Apie Kauno belaisviu pavadinto Žemaitijos ganytojo elgesį 1865 m. carui buvo raportuota: „Tai, ką anksčiau darė Valančius niekam nematant, dabar jis daro visų akivaizdoje. Nepadeda nei piniginės baudos, nei bandymai ištremti Rusijon ar uždaryti vienuolynan.“
Kodėl tūkstančiai vežimų buvo užtvindę Kauno gatves?
Į Kaune įsteigtą pamestinukų prieglaudą važiuodamas vyskupas Motiejus žinojo, kuo generalgubernatorius M. Muravjovas 1865 m. sausį išleistu įsakymu siekė paversti tuos mažutėlius. „Kaip įmanydami, turite saugoti savo vaikus nuo maskolių mokyklų, nes tos yra įstatytos jums perversti į maskolių tikėjimą, – taip tėvus savo brošiūroje „Katalikų Bažnyčios vargai Lietuvoj ir Žemaičiuose“ buvo perspėjęs Valančius. – „Ne kartą „nastauninkai“, mokydami vaikus maskoliško rašto, peikia Katalikų tikėjimą, pleška neteisingus daiktus ant popiežiaus ir jūsų kunigų. Todėl kunigai, katekizmą dėstantys, turi įrodyti vaikams „nastauninkų“ melagystes. O namo sugrįžusiems vaikams motinos turi įkalbėti, idant „nastauninkams“, kaipo Katalikų tikėjimo neprieteliams, netikėtų ir perbūtų Katalikų tikėjime lig mirties, nes be tos nėra vėlės išganymo.“
Bet kas „siratus“ (tapusius našlaičiais) apsaugos nuo prieglaudos prievaizdo stačiatikių šventiko? Kas, jeigu ne jis, ganytojas, drąsų žingsnį žengs, parodys, kaip katalikiškai persižegnoti, kaip „lietuvišku liežuviu“ Viešpatį pagarbinti.
„Kur mano vaikai?“, – peržengęs prieglaudos slenkstį linksmai šūktelėjo Valančius. Prižiūrėtojos atvestas, galveles nuleidęs, vaikų būrelis išsirikiavo prieš garbingąjį svečią. Išsitiesė kaip styga, bet išgirdę švelnų vyskupo žodį ir pirmą kartą išvydę tokį didelį jo atneštą pyragą, našlaičių veideliai nušvito.
Vos tik spėjus užverti prieglaudos duris, ta pati prižiūrėtoja apie vyskupo Valančiaus vizitą kaip mat pranešė gubernatoriui. O šis tuoj pat telegrafavo į Peterburgą išvykusiam generalgubernatoriui K. Kaufmanui. Tuo tarpu Kaune, dalyvaujant žandarmerijos atstovams Vitto ir Blau, N. Muravjovas kamantinėjo iškviestą vyskupą Valančių, kodėl jis savavališkai lankėsi prieglaudoje. Vyskupas paaiškino, kad leidimo neprašė, nes žinojo, kad vis tiek negaus. O geras ganytojas guldo galvą už savo avis: „Tegu su manimi daro, ką nori, aš viskam esmi pasirengęs. Man neilgai begyventi, aš turiu priedermę palaikyti savo tikėjimą.“
Raporte generalgubernatoriui N. Muravjovas pažymėjo, kad vyskupas savo apsilankymu prieglaudos namuose suparalyžiavo „gerai pradėtą reikalą“, todėl jam buvo skirtas namų areštas. Tuo pačiu metu Lauko auditoriatui buvo perduoti vyskupui Valančiui pareikšti kaltinimai dėl to, kad šis „nestabdęs 1963 m. sukilimo, nors galėjęs, jei būtų išleidęs jį pasmerkiantį atsišaukimą“. Atsižvelgiant į tai, kad atsakymas iš imperijos sostinės užtruks, buvo kilęs rimtas įtarimas, jog geruoju visa tai nepasibaigs.
Todėl slaptais raštais iš Kauno buvo informuoti visi vyskupijos dekanai. Kunigams daugelyje vietų paraginus atsisveikinti su mylimu ganytoju, atvyko daug žmonių. Vienu metu Kauno gatves buvo užtvindę tūkstančiai vežimų. Vietos administracija apstulbo. Griebtis kokių nors priemonių prieš minią buvo neįmanoma, nes keliauninkai nebuvo pažeidę įstatymų.
Apie tai sužinojęs Vilniaus generalgubernatorius pabūgo, kad, vyskupą Valančių ištrėmus, gali kilti naujų neramumų ką tik „kruvinai nuramintame krašte“. Incidentas pasibaigė gana laimingai – skirta tūkstančio rublių bauda, o namų areštas nutrauktas, pavedant vyskupą griežtai policijos priežiūrai, kad „kiekvienas jo žingsnis faktiškai būtų žinomas vyriausybei“.
Po savo arešto vyskupas Valančius netylėjo. Rašte generalgubernatoriui ir vidaus reikalų ministrui jis pažymėjo, kad jokios politikos, lankantis vaikų prieglaudoje, nebuvo.
Kaip buvo pakirstos kirilicos šaknys?
Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano rūpesčiu 1865 m. rugsėjo 23 d. vidaus reikalų ministras išleido savo garsųjį aplinkraštį apie tai, kad draudžiama lietuviškas knygas lotynišku raidynu spausdinti, įvežti iš užsienio ir jas platinti.
Ką apie tai manė žemaičių vyskupas, liaudies švietėjas, daugybės dvasinio turinio knygelių autorius Valančius? „Jūsų taip pat nelaimingoje gadynėje maskoliai išspausdino Vilniuje lietuviškai maskoliškomis raidėmis: „Aukso Altorių“, Evangeliją, iš sakyklos skaitomą, ir kitas knygeles, – brošiūroje „Katalikų Bažnyčios vargai Lietuvoj ir Žemaičiuose“ rašė jis. – Bet spausdindami išmetė kai kuriuos katalikų šventuosius ir apleido maldeles už Šventąjį Tėvą su vyskupu. Žodžiu sakant, pagadino tas knygas tikėjimo daiktuose. Todėl Katalikai, nors pažintumėt maskolių raides, vienok niekūmet nepirkite tokių knygų, nei skaitykite, nes galite suklysti tikėjime. Jeigu kurs pirks, tegu sudegina.“
„Evangelijų knyga, atspausdinta su daugybe klaidų, ir atsiųstas cenzūrai ekzempliorius, perrašytas iš anos knygos rusiškomis raidėmis, labai klaidingas, – rašė vyskupas Vilniaus Mokslo apskrities inspektoriui N. Novikovui. – Taigi, ar neteiksies, Tamsta, pavesti Ivinskiui, kad paimtų nuo manęs instrukciją apie sustatymą kito geresnio ekzemplioriaus Evangelijų pagal žemaitišką Bibliją Naujo Įstatymo, išleistą vyskupo Juozapo Giedraičio?“.
Perkeltas į Kauną vyskupas turėjo daug progų susitikti su savo senu pažįstamu L. Ivinskiu ir aptarti visas kirilicos įvedimo bėdas. „Ivinskį savo dešinėje rankoje laiko Volončevskis, – skundėsi inspektorius Novikovas, – kuris ligi šiol visiems trimituoja, kad rusiškos raidės nereikalingos, kad aš iš kvailumo įvedu jas, kad liaudis jų nenori, kad jomis net mokytis negalima, nes jų neužtenka žemaičių-lietuvių fonetikai.“
Protestuodamas dėl išleistų Evangelijų iškraipymų, vyskupas drauge įrodinėjo kirilicos netinkamumą lietuvių raštui. Tuo jis norėjo argumentuoti viso spaudos draudimo beprasmiškumą. Vyskupo pareiga esanti žiūrėti, kad Evangelijų leidimai visiškai atitiktų lotyniškąją vulgatą: „Taigi aš pripažįstu negalimu daiktu spausdinti rusiškomis raidėmis žemaitišką Evangeliją, kaipo knygą Šventojo Rašto, dėl to, kad aš turiu griežtą priedermę rūpintis, kad ta knyga nebūtų pagadinta.“
Tuo Valančius iš dalies sužlugdė lietuviškų religinių leidinių rusiškomis raidėmis leidimą. Kauno liaudies mokyklų direktorius Nikonoras Saveljevas Švietimo apygardos globėjui skleidė nerimą keliančias žinias, kad iš Vilniaus gautos maldaknygės, evangelijos, giesmynas ir katekizmas. Jie direkcijos išsiuntinėti į knygų sandėlius bei mokyklas, bet jų nepirkę nei moksleiviai, nei valstiečiai.
Daug rūpesčių vyskupui Valančiui buvo dėl caro valdžios nurodymo aprobuoti kunigų sakomus pamokslų tekstus. Buvo reikalaujama išleisti rusų valdžiai priimtinų pamokslų knygas. Policija bandė kontroliuoti, ar kunigas tikrai pamokslą skaito iš knygos, tačiau visos taikytos priemonės tikslo nepasiekė. Ilgai vyskupas boikotavo valdžios nurodymus pamokslus išleisti rusiškomis raidėmis. Ilgai užsitęsė jų spausdinimas. Gubernatoriui pranešė, kad tokių pamokslų neleis kunigams sakyti, juo labiau, kad rusiškomis raidėmis negalima užrašyti kai kurių žemaitiškų garsų, todėl žmonės tokia išdarkyta kalba pamokslų neturėtų girdėti. O jei ir girdės – nesupras.
Netrukus po to, iš spaustuvės gavęs dar tris tomus, Valančius jų į parapijas visai nesiuntinėjo ir jie neliesti išgulėjo iki pat vyskupo Pranciškaus Karevičiaus laikų 1914–1926 m. Kaip teigė kunigas A. Alekna, pamokslų cenzūra, kaip ir daugelis kitų panašių nereikalingų, nepasiekiančių savo tikslo suvaržymų, buvo „atmainyta” dėl to, kad ji buvo neįvykdoma.
Kai Vilniaus generalgubernatorius pranešė vyskupui, jog buvo naudinga išleisti katalikišką ritualą ir atsiuntė jam 744 egzempliorius (jie buvo išdalinti pagal sąrašą vyskupijos kunigams), Valančius, pateikęs išsamų paaiškinimą, pažymėjo: „Tamstos man atsiųstame ritualo leidime praleistas lenkiškasis tekstas, o įdėtas rusiškas, taigi padaryta dvi svarbi permaini, kurių nei vyskupas, nei provincijos susirinkimas be Bažnyčios Galvos sutikimo leisti negali. Tuo labiau, jog su tomis permainomis sujungta ir įvedimas naujos kalbos į liturginį vartojimą. Todėl aš neturiu teisės nei priimti, nei skleisti, nei leisti dvasiškijai vartoti paminėtąjį ritualo leidimą.“
Taip vyskupas Valančius pasipriešino mėginimui primesti savo vyskupijos katalikams rusų kalbos vartojimą Bažnyčios apeigose. Atsiųstieji ritualo egzemplioriai, kaip rašė biografas A. Alekna, nebuvo kunigams išsiųsti ir „lig šiol (1922 m.) tebeguli Vyskupo rūmų pastogėje“. Ganytojui nesutinkant atspausdinti maldų už ciesorių rusiškai, generalgubernatorius pats atspausdino „lakščiukus“ (lankstinukus) su maldų už ciesorių rusišku tekstu ir per Kauno gubernatorių atsiuntė juos Valančiui, kad jis išsiuntinėtų tiems, kam buvo išsiuntinėta rubricėlė (praktiniai bažnyčios nurodymai). Ar išsiuntinėjo? Nežinia.
Už nuolatinį atkaklų priešinimąsi vyskupui Valančiui buvo skirta tūkstančio rublių bauda. Bet šiuo klausimu Kauno gubernatorius pareiškė tokią nuomonę: pabauda būtų naudinga, jei tuo būtų paveiktas vyskupo priešinimasis. Bet jis mielu noru ją sumokėsiąs ir galėsiąs pasirodyti katalikų pasauliui persekiojimo auka. Pinigus kunigai surinksią iš parapijų, vėl kurstydami valstiečius prieš vyskupą skriaudžiančią Rusijos vyriausybę. Todėl gubernatorius patarė pagaliau pašalinti vyskupą Valančių. Koks sprendimas buvo priimtas? Generalgubernatorius A. Potapovas įsakė rusišką maldą už carą įdėti į rubricėlę, bet nepritarė Kauno gubernatoriaus sumanymui iškelti Valančių iš vyskupijos.
Kas turėjo galios suvaldyti galingąjį Volončevskį?
Kokia buvo vyskupo Motiejaus kasdienybė, likusios nuo dvasinės tarnybos valandos, yra vaizdingai ir konkrečiai išdėstęs žemaičių kunigų seminarijos homiletikos profesorius kunigas Antanas Baranauskas: „Aiškino iš visos vyskupijos raštais paduodamus klausimus, trupino šv. Relikvijas prašantiems. Kėlės labai anksti ir po Mišių bet kurią valandą ir bet kas galėjo prie jo prieiti. Matydavo jį po keliolika kartų laiptais nulipant į koplyčią ko nors padirmavotų, nors visų biedniausio, išklausytų jo išpažinties ar kuria kita malone apdovanotų. Palengvindamas priėjimą prie jo, nesilaikė jokio etiketo ir paskirtų valandų: jo durys visados stovėjo atviros bet kam. Nežiūrint nepaliaujančio darbo ir minių lankytojų, niekas jo neregėjo nekantraus arba nenoromis dirbančio – visados buvo liuosas, tėvišku gerumu šypsojos.“ Tačiau Valančius tvirtai laikėsi dienos darbų tvarkos, taip sudarytos, kad kiekviena valanda būtų užimta naudinga veikla.
Dažnai antruoju, ypač sunkiu vyskupavimo laikotarpiu atsivertęs „Užrašų pačiam sau“ puslapius, „valančišku“ stiliumi jis brūkštelėdavo įdomesnę mintį apie įvykius ir jį supančius asmenis: „Juozapas Siemaška, iš unitų vyskupo palikęs stačiatikių metropolitu Lietuvoje, įsteigė Broliją. Jos tikslas buvo platinti stačiatikių tikėjimą tarp katalikų. Kauno gubernijoje tos brolijos galva buvo archijerėjus Aleksandras, sąnariais gi gubernatorius Muravjovas, kurs man ne sykį sakydavo, jog anam visokia tikyba gera, vicegubernatorius Lvov, mitrus bet nedoras. Jonas Šulginas, vyriškosios Kauno gimnazijos direktorius, fanatiškas katalikų priešininkas; Mykalojus Novikovas, viršininkas Kauno gubernijos parapinių mokyklų, taip nedoras, jog pačius rusus išgriaužė; kapitonas Mykolajievas, taip uolus stačiatikystės platintojas, jog su kataliku nei pasikalbėti ramiai negalėjo. Kiekvienas iš sąnarių apsiėmė perversti nors tris katalikus per metus, taipogi turėjo kasmet sudėti po keletą rublių. Tie pinigai buvo priedas, jei kurs pasileidėlis katalikas prekiavo savo tikėjimu. Daugiausiai katalikus įerzino generalgubernatorius Kaufmanas, vargindamas kunigus formališkumais ir pabaudomis, kuriems nei galo nebuvo. Po jo parvažiavo Aleksandras Potapovas, vyras protingas ir ramus, tikybos dalykuose ne fanatikas, kurs nuramino Lietuvą. Gubernatoriai minkštesni buvo Kauno gubernijoje, kaipo grynai katalikiškoje. Leisdavo viešai pardavinėti rožančius ir škaplierius, ko Vilniaus gubernijoje neleisdavo.“
Kaip iš šalies atrodė pats vyskupas Valančius? Apie jo įvaizdį galima spręsti iš kunigaikščio Vladimiro Meščerskio laiško sosto paveldėtojui ir būsimajam imperatoriui Aleksandrui III. 1868 m. Vidaus reikalų ministerijos pavedimu vizituodamas Rusijos imperijos Šiaurės vakarų bei Pietvakarių kraštus jis rašė: „Svarbiausias iniciatorius ir veikėjas ne tik Kauno gubernijoje, bet visame krašte tarp rusiško reikalo priešų, be abejo, yra Kauno vyskupas Volončevskis, – pareiškė V. Meščerskis. Jis pridūrė: „Ši asmenybė savo aplinkoje yra ganėtinai išskirtinė visais požiūriais. Nejučia, kai lygini šį milžinišką protą, šią per 30 metų išeitą vyskupystės bei kunigystės mokyklą, šitą miklumą, meistriškumą ir gudrumą, klastos ir apgavystės menus, iškeltus į religijos aukštumą, įgytą išmanymą ne tik apie kraštą, bet ir kiekvieną asmenį, jame gyvenantį, ilgą praktiką pažįstant rusų administraciją, jos ankstesnius ir dabartinius atstovus, tai negabius, tai silpnadvasius, tai išsižadančius savo nacionalinių interesų baiminantis prancūziško laikraščio, tuomet, deja, supranti pernelyg aiškiai jo galią ir mūsų bejėgiškumą. Jis viską drįsta, viskam pasiryžta, mes visko bijome, net popiežiaus šešėlio ir jo pigių prakeikimų. Volončevskio pajėgos ganėtinai gausios ir sumaniai organizuotos bei sudaro skirtingas funkcijas apimančio vieningo politinio valdymo taisyklingą derinį.“ Laiško autorius pabrėžia, kad vyskupo „tvirtas ryžtas nedaryti nuolaidų ir net eiti į tremtį, kylantis iš įsitikinimo, kad šitaip tik būtų sustiprintas fanatizmas bei išgarsėtų kaip kankinys už tikėjimą“.
Vardindamas svarbias ir reikšmingas vyskupo pajėgas, V. Meščerskis pažymi: „Kunigų legionas – iki 800 žmonių Kauno gubernijoje, vienas už kitą gudresni ir protingesni, ir visi išauklėti Volončevskio. Jo sufraganas, vyskupas Beresnevičius, kilęs iš dvarininkų, kuriam tarpininkaujant, valdomi dvarininkai; iki 300 tūkstančių žmonių – valstiečių suburtos vieningos katalikų masės; subsidijos slaptam knygų ir propagandos platinimui, ištremtų kunigų ir kitų gubernijų kunigų, tautinės valdžios agentų užsienyje ir krašte rėmimui ir pan. Jo nuosavas paštas visame krašte, susidedantis iš bažnytinių elgetų ir bažnytinių prieglaudų globotinių.“
„Ar turi galios tokia vyriausybė suvaldyti galingąjį Volončevskį?, – svarsto kunigaikštis V. Meščerskis. – Akivaizdu, kad ne! Ką dar pridurti? Kad ne tik liūdna ir įžeidu rusui visa tai čia matyti ir suvokti, bet kad jis tiesiog kraupsta nuo minties, koks visiškas krašto nepažinimas būdingas tai vyriausybei, kuri iš Peterburgo ir iš Vilniaus vaizduojasi valdanti kraštą ir tiek yra apakinta, jog vadina tokį valdymą teisėtu taikymusi su lenkų tauta!“
„Aš prasėdėjau pas Volončevskį visą vakarą: jis pasikvietė ir vyskupą sufraganą. Du kontrastai: pirmas – protingo, iš pažiūros paprasto žemaičio tipas, antras – jėzuito iš kilmingos abatijos tipas. Pirmas kalbėdamas trykšta jausmais ir neslepia savo įspūdžių – tai visas įrausta, tai primerkia akis kaip hiena, tai prikanda lūpas, tai nusikvatoja; antrojo veido išraiška, balsas, judesiai niekados nesikeičia. Abu protingi kaip velniai, bet kiekvienas papildo kits kitą“, – rašė V. Meščerkis.