1999-ųjų rugpjūčio 8-osios popietė. Po Arkikatedros šventoriaus kuplia liepa atsiveria mediniai tvoros varteliai: kiemelis, žydi rožės, saulėje spalvas maino mūro sieną apsiviję vijokliai, ant sukalto stalo užverstas brevijorius. Kardinolas Vincentas Sladkevičius, išvydęs atėjusią viešnią, nudžiugo tarsi būtų seniai laukta pažįstama… Rugpjūtis buvo šiltas, tad kone kasdien po pietų kardinolą, sutikusį pasidalyti savo atsiminimais, buvo galima rasti jo sodelyje. Vartelius dažnai atverdavo Janina Sladkevičiūtė-Lukavičienė, brolio Jono Sladkevičiaus dukra. Janinos profesija – inžinierė-technologė, tačiau, atėjus nedarbo laikams, ji tapo savo dėdės šeimininke, nors niekada negirdėjau, kad taip jį vadintų. Visada tik Eminencija, atsisveikindama pabučiuodavo kardinolo žiedą. Janinos šeimininkavimas kardinolui labai tiko, nes ji virė valgį taip, kaip jo mama Uršulė Sladkevičienė, skaniai, paprastai, be mandrybių.
„Užaugau Guronyse, gimtajame mūsų giminės kaime, močiutės, mano tėvo mamos Uršulės Sladkevičienės globojama. Močiutė buvo labai geros širdies, pamaldi, kukli, vaikus ir anūkus mylinti moteris. Niekada nepamiršiu, kaip ji man vakarais šildydavo kojas, glausdavo prie širdies, mokydavo maldų ir giesmių. Rytais, išleisdama mane į mokyklą, kietai supindavo dvi kaseles ir būtinai palaimindavo. Kokia buvo mūsų močiutė? Kiekvieną kartą išgirdusi šį klausimą, susimąstau, nes žodžiais sunku išreikšti jos kilnų būdą. Būdavo gražu žiūrėt, kaip ji tykiai, mažais žingsneliais tipena į Žaslių bažnyčią. Jeigu niekas pakely neužkalbina, tai nesidairydama į šalis bėga mažu keliuku. Atsimenu tą dieną, kai močiutė į bažnyčią išėjo apsigobusi nauja gėlėta skarele. Stebėjomės, kodėl ji namo grįžo tokia susikrimtusi. Pasirodo, jog bažnyčioje moterys grožėjosi jos skarele, bet dėl tokio dėmesio jai buvo labai nesmagu. „Geriau būti nepastebimai, nematomai“, – sakydavo močiutė. Visi kartu gyvenome tol, kol ji neišvažiavo pas savo sūnų vyskupą Vincentą į Nemunėlio Radviliškį. Mes, jo brolio Jono vaikai, labai gerbėme savo garbingą giminaitį, jį vadinome tik Ekscelencija, o vėliau – Eminencija. Vasaros atostogų metu ar šiaip kokiam reikalui iškilus, į Nemunėlio Radviliškį važiuodavome visi iš eilės. Mano brolis Jonas netgi buvo susilaukęs nemalonumų darbe dėl to, kad lanko vyskupą tremtinį.“
Tarp Jo Eminencijos namiškių kasdien buvo daug metų jį vežiojęs vairuotojas Antanas Vaitkauskas: „Visi ganytojai, kuriuos teko vežioti, man buvo geri, bet kardinolas tapo ypač brangiu žmogumi. 1989 metais sergantį arkiv. L. Povilonį rytais nuveždavau į Kleboniškį arba Kulautuvą pakvėpuoti grynu oru, o antroje dienos pusėje į Kaišiadoris veždavau kardinolą Sladkevičių. Pradėjęs ten lankytis, pamačiau, jog kai kur reikia vyriškos rankos: paremontavau vartelius ir tvorą, nudažiau medinį kardinolo namą, dirbau kitus ūkio darbus. Man jie buvo nesunkūs, net malonūs. Atsimenu, kai pirmą kartą prie pietų stalo mane pakvietė, jaudinausi, jaučiausi nepatogiai. Kaip čia aš, paprastas vairuotojas, su kardinolu prie vieno stalo. O jis: „Ateik, Antanėli, valgyk.“ Visą laiką mane vadino Antanėliu. Būdavo, vaikštom po jo sodą, tariamės, ką sutvarkyt reikėtų. Kardinolas randa nukritusį obuolį – tuoj jį laužia per pusę. Viską perpus su manimi dalydavosi, nebandyk spyriotis. Vyšnią, būdavo, nuskina ir tą per pusę. Šalia tokio žmogaus tik būk ir būk, valandos, dienos neprailgsta. Važiuodami sustodavome pakelyje. Išlipęs iš mašinos, žiūrėk, džiaugiasi kokia žolike, man rodo, sako, kad vaistažolės. Aš nelabai supratau tų žolelių vertingumo, o jis kaip iš rašto, viską žinodavo. Pats rinkdavo rūgštynes, dilgėles, kitokias žoles ir kitiems patardavo jas vartoti. Begonijas augino ir baltus jų žiedus valgydavo, sakydavo, jog labai sveika, suteikia žvalumo. Gali būti, nesiginčydavau, tik pagalvodavau, jog tokio žmogaus dar nebuvau sutikęs.
O labiausiai kardinolas mėgo sieninį senovinį laikrodį, kurį jam Utenos klebonas kun. Petravičius buvo padovanojęs. Paskutiniais gyvenimo metais nebūdavo tokios dienos, kad apie laikrodį būtų žodžio nepasakęs. Suradau Garliavoje laikrodininką, jo suremontuotas laikrodis dvejus metus tiksėjo. Būdavo, tą laikrodį nuimu nuo sienos, pats jį apžiūri, kokia vielute sraigtelį užsuka, klauso, ar tiksi. Džiaugiasi, kad laikrodį susitaisė. Bet tik per naktį laikrodis eidavo, dieną, žiūrėk, vėl sustojęs. Man kartais atrodydavo, kad jis nelabai ir norėjo, kad tas mėgstamas laikrodis būtų suremontuotas, jam pačiam rūpėdavo jį paknebinėti. Paskutiniais metais, kai sirgo, kai aš naktimis budėdavau jo namuose, liepdavo uždaryt duris ir palikt jį vieną. Galvodavau, ką jis ten iki išnaktų veikia. Ogi laikrodį taiso. Sieninis kardinolo laikrodis buvo lyg gyvas gyventojas… Daiktų ar pinigų nevertindavo, bet žmogus, jo nusiteikimas, jo mintys, jo valia jam buvo už viską svarbiau. Apie tai kalbėdavomės važiuodami į atlaidus, į Šiluvą, Pivašiūnus, Žemaičių Kalvariją, Šiaulius. „Turi būti viena gryna širdis“, – mėgdavo sakyti. Man labai įsiminė Kairiuose, netoli Šiaulių, sakytas jo pamokslas, kad Lietuvoje tada viskas bus gerai, kai bus viena širdis…“
Mūsų pasikalbėjimai priminė nuo kalno riedančius akmenėlius: kas atsirita iš atminties, tas įdomu, tas gerai. Be to, kardinolas prisipažino išankstinių klausimų nemėgstąs. Atsiminimai apie pirmuosius kunigystės metus primindavo noveles, negalėdavau atsistebėti pasakojimo nuoseklumu, vaizdingumu. Žavėdavausi tiksliai parinkta detale, spalvingu žmogaus ar vietovės apibūdinimu. Veidas, būdavo, švyti, balso tembras tai kyla, tai leidžiasi, tai suvirpa juoko bangelėmis.
Buvo 1999-ųjų Žolinė. Jo Eminencija tądien prisipažino nežinąs, ką daryti, kur geriau važiuoti. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis kvietė į atlaidus Pivašiūnuose, bet jo atvažiuojant laukė ir Nemunėlio Radviliškio, tremties vietos, žmonės. Malonu būtų aplankyti širdžiai malonias vietas, bet kelias tolimas, profesorius Jurgis Danys, jį globojantis gydytojas, nepatarė leistis tolimon kelionėn. Kelias savaites kardinolą matant žvalų, šnekų, nė minties apie sunkią ligą nebuvo, tačiau ji tūnojo…
„Tada, 1999 metų rugpjūčio 15-ąją, į Nemunėlio Radviliškį teko važiuoti man, –pasakoja monsinjoras Vincentas Jalinskas, – apylinkės seniūnas į Kauną buvo atsiuntęs automobilį kardinolui parsivežti. Aš žinojau, kad to krašto žmonės myli jį, bet neįsivaizdavau, kad taip ypatingai. Kalbėdami apie jį, man lenkdavosi, todėl turėdavau priminti, kad ne aš jų mylimas asmuo. Tapęs emeritu 1996 metais jis mane pasikvietė ir paprašė būti kartu, globoti jį. Atsakyti negalėjau, be to, norėjau palengvinti jo ligos kamuojamas dienas. Mylėjau kaip žmogų, kaip mokytoją. Mačiau, kad jis kančios žmogus, kad kantriai visą gyvenimą nešė savo kryžių. Kiekvieną dieną, rytais ir vakarais, lankydavau. Kalbėdavomės apie Bažnyčios reikalus. Iki paskutinių dienų jis domėjosi jos gyvenimu. Sakydavo: „Sėsk, Vinceli, ir pasakok.“ Būdavo tokių dienų, kai Jo Eminenciją slėgdavo melancholinės mintys. Tokiomis minutėmis jis prašydavo pabūti jo nuodėmklausiu. Man tai buvo didelė malonė. Daug kur mūsų mintys sutapdavo, o ypač Mergelės Marijos garbinimo tema. Atsimenu, kartą Eminencija paklausė: „Vinceli, ką kalbėjai Motinos dienos proga?“ Aš jam papasakojau apie jauną moterį, sirgusią kraujo vėžiu, kuriai jos trylikametė dukra parašė paguodos laišką. Buvau labai sujaudintas, kai staiga lyg mažas vaikas giliai susigraudino: „Aš neparašiau mamai laiško, nieko neparašiau. O reikėjo parašyt. Visada reikia mamai parašyti – net ir tada, kai negali.“
1988 metai, Sąjūdis, iniciatyvinė grupė, pirmasis didysis mitingas Katedros aikštėje. Atrodo, iškart po to iniciatyvinėje grupėje kalbėjom (galbūt Julius Juzeliūnas), kad reikia aukšto kontakto su Bažnyčia, taigi aplankyti kardinolą Vincentą Sladkevičių. Atrinko ar pavedė mudviem su profesoriumi J. Juzeliūnu tą ypatingą misiją. Nuvažiavom, atradom Kaišiadoryse mažą medinį namelį (taip dabar atsimenu) ir jį jau laukiantį, žinantį ir nušvitusį – viską žinantį! – lyg būtume seniausiai pažįstami. Jis džiaugėsi Sąjūdžio pasireiškimu ir pasakė ligi gyvenimo pabaigos nepamirštamus žodžius: „Jūs – Apvaizdos vaikai.“ Nebūtų buvę galima ir susapnuoti didesnio ir paprastesnio palaiminimo pradėtam laisvės darbui. Be abejo, kalbėjom apie siekius ir principus, o tarp jų – apie nesmurtinę politinę kovą, jeigu pavyks sukelti plačią žmonių paramą. Tikėjomės jos ir iš dvasininkų, o Lietuvos Katalikų Bažnyčios galva – reiktų sakyti, širdis – šypsojosi, švietė, džiaugėsi ir džiaugėsi visa esybe. Turbūt buvo numatęs, meldęs ir laukęs, kada ateis Lietuvos kėlimosi diena, ir dabar ji atėjo. Ką jam reiškė Sąjūdis, geroji žinia, – o kardinolas jautė, mąstė ir pasakydavo ne tik savo vardu, – išsprūdo su dar vienu posakiu, širdies atodūsiu, kurio taip pat nepamiršiu, kol gyvas būsiu. „O mums atrodė, kad mes jau paskutiniai.“ Netikėta buvo ir iš jo lūpų, ir kad taip susisiejo su ne vienu pamąstymu, kurie būtent reiškėsi pastarojo sovietinio dešimtmečio lietuviškoje laisviau besireiškiančioje kultūroje.
Įsiminė Žolinės, kai Lietuvos kardinolas paskutinį sykį džiaugėsi dalyvaudamas Pivašiūnų Dievo Motinos Dangun ėmimo atlaiduose. Jis ir džiaugėsi, ir graudinosi, kalbėdamas žmonių jūrai, užsiminė apie atsisveikinimą. Net lyg ir nusiskundė kiek – jau nebereikalingas esąs ar panašiai, – ir tai buvo netikėta ir graudu girdėti iš tokio tvirto asmens lūpų. Žinoma, fiziškai jis vis atrodydavo nestiprus seneliukas, bet koks tai kontrastas buvo su jo raiškiai, tvirtai paskelbiama moraline, sykiu ir politine mintimi, o juolab kai taip skambiai, tokiu jaunu balsu užgiedodavo! Ir Pivašiūnuose jis giedojo, giedojom kartu…“
Bėgo malonios pažinties su kardinolu dienos, atverdamos iškilaus aukšto katalikų dvasininko kasdienybės vartus. Pokalbius pradėdavome aptardami dienos įspūdžius: kas viešėjo, kas laišką atsiuntė, ką rašo katalikiški lenkų laikraščiai ir pan. Iš Jo Eminencijos akių spindesio galėdavai suprasti, kokia jo savijauta ar nuotaika. Jo veidas švytėjo, kai pasakojo, kokia maloni buvo iš Romos atvykusio prelato Lado Tulabos viešnagė. Svečią į kardinolo namus tada palydėjo dr. doc. Joana Misevičienė: ,,Kylant laiptais į antrąjį aukštą mačiau, jog prel. Tulaba truputį jaudinasi. Svetainėje brangaus svečio laukė rankas iškėlęs kardinolas. Prelatą jis priėmė bibliotekoje. Prabėgo valanda, ėmė slinkti kita… Atsivėrė durys, ir staiga pamačiau jaudinantį vaizdą: prelatas Ladas Tulaba klūpi, o kardinolas jį laimina. Teko matyti, kaip Jo Eminencija laimina žmones, tačiau šįsyk jaudulį kėlė tai, kad susitiko mokytojas ir mokinys (prel. L. Tulaba karo metais buvo Kunigų seminarijos dėstytojas, o kardinolas V. Sladkevičius – klierikas).“
Patenkintas būdavo tėvo Vaclovo Aliulio MIC, tėvo Stanislovo Dobrovolskio, su kuriuo mokėsi ir Jėzuitų gimnazijoje, ir Kunigų seminarijoje, mons. Alfonso Svarinsko apsilankymu. Džiaugdavosi dr. Mindaugo Bloznelio viešnage: ,,Su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi arčiau susipažinau Katalikų mokslų akademijos atkūrimo laikotarpiu. Jam pristačiau viešėjusią vokiečių katalikų mokslininkų grupę. O 1994 metais, kai Kaune vyko KMA 16-asis suvažiavimas, su kardinolu derinau kai kuriuos kontroversiškus dalykus, aptarinėdavome netgi personalijų klausimus. Jam pritarus, suvažiavimo darbe dalyvavo dr.V. Skuodis ir tėvas Stanislovas. Teologijos sekcijai vadovavo iš Romos atvykęs prel. Ladas Tulaba. Stebindavo kardinolo interesų platumas, gera atmintis, džiugindavo jo asmenybės žavesys. Eidamas lankyti prisikraudavau krepšį raudonų savo sode augintų obuolių. Žinojau, kad juos mėgsta, kad bus patenkintas. Dažniausiai mudu kalbėdavomės jo mažame kambarėlyje prie darbo stalo.“
,,Pasijautėme lyg būtume rekolekcijose“, – aplankę sergantį kardinolą kalbėjo mons. A. Jagelavičius ir prof. prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas, vėliau pasakojęs: ,,… Atsikūrus Vytauto Didžiojo universitetui, Teologijos fakulteto dekanu buvo paskirtas kun. prof. V. Butkus, o Kunigų seminarijos dekano pareigos atiteko man. 1993 metų vasarą mirus kun. prof. Butkui, universiteto rektorius prof. Vaškelis ir universiteto didysis kancleris kardinolas V. Sladkevičius paprašė perimti VDU Teologijos fakulteto vadovavimą. Mačiau, kokia didelė našta laukia, žinojau, nelengva bus vadovauti dviem fakultetams, tačiau paklusau Jo Eminencijos prašymui. Kūrėsi sudėtingas mechanizmas, Teologijos fakultetą reikėjo taip sutvarkyti, kad jis atitiktų Vatikano reikalavimus. Šį procesą lengvino kardinolo geranoriškumas, pasitikėjimas savo bendradarbiais, todėl organizaciniai reikalai klojosi palyginti lengvai, niekada nejutau diktatoriško oficialumo ar šiaip kokio nepasitenkinimo. Jo Eminencija visada būdavo tėviškas, maloniai nusiteikęs. Drauge su juo, Didžiuoju fakulteto kancleriu, parengėme statutą, kurį patvirtino Vatikano katalikiškųjų studijų kongregacija. Taip tapau vieno bendro – seminarijos ir universiteto – Katalikų teologijos fakulteto dekanu. Eidamas tvarkyti kokio tarnybinio oficialaus reikalo, jausdavausi lyg eičiau pas tėvą. Net iškilus nenumatytiems skubiems reikalams, Jo Eminencija niekada nepasakė neturįs laiko ar negalįs spręsti klausimus. Kardinolas atidžiai išklausydavo reiškiamą nuomonę, mokėdavo mus paskatint, pastiprint. Kartais norėdavome įvykių eigą paspartinti, nes būta gražių užsidegimų, bet jis buvo linkęs viską gerai apmąstyti, palaukti, kad reikalas būtų sutvarkytas tinkamai ir vėliau nereikėtų klaidų taisyti. Šventumo dalykas yra protingai išlaukti.“
Tikra aukso valandėlė būdavo tada, kai Jo Eminencija paprašydavo ką nors gražaus ar iš Tagorės, ar iš J. Marcinkevičiaus poezijos tomelio paskaityti. Kardinolas mokėdavo džiaugtis dovanomis, o labiausiai jam malonių žmonių susitikimu. Taip nebūdavo, kad po vakarinių šv. Mišių jų dalyviai, nors būtų tik keli žmonės, kas sau išsiskirstytų. Niekada. „Duokite jam valgyt“, – sakydavo prie stalo sodindamas dr. kun. Arvydą Žygą. ,,Visas mano diakonystės laikotarpis praėjo prie Jo Eminencijos, – pasakojo kunigas Arvydas, – buvau jo prieglobstyje, prie jo rankų. Dažnai ateidavau patarnauti Mišioms. Buvo sunkus laikotarpis: intensyvios teologijos studijos, jaunesnių brolių klierikų auklėjimas. Kartais drauge kviesdavausi ir seminaristus, nes norėjau, kad kardinolas jaustų, kaip labai jis mums reikalingas. Kardinolas niekada nekūrė regimybės, jog yra labai reikšmingas asmuo, tačiau dėl savo paprastumo, pagarbos žmonėms toks tapo. Tokia jo laikysena, pagarbus elgesys kito žmogaus atžvilgiu yra gilaus tikėjimo požymis.“
Monsinjoras Vincentas Jalinskas papasakodavo ką nors įdomaus iš seminarijos laikų, kai dvasios tėvu ir prefektu buvo kunigas Vincentas Sladkevičius, besirūpinęs ir dvasine, ir psichologine klierikų savijauta, žmogišku jų brendimu. Jis atgaivino seną seminarijos tradiciją, gyvavusią jo mokymosi laikais, – broliškus perspėjimus. Vieno kitam rašomos broliškos, bičiuliškos pastabos padėdavo spręsti bendravimo problemas, išvengti nesusipratimų. Juk daugeliu atžvilgių buvo sunkūs laikai, nes po seminariją šmižinėjo saugumiečiai, norėdami ką nors išpešt, užverbuot.
Įsiminė vakaras viešint arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Tąkart pažiro įdomių praėjusio laiko detalių: ,,Į Kunigų seminariją įstojau 1955 metais. Prefektas tada buvo kun. V. Sladkevičius. Ten, kur dabar valgomasis, buvo gyvenamasis kambarys, kuriame tilpdavo 25 klierikai. Mūsų kurso prepozitu buvo paskirtas aukštesnio kurso klierikas Vincentas Jalinskas, o viceprepozitu – Petras Dumbliauskas. Pirmi mokslo metai buvo labai geri. Kiekvieno šeštadienio vakarais prefektas vesdavo konferencijas, gerą pusvalandį kalbėdavo be jokio rašto, logiškai, taikliai. Gyvenime nedaug teko sutikti žmonių, kurie mokėjo taip įtaigiai kalbėti. Atrodė, kad kiekvieną žodį jis tarsi vinį įkaldavo. Būdavo matyti, jog kunigas Vincentas iš tikrųjų gyvena tuo, apie ką kalba. Mums, klierikams, jis buvo labai geras pavyzdys. Jautėme jo gilų dvasingumą ir tvirtą ranką, labai gerbėme, kai kurie klierikai net truputį prisibijojo. Ir tais laikais jauni klierikai susirasdavo kokių nors pramogų. Atsimenu, kartą per pietus ateina prefektas ir pradeda kalbėti, jog Kauno spauda paprastai informuoja apie įvairius naujus dalykus. Mes visi suklusome, kas čia bus, kodėl jis taip sako. Girdim: „Spauda nerašė, bet seminarijoje atidarytas pliažas.“ Pasirodo, jog ant seminarijos bažnyčios zakristijos plokščio stogo kai kurie klierikai įsigudrino užsilipę saulėje pasikaitinti. Iš kiemo to stogo nesimato, tik iš Rotušės aikštės pusės. Prefektas Švč. Trejybės bažnyčioje melsdavosi. Kartą vienas klierikas nušokęs žemėn išdygo tiesiai prieš akis į bažnyčią einančiam kun. V. Sladkevičiui. Taip viskas ir paaiškėjo.
1957-aisiais, pasibaigus mokslo metams, vasarą atostogavau Paparčiuose, kur klebonavo kun. Albinas Dumbliauskas, ir nuvažiavau į kaimyninėje Žaslių parapijoje vykusius atlaidus. Juose dalyvavo ir kun. V. Sladkevičius. Vėliau sužinojau, kad ten yra jo tėviškė. Žaslių klebonas kun. Kaušyla paprašė, kad jį savaitei kun. Vincentas pavaduotų. Atlaiduose mane pamatęs prefektas pasiūlė savaitei pasilikti Žasliuose, atsimenu, kalbėjo: „Lik savaitei, kartu pagyvensim.“ Pasilikau. Tada jis nusivedė mane į savo tėviškę, netoli esantį Guronių kaimą. Pirmą kartą pamačiau, kur mūsų mylimas kunigas gyvena. Prie Žaslių ežero aš jį nufotografavau. Išliko įdomi nuotrauka. Tą savaitę kun. Vincentui talkinant Žaslių bažnyčioje ir su juo artimai bendraujant, jis užsiminė nežinąs, ar rudenį besugrįš į seminariją. Ir iš tiesų, rudenį atvykęs į seminariją mokytis, prefekto kun. V. Sladkevičiaus jau neradau. Tų pačių metų gruodžio pradžioje mane paėmė į kariuomenę. Neilgai trukus gavau iš pažįstamų klierikų laišką, kuriame buvo parašyta, jog prefektas tapo vyskupu…“
Vieną gruodžio vakarą, baigiantis Mišioms, su paskutiniais giesmės akordais staiga pasigirdo naujas balsas. Kardinolas sukluso stengdamasis jį atpažinti. Mes tylime, nesakome, kas. Tik kai svečias šalia Jo Eminencijos suklupo, šis iš džiaugsmo šūktelėjo: „O, vyskupas Eugenijus!“ Džiugi susitikimo akimirka buvo apipinta gražiausių giesmių pyne. Namai skambėjo nuo įkvėpto, darnaus vyskupo Eugenijaus Bartulio ir kardinolo giedojimo. Paskui jie darbo kambaryje draugiškai šnekučiavosi. Kitą dieną aptarinėjant vyskupo Eugenijaus vizito įspūdžius, Jo Eminencija apie savo buvusį kanclerį kalbėjo kaip apie mylimą sūnų. Vysk.Eugenijus pasakojo: ,,Kardinolas, įpratęs visą gyvenimą gyventi nedideliuose nameliuose, manė, kad jam čia (M. Valančiaus g. 6) bus per daug vietos, darbui ir poilsiui pasirinko patį mažiausią vidurinį kambarį. Jis džiaugėsi, jog kambariai šviesūs, saulėti, langai į katedros pusę. Už bibliotekos buvo įkurta svetainė, svečių priimamasis, apstatytas iš Vilniaus gatvės atvežtais baldais. Vakarais likęs vienas mėgdavo savaip perstatinėti baldus. Atsimenu, kartą anksti ryte svetainėje išvydau pribirusių stiklų. „Kas atsitiko?” – klausiu. Eminencija parodė, kaip jis nesėkmingai pakėlė vieną sekcijos spintą. Tada abu pasijuokėme, bet vėliau, kai pasiskųsdavo silpna sveikata, jam primindavau, kad dar nelabai seniai spintas kilnodavęs.
Darbo dieną pradėdavome šv. Mišiomis šalia svetainės esančioje koplyčioje. Eminencija džiaugėsi jos įrengimu, ypač mėgo staliaus dailiai sukaltą klauptą. Koplyčią papuošėme kardinolui dovanota Fatimos Marijos statula. Po Mišių abu pusryčiaudavome, pats gamindavo valgį, dažniausiai kepdavo kiaušinienę (vėliau šeimininkauti pakviečiau savo seserį Jeronę, vienuolę pranciškonę). Po pusryčių prasidėdavo intensyvi darbo diena, nes plaukdavo srautai žmonių. Tuo metu kardinolą lankydavo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai, neretai politikai. Visus jis priimdavo džiugiai, maloniai. Pasikalbėję žmonės švytėdavo džiaugsmu, sakydavo, kad jis šventas žmogus…“
Kiekvienas malonus vizitas atsispindėdavo Jo Eminencijos veide. Jeigu altorius papuoštas naujomis baltomis azalijomis, o ant valgomojo stalo pūpso šviežias šakotis, žinok, seserys vienuolės buvo apsilankiusios. Širdietės, kazimierietės, eucharistietės, – ištikimos kardinolo pagalbininkės – religinės, valstybinės ar asmeninės šventės proga ateidavo aplankyti savo mylimo ir gerbiamo dvasios tėvo. ,,Seselės“, – šį žodį kardinolas ištardavo ypač švelniai.
,,Mane visuomet stebindavo jo žvilgsnis ir veido išraiška, – atsimena Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gema Stanelytė. – Atrodydavo, kad jis kiaurai mato ir dangų, ir pragarą. Jei kalbėdavome apie džiugius, šventus dalykus, jo akys spinduliuodavo, o veidas nušvisdavo tokia giedra, šilta šypsena, kad fiziškai pajusdavau sklindančią šilumą. O jeigu kalba pasisukdavo priešinga kryptimi, apie Bažnyčios ir Tėvynės dvasines žaizdas, jo žvilgsnis nuklysdavo kažkur be galo toli, o veide atsispindėdavo toks sielvartas, jog tapdavo netgi nejauku, nes pajusdavai ne tik dvasinį, bet ir fizinį jo skausmą. Visam gyvenimui įsiminė kardinolo, tuo metu vyskupo, Vincento, žodžiai, kai ruošiausi vykti misijoms į Gruziją, Mordovą. Kai kurie Lietuvos kunigai teisindavosi, kad negali vykti misijoms, nes ir gimtoje šalyje trūksta kunigų. O kardinolas taip kalbėjo: ,,Reikia dalintis. Jeigu būtų tik vienas kunigas, reikėtų jį padalinti pusiau. Grūdas laikomas saujoje neneš vaisiaus, o mestas į žemę subrandins varpas. Tik duodami augame. O kunigų visada trūks, visada jų mažai, ir tai gerai, taip turi būti. Jeigu kunigas uolus, tai jo ganomųjų dvasiniai poreikiai auga ir gilėja, taigi ir reikia daugiau kunigų, tarsi grandininė reakcija.“ Dažnai vyskupą Sladkevičių lankydavau tremtyje Nemunėlio Radviliškyje. Kartą jis prisipažino: ,,Aš čia tarsi nieko neveikiu, esu nenaudingas, bet nenusimenu. Juk Viešpats gali pritaikyti mano auką kam nors toli esančiam Afrikoje, kur niekada nebūsiu ir nesužinosiu. Kai buvo pakeltas kardinolu ir mes jį sutikome Kauno geležinkelio stotyje, kažkas iš minios padavė jam trispalvę. Kardinolas paėmė, pagarbiai ją pabučiavo ir išvažiavo į savo rūmus su trispalve rankose (o buvo tik „atšilimo“ pradžia).“
„Išsilaisvinusioje ir besikeičiančioje Bažnyčioje įvairios naujienos nieko per daug nebestebino, – kalbėjo karmelitė Švč. Jėzaus Širdies sesers Teresė. – Atsikuriančios bendruomenės, įsisteigiančios naujos institucijos tapo vos ne kasdienybe. Karmelio įsikūrimo Lietuvoje klausimas buvo mums brangus, vis dėlto aiškiai supratome, kaip nerealu tai atrodė iš pirmo žvilgsnio. Tad pokalbio su Eminencija galėjome tikėtis ir ne visai sėkmingo. Pasistengiau kuo trumpiau išdėstyti visą mūsų troškimo istoriją bei motyvus ir baigdama pridūriau, jog gal kardinolui visa tai pasirodys nerimta, ir mums geriau būtų pasiieškoti vietos ir pritarimo kitoje vyskupijoje. Bet jis, džiaugsmingai šypsodamasis, sumišusią entuziastę padrąsino žodžiais: „Būkite, būkite pas mus!“ Ta trumputė frazė ir visiškas pasitikėjimas, kad šita nežymi pradžia yra Dievo dovana, pribloškė ir mus pačias: vadinasi, šita užuomazga – iš tiesų Viešpaties darbas. Jokios kliūtys nebeatrodė didelės.
…1994 metais, po kardinolo auksinio kunigystės jubiliejaus iškilmių, vėlų vakarą praeidama pro jo koplytėlę pamačiau jį betvarkantį dovanų gautas gėlių puokštes. Pasisiūliau padėti. Jis džiugiai mano pasiūlymą priėmė, nešiojo vazas, pylė vandenį. Paklaustas, kur norėtų statyti sumerktas gėles, jis su švelniu atidumu pasakė paduodamas žirkles: „Išlaisvinkite jas, išlaisvinkite, nes jos netarnaus…“ Vadavau jubiliejinius žiedus iš plastmasinių pančių, galvodama apie sunkų jo kunigystės kelią, tremtį, kankinančias tarnystės aplinkybes. Viskas išsilydė atlaidumo žaizdre, liko tik jautriu rūpestingumu išlaisvinantis meilės gerumo žvilgsnis: „Fac mecum signum in bonum…“ („Padaryk mane gerumo ženklu“ – kardinolo pasirinktas devizas herbe – red.).
Balandžio saulė, kaip reta tokiu laiku, pažėrė pluoštą skaidrių spindulių. Kardinolas džiaugdavosi jam atneštais pavasariniais žiedais, juos pabučiuodavo, tačiau užsiminus, jog netrukus išeisime į jo mėgstamą sodelį pasėdėti saulės atokaitoje, tik liūdnai šypteldavo, o gilus atsidūsėjimas išduodavo jo tikrą būklę. „Kam daug duota, iš to bus daug pareikalauta“, – sakydavo artimiems jį slaugiusiems žmonėms, tačiau dažnam apsilankiusiam svečiui tvirtindavo esąs sveikas.
Velykų ankstų rytą kardinolas buvo brolio Jono anūkų ir proanūkių apsuptas. Dukterėčia Janina Lukavičienė pravėrė langą, kad būtų galima girdėti, ką Arkikatedroje per pamokslą sako arkivyskupas S. Tamkevičius. „Melskimės už kardinolo Vincento Sladkevičiaus sveikatą“, – išgirdome jo žodžius. „Ačiū“, – ištaręs Jo Eminencija visus šiltai apžvelgė. „Ačiū, gerai, gražu“, – paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo nuolat kardinolo tariami žodžiai.
Gegužės viduryje Jo Eminenciją aplankė nuncijus Josefas Enderis su Lietuvos vyskupais. Tuo metu Bažnyčia intensyviai rengėsi II Eucharistiniam kongresui. „Aš turbūt jame dalyvauti negalėsiu“, – linkėdamas sėkmės rengiantis kongresui kalbėjo kardinolas.
Gegužės 28-osios 22 val. už lango pakilo vėjas, staiga plykstelėjo žaibas. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus akių žvilgsnis sustingo – iškeliavo į Amžinuosius Tėvo namus.
