Išdžiovintas, nuvalytas kryžius eksponuojamas lankytojų centro religinės tematikos kambaryje, kur pateikta informacija apie Tėvą Stanislovą, Barborą Žagarietę, dėl kurios paskelbimo Palaimintąja vyksta beatifikacijos byla, arkivyskupą Julijoną Steponavičių, daugelį metų sovietų valdžios ištremtą į Žagarę, o tikintiesiems atgavus Vilniaus arkikatedrą, į ją sugrįžusį.
Žagarėje gyvenantis Romualdas Skirius mena, jog Tėvas Stanislovas ir gyvenęs Žagarėje bei kunigavęs Senosios Žagarės šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Buvusios senosios klebonijos kieme Žagarėje Tėvas Stanislovas buvo pastatęs minėtą medinį kryžių.
Dabar Žagarėje pradėjus dirbti naujam klebonui Andriui Valčiukui tvarkyta senosios klebonijos teritorija ir paaiškėjo, kad kryžiaus būklė prasta. Žmonės anksčiau dar buvo sutvirtinę kryžmą viela, tačiau jau kilo grėsmė jam visai sunykti. Tad gelbėjant kryžius ir pervežtas į regioninio parko direkciją.
Kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas Tėvas Stanislovas 1957 metais grįžęs iš Intos lagerio bažnytinės vadovybės ir KGB buvo pasiųstas kunigauti į Juodeikius Joniškio rajone. Ten jis gyveno nešildomoje bažnyčios zakristijoje, nes klebonija buvo užimta kolūkio kontoros.
1959 metais, padedamas vietos meistro Domo Soros, jis šventoriuje pasistatė mažą 12 kvadratinių metrų ploto namelį. Žmonės pamena, kad kunigas dažnai padėdavo vietiniams ūkio darbus atlikti – krauti šieną ar statyti rugių gubas.
1960 metais Tėvas Stanislovas buvo iškeltas į Žemaitkiemį (Ukmergės rajonas). Jo namelis buvo paverstas pieno supirkimo punktu, vėliau paliktas likimo valiai. 2006 metais Juodeikių kaimo bendruomenė namelį sugrąžino į šventorių, jį suremontavo, o viduje įrengė ekspoziciją.