Šiemet minėsime kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) 100-ąsias gimimo metines. Todėl prasminga detaliau apžvelgti jo, pal. Teofiliaus Matulionio įpėdinio, vieno didžiausių XX amžiaus autoriteto, Lietuvos valstybės ir Katalikų Bažnyčios istoriją atspindintį gyvenimo kelią.

Pirmoji Komunija ir tėvelio netektis

Per Guronių kaimą vingiuojanti sidabrinė upelio juosta veda į tviskantį Žaslių ežerą. Rytiniame jo krante ant kalvos lyg į dangų iškeltos rankos sušvinta du grakštūs Šv. Jurgio gotikinės bažnyčios bokštai. Din din – skambėdavo varinis bažnyčios varpas, ilgesio aidu atsimušdamas į jautrią piemenėlio, ūkininkų Sladkevičių sūnaus Vincento širdį.

Nepamirštamas įvykis buvo pirmosios išpažinties diena 1928 metais. Pilnutėlė Žaslių bažnyčia aidėjo nuo giesmių. Iš giesmininkų būrio Vincentas visada išskirdavo vieną sidabrinį mamos balsą. Uršulė Sladkevičienė buvo bažnyčios giesmininkė, pranciškonė tretininkė. Ji savo namuose turėjo įsirengusi altorėlį  ir per gegužines pamaldas („majavas”) susirinkę kaimynai giedodavo litanijas ir giesmes. Eidama į tretininkių susirinkimus ji vesdavosi ir jauniausiąjį savo sūnų. Jį, patį mažiausią prie klausyklos, ruošiantis pirmajai išpažinčiai, kaip visada, sekė mamos akys. „Bažnyčios klausyklos buvo didelės, aukštos, – pasakojo Jo Eminencija. – Aš prisiartinau, pakėliau galvą ir supratau, kad niekas negirdės, ką sakau. Tada atsigręžiau į mamą, ką ji patars. Mamytė akimoju sulankstė savo didelę languotą skarą ir padėjo man po kojomis, kad galėčiau klausyklos langelį pasiekti. Štai kokia išradinga motinos meilė. Dievo malonės atžvilgiu mes dažnai būname nepriaugę. Kaip tada mano mamytė, taip ir Dangiškoji Motina įvairiais būdais padeda pasiekti Dievo malonę.“

Priėjęs pirmos išpažinties aštuonmetis Vincentas mamai pabučiavo ranką, taip pat ir šalia stovėjusiam tėveliui. Mykolas Sladkevičius jau sirguliavo, nors iš visų jėgų stengėsi ligai nepasiduoti. Jis buvo darbštus ir tvarkingas ūkininkas, turėjo pusvalakį žemės, gražiai sutvarkytą dviejų galų trobą. Deja, Sladkevičiaus liga užsitęsė. 1929-ųjų rudenį jį teko išvežti į Kauną. Senamiesčio ligoninėje gydytojai bandė gelbėti vyro gyvybę. Deja, lapkričio 28-ąją jis atsikvėpė paskutinį kartą.

Našle po 19 metų santuokos likusiai Uršulei teko ūkio našta, tačiau moteris nepalūžo. Vyresnįjį sūnų Joną mokė ūkininkauti, dukteris – Oną, Emiliją ir Marytę – namų ruošos darbų, austi. Matydama, kad jauniausiasis Vincentas turi gerą atmintį, kad į mokslus linkęs, visas jėgas skyrė jo mokymuisi.

Jaunasis imtynininkas

Pajautiškių pradinės mokyklos mokytoja Gabrielė Kazakevičiūtė greitai pastebėjo, jog tas klasėje pats mažiausias, „šerokinėmis” mamos austomis kelnėmis mūvintis ir klumpelėm avintis Guronių kaimo vaikas yra labai gabus. Vincentas Sladkevičius buvo tylus, ramus, nuošaly laikėsi, nelakstė, nedūko. „Leiskite Vincentą mokytis toliau“, – Uršulę Sladkevičienę prašydavo ir Žaslių stoties pradinės mokyklos mokytoja Ona Paulauskaitė. Nors nelengva buvo našlei galą su galu sudurti, tačiau Vincentą leisti mokytis ji pasiryžo iš paskutiniųjų. 1932 m. jos dvylikametis sūnus ėmė mokytis Kaišiadorių gimnazijoje.

„Vienas gimnazijos ateitininkas mane pakalbino ateiti į jų susirinkimą, – prisiminė Jo Eminencija. – Kaišiadorių gimnazijos kapelionas tada buvo kun. Petras Laskauskas. Pradėjau lankyti ateitininkų susirinkimus, įsitraukiau į jų veiklą. Kartą gimnazijos direktorius sukvietė mokinius į salę ir pareiškė, jog tie ir tie mokiniai pašalinami iš gimnazijos, nes priklauso ateitininkams. Mat to meto Švietimo ministerija buvo uždraudusi moksleivių ateitininkų veiklą. Aš tada neišsigandau, nepasitraukiau. Pavasarį vėl visus sukvietė į salę ir viešai pranešė, jog iš gimnazijos šalinamos kelios mergaitės ateitininkės. Iš kapeliono pareigų buvo atleistas kun. P. Laskauskas, o Švietimo ministerija nesutiko tvirtinti vyskupo Juozo Kuktos skiriamo kapeliono. Taip gimnazija liko be tikybos pamokų. Būdavo, ateina žydų rabinas, stačiatikių šventikas, o katalikai negali lankyti tikybos pamokų, nes uždrausta. Tiesa, ateitininkai kiekvieną sekmadienį Kaišiadorių bažnyčioje dalyvaudavo jiems skirtose pamaldose. Giedodavo ateitininkų himną: „Dievas Apvaizda Lietuvą gina, amžiais suvargusios jos neapleis.“

Kaišiadorių vyskupijos kurija nutarė, jog katalikams netinka mokytis tokioje mokykloje, kur nėra tikybos pamokų. Todėl kurijos iniciatyva buvo įsteigta privati katalikiška gimnazija, kurioje mokėsi apie 50 mokinių. Jai vadovavo kan. Stanislovas Kiškis. Mes, ateitininkai, patys pirmieji perėjome ten mokytis. Aš tada buvau antroje gimnazijos klasėje. Studentai ateitininkai atvažiuodavo iš Kauno mūsų mokyti. Buvo dėstomi visi pagal programą reikalingi dalykai. Per visą žiemą tęsėsi mokslas. Pavasariop mus pradėjo kviesti policijon ir tardyti. Laimė, mes buvome informuoti, kaip turime laikytis. Visi akcentavome tą patį, jog dėl to pasirinkome privačią katalikišką gimnaziją, kad valstybinėje nutrauktos tikybos pamokos. Kaišiadorių vyskupijos kurija vedė derybas su valdžios atstovais, buvo susitarta, jog tikybos pamokos bus grąžintos, mokinius prašė sugrįžti.“

Atsidarius privačiai katalikiškai gimnazijai, Kaišiadoryse kilo sąmyšis. Ne visi pritarė tokiam sprendimui. Net moksleiviai pasidalijo į kelias stovyklas. Vienoje tokių buvo valstybinėje gimnazijoje besimokę trys broliai. Jie gyveno pasiturinčioje šeimoje Guronių kaimo pusėje. Kartą į pagelžkele žingsniuojantį Vincentą jie pradėjo svaidyti akmenukus, nes norėjo pamokyti atsiskyrėlį. „Aš tada jiems tariau: ‘Spręskime ginčą imtynėmis’, – prisiminė kard. V. Sladkevičius. – Jie sutiko. Su vienu, kuris, brolių manymu, buvo tinkamiausias imtynėms, nusileidome žemyn į vejelę. Aš buvau stiprokas ir tą berniuką įveikiau. Įdomu tai, kad jie vieningai pripažino mano pranašumą ir daugiau akmenukais nesisvaidė, toliau visi drauge ėjome kaip geri bičiuliai. Nuo to laiko tarp mūsų buvo santarvė.“

Uždegė ne kitų didingumas, o menkumas

1934-aisiais, rudenėjant,  keturiolikmetis Vincentas, mamos lydimas, atvažiavo į Kauno Jėzuitų gimnaziją. Jo Eminencija pasakojo: „Lotynų kalbą dėstė klasės vadovas tėvas Jonas Kubilius. Jis mano atžvilgiu buvo palankus, geranoriškas ir mano širdžiai liko vienas brangiausių žmonių. Atsimenu, su kokiu rūpesčiu jis sekdavo mano mokymąsi, žiūrėdavo, ar viskas klostosi gerai. Paskui jis mane įtraukė į sportą. Tėvas Kubilius žiūrėdavo, kaip aš žaidžiu krepšinį. Gimnazijoje buvau bėgikų komandoje, dalyvavau estafetėje.“

Švč. M. Marijos sodalicijoje – religinio pobūdžio organizacijoje – dalyvavo beveik visi gimnazijos moksleiviai. Ir Vincentas Sladkevičius sodalicijos sambūriuose ugdė savo dvasingumą. Drauge su kitais būrelio dalyviais važiuodavo į Pažaislio vienuolyną, kur prie Dievo Motinos paveikslo duodavo kasmetinius įžadus ir pasiaukodavo Švč. M. Marijai.

„Skaitydavome „Ateitį“, „Ateities spindulius“ – atsiminimais dalijosi Jo Eminencija. – Dalyvaudavau Ateitininkų rūmuose Laisvės alėjoje vykusiuose susirinkimuose. Teko matyt profesorių, ateitininkijos kūrėją, Vasario 16 – osios akto signatarą Praną Dovydaitį. Man pasirodė, kad jis nėra didelis oratorius, nors liejosi išmintis. Teko matyti ir prelatą Adomą Jakštą-Dambrauską. Klausydamas jo pagalvojau: toks įžymus dvasininkas, o toks kuklus. Neaukšto ūgio, menkutis kaip aš. Iš dalies prel. A. Jakšto išvaizda, susitikimo su juo įspūdis ir man daugiau įkvėpė drąsos, netgi pasitikėjimo savimi.“

Aušo 1939-ųjų pavasaris. Čia pat baigiamieji Jėzuitų gimnazijos egzaminai, atsivers platus ateities kelias. Mintis apie kunigystę jau 7–8 klasėse  lyg balta paukštė Vincento širdyje buvo susisukusi gūžtą. Guronių kaimo vaikinas brangino tylų šios paukštės čirenimą, šalin vydamas apninkančias abejones: „Ar tai įmanoma? Ar aš galiu? Ar tinku?.. Žaslių klebonas kunigas Matas Cijūnaitis buvo aukštas, didingos išvaizdos žmogus. Vikaras irgi panašus. Žaslių kunigai garsiai kalbėdavo, buvo drąsūs. O aš? Nuėjau į Kristaus Prisikėlimo bažnyčią ir pradėjau melstis. Staiga prisiminiau pavasarį į tėviškę atkeltą naują kunigą. Neaukštas, iškalba neblizga. Sekmadienį, parėję iš bažnyčios ir aptarinėdami jo pamokslą, pastebėjome, kaip sunkiai jis rezgė mintį, nors imk ir padėk. Tada, Prisikėlimo bažnyčioje, nutariau ryžtis stoti į Kunigų seminariją. Taip mane uždegė ne kitų didingumas, o menkumas.“

Šventimų dieną – pavasario sniegas

1939 metais, kai dokumentus į seminariją atnešė V. Sladkevičius, jos rektoriumi buvo kunigas Pranciškus Penkauskas. Jėzuitų gimnazijos absolventui egzaminų laikyti nereikėjo, privalomi studijų dalykai – lotynų, graikų kalbos, teologijos mokslas ėjosi lengvai. Pirmieji mokslo metai prabėgo lengvais šuoliais. Tačiau 1940 metų rudenį susirinkę klierikai prie seminarijos durų rado stovinčius rusų sargybinius. Okupavus Lietuvą, vienas pirmųjų sovietinės valdžios dekretų buvo „Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės.“ 1941 m. sausio 8 dienos valdžios įsakymu Kauno kunigų seminarija uždaryta, profesoriai ir klierikai išvaikyti, o rūmai užimti kariuomenės. Tačiau per didelį vargą V. Sladkevičiui pusiau pogrindyje pavyko užbaigti mokslo metus. Paskaitos vykdavo Vilniaus gatvėje esančioje studentų bažnyčioje, antrame aukšte, klierikai patys turėjo ieškotis gyvenamos vietos.

Bėgant studijų dienoms, ėmė ryškėti seminaristų gabumai, polinkiai. Klierikas Vincentas buvo vienas iš dvasios tėvo kunigo Vytauto Balčiūno suburtos slaptos draugijos narių: „Kun. Balčiūnas mums, klierikams, turėjo didelės įtakos. Jis buvo įvairiapusiškas, plačios dvasios, jaunatviškas žmogus. Buvo labai iškalbus, literatūrą skaitė įvairiomis kalbomis. Jo suorganizuotos slaptos klierikų draugijos veikla buvo nepolitinė, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas dvasiniam klierikų ugdymui. Skaitydavome dvasinę literatūrą, ją aptarinėdavome. Draugija davė impulsą daugiau mąstyt, savarankiškai reikšti mintis. Mums, klierikams, tėvas Balčiūnas visais atžvilgiais buvo didelis autoritetas. Aš džiaugiausi, kai jis gerai įvertino mano pirmąjį, seminarijos bažnyčioje pasakytą, pamokslą. Atėjus į refektoriumą [valgyklą] klierikai man plojo, tėvas Balčiūnas irgi tarė palankų žodį. Vėliau jis paprašė, kad aš vietoj jo pasakyčiau pamokslą šv. Kazimiero dienos proga.“

Artėjant studijų seminarijoje pabaigai, reikėjo parengti ir apginti teologijos darbą. Klierikui V. Sladkevičiui teko reta tema, nagrinėjanti, kaip pirmaisiais krikščionybės metais būdavo švenčiama Eucharistija. 1944-aisiais Lietuva neramiai dairėsi į Rytus, nes jautė, kad sugrįžusi sovietų valdžia imsis panašių represijų kaip 1940 metais. Todėl, nelaukdamas seminarijos baigiamųjų egzaminų, kovo 25-ąją, per Apreiškimo Švč. M. Marijai šventę, vyskupas Vincentas Brizgys kunigystės šventimus suteikė paskutinio kurso diakonams Vincentui Sladkevičiui, Pranui Račiūnui, Ignacui Milašiui, Mykolui Dobrovolskiui (tėvui Stanislovui), Pranciškui Ščepavičiui, Vaclovui Aliuliui MIC, Prosperui Bubniui MIC ir kitiems.

„Balandžio 10-osios rytą, primicijų dieną, žvilgtelėjęs pro gimtųjų namų langą nudžiugau pamatęs sniegą, – atsiminimais dalijosi Jo Eminencija. – Iš karto prisiminiau Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę ir jos džiaugsmą, kad jos įžadų davimo dieną ėmė snigti. Ir aš pagalvojau, jog malonus mano primicijų ženklas – baltai nukloti tėviškės laukai ir takas į bažnyčią.“