Vilniaus katedros lobyne saugomas šv. Kryžiaus ir Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijorius liudija relikvijų gerbimo tradiciją 16 a. Lietuvoje. Šis auksakalystės kūrinys atkeliavo į katedrą iš privačios kolekcijos ir pasakoja apie išskirtinę užsakovo padėtį bei estetinį skonį. Indo puošyba atspindi Renesanso epochos meistrystę, gebėjimą sujungti Antikos bei krikščionybės simbolius. Straipsnyje pristatoma relikvijoriaus paskirtis, ikonografija, pirmieji jo šeimininkai ir atsiradimo Vilniaus katedros lobyne istorija.

Kristaus kančios relikvijų saugykla

Katalikų bažnyčioje relikvijomis (lotynų k. reliquiae – liekanos, palaikai) vadinami šventiesiems priklausę daiktai ar jų palaikai, taip pat su Naujojo Testamento įvykiais susijusios vertybės. Pastarosios ypač gerbiamos, nes pasakoja apie Kristaus gyvenimą ir kančią. Kryžiaus, prie kurio prikaltas mirė Jėzus, relikvijos ėmė plisti visame krikščioniškame pasaulyje 4 a., kai apie 326–328 m. jas atrado Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina šv. Elena (apie 248–330). Šv. Jonas Auksaburnis (apie 347–407) rašė, kad mažus šv. Kryžiaus gabalėlius krikščionys nešiodavęsi auksiniuose dėkluose. Tokiu būdu siekta apsaugoti Jėzaus kančią liudijančias medžio daleles ir išreikšti joms pagarbą naudojant vertingas medžiagas relikvijorių gamybai. Relikvijų pirkimas bei dovanojimas įgijo ir politinę reikšmę – taip buvo įtvirtinami ryšiai tarp valstybių, miestų ir didikų.

Pirmosios šv. Kryžiaus dalelės pasiekė Lietuvą iš karto po jos krikšto. Ankstyviausias jų paminėjimas istoriniuose šaltiniuose – pirmojo Vilniaus vyskupo Andriaus (m. 1398 m.) testamente – nurodo, kad vyskupas paliko Vilniaus katedrai sidabrinį paauksuotą žiedą-relikvijorių ir paauksuotą kryžių su Gyvybės medžio (taip vadintas Kristaus Kryžius) bei kitomis relikvijomis. Keletą šv. Kryžiaus dalelių savo relikvijų kolekcijoje turėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (1461–1506). Jo turto inventoriuje, sudarytame valdovo mirties metais, paminėta Gyvybės medžio relikvija, saugota po stiklu auksiniame monstrancijos formos inde, kita – dvigubame kryžiuje, kuris anksčiau priklausė Aleksandro broliui, Lenkijos karaliui Jonui Albrechtui (1459–1501), taip pat sidabrinė lentelė su dviem šv. Kryžiaus relikvijomis ir Viešpaties erškėčių vainiko dyglys apvalioje talpykloje.

Žinoma, kad Aleksandro senelis Jogaila (1352–1434) ir tėvas Kazimieras (1427–1492) ne kartą lankėsi Lenkijos Lysa Gura benediktinų vienuolyno bažnyčioje, garsioje dėl ten saugomos šv. Kryžiaus relikvijos, pats Aleksandras šiai šventovei buvo dovanojęs votą. Jogailaičiai, kaip ir kitų Europos šalių karaliai, šv. Kryžiaus relikvijas siejo su dangiškąja valdovo globa. Šios idėjos ištakos – šv. Elenos atrasto Kristaus Kryžiaus dalies atsiuntimas sūnui, Romos imperatoriui Konstantinui. Panašią reikšmę įgijo ir Kristaus erškėčių vainiko relikvijos, sietos su valdovo karūna ir simboliškai sakralizavusios valdžią.

Taigi, Vilniaus katedros lobynui priklausantis šv. Kryžiaus ir Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijorius buvo skirtas saugoti „karališkas“ relikvijas – tokias, kokias savo kolekcijoje dar 16 a. pradžioje turėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras. Gali būti, kad šio valdovo pavyzdys buvo reikšmingas ir relikvijoriaus užsakovui, galėjusiam įsigyti tokios vertės artefaktus. Abi relikvijos buvo patalpintos stiklinėje cilindro formos talpykloje. Jos apačioje buvo įstatytas Kristaus erškėčių vainiko dyglys, apsuptas šešiais perlais. Viršuje pritvirtintas auksinis kryželis su šv. Kryžiaus dalele centre ir perlais, puošusiais kryžmų galus. Deja, mūsų dienas relikvijorius pasiekė be brangių relikvijų, liudijusių Kristaus kančios įvykius ir užsakovo pamaldumą, o kartu – reikšmingą jo padėtį to meto visuomenėje.

Ankstesnieji relikvijoriaus savininkai ir jų palikimas

Nėra tiksliai žinoma, kas relikvijorių užsakė pagaminti. Vilniaus katedros kapitulos dokumentuose įrašytas tik jo dovanotojas, prelatas kantorius Mikalojus Jasinskis (m. 1635 m.), atidavęs šią vertybę į Vilniaus katedros lobyną 1602 m. Manoma, kad relikvijorių, sukurtą 16 a. viduryje, jis galėjo paveldėti iš savo tėvo Mikalojaus (m. 1597 m.), o šis – iš dėdės, prelato arkidiakono Juozapo Jasinskio (m. 1560 m.).

Broliai Juozapas ir Albertas (Vaitiekus) Jasinskiai atvyko į Lietuvą iš Lenkijos, netoli Lodzės esančios Lenčycos. Juozapas buvo Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio (m. 1555 m.) kancleris (1537–1542), iždininkas ir artimas draugas, vėliau tapęs Vilniaus katedros arkidiakonu, sprendęs katedros atstatymo finansavimo klausimus. Albertas apie 1537–1550 m. užėmė garbingiems dvariškiams skiriamas titulines virtuvininko pareigas Pauliaus Alšėniškio, o 1551–1556 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520–1572) dvare. Jasinskių prestižą patvirtino 1541 m. gautas vyskupo leidimas įrengti altorių ir giminės kriptą vienoje iš šiaurinių Vilniaus katedros koplyčių. Po Pauliaus Alšėniškio mirties jo koplyčia taip pat perduota Jasinskiams. Praėjus ketveriems metams broliai rūpinosi savo globėjo perlaidojimu atnaujintoje ir išpuoštoje koplyčioje, kurioje turėjo būti įrengtas ir renesansinis antkapis, sukurtas vyskupui dar esant gyvam, tačiau likęs be įrašo.

Žinoma, kad Juozapui Jasinskiui priklausė trys namai Vilniuje ir valda Antakalnyje. Prie Vyskupų (dab. Universiteto) gatvės stovėjęs mūrinis pastatas 1536 m. buvo nupirktas ir padovanotas Pauliaus Alšėniškio. Vėliau arkidiakonas valdą išplėtė, įsigijo gretimą vargonininko Jono Cichijaus namą, perėmė iš vyskupo vandentiekio kanalą. Po savininko mirties jo namai atiteko sūnėnui, karaliaus virtuvininkui Mikalojui Jasinskiui. Šis juos brangiai pardavė Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui (apie 1504–1579), kuris padovanojo 1569 m. įsteigtai jėzuitų kolegijai. Lenkijos jėzuitų viceprovincijolas Pranciškus Sunjeris (apie 1532–1580) aprašė dovanotus namus kaip dailius ir patogius, minėjo puikias skliautuotas patalpas, išdėstytas aplink kiemą, rūsius ir juose įrengtas hipokaustines krosnis kambarių šildymui, sodelį ir du šaltinius (fontanus), atvestus iš vandentiekio. Universiteto g. 3 atidengtas raudonų plytų Jasinskių namo fasadas žymi pirmąjį būsimojo universiteto komplekso pastatą.

Iki mūsų dienų išliko užsakovo turtingumą liudijantis pacifikalas, kurį Juozapas Jasinskis padovanojo Vilniaus katedrai 1543 m. Tai iš kalnų krištolo ir auksuoto sidabro sukurtas kryžius, kuriame saugoma šv. Kryžiaus relikvija. Manoma, kad vėlyvosios gotikos ir renesanso bruožais pasižymintį indą gamino Vilniuje dirbęs auksakalys Jurgis Bemas (Georg Behm, Georgius Bohemus). 19 a. šis kūrinys atsidūrė Kauno katedroje, vėliau buvo išvežtas į Lenkiją. 1887 m. jį įsigijo Kunigaikščių Čartoriskių muziejus Krokuvoje. Vilniaus katedrai arkidiakonas testamentu paskyrė ir daugiau vertingų daiktų, tačiau artimieji ilgą laiką jų neperdavė.

Situacija pasikeitė, kai šeimos palikimas atiteko prelatui kantoriui Mikalojui Jasinskiui. 1601 m. buvusią vyskupo Pauliaus Alšėniškio koplyčią katedroje jis atidavė Leonui Sapiegai (1557–1633). Valdą Antakalnyje (dab. Kalnų parko teritorija) užrašė katedros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altoriui, dėl to ši miesto dalis kelis šimtus metų vadinta Jasinskių altarija. Iš senelio brolio paveldėtą biblioteką padovanojo Vilniaus bernardinams – tai liudija įrašai dviejose 15 a. pab. knygose, saugomose Vilniaus universiteto bibliotekoje (Ink. 8 ir Ink. 268). Tikėtina, kad Juozapui Jasinskiui anksčiau priklausė ir Vilniaus katedrai jo perduotas renesansinis šv. Kryžiaus ir Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijorius. Be to, Mikalojus Jasinskis Šv. Kazimiero koplyčiai padovanojo sidabrinę lempą ir šventojo figūrėlę, katedrai perleido sklypą netoli varpinės, testamentu užrašė sidabrinę taurę, pateną, paveikslų, knygų, liturginių rūbų ir tapo vienu iš dosniausių Vilniaus katedros lobyno donatorių.

Gotikos ir renesanso, antikos ir krikščionybės jungtys

Šv. Kryžiaus ir Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijorius priklauso 12 a. pab. susiformavusiam ostensorijų tipui – juose nedidelė relikvija įdedama į stiklinį rutulį ar cilindrą, kuris įstatomas bokštelio pavidalo stove. Indo kompozicija dar primena Europoje paplitusius gotikinius bokštelio ar koplytėlės formos relikvijorius, tačiau išsiskiria proporcijų lengvumu ir grakštumu. Kūrinio puošyba jau atspindi Renesanso epochos skonį.

Keturlapę relikvijoriaus pėdą puošia išgraviruoti ornamentai, primenantys vokiečių dailininko Heinricho Aldegreverio (1502–1555) raižinių kompozicijų motyvus. Ant pėdos laukų – keturios išsirietusių, nasrus iššiepusių žuvų figūros. Virš jų uodegų kyla akanto lapais dekoruota indo kojelė, kurios viršuje relikvijoriaus bokštelį remia du tritonai – šalmuoti vyrai su žuvies uodegomis. Tritonas graikų mitologijoje laikytas jūros dievo Poseidono ir Amfitritės sūnumi, gelmių pasiuntiniu.

Tarp tritonų figūrų įkomponuotas angelas su Veronikos drobule rankose. Jis primena pasakojimą apie moterį, nušluosčiusią veidą kryžių nešančiam Jėzui ir gavusią drobėje stebuklingai atsispaudusį jo atvaizdą. Auksakalys drobulėje matomą veidą pavaizdavo schematizuotai, tiesiog nurodydamas garsią legendą, susijusią su Kristaus kančia.

Svarbiausią indo dalį, kurioje saugomos relikvijos, išskiria ametistais inkrustuoti, gėlių žiedais ir kriaušės formos karuliais puošti frizai. Abipus šv. Kryžiaus dalelei ir Kristaus erškėčių vainiko dygliui skirto cilindro stovi dvi kolonos, puoštos akanto lapų ir girliandų dekoru. Čia vėl sugrįžtama prie antikinių motyvų: į kolonas atsišlieję delfinai, dažnai vaizduoti nešantys senovės romėnų meilės dievą Kupidoną. Pirmaisiais krikščionybės amžiais delfinas, gelbstintis jūroje skęstančius žmones, tapo Kristaus – žmonijos gelbėtojo – simboliu, taip pat simbolizavo sielos pernešimą į pomirtinį pasaulį. Veikiausiai relikvijorių papildę jūros pasaulio motyvai (žuvų, tritonų, delfinų figūros) gali būti siejami su Kristaus įveiktos mirties simbolika.

Virš relikvinės iškilęs trijų tarpsnių bokštelis. Apatinėje dalyje sidabrinę aštuonkampę šerdį supa segmentines arkas laikančios kolonos. Šonuose ant nedidelių postamentų – dvi žaismingai šokančių angeliukų figūrėlės. Viduriniajame bokštelio tarpsnyje nebelieka arkų, tik kolonos, o viršutinis dar labiau supaprastintas, įgavęs cilindro formą ir uždengtas šalmo formos stogeliu. Virš jo iškyla visą relikvijoriaus kompoziciją vainikuojanti Nukryžiavimo scena. Kryžiaus papėdėje pavaizduota Adomo kaukolė primena pirmojo žmogaus nuodėmę ir jos atpirkimą per Kristaus mirtį ant kryžiaus. Taip dar kartą išryškinta inde saugotų relikvijų reikšmė.

Dažnai įžvelgiamos šv. Kryžiaus ir Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijoriaus puošybos sąsajos su Italijos renesanso daile, dėl savo architektūriškumo jis lyginamas su Florencijos auksakalio Antonio di Salvi (1450–1527) kūriniais. Manoma, kad indo kompozicijos projektą paruošė meistras, susipažinęs su to meto itališkomis madomis, galbūt į Krokuvą ar Vilnių atvykęs italas, susijęs su karališkuoju dvaru. Kaip bebūtų, kūrinys liudija, kad jo autorius gebėjo puikiai papildyti gotikiniams ostensorijams būdingą formą renesanso architektūros detalėmis, o krikščioniškosios ikonografijos simbolius suderinti su nuorodomis į antikos mitologiją.

Prelato kantoriaus Mikalojaus Jasinskio katedros lobynui dovanotas šv. Kryžiaus ir Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijorius buvo sėkmingai išsaugotas per 17 a. vid. Abiejų Tautų Respubliką nusiaubusį karą su Maskva ir Švedija. Antrojo pasaulinio karo pradžioje su kitomis lobyno vertybėmis jis užmūrytas Vilniaus arkikatedros sienoje ir atrastas 1985 m. Šiandien Bažnytinio paveldo muziejuje saugomas kūrinys žavi kompozicijos lengvumu, žaisminga renesansine puošyba. Tai aukštą padėtį visuomenėje užėmusio ir rafinuotu estetiniu skoniu pasižymėjusio užsakovo, veikiausiai Vilniaus katedros arkidiakono Juozapo Jasinskio, palikimas. Nors iki mūsų dienų neišliko inde saugotos šv. Kryžiaus ir Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijos, pats relikvijorius liudija apie joms teiktą pagarbą 16 a. Vilniuje.

Straipsnių serijoje, rengiamoje bendradarbiaujant su Bažnytinio paveldo muziejumi, pristatomas Vilniaus katedros lobynas ir jo istorija. Tai seniausias ir turtingiausias lobynas iš visų, saugotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčiose. Jį sudarė įvairūs liturgijai skirti puošnūs reikmenys, sukurti garsių asmenų – vyskupų, didikų ir valdovų – rūpesčiu. Lobynas pradėtas kaupti dar 14 a. pabaigoje po valstybės krikšto, kriziniais krašto istorijos laikotarpiais ne kartą slėptas siekiant apsaugoti, o šiandien eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje. Vilniaus katedros lobynas neįkainojamai vertingas kiekvienam, norinčiam iš arčiau susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.

Literatūra

Gita Drungilienė, „Relikvijos ikitridentinėje Lietuvoje“, Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 41: Šventųjų relikvijos Lietuvos kultūroje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 9–19.
Mieczysław Jackiewicz, „Artykuły z historii Wilna: drobiazgi wileńskie“, Kurier Wileński. Paskelbta 2013 m. vasario 14 d. https://kurierwilenski.lt/2013/02/14/artykuly-z-historii-wilna-drobiazgi-wilenskie/
„Jėga ir grožis jo šventovėje…“ (Ps 96, 6): Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje. Sudarytoja Dalia Vasiliūnienė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, p. 123–125, 132–133.
Edmundas Laucevičius, Birutė Rūta Vitkauskienė. Lietuvos auksakalystė: XV–XIX a. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 49, 56, 187–188, il. 20.
Lietuvos sakralinė dailė XI–XX a. pradžia, t. IV: Auksakalystė XIII–XX a., I knyga: Kolekcijos, sudarytoja Jolita Liškevičienė, Vilnius, 2006, XV.10, p. 248–249.
Mindaugas Puidokas, „Relikvijos“, Visuotinė lietuvių enciklopedija. Žiūrėta 2023 m. birželio 23 d.: https://www.vle.lt/straipsnis/relikvijos/
Violeta Rutkauskienė, „Šv. Elena – archeologų ir senovės tyrinėtojų globėja“, Bernardinai.lt. Paskelbta 2014 m. rugpjūčio 18 d. https://www.bernardinai.lt/2014-08-18-sv-elena-archeologu-ir-senoves-tyrinetoju-globeja/
Ėrika Striškienė, „Koklis su Kupidonu ir delfinais“, valdovurumai.lt. Paskelbta 2016 m. spalio 24 d. https://www.valdovurumai.lt/lt/savaites-eksponatai/i/575/koklis-su-kupidonu-ir-delfinais/
Laurynas Šedvydis, „Lucko (1507–1536) ir Vilniaus (1536–1555) vyskupo Pauliaus Alšėniškio dvaras: dvarioniai ir tarnybiniai bajorai“, Darbai ir dienos, 2015, t. 64, p. 9–28.
Irena Vaišvilaitė, „Vienas Vilniaus namas XVI a. jėzuitų šaltiniuose“, Dailės istorijos studijos, t. 2: Dailė LDK miestuose: poreikiai ir užsakymai. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 13–29.
Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė, „Kas skaitė pirmąsias knygas Lietuvoje?“, Lrytas.lt. Paskelbta 2018 m. liepos 16 d. https://www.lrytas.lt/it/ismanyk/2018/07/16/news/kas-skaite-pirmasias-knygas-lietuvoje-aptiko-izymybiu-pedsakus-6936550
Vilniaus katedros lobynas, sudarytojai Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2002, p. 277–278, il. 35–39.
Vilniaus sakralinė auksakalystė: katalogas. Sudarytoja Rita Pauliukevičiūtė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2012, p. 26–27.
Birutė Rūta Vitkauskienė, „Inwentarz katedry wileńskiej z roku 1598“. Skarbiec katedry wileńskiej, redakcja naukowa Dariusz Nowacki, Anna Saratowicz-Dudyńska. Warszawa: Zamek Królewski w Warszawie, 2008, p. 71–84.
Birutė Rūta Vitkauskienė. Złotnictwo wileńskie: ludzie i dzieła XV–XVIII wiek. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2006, p. 219–223.