada prikibtų kur toks žandaras, tad nesnauskite… O jeigu arti žmonių nebūtų, tad reikia įsikibus šaukti, kol susibėgs žmonės į pagalbą, o po to nuveskite pas viršaitį ir surašykite skundą vidaus reikalų ministeriui, kad toksai žandaras kiršina žmones ir pamaldų metų atiminėja iš žmonių rankų maldų knygas.“

„Apžvalgos“ tonas – griežtai opozicinis

Gana karingas gyventojų elgesys su rusų asesoriumi aprašytas korespondencijoje iš Vilkijos: „Per šv. Onos atlaidus asesorius raitas įjojo į bažnyčios šventorių, arklį pririšo prie kryžiaus ir su šunimi nuėjo į bažnyčią jieškoti lietuviškų maldaknygių. Bet vyrai apipuolę asesorių gerokai apkūlė, jis vos ištrūko iš jų nagų. Po to įvykio susirinkę į valsčiaus valdybą vilkijiečiai padavė skundą vidaus reikalų ministeriui. Po kiek laiko jis buvo pašauktas į Kauną pas gubernatorių ir, matyt, gerokai išbartas, kad grįžęs į namus tą pačią naktį nusinuodijęs.“

Baigdamas ilgą įvykio aprašymą, korespondentas ragina: „Dėl to, broliai, darykite pagal vilkiečių pavyzdį, paduodami visi prašymus „protokolus“ augštesnei valdžiai už nežmoniškus tų asesorių arba urednikų pasielgimus su jumis, o visada gerai laimėsite.“

„Apžvalgos“ redakcija, sužinojusi, kad Kauno pradžios mokyklų direkcija yra nusistačiusi įvesti privalomą vaikams mokslą, rašo: „Ar tai matote, ką maskoliai arba „obrusiteliai“ beišmisliojo? Teisybė, pradžios mokyklos Kauno valdyboje eina jau visai ant bankroto, nes žmonės pažinę tų mokyklų kenksmingumą iš kalendorių ir iš „Apžvalgos“ visai paliovė leidę savo vaikus į anas apipaikinimo landynes. „Obrusiteliai“, regėdami, kad jų visas darbas eina ant šuns uodegos, griebias dabar visokių priemonių. Vyrai, tik nepasiduokite įvesti tokį maskoliško antikristo misijonorių užmanymą į Lietuvą. Jeigu jums kada valsčiaus valdyboje lieptų pasirašyti, kad ant to sutinkate, tad visi vienu balsu atsakykite, kad nesutinkame. Tegul mums duoda lietuviškas mokyklas, pasakykite, tegul ten moko mūsų prigimtos kalbos, tikėjimo ir t. t. Žodžiu sakant, tegul tos mokyklos būna lietuviškos, o ne maskoliškos, tad ant to sutiksime. Taip tai vyručiai laikykitės, o neapsileiskite maskoliškais šunmisionieriais, kurie nori mums ant sprando užlipti.“

Sužinojusi apie caro valdžios ketinimą uždaryti Kražių bažnyčią ir panaikinti vienuolyną, „Apžvalga“ ragina lietuvius ginti savo bažnyčią Kražiuose: „Maskoliai nusprendė išnaikinti Kražių mergaičių vienuolyną, o bažnyčią paversti į pravoslavišką cerkvę… Nepraeis poros mėnesių, kai pragaro misijonieriai atvažiuos tą nusprendimą įvykdyti. Apskelbiu jums, lietuviai ir žemaičiai, kad iš laiko žinodami, galėtumėte pasisaugoti. Susirinkite į tą vietą iš visų Lietuvos kampų ir užkampių, ir laukite tai valandai ateinant, o atbrazdėjus maskoliams, stovėkite tvirtai ir savo kūnu padarykite sieną, per kurią bedieviai negalėtų įsilaužti, o jei reiktų galvą padėti, tai padėsite už tikėjimą, bažnyčią ir tėvynę; ar begali būti geresnė mirtis už tą?.. Tegul pažįsta ir Europa… kai eina apie tikėjimą ir bažnyčią, kad mes mokame elgtis, kaip laisvi Lietuvos sūnus, kaip senovės Lietuvos galiūnai.“

„Apžvalgos“ tonas nuo pirmos dienos tapo griežtai opozicinis, nukreiptas ne į vietos rusų administraciją, bet į centrinę caro valdžią Petrapilyje, iš kur plaukė pagrindiniai Lietuvos rusinimo įsakymai.

„Tokiu tonu, kokiu kalbėjo „Apžvalga“, – rašė Vaclovas Biržiška, – nebuvo iki tol kalbėjęs su rusų valdžia nė vienas lietuvių laikraštis, ne tik „Aušra“ ar „Šviesa“.“

Vytauto Didžiojo universiteto doc. kan. J. Tumas-Vaižgantas 1929 m. paskaitoje „Pirmoji byla dėl lietuviškų spaudinių“ pateikė tokias išvadas: „Maskolių valdžia Žemaičių vyskupo M. Valančiaus byloje revoliucinę nuotaiką manė sustabdysianti išraudama iš visuomenės keliolika sugautų veikėjų. Klydo. Akcija buvo padaryta plačiu maštabu ir paveikė stipriai. Lietuviai katalikai, maskolių nuolat badomi, kaip įkaitinta geležimi, tikėjimo varžymais, pradėjo išeiti iš tradicinio pasyvumo aiškiai okupantų nenaudai.“