Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Tėvo Stanislovo statytas kryžius papildė ekspoziciją

Tėvo Stanislovo statytas kryžius papildė ekspoziciją

Autorius Loreta Ripskytė
Šaltinis Šiaulių kraštas, 2020 02 20

 

Tė­vo Sta­nis­lo­vo (Al­gir­das My­ko­las Dob­ro­vols­kis, 1918 rug­sė­jo 29 d. – 2005 bir­že­lio 23 d.) Se­no­sios Ža­ga­rės kle­bo­ni­jos kie­me sta­ty­tas kry­žius dėl pra­stos būk­lės iš­kel­tas ir da­bar jį ga­li­ma pa­ma­ty­ti Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos lan­ky­to­jų cent­re.

Iš­džio­vin­tas, nu­va­ly­tas kry­žius eks­po­nuo­ja­mas lan­ky­to­jų cent­ro re­li­gi­nės te­ma­ti­kos kam­ba­ry­je, kur pa­teik­ta in­for­ma­ci­ja apie Tė­vą Sta­nis­lo­vą, Bar­bo­rą Ža­ga­rie­tę, dėl ku­rios pa­skel­bi­mo Pa­lai­min­tą­ja vyks­ta bea­ti­fi­ka­ci­jos by­la, ar­ki­vys­ku­pą Ju­li­jo­ną Ste­po­na­vi­čių, dau­ge­lį me­tų so­vie­tų val­džios iš­trem­tą į Ža­ga­rę, o ti­kin­tie­siems at­ga­vus Vil­niaus ar­ki­ka­ted­rą, į ją su­grį­žu­sį.

Ža­ga­rė­je gy­ve­nan­tis Ro­mual­das Ski­rius me­na, jog Tė­vas Sta­nis­lo­vas ir gy­ve­nęs Ža­ga­rė­je bei ku­ni­ga­vęs Se­no­sios Ža­ga­rės šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čio­je. Bu­vu­sios se­no­sios kle­bo­ni­jos kie­me Ža­ga­rė­je Tė­vas Sta­nis­lo­vas bu­vo pa­sta­tęs mi­nė­tą me­di­nį kry­žių.

Da­bar Ža­ga­rė­je pra­dė­jus dirb­ti nau­jam kle­bo­nui And­riui Val­čiu­kui tvar­ky­ta se­no­sios kle­bo­ni­jos te­ri­to­ri­ja ir paaiš­kė­jo, kad kry­žiaus būk­lė pra­sta. Žmo­nės anks­čiau dar bu­vo su­tvir­ti­nę kryž­mą vie­la, ta­čiau jau ki­lo grės­mė jam vi­sai su­nyk­ti. Tad gel­bė­jant kry­žius ir per­vež­tas į re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ją.

Ku­ni­gas, pa­moks­li­nin­kas, vie­nuo­lis ka­pu­ci­nas Tė­vas Sta­nis­lo­vas 1957 me­tais grį­žęs iš In­tos la­ge­rio baž­ny­ti­nės va­do­vy­bės ir KGB bu­vo pa­siųs­tas ku­ni­gau­ti į Juo­dei­kius Jo­niš­kio ra­jo­ne. Ten jis gy­ve­no ne­šil­do­mo­je baž­ny­čios zak­ris­ti­jo­je, nes kle­bo­ni­ja bu­vo užim­ta ko­lū­kio kon­to­ros.

1959 me­tais, pa­de­da­mas vie­tos meist­ro Do­mo So­ros, jis šven­to­riu­je pa­si­sta­tė ma­žą 12 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to na­me­lį. Žmo­nės pa­me­na, kad ku­ni­gas daž­nai pa­dė­da­vo vie­ti­niams ūkio dar­bus at­lik­ti – krau­ti šie­ną ar sta­ty­ti ru­gių gu­bas.

1960 me­tais Tė­vas Sta­nis­lo­vas bu­vo iš­kel­tas į Že­mait­kie­mį (Uk­mer­gės ra­jo­nas). Jo na­me­lis bu­vo pa­vers­tas pie­no su­pir­ki­mo punk­tu, vė­liau pa­lik­tas li­ki­mo va­liai. 2006 me­tais Juo­dei­kių kai­mo bend­ruo­me­nė na­me­lį su­grą­ži­no į šven­to­rių, jį su­re­mon­ta­vo, o vi­du­je įren­gė eks­po­zi­ci­ją.