Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Seinų vyskupas Antanas Baranauskas: „Takus man išvertė“
Antanas Baranauskas. Limis.lt nuotrauka

Seinų vyskupas Antanas Baranauskas: „Takus man išvertė“

Autorius Irena Petraitienė
Šaltinis bernardinai.lt, 2012 10 26

 

2012 m. sukako 115 metų, kai 1897 m. Žemaičių pavyskupis Antanas Baranauskas (1835–1902) popiežiaus Leono XIII buvo paskirtas Seinų vyskupu, ir 110 metų, kai 1902 m. jis iškeliavo Amžinybėn.

„Ar mano sėjimo, kas dygs, ir augs…“

1897-ųjų lapkritį Petrapilio (Sankt Peterburgo) Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko Rusijos imperijai priklausiusių naujai konsekruotų ir paskirtų vyskupų priesaikos davimo iškilmės. Tikybų departamento direktorius Masolovas būsimam Seinų vyskupui padavė abiejų priesaikų tekstus: rusiškąjį viršuj, kad vyskupas pirmiau ji perskaitytų. Vyskupas Antanas Baranauskas, paėmęs abu dokumentus, rusiškąjį pabruko po lotyniškuoju ir ištikimybę popiežiui prisiekė prieš altorių stovėdamas, o carui paskui, prie atskiro stalelio. Masolovas protestuodamas ir supykęs išėjo iš bažnyčios ir daugiau nė vienoje konsekracijoje nedalyvavo. Amžininkų liudijimu, toks vysk. Baranausko elgesys visiems iškilmių dalyviams parodė, kad jis, pirmiausia Bažnyčiai tarnaujantis vyskupas, lengvai nenusilenks carinės valdžios politikai. Galbūt todėl 1897 m., kaip tai būdavo įprasta seniau, caras naujai konsekruotiems vyskupams, nesuteikdamas audiencijos, neparodė jiems deramos pagarbos.

O Kaune, Žemaičių vyskupystės centre, laukiant grįžtant drauge su vysk. Baranausku Petrapilyje buvusio Žemaičių ganytojo M. L. Palilionio ir naujai konsekruoto vysk. G. F. Cirtauto, buvo pradėta ruoštis išleistuvėms. Į Žemaičių kunigų seminarijos salę susirinkę dvasininkai vyskupui poetui linkėjimus išsakė jų sukurtomis eilėmis „Sudiev”: Eik pas anuos, ganyki sveiks, Valdyk Aukščiausiojo vardu. Ir ar kas girs Tave, ar peiks, ar kas širdin Tau peilį smeigs, ar tai galvočius bus, ar paiks, — Visiems Tu būk vadu.“

Antanas Baranauskas 1897 m. Limis.lt nuotrauka

Prieš šv. Kalėdas, žirgų kanopoms dunksant į gruodo surakintą kelią, vysk. A. Baranauskas atsisveikino su Žemaičių vyskupija, kurioje nors šaltų istorijos rūmų lentynoje gulės jo rašyti matematikos ir kalbotyros mokslų veikalai, kurie, deja, anot vyskupo M. Palilionio, buvo tik jaunų dienų atleistina silpnybė. „ Anykščių šilelis“, literatūrinė kūryba…. „Gana man, savo pasiekus: savo kunigystės ir mokytojystės darbą, kiek sylos išnešė Dievui ant garbės išpildžius. Sėjėjas sėja, kartais ir laisto: užauga gi, ir brąsva tai jau nebe jo darbas, bet Dievo. Ar mano sėjimo kas dygs ir augs, ar ne – nebe man tatai rūpintis“, – rašyta dienoraštyje. Dabar naujajam Seinų vyskupui labiau rūpėjo lietuvių ir lenkų kalbomis rengiamas „Ganytojiškas laiškas“, pasiruošimas ingresui į Švč. Mergelės Marijos katedrą.

1632 m. garbingojo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pašventintos Seinų renesansinio stiliaus bažnyčios du bokštai lyg dvi į dangų ištiestos rankos varpų garsais sveikino pirmąjį lietuvį ganytoją Antaną Baranauską, kuris pirmą kartą Seinų šventovėje prabilo lietuviškai, pirmiau gausiai susirinkusią mišrią parapiją pasveikinęs lenkų kalba. Vyskupas kalbėjo: „Mūsų gi sveikata nebekokia: jau senatvė ir aiški silpnybė. Aš tariausi galėsiąs pabaigti amžių savame krašte: prie lengvesnių darbų ir mažesnio atsakymo, bet Viešpačiui Dievui norint kitaip, kasgi galėtų ir drįstų vengti nuo išpildymo Jo švenčiausios valios?“

Pagyręs dvasininkiją ir priminęs jų pareigas, paraginęs klausyti savo kunigų, drauge tikinčiuosius įspėjo: „Negalime užtylėti ir to, jog šioj gadynėj išsiranda žmonės atžagari Dievui ir Bažnyčiai, kurie savo puikybės gilumą žodžiais ir knygomis barsto ant neatsargingų katalikų, kaip kūkalius ant dirvos Dievo… Neklausykite jų žodžių, neskaitykite jų knygų, venkite jų draugystės…“ Ar tai nėra, pasak kun. K. Vaišnoros MIC, vyskupo užuomina į Tilžėje leidžiamus pasaulietinius lietuviškus laikraščius?

„Aušros“ metu ir vėliau pasireiškęs lietuvių atgimimas, kuris skatino spirtis rusams ir atsipalaiduoti nuo lenkų įtakos, A. Baranauskui atrodė kaip svetimos įtakos vaisius, siekiantis palaužti katalikiškos Lietuvos tradicijas. Nors daugelį aušrininkų jis pažinojo (J. Basanavičių, J.Šliūpą, P. Vileišį, St. Didžiulį), su kai kuriais net lietuviškai susirašinėdavo, bet, žinodamas daugelio religijai priešingus pažiūras, net viešai juos bedieviais yra pavadinęs.

Nepasitikėjo ir lietuviška užsienine spauda, kurios pasaulietiškas turinys jam atrodė pavojingas religijai. O vyskupo Baranausko kapelionas prel. Juozas Laukaitis (1873–1652) patvirtino: „Jo, A.Baranausko, lietuviškai sakomų pamokslų reikšmė tautinei lietuvių sąmonei žadinti, ypač Lietuvos pakraščiuose, turėjo lemiamos reikšmės.“

„Mano krūtinė nėra subjaurinta jokiais ordinais“

Seinų vyskupas siekė viešai parodyti, kad katalikų tikėjimas, nepaisant varžymų ir persekiojimų, triumfuoja, jog apaštalų įpėdiniui ir Bažnyčios kunigaikščiui priklauso didžiausia pagarba ir meilė. Iš tiesų vysk. Baranausko parapijų vizitacijos savo didingumu ir įspūdingumu žavėdavo katalikus, bet, pasak prel. J. Laukaičio, erzindavo rusų valdžios atstovus. Viskas jiems rėždavo akis: ir šimtai pasipuošusių raitelių, kurie iš parapijos į parapiją palydėdavo vyskupą, ir kiekviename kaime žalumynais išpuošti „bromai“–vartai, ir tūkstantinės minios katalikų, belaukiančių atvykstančio didžio svečio prie parapijos vartų, už miestelio ar bažnytkaimio, pagaliau iškilmės bažnyčioje, vyskupo graudūs lietuviški pamokslai. Visi jausdavo, kad tai yra katalikų vyskupas.

Seinų vyskupas su dvasininkais. Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotrauka

Dar pirmaisiais metais, vyskupui pradėjus lankyti parapijas, Suvalkų gubernatorius Vatacci oficialiai paklausė vyskupą, kas jam leidęs išvykti iš savo gyvenamosios vietos: vyskupas esąs kunigas ir neturįs teisės be leidimo lankyti parapijas. Į ne vieną tokį raštą vyskupas parengdavo trumpą aiškų atsakymą: tas jam davęs leidimą, kas paskyręs vyskupu, todėl gubernatoriui nėra reikalo kištis į vyskupo darbų sritį, kad pagaliau ne pasaulietinės valdžios kompetencija, kaip katalikų vyskupas turi lankyti parapijas. Tačiau ne vienas atvejis buvo, kai, vyskupui vos spėjus grįžti į Seinus, ateidavo gubernatoriaus raštas, kuriuo dekanai už iškilmingų vizitacijų rengimą būdavo nubausti po 100 rublių, o klebonai –  po 50. Vyskupas protestuodavo, bet baudos būdavo išreikalaujamos. Kunigams dėl to ėmus raukytis, vyskupas už visus nubaustus kunigus ne kartą sumokėjo per 3000 rublių. O kunigai, gėrėdamiesi kilniu vyskupo mostu, iš savo pusės skirtą pabaudą kaip auką paskirdavo seminarijai.

„A. Baranauskas, – yra pabrėžęs kun. J. Vaišnora MIC, – brendęs ir mokęsis kovos su rusų valdžia Valančiaus, Beresnevičiaus ir Palilionio mokykloje, iki tol stovėjęs vyskupo ordinaro šešėlyje ir todėl nesimetęs į akis, atvykęs į Seinus išsitiesė visu savo aukštu ūgiu. Čia pasirodė ne tik ganytojas, mokytojas, asketas, rašytojas, bet ir kovotojas už Bažnyčios teises: visokių ankstesnių valdžios įsakymų ir draudimų nepaisė, o į naujus stipriai reagavo.“

Rusų valdžia kartais palankesnius kunigus apdovanodavo kryžiumi ar ordinais. Tai nebuvo kokie valdžiai parsidavėliai: tas dovanas dažniau gaudavo už tai, kad klebonas pavaišindavo užklydusį iš medžioklės gubernatorių ar kitą aukštą valdininką iš Petrapilio. Paprastai gubernatorius pranešdavo Kurijai, kurie kunigai yra apdovanoti, ir pavesdavo vyskupui įteikti tas dovanas. Po dovanų įteikimo, kryžių ir ordinų ant kaklo užkabinimo vyskupas Baranauskas pasakydavo sveikinamąją kalbą, kurioje būtinai pabrėždavo: „Mano krūtinė nėra subjaurinta jokiais ordinais“. Kunigams tai būdavo didžiausia bausmė: jie su ašaromis maldaudavo, kad tik nereiktų dalyvauti tose ceremonijose. Rusų valdžia, sužinojusi apie vyskupo elgesį, nustojo dalijusi kryžius ir ordinus Seinų vyskupijos kunigams.

„Kaipo antspaudas dūšios brolių, tėvų ir probočių

Kartą 1899 m. vidaus reikalų ministras įspėjo vyskupą, kad jis žeminąs valdžios atstovų prestižą — nedarąs vizitų apskrities viršininkams. Į tą raštą vyskupas atsakė taip: „Pagal rusų įstatymus ir priimtus kultūringų tautų papročius, vizitai ir revizitai saisto tik lygaus rango asmenis. Kadangi vyskupas yra dignitorius (sanovnik), o apskrities viršininkas tik valdininkas (činovnik), tai tarp jų nėra nieko bendro, nebent tai, kad, vyskupui lankant parapijas, apskrities viršininkas turi prižiūrėti, kad keliai ir tiltai būtų tvarkoje. Juk ir ministrai, pravažiuodami pro apskrities miestą, neturi pareigos daryti vizitą apskrities viršininkui.” Ministras tylėjo, bet dar tais pačiais metais surado kitą reikalą: pranešė vyskupui, jog valdžios atstovas lankysiąs seminariją, susipažinsiąs su jos tvarka ir prižiūrėsiąs, kad joje nevyrautų antivalstybinė nuotaika. Į tą raštą vyskupas atsakė maždaug taip: „Seminarija yra vakarienbutis, kur Kristus mokė apaštalus, bet Kristus ten neįsileido nei Erodo, nei Piloto atstovų, todėl ir jis negalįs įsileisti valdžios atstovų…“

Seinų Švč. Mergelės Marijos katedroje vyskupo A. Baranausko ganytojavimo laikais vykdavo ilgos iškilmingos pamaldos. O progų tam buvo daug: XIX a. pabaiga, XX a. pradžia, Jubiliejiniai metai, pasaulio paaukojimas Švč. Jėzaus širdžiai ir kt. Paprastai tokios iškilmingos pamaldos tęsdavosi 3–4 valandas, vyskupo pamokslai – vėl 2–3 valandas. Didesnėms iškilmėms sukviesdavo visus kapitulos narius, kurie, parapijose klebonaudami, nedaug nusimanė apie vyskupiškas apeigas. Tie, turėdami vyskupo akivaizdoje celebruoti, varžydavosi, painiodavosi, nes vyskupas, gerai mokėdamas ceremonijas, kartais net viešai padarydavo pastabas. Nuolatinės asistos ir jose dalyvaujantiems klierikams, kurie dažniausiai būdavo baigę Marijampolės, Suvalkų ar Lomžos gimnazijas, buvo didelė, tačiau labai varginama mokykla.

Kun. dr. J. Stakauskas straipsnyje „Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje“ pažymi, jog, A. Baranauskui atvykus į Seinus, seminarijoje tarp klierikų jau buvo stipriai besireiškiąs tautinis susipratimas, lietuvių kalbos meilė. Jis to neslopino, nedraudė. Kartą atvyko į seminarijos renginį, kuriame dalyvavo seminarijos vadovybė ir profesūra. Per šias iškilmes buvo dainuojamos lietuviškos dainos. Kun. Narjausko vedamas choras padainavo „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“. Vysk. Baranauskas, išgirdęs klierikų chorą dainuojant jo dainelę, labai susijaudinęs klausėsi, o chorui baigus dainuoti dar ilgesnę valandėlę sėdėjo susimąstęs ir susijaudinęs. Paskui tarsi atsipeikėjęs staiga paklausė: „Ar šitą girdėjote?“ ir pradėjo: „Šaly plento po kairės ežerėlis tvokso“ ir ėmė klierikams solo dainuoti iki tol negirdėtą dainelę, matyt, jo paties sukurtą. Klierikai labai džiaugėsi, kad ir vyskupas prie jų lietuviškos programos prisidėjo.

Dėl viešumoje vartotos lenkų kalbos, dėl bendravimo su lenkų dvarininkais, dėl veikalo „Paskutinis pamokslas wiena Žemajcziu kunigą priesz smerti“ vysk. A. Baranauskas net savo gerbėjų ir giminaičių buvo laikomas lenkomanu. Tačiau kun. J. Vaišnora, detaliai aptardamas „Pamokslo“, kurio pagrindinis tikslas buvo įspėti lietuvius nuo pavojaus, gresiančio iš rusų stačiatikių, siūlo įsiklausyti į autoriaus, kaip lietuvio, samprotavimus. Pvz., apie kalbą: ‚Kožnai giminei brangiausia yra kalba savoji, kaipo antspaudas dūšios brolių, tėvų ir prabočių. Ir mums yra brangiausia kalba žemaitiška dėlto, kad žemaitiškai šneka mūsų gentys ir prieteliai, žemaitiškai šnekėjo mūsų tėvai ir prabočiai; žemaitiškai Dievą garbino ir mokinosi krikščioniškai gyventi. Kas mokėdamas savąją kalbą, mokinasi kitų liežuvių dėl didesnės Dievo garbės, savo ir artimo naudos, tas gerai daro, bile tik savosios kalbos nepaniekintų. Mums žemaičiams dėl didesnės Dievo garbės ir dvasiško pelno labai yra reikalingas pažinimas lenkiškos kalbos ir lenkiškų knygų; dėl svietiškų gi daiktų pažinimas kalbos rusiškos, idant galėtume susikalbėti su načelninkais. Bet biautu būtų veizdėti į tokį žemaitį, kurs priėmęs rusišką kalbą, paniekintų žemaitišką ir lenkišką; toksai pasirodytų tikru išsigimėliu ir Judošium dėl savo brolių.“

Tiesa, tie lietuviai, kurie tikėjosi ir laukė, kad vysk. Baranauskas, atvykęs į Seinus, sutramdys lenkus, palaikys lietuvius, bažnyčiose įves iš ten išstumtą lietuvių kalbą, nusivylė. Jis to nepadarė. Tačiau per trumpą savo vyskupavimo laiką Seinuose visą rašto veiklą A. Baranauskas skyrė tik lietuviams. Kunigams, kad turėtų iš ko žmones mokyti lietuviškai, išvertė „Romos Katekizmą“, „Mokslą Rymo Katalikų“ ir „Išguldymą Epistolių ir Evangelijų“. Įsakęs, kad kunigai „Katekizmą“ nusirašytų, pravedė kunigams pirmąją viešą pamoką, juos mokydamas lietuviškai rašyti. Vyskupijos tikintiesiems skyrė savo verstas ir sukurtas lietuviškas giesmes, kad jomis Dievą garbintų lietuviškai.

Iš jų žinomesnės „Graudūs verksmai“, „Varvinkit rasą dangūs iš aukštybės“, „Piemenėliams vargdienėliams“, „Stabat Mater“ (du lietuviški variantai), ‚Kryžiaus medi“, „Linksma diena mums prašvito“, „Skaisčiausioji, gražiausioji“, „Sveika marių žvaigžde“, „Sveika Marija, dangaus lelija“, ‚Veni Creator“ (du variantai), „Dievas mūsų priebėga ir stiprybė“, „Linksmybe mano, Tu Jėzau esi“, „Dėkui gi dėkui, Jėzau maloningas“ ir kt. — iš viso 14 giesmių, kurios su anksčiau parašytomis sudaro jau visą giesmyną liturginių metų laikui. Dauguma jų greitai paplito Lietuvos bažnyčiose, ypač kai A. Jakštas, gavęs jų rinkinį iš Rožės Žukauskienės (Baranausko sesers duktė), jas išleido 1909 m. „Sveika Marija, dangaus lelija“, kuriai surado geriausią formą, o gal ir gaidą, šalia Strazdelio „Pulkim ant kelių“, Maironio „Sveika Marija“, liko populiariausia visoje Lietuvoje.

Verčiant Šv. Raštą„Kas jį baigs?..“

„Vysk .J.A. Giedraičio į lietuvių kalbą išverstas „Naujasis Įstatymas“ tuomet jau buvo retenybė, todėl kunigai šaukte šaukė, kad jiems trūksta lietuviško katalikiško Šv. Rašto vertimo. Vysk. A. Baranauskas ryžosi pagaliau tą spragą užkišti, – 1939 m. Lietuvos katalikų mokslo akademijos leidinyje rašė vysk. V. Podolskis. Jis buvo ir poetas, ir teologas, ir filologas.“ Teologinį išprusimą vysk. Baranauskas pirmiausia gavo Varnių kunigų seminarijoje, į kurią įstojo 1856 m., nuo 1858 iki 1962 m. jis mokėsi Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė Teologijos magistro laipsniu. 1863–1864 m., kaip valdžios stipendininkas, mokslą tęsė Miunchene, Romoje, Insbruke ir Liuvene, o iš ten sugrįžęs profesoriavo Petrapilio dvasinėje akademijoje. Nuo 1867 iki 1884 m. kan. A. Baranauskas buvo Žemaičių kunigų seminarijos Kaune homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorius.

Paskutinį savo gyvenimo vakarą, per vakarienę, vysk. Baranauskas, lyg nujausdamas artimą mirtį, ėmė kalbėti apie Šv. Raštą: kas jį baigs ir kas matys išspausdintą. Prel. J. Laukaitis, jo kapelionas, pasakė, kad vyskupas dabar turįs tiek metų, kiek popiežius Leonas XIII, užimdamas popiežiaus sostą, o štai jau arti 25 metų, kai valdo Bažnyčią. Vyskupas, stodamas nuo stalo, atsakė: „Quod licet Iovi, non licet bovi“ ir nuėjo į savo kambarį prie vertimo.1901 m. Seinų vyskupas lankėsi Varšuvoje ir Petrapilyje, rūpindamasis lietuviškos spaudos grąžinimo reikalais, ir kai paaiškėjo, jog tas laikas netoli, pasiryžo išversti visą Šv. Raštą į lietuvių kalbą ir tuoj ėmėsi darbo, tikėdamas jį per porą metų baigti. O atgavus spaudą, tuoj atspausdinti. Tam ir lėšas taupė. Vertė iš Vulgatos, kasdien tam darbui skirdamas po 12 valandų ir per keliolika mėnesių (1901–1902) išvertė devynias dešimtąsias Senojo Testamento, arba tris penktadalius viso Šv. Rašto. Vertimas baigiasi Jeremijo Raudomis. Vysk V. Podolskis rašė: „Vis dėlto, kad ir pasilikęs rankraštyje, šis vysk. A. Baranausko darbas mums daug ką pasako: jis byloja apie nepaprastą pasiaukojimą tą darbą dirbant ir duoda mums darbštumo pavyzdį; jis mus moko Dievo žodžiui meilės ir pagarbos – jis pats jį traktavo su didele meile ir pietizmu. Turime dėkoti Apvaizdai, kad į šią dirvą nedelsiant siuntė kitą darbininką, JE arkivyskupą Juozapą Skvirecką, kurio dėka dabar jau turime viso Šventojo Rašto vertimą.“

Berašydamas Jeremijo Raudų teksto „Takus man išvertė“ paaiškinimą „Padarė, jog man niekas nesiseka“… nuo širdies priepuolio ten pat, prie rašomojo stalo, su plunksna rankoje užmigo amžinuoju miegu. Tai buvo 1902 m. lapkričio 26-osios vėlus vakaras, širdies priepuoliai buvo ir anksčiau pasireiškę, bet vyskupas gydytojų perkalbamas nesidavė, kai jam siūlė pailsėti, kur nors pasigydyti. Šv. Rašto vertimas jam rūpėjo daugiau negu sveikata ir gyvybė.