1976-ųjų rugpiūčio 16-ąją saulė krypo vakarop, kai Igliaukos Šv.Kazimiero bažnyčios šventoriuje ėmė būriuotis tikintieji, tarpusavyje apgailestaudami, kad jų klebonas, nors buvo varstomos įvairių institucijų durys, vis dėlto iškeliamas. 1976 m. pavasarį Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas pareikalavo, kad vyskupas į kitą parapiją iškeltų Igliaukos kleboną kun. Alfonsą Svarinską ir Veisiejų kleboną kun. Albiną Deltuvą. Kunigų kilnojimu ateistai norėjo pakenkti pastoracijai ir morališkai palaužti kunigus.

I.
Tą vakarą Igliaukos bažnyčia švietė visomis uždegtomis žvakėmis, švara, langų skaidrumu, o labiausiai – jaunais veidais. Kun. Alfonsas Svarinskas prie altoriaus kaip visada žengė lengvai šypsodamasis, pakelta galva. Be abejo, norėdamas, kad atsisveikinimo valanda su pamilta Igliauka žydėtų viltimi ir uždegtu ryžtu laikytis katalikų tikėjimo. Rugpjūčio 17-osios rytas. Sekmadienis. Ir vėl link bažnyčios plaukia žmonės, rikiuojasi automobiliai. Ne, iš vakaro tarėsi tikintieji, vieno klebono lyg į tremtį išleisti negalima, tiesiog būtų nekrikščioniška.Taip, vienas kitam antrindami kalbėjo žmonės, tegul ši palyda į Viduklės parapiją būna nors menka padėkos ir pagarbos jam išraiška. Kai ištiesta ranka visus pasveikinęs kun. Alfonsas sėdo į savo automobilį, visa eilė pajudėjo. Vos išvykus mašinoms iš Igliaukos, atvažiavo milicija, tačiau palydų, laimė, sutrukdyti nesuspėjo.

Tarsi laimindamas keliauninkus pro liepų kupolus dar tebebolavo Šv.Kazimiero bažnyčios bokštas. Kaip ir 1971 m., kai kun. Svarinskas čia paskirtas atvyko. Į šventorių tada žengęs pro mūrinės tvoros vartus ir pasigrožėjęs neogotikinio stiliaus XIX a. statytos bažnyčios akmenine mozaika puoštu mūru, nukreipė žvilgsnį bokštą – jis žemesnis, nei buvo iki Pirmojo pasaulinio karo. 1915 m. degusios bažnyčios remontu ir susprogdinto bokšto atstatymu trečiajame dešimtmetyje rūpinosi kun. Kazimieras Tumosa. Tačiau po jo keturis dešimtmečius bažnyčia, galima sakyti, buvo palikta likimo valiai – kas liks, tas išliks… Todėl Igliaukon atvykęs kun. Alfonsas išsyk pamatė, kad šie Maldos namai prašyte prašosi gero meistro rankų, remonto, šildymo įrangos…

Bet svarbiausia – žmonės, tikėjimas, parapija. Kaip ją kelti ir gyvinti? Kas kas, bet kun. Svarinskas žinojo visus kelius ir takelius, vedančius į žmogaus dvasios gelmes. Tai kas, kad į pirmąją Sumą atėjo tik kelios baltomis skarelėmis ryšinčios moterys. Bažnyčioje degė visos žvakės, iš sakyklos sklido klebono sakomas gilaus turinio pamokslas. Taip buvo ir kitą sekmadienį – ir visada. Igliaukos gyventojai vienas į kitą sužiuro, iki šiol taip nėra buvę, kad klebonas parapijiečius ar šventoriuje, ar už jo vartų sutikęs užkalbintų, pasidalintų bažnyčios remonto rūpesčiais, kartais net pajuokautų. Pasklidus kalboms, kad ir jo pamokslai ypatingi, bažnyčios suolai pilnėjo. Kunigas Alfonsas džiaugdavosi, bažnyčioje išvydęs savos parapijos ir iš kitų vietovių atvykusio jaunimo pulkelį arba jo kalbintų miestelio žmonių veidus. Milicininkas, kuriam klebonas gatvėje pasakė: „Mums reikia sugyventi: juk tu su vagimis kovoji, o aš – su bedieviais“, bažnyčios privengė, tačiau sovietinės valdžios dėti atskyrimo nuo Bažnyčios tarnų ledai čia buvo pramušti. Ne tik per atlaidus aidėdavo jaunimo šurmulys, parapijiečiai būriais įsitraukdavo į bažnyčios ir Vėlinių procesijas. Bažnyčios remontui kunigas Alfonsas surinko tuo laiku fantastinę 60 tūkst. rublių sumą. Tačiau paklaustas, kodėl jis iki šiol važinėja sunkiuoju motociklu „Ural“, atsakė, kad į jo lopšeliu vadintą priekabą lengviau įlipa vyresni parapijiečiai: „O mašiną tegul nuperka amerikonai už dolerius, rubliai bažnyčiai reikalingi.“

1971-ieji. Igliauka, matydama entuziazmu spinduliuojantį kleboną, nežinojo, kad ir jis turi širdies sopulį: Pravieniškėse už vaikų katekizavimą bausmę atlieka nuteisti kunigai Antanas Šeškevičius, Prosperas Bubnys. Areštuotas bendramintis ir bendražygis kunigas Juozas Zdebskis, kuris perduodamas savo gynimosi kalbą teisme ant sąsiuvinio viršelio užrašė: „K. Sigitui (Tamkevičiui) arba Alfai (Svarinskui), Igliauka. Sese, parašyk porą žodžių, ar galėsi perduot. Jei ne, laikyk pas save.“ O 1972 m.rugsėjo 5 d., kun. Zdebskiui iš Pravieniškių lagerio sugrįžus, saugumo komiteto agentūrinėje informacijoje rašyta: „Iškilmingas Zdebskio sutikimas buvo surengtas Igliaukoje pas Svarinską. Jame dalyvavo 15 kunigų ir kelios vienuolės.“ Tarp susirinkusiųjų buvo kitas artimas bičiulis kun. Sigitas Tamkevičius (arkivyskupas),vėliau atsiminimuose rašęs: „Kun. Alfonsas Svarinskas tarp veiklių kunigų užėmė išskirtinę vietą. Visi jį gerbėme ne vien už sudėtą auką Tėvynei ir Bažnyčiai (jau buvo du kartus kalėjęs sovietiniuose lageriuose), bet ir už jo drąsą bei sumanumą. Pirmą kartą jį sutikau 1963 metais Vilniaus trečiojoje ligoninėje, kur kelias savaites gydžiausi. Ką tik iš lagerio sugrįžęs kun. Alfonsas atnešdavo Švč. Sakramentą. Vėliau, kai jis buvo paskirtas į Miroslavą vikaro pareigoms, tarp mūsų užsimezgė artima draugystė.“

1972-ųjų rugsėjį Igliaukos bažnyčia bene pirmą kartą sulaukė tokio būrio kunigų, kuriems kun. Zdebskis vedė rekolekcijas. Dar Pravieniškių lageryje mėnesį joms ruošdamasis, pažymėjo: „Kitas reikalas būtų, jei reiktų rekolekcijas vesti apsileidusiems kunigas – tada būtų aišku, apie ką kalbėti, bet dabar, šitokiems!..“

Sutiktuvių iškilmės sulaukė savo ,,atgarsio“. Netrukus į Igliauką atvažiavusi visa tardytojų brigada kun. Alf. Svarinską kaltino „LKB Kronikos” leidimu: „Mūsų turimomis žiniomis tu leidi „Kroniką“! – užsipuolė čekistai. „O kur įrodymai?“ „Tuo tarpu tai mūsų operatyvinio skyriaus paslaptis“. „Tai, kai nebereiks jų slėpti, tada ir kalbėsimės“, – ramiai paaiškino kun. Alfonsas. Tardymas baigėsi griežtu draudimu bet kam bent žodžiu prasitarti apie jj. Tačiau kun. Alf. Svarinskas nepalaužiamas ir tiesiakalbis: „Kiekvienas puolamasis turi teisę gintis, dar šiandien visa parapija sužinos, kas ir kokiu tikslu atvyko Igliaukon.“ Vakarinių pamaldų metu klebonas tikintiesiems atvirai papasakojo saugumiečių kėslus. Reakcija buvo staigi: kaip kas mokėjo, taip tas šoko ginti kleboną. Po paros valstybinio saugumo darbuotojų Igliaukoje jau nebuvo, tačiau rūpestis, kaip susidoroti su uoliu kunigu liko: „Knieti saugumui susidoroti su manim. Bet ką jie gali padaryti? Į kalėjimą uždaryti? Ten irgi reikalingi kunigai. Pakart? – arčiau dangaus būčiau. Labiausiai reikia mums kankinių! Idėjos, už kurias miršta žmonės, nemiršta. Tikrasis ,,LKB kronikos“ redaktorius Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius (arkiv.) atsiminimuose rašė: „Nedaug sutikau kunigų, kurie būtų taip degę uolumu dėl Bažnyčios ir Lietuvos reikalų. Jis visada būdavo kupinas gerų idėjų ir optimizmo. Sergėdamas kun. Alfonsą nuo lagerio, neįtraukiau jo tiesiogiai į ,,Kronikos“ darbą, bet jis buvo vienas iš nedaugelio pasauliečių kunigų, su kuriuo aptardavau pačius svarbiausius dalykus. Sumanumo ir drąsos jis turėjo su kaupu. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis norėjo padaryti, kad kun. Alfonsui būtų blogiau, todėl neleido jam dirbti Kauno arkivyskupijoje, bet drauge padarė gerą paslaugą mums, vilkaviškiečiams. Mes mokėmės iš kun. Alfonso, kaip jis sakydavo, „nesėdėti po šluota“.

II.

Ant kalvelės stūksanti Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčia, kaip ir prie Žemaičių prigludęs miestelis, nuo ryto gyveno laukimu. Prie šventoriaus vartų vaikštinėję parapijiečiai ir keletas kaimynų kunigų nesitikėjo, kad naujas klebonas kun. A. Svarinskas atvyks su tokia didele 120 žmonių palyda. Giedodami „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė”, visi suėjo į bažnyčią, kur naujas klebonas aukojo šv. Mišias, pirmajame savo pamoksle vidukliškius kviesdamas ginti religijos laisvę, žmogaus orumą ir pilietines teises.
,,Atvažiavau į Viduklę 1976 rugpjūčio 17-ąją, – aiškinajame rašte dėstė kun. A. Svarinskas. – Palydėjo grupė parapijiečių iš Igliaukos. Visi išklausė bažnyčioje šv. Mišias, Šventoriuje suvalgė sumuštinius ir, padainavę keletą lietuviškų dainelių, išvažiavo namo. Po poros dienų apylinkės pirmininkas A. Zigmantas vaikštinėjo po žmones ir klausinėjo, ar naujas klebonas su žmonėmis negiedojo bažnyčioje Lietuvos himno. Iš tikrųjų himno niekas negiedojo, ir liudininkų nesurado. Tur būt, apylinkės pirmininkas taip ir nežino, kad iki 1948 m. šį himną kasdien giedojo per Vilniaus radiją, kad knygoje „Lietuvių poezija” (V., 1967, t. I, p. 222) atspausdintas šis himnas ir pavadintas „Tautiška giesmė”.

Pirmųjų dienų Viduklėje kartėliu kun. Alfonsas perdaug nesistebėjo:žinojo, kad prieš čia atvykstant tuometinis Raseinių Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z. Butkus koneveikė jį rajono kunigams, žinojo, kad saugumas iš savo akiračio jo nepaleis. Tačiau širdį visdėlto daugiau spaudė labai apleista Viduklės bažnyčia. Medinės grindys taip supuvusios, kad, pasak kunigo, vaikai galėjo žaisti lyg smėlio dėžėse. Tarpulangėse ne tik pilna vėjo prineštų dulkių, bet ir prikritusių musių. Šalta. Ką daryti? Ogi kviestis tuos pačius Igliaukos bažnyčią remontavusius meistrus ir imtis darbo iš peties. Taip ir buvo. Rūpėjo ir sena, savo amžių nugyvenusi bažnyčios koplytėlė – kažin ar beverta ją remontuoti? Pasikvietė specialistą iš Vilniaus, architektą D. Gricių, kalbėjosi, tarėsi. Klebonas iš savo patirties žinojo: valdžios oficialaus leidimo nei prašyk, nei duos. Tad labai skubiai sugiužusi koplytėlė buvo nugriauta ir per kelias dienas pastatyta nauja, visiškai identiška senajai, pakabinta Nukryžiuotojo Kristaus skulptūra su lygių lentų kryžiumi. Po bažnyčios remonto ir koplytėlės atstatymo imtasi tvarkyti bažnyčios šventorių. Vidukliškiai, kaip ir Igliaukos parapijiečiai, mielai dalyvaudavo talkose. Uždegdavo klebono entuziazmas, dvasią pakeldavo visada gera jo nuotaika, priversdavo susimąstyti apie okupacinės valdžios neteisybes įtaigiai reiškiamos jo mintys. Keliais šmaikščiais sakiniais išryškindavo Lietuvos situacijos tragizmą, subedievinimo ir nutautinimo grėsmę. „Atrodo, kad šiame žemės kampelyje Lietuva jau laisva, nėra nei okupacijos, nei persekiojimo!“ – komentuodavo ir vidukliškiai, ir kleboną lankantis jaunimas. Su visais jis kalbėdavo laisvai, atvirai ir pagarbiai.

Prabėgus keliems mėnesiems nuo atvykimo į Viduklę, 1976 m. spalio pabaigoje klebonas paskelbė, kad Vėlinių išvakarėse organizuotai bus einama į kapines pagerbti ir pasimelsti už mirusiuosius. Kadangi ateistai į kapines eina 19 val., tai jis eiseną viena valanda paankstino. Ir jau kitą dieną – spalio 27-ąją buvo iškviestas į Raseinių rajono vykdomąjį komitetą,kur išgirdo–  draudžiama. Veltui bandė aiškinti, kad tarybinė Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, kad tarybinė vyriausybė pasirašė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kad Helsinkio baigiamąjį aktą pasirašė pats L. Brežnevas (SSKP generalinis sekretorius). Pareigūnai nesileido į disputus.

,,Raseinių rajono pirmininkas A. Skeiveris savo kabinete, dalyvaujant pavaduotojui Z. Butkui, man grasino: „Mes nepakęsime savo rajone tokio kunigo. Čia klauso visi kolūkio pirmininkai”. Turėjau progos pareikšti, kad nesu kolūkio pirmininkas ir manęs nesaisto bedievių 1961 m. instrukcijos, kuriomis abu vadovai tuomet mane švietė, tik bažnytinė teisė ir vyskupo nurodymai.”

Ir vis dėlto lapkričio 1-ąją 18 val. Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Algirdas Mocius  su  tūkstantinė minia iš bažnyčios išėjo į miestelio gale esančias kapines. Tikintieji laikėsi drausmingai ir eidami giedojo ,,Visų šventųjų“ litaniją. Miestelyje ir kapinėse buvo daug saugumiečių ir rajono administracijos pareigūnų. Jie stebėjo eiseną ir vykstančias kapinėse pamaldas. 18 val. 50 min. tikintieji, giedodami psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė”, grįžo į bažnyčią. Žmonės džiaugėsi, kad bent vieną kartą po daugelio metų galėjo žmoniškai, be ateistų pagalbos, pasimelsti už savo mirusiuosius.  

Apylinkės pirmininkas A. Zigmantas, aišku, parašė skundą, kad „klebonas Alf. Svarinskas religine procesija papiktino miestelio komunistus ir sutrukdė judėjimą”. Raseinių valdžia perredagavo šį kaltinimą: „papiktino miestelio gyventojus ir sutrukdė judėjimą”.  Ir nuo to laiko prasidėjo nuolatiniai valdžios išpuoliai, privertę kun. Alfonsą stoti į kovą už tikinčiųjų teises. 1977 m. vidury teko rašyti pareiškimą Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio apaštališkajam admistratoriui vysk. L. Poviloniui, nuorašus pateikiant Helsinkio Susitarimo vykdymui remti Lietuvos visuomeninei grupei, Religijos reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui, pranešant, kad pagal bažnytinės teisės ir vyskupo instukcijas liepos 26 d. Viduklės bažnyčioje vyko Pirmajai komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui besiuošiančių 25 vaikų, dalyvaujant tėvams, egzaminas.,,

,, Apie 17 val. į bažnyčią įsiveržė grupė asmenų: Viduklės apylinkės pirmininkas A. Zigmantas, milicininkas iš Raseinių (pavardės nežinau) ir 4 mokytojos. Apibėgę apie vaikučius ir, nesakę nė vieno žodžio nei man (nors egzamino nenutraukiau), nei tėvams, apleido bažnyčią ir, nuėję į gaisrinę, sustatė aktą. Paaiškėjo, kad šią operaciją organizavo Raseinių rajono pirmininkas A. Skeiveris (o gal jis tik eilinis vykdytojas). Jis pats savo mašina atvežė milicininką ir surinko baudžiamosios ekspedicijos dalyvius. Bet charakteringa: pats į bažnyčią nėjo, o sėdėjo mašinoje. Vėliau galės sakyti: mes čia nieko dėti, pati „visuomenė” tai padarė…

Šiandien, baigiant rašyti šį pareiškimą, naujas įvykis nustebino vidukliškius. Viduklės milicijos įgaliotinis ir dvi mokytojos gatvėje ir butuose gaudė vaikučius ir vedė tardymui į vidurinę mokyklą. Dalis spėjo namie užsirakinti. Todėl pagavo tik penkis. Tėvai buvo darbe. Todėl vaikučiai buvo palikti baudėjų valiai. Žmonės pasipiktinę tokiu milicijos ir mokytojų elgesiu. Įdomu, kaip pažiūrės prokuratūra į tokias nepilnamečių gaudynes, tardymus be tėvų žinios ir vertimus rašyti diktuojamus pareiškimus. Viena aišku: tai aiškus fizinis ir moralinis vaikų žalojimas.

Koks baisus paradoksas! Kuomet paaugliai šeštadieniais ir sekmadieniais kultūrnamyje keikiasi, mušasi, į klebono šulinį primėto nuorūkų, akmenų ir rąstgalių, kuomet žmonės naktimis bijo praeiti Viduklės gatvėmis, tai nėra nei milicijos, nei mokytojų. Greitu laiku jie patys ir kentės nuo šio jaunimo. Apie tai esu kalbėjęs ir pavaduotojui Z. Butkui, ir saugumiečiams.”

Apie ,,baudžiamąją ekspediciją” sužinoję vidukliškiai telefonu ir gyvu žodžiu reiškė užuojautą,o vaikai meldėsi už savo kleboną Artėjant Vėlinėms,1977 m. spalio 17 d. Viduklės klebonas kun. Alf. Svarinskas pasiuntė Raseinių rajono pirmininko pavaduotojui Z. Butkui tokį prašymą:

„… Per tas dienas Bažnyčia džiaugiasi savo vaikų, pasiekusių Dangų, laime ir meldžiasi prie Skaistyklos vartų, prašydama Dievo gailestingumo kenčiantiems.

Pagal tūkstantmetę tradiciją, Vėlinių išvakarėse tikintieji eina į kapines pagerbti savo mirusiųjų.

 Todėl prašau duoti leidimą ir Viduklės katalikams atlikti savo šventą pareigą pagal Apeigyną (išleistą 1966 m.). Eisena bus grynai religinė, giedant ,,Visų šventųjų” litaniją ir psalmę 45—,,Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė”. Numatomas laikas 17-18 vai. Todėl ateistams mes visai netrukdysime”.

Z. Butkus pareiškė: „Religinėms bendruomenėms mes niekada neduodame raštiško atsakymo ir jums niekad neduosime leidimo eiti į kapines”. Procesija, žinoma, vistiek įvyko, nors  Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorius E. Zaikauskas bandė sutrukdyti procesiją, išvarydamas į gatvę sunkvežimius ir mėšlavežius, kad sudarytų įspūdį, jog tikintieji sutrukdė judėjimą. Be to, pats paleido kapinėse garsiakalbius, kad žmonės negirdėtų kunigo pamokslo.

1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje” pasirodė ilgas straipsnis „Šmeižtai iš sakyklos”, kaltinantis kun. Alfonsą Svarinską mokyklos ir dabartinės tikrovės šmeižimu ir jaunimo gadinimu.  Tą pačią dieną kun. Alfonsas Viduklės bažnyčioje pasakė pamokslą, paaiškindamas tikintiesiems, kas yra tikrieji šmeižikai ir nusikaltėliai.

Netylėjo ir miestelio tikintieji,1064 jų pasirašę protestą LKP pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Be kita jame pažymėta: ,,Kun. Alf. Svarinskas be jokio atlyginimo laidoja mūsų mirusiuosius, o kai yra reikalinga, pats suteikia materialinę pagalbą. Klebonui prašant ir reikalaujant, pasiekta svarbi pergalė-mirusiuosius laidojam, minime be degtinės! Tarybinėms organizacijoms kol kas šitai yra tik svajonė. Didelį autoritetą tikinčiųjų tarpe klebonas pelnė savo kruopščiu ir nesavanaudišku darbu. Kiekvieną atėjusį klebonas pasveikina rankos paspaudimu, pasiteirauja apie jo sveikatą. Daug kas galėtų iš jo tik pasimokyti! Parapijiečiai mato, kaip pats klebonas kasdien dirba fizinį darbą prie bažnyčios, kad tikintiesiems būtų geresnės sąlygos ateiti į bažnyčią pasimelsti ir gauti reikiamus patarnavimus. O tie, kurie klauso klebono pamokslų, pridėję ranką prie širdies, gali pasakyti, kad kun. Alf. Svarinskas niekada neragino moksleivių nesimokyti ar neklausyti mokytojų. Priešingai, kunigas kiekvienu atveju pabrėžia jų pareigą gerai mokytis, gerbti tėvus, mylėti Tėvynę, būti dorais žmonėmis ir savo krašto patriotais. Galimas daiktas, kad bedieviams nepatinka, jog mūsų vaikai lanko bažnyčią ir garbina Dievą. Bet tai mūsų, tėvų, reikalas! Ir mes užtikriname, jog visi tėvai, kurių vaikai vakarais skuba į bažnyčią, yra ramūs, – kun. Alf. Svarinskas neišmokys mūsų vaikų blogio, priešingai-jis nuolatos skatina į gėrį. Tie vaikai, kurie šiandien bažnyčioje tyrais balseliais ir sąžinėmis meldžiasi, neužpuldinės praeivių, neprievartaus senų moterų, nevagiliaus ir neapiplėšinės bažnyčių. O tokių Viduklėje yra ne vienas! Verčiau korespondentas pasidomėtų jų veikla. Gal tada mums netektų bijoti naktį eiti centrine Viduklės gatve. Deja, prieš šiuos bedievių auklėtinius ir milicija yra bejėgė! Ir štai išeina paradoksas: kunigas puoselėja gėrį, ir apšaukiamas šmeižiku, o tuo tarpu chuliganai, kurie nuolat terorizuoja taikius žmones, vaikšto neliečiami. Jie nūdienos didvyriai. Kunigas kovoja prieš girtavimą, o valdžia laiko miestelio centre bjaurią girtaujančių užeigą-karčiamą, kurioje kasdien pilna žmonių (ir jaunimo!) pramirkusių „rašalu”, beje, jau nebelankančių bažnyčios.”

Spalio 3 d. gavęs įsakantį raštą atvykti pas Religinių reikalų tarybos įgaliotinį P. Anilionį, kun. Alfonsas raštu atsakė: ,,  Atvykti negalėsiu dėl sekančių priežasčių:  Šiuo metu mano bendradarbis serga ir esu vienas.

Atsitraukti nuo pareigų ilgesniam laikui nėra galimybės.   Laiške nenurodytas atvykimo reikalas. Mes, kunigai, esame įpratę prie įvairių įgaliotinio užsipuolimų ir barimų. Per dešimtmečius susidarė tradicija, kad tas, kuris skundžia-teisus, o kunigas visuomet laikomas kaltu. Todėl tokiems susitikimams reikia iš anksto pasiruošti: pavartyti įvairius kodeksus ir TSRS tarptautinius susitarimus.

Religinių reikalų taryba neatlieka savo paskirties – būti tarpininku tarp valstybės ir Bažnyčios, o yra oficialus bedievių botagas kunigams bausti: barti ir kilnoti iš vietos į vietą. Ji ne tarpininkauja, bet padeda griauti Bažnyčią. Dėl eilinio išbarimo važiuoti į Vilnių ir grįžti per 8 val. mašina, nuvažiuojant 400 km, manyčiau, netikslinga. Tarp kitko, barimui vieta ne mažiau tinkama ir Raseiniai ar Viduklė. Paskutinį kartą buvau iškviestas į Vilnių š. m. sausio 19 d. Todėl taip dažnai važinėti į Vilnių neturiu nei noro, nei sveikatos.   Ateityje būtų tikslinga veikti per Kuriją.“

1978 m. lapkričio 16 d. Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas buvo nubaustas 50 rub. už lapkričio 1-ją religinės Vėlinių procesijos sorganizavimą. Nesutikdamas su bauda, kreipėsi į Raseinių rajono teismą. Rajono valdžia, bijodama tikinčiųjų demonstracijos prie teismo pastato, paskyrė bylai nagrinėti tą pačią dieną, kai Viduklės bažnyčioje turėjo būti Advento rekolekcijos. Klebonas paprašė teismo pirmininką E. Jarą, kad posėdį atidėtų, nes jis, parapijos klebonas, negalįs minios žmonių palikti bažnyčioje. Teismo pirmininkas sutiko, bet, spaudžiamas „iš viršaus”, kleboną apgavo ir be jo išnagrinėjo bylą. Teismas pripažino, jog kun. Svarinskas pažeidęs sovietinius įstatymus ir administracinės komisijos buvęs teisingai nubaustas. ,,LKB Kronika” rašė: ,, Kadangi kun. Alfonsas Svarinskas baudos nemokėjo, tai į Viduklės parapijos kleboniją atvažiavo Raseinių teismo vykdytojas, ir klebonui nesant namuose, paėmė importinį kavos servyzą, kainuojantį apie 150 rub., ir jį pardavė komiso parduotuvėje už 52 rub. Kažkodėl teismo vykdytojas nepaėmė tarybinio servyzo, kainuojančio 70 rub., kurio visai būtų užtekę atlyginti nesumokėtai baudai.” „Kai Vėlinių eisenas organizuodavau Igliaukoje, valdžia paniurnėdavo, bet manęs kurį laiką nepersekiojo.Viduklėje tokiose eisenose dalyvaudavo nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio žmonių. Iš pradžių jie baudė tik mane, liepdami mokėti po 50 rublių, o vėliau bausdavo ir visus kitus, apsirengusius kamžomis. Valdžiai sumokėjau apie 400 rublių baudų. Žmonės eisenose buvo drausmingi, gražiai giedodavo „Visų Šventųjų“ litaniją.“

 … Vieną vakarą, pasakojo kun. Alfonso artimi žmonės, klebonas kažkur toli išvažiavo. Ryte visi nusigando pamatę, kad buvusi lijundra ir kelias kaip stiklas, -net ir pėsčiomis sunku eiti. Namiškiai, ilgai nesulaukdami grįžtančio klebono, jau įsivaizdavo įvykusią kokią nors nelaimę, avariją, ar ką nors panašaus, ir su dideliu nerimu vis žvalgėsi į kelią. Pagaliau, visų džiaugsmui, į kiemą įvažiavo sveikutėlė mašina. Bet dar buvo didesnis nustebimas, kai truputį pailsėjęs, vėl pasisakė turįs labai svarbių bažnytinių reikalų ir reikia išvažiuoti. Namiškiai kalbėjo: „Matyt, žmogų mirtis traukia! Šitoks kelias!” Išvažiuoti iš kiemo buvo labai sunku – apledėjusi įkalnė, bet klebonas buvo atkaklus. Bandė kokį dešimtį kartų, kol kitų stumiama, mašina iššliaužė į plentą. Jam Bažnyčios reikalai buvo tokie svarbūs, jog jokios kliūtys jo nesulaikydavo, o didžiausi pavojai neišgąsdindavo. Juokaudavo: „Aš angeliuką pasisodinu ant buferio ir važiuoju sau ramus!

III.

  „Reikia pradėti skelbti, kad Lietuva jau atgimsta. Ir ims ji tada atgimti, o kaipgi kitaip?“ arba „Reikia, kad kas nors ir tikinčiųjų teises gintų Lietuvoje, labai jau KGB įsisiautėjo“,-ryžto gaida skambėdavo kun. Alfonso balse , tariant šiuos žodžius. Nenuostabu, kad jį nudžiugino artimo bičiulio kun. Sigito Tamkevičiaus pranešta žinia. Kybartuose jį aplankęs  stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas su dviem draugais papasakojo, kad Maskvoje yra įkūrę Krikščioniškąjį komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, pasiūlė prie jų prisidėti. ,,Su šia idėja supažindinau kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Juozą Zdebskį,- atsiminimuose rašė arkivyskupas.- Abu idėjai pritarė, tiktai manė, kad mūsų komitetas turėtų būti savarankiškas,tik bendradarbiaujantis su Krikščioniškuoju komitetu. Maskviečiai šiek tiek buvo nepatenkinti, bet mūsų mintims pritarė. Prie mūsų trijų sutiko prisidėti telšiškiai kunigai – Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas.”

1978 m. lapkričio 22 d. trys kunigai – Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis, Rusijos disidentams padedant, Maskvoje privačiame Krikščioniškojo komiteto sekretoriaus Viktoro Kapitančiuko bute susitiko su penkiais žurnalistais – prancūzu, švedu, anglu, BBC atstovais, kuriems pranešė, kad lapkričio 13d. Lietuvoje įkurtas Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas ir kokie jo tikslai.,, Jie gyvai domėjosi kaip mes, lietuviai, gyvename ir kokių sunkumų patiriame. Visi buvome patenkinti šiuo susitikimu, nes buvo aišku, kad tik viešumas gali mus gelbėti,-“ atsiminimuose rašė arkivyskupas S. Tamkevičius. Kun. A. Svarinskas pasakojo:„ Man teko bendrauti su korespondentu iš Didžiosios Britanijos.Pristatėme penkis ar šešis pirmuosius dokumentus. Dokumentų tekstus įrašėme į magnetofono juosteles, kad jas į Vatikaną nuvežtų Jonui Pauliui II. Pirmuosius du dokumentus įrašams Krikščionių bažnyčios vadovams ir bendruomenių komitetams, ginantiems tikinčiųjų teises bei JAV prezidentui D. Karteriui perskaičiau aš. Konferenciją su užsienio žurnalistais baigėme 15 valandą, o 17 valandą jau visos pasaulio radijo stotys transliavo mūsų perduotas žinias.“

Grįžę į Lietuvą Tikinčiųju teisėms ginti komiteto nariai gruodžio 3 d. pasirašė Maskvos grupės Helsinkio susitarimus TSRS remiantį dokumentą Nr. 69 pavadintą: „30 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai”. Pasaulio visuomenei adresuotame kreipimesi pažymėta, kad Tarybų Sąjungoje pažeidžiama sąžinės laisvė ir kitos konstitucijos garantuotos pilietinės teisės. Parašyti ir išplatinti dvidešimt TTG katalikų komiteto dokumentų, tačiau negauta nė vieno atsakymo . Pasak arkiv. S. Tamkevičiaus, tarsi į šulinį įkrisdavo mūsų pagalbos šauksmas: ,,Tik po penkerių metų pamačiau, kad visus tuos dokumentus KGB kruopščiai rinko; net buvo labai susirūpinusi, kad neturėjo dokumento Nr. 46. Sovietinei valdžiai ypač užkliuvo dokumentas Nr. 18 Dėl vaikų teisių pažeidimų Lietuvoje ir dokumentas Nr. 5 Dėl religinių susivienijimų nuostatų. Dėl dokumentų turinio dar būtų galėję kentėti, bet KGB negalėjo toleruoti, kad visi dokumentai pasiekia Vakarus. Tai griovė jų mitą, kad Sovietų Sąjungoje esanti tikėjimo ir sąžinės laisvė.”

 Kai 522 Lietuvos kunigai ir du vyskupai tremtiniai V. Sladkevičius ir J. Steponavičius solidarizavosi su TTG Katalikų komitetu , po aštuonių tylaus stebėjimo mėnesių, valdžios kantrybė trūko. Du Katalikų komiteto nariai – kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Sigitas Tamkevičius buvo iškviesti į LTSR Prokuratūrą ir perspėti, kad už savo veiklą gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kun. Alfonsą Svarinską perspėjo respublikos prokuroro pavaduotojas A. Novikov, o kun. Sigitą Tamkevičių pats respublikos prokuroras Kairelis. Abu kunigai atsisakė pasirašyti įspėjimą ir LTSR Prokuratūrai pasiuntė atsakymus į pareikštus kaltinimus. Vos praėjus parai, apie kunigų kvietimą „Tiesoje”, „Valstiečių laikrašty” bei Raseinių rajono „Naujame Ryte” buvo paskelbta vieša informacija.,, Raseinių rajono prokuratūra įteikė šaukimą atvykti rugsėjo 3 d. į Lietuvos TSR prokuratūrą Vilniuje, Gogolio g. 4, kab. 55, rašė kun. A. Svarinskas.-  Kitą dieną 16 val. jau buvau nurodytu adresu. Saugumo organų priežiūros prokuroras Bakučionis, kuris dar 1961 metais mane teisė už akių Vilniuje (tuo kartu buvau Mordovijos lageryje), padarė „ypatingai pavojingu recidivistu”, apvilko dryžiuotais konclagerio rūbais su visomis baisaus rėžimo pasekmėmis. Jis mane nuvedė pas Lietuvos TSR prokuroro pirmąjį pavaduotoją A. Novikovą. Pastarasis mane apkaltino dviem punktais:  1) visuose mano pamoksluose raudona gija praeina antitarybiškumas. Ir paaiškino, kad kuomet sakau žodį „bedievis” suprantu tarybinę valdžią, 2) kad drauge su kitais sukūriau ir dalyvauju nelegaliame, taip vadinamame, Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitete, kurio paruošti dokumentai patenka į užsienio spaudą ir radiją, ir atneša didelę žalą TSRS prestižui.

Nepagrįsto kaltinimo nepasirašiau.”

1980 m. balandžio 17 d. KGB papulkininkio Urbono vadovaujami 12 saugumiečių, atlikę kratą Viduklės klebonijoje pas kun. A. Svarinską, paėmė rašomąją mašinėlę, „Tiesos kelio” keturis numerus, magnetofono kasečių, „Kontinento” fotokopijas ir kai kuriuos TTG katalikų komiteto dokumentus.

„Kristus yra laužoma Duona naujajam pasauliui” – su tokiu šūkiu 1981 m. Prancūzijoje Lurde vyko Tarptautinis Eucharistinis kongresas, kurio metu Lietuvoje liepos 24 d. buvo išniekintas Švč. Sakramentas, naktį kirviu suskaldžius Viduklės bažnyčios tabernakulio durelės, paimta komuninė. Komunikantai išpilti tabernakuly ant korporalo. „Milicija teiravosi, kiek buvo padaryta nuostolių. Paaiškinau, kad šio nusikaltimo negalima įkainoti rubliais. Niekas nematuoja pinigais motinos meilės, kario aukos ar piliečio patriotiškumo”, – rašte Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniam adminstratoriui vysk. L. Poviloniui rašė kun. A. Svarinskas, prašydamas leisti įsivesti permaldavimo atlaidus kiekvienų metų liepos mėnesio paskutinį sekmadienį, kad primintų tikintiesiems apie padarytą baisią skriaudą.

„LKB Kronika” praneša, jog rugpjūčio 26 d. į Viduklę atlyginimo už Švč. Sakramento išniekinimą pamaldoms suplaukė daugybė jaunimo ir suaugusių iš įvairiausių Lietuvos kampelių: iš kalvotos Dzūkijos, nuo neramios Baltijos krantų, iš senojo Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių…Iškilmę padidino atvažiavę svečiai kunigai. Pamokslo metu Viduklės klebonas kun. A. Svarinskas perskaitė LKP CK pirmajam sekretoriui skirtą laišką, kuriame be kita ko informuojama, jog Lietuvoje paskelbtais Eucharistiniais metais per du mėnesius Švč. Sakramentas buvo išniekintas ne tik Viduklės, bet ir Pažėrų (Kauno raj.), Pragramančio (Tauragės raj.) bažnyčiose.

Viduklės bažnyčioje buvo juntama tikra atsiteisimo nuotaika. Visus sujaudino jaunimo permaldavimo procesija – jie, eidami keliais, artinosi prie išniekinto altoriaus ir klojo gėles ant jo.

„Katalikų bažnyčia Lietuvoje yra ne tik surišta, bet ir supančiota. Taigi geriausia bedievių ideologinę kovą vadinti ideologiniu chuliganizmu, kuris pastaraisiais metais išsigimė į ideologinį satanizmą, kuris mus, tikinčiuosius, giliai skaudina ir taip pat dar labiau suburia apie Bažnyčią ir Dievą”, –1982 m. rugpjūčio 22 d. kalbėjo pamokslininkas iš Viduklės kun. A. Svarinskas Veiviržėnų parapijos bažnyčioje, kur vyko permaldavimo pamaldos už panašų Švč. Sakramento išniekinimą.

Šilinių atlaidų metu, po sekmadienio oficialių pamaldų, 15 val., į bažnyčią susirinko daug jaunimo ir kunigas Alfonsas Svarinskas jiems pasakė pamokslą, nušviesdamas dabartinę Bažnyčios padėtį. Po pamokslo kunigas Alfonsas kartu su jaunimu keliais nuo didžiojo altoriaus apėjo Šiluvos bažnyčią, prašydami Mariją, kad Lietuva gautų tik gerus vyskupus..

„Katalikų komitetas su dideliu dėmesiu sekė visų mūsų ganytojų pastangas išsivaduoti iš bedieviškų varžtų, sekė ir Jūsų pastangas,- Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto vardu 1982 m. liepos 25 d. kalbėjo kun. Alfonsas Svarinskas, sveikindamas Kauno arkikatedroje Kaišiadorių vyskupo V. Sladkevičiaus konsekruotą Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštalinį administratorių vyskupą Antaną Vaičių.-Mes dėkingi Jums už pravestą vyskupo kankinio Pranciškaus Ramanausko minėjimą, mes dėkingi Jums už Žemaičių Kalvarijos atgaivinimą, už rožančiaus maldą, geriausiai paplitusią Žemaitijoje, dėkingi Jums už blaivybės akciją. Kartą Vatikano radijas pasakė: „Tik vienas Telšių valdytojas kun. Vaičius nesužlugdė blaivybės idėjos”. Manau, kad tai gražiausias jo pripažinimas.”

Rugsėjo 12d., Šiluvos atlaidų sekmadienį, kun. Alfonsas Svarinskas kvietė visus susirinkusius melstis už J E vyskupą tremtinį Julijoną Steponavičių, kurį bedieviai nori suniekinti. Pamokslo metu virš miestelio skraidė malūnsparnis, todėl žmonės, kurie buvo toliau nuo garsiakalbių, dėl triukšmo mažai ką girdėjo.Po pamokslo kunigas su kryžiumi rankose, jaunimas ir suaugę, -visi, kalbėdami rožančių pradėjo eiti keliais apie bažnyčią. Ėjo vaikai, studentai, inteligentai, o šalimais – senukai ir ligonys. Žmonės, stovėję šventoriuje, klaupėsi ant kelių. Apėję bažnyčią keliais sugrįžo prie didžiojo altoriaus.

Procesija apie bažnyčią truko daugiau negu pusantros valandos.

Netrukus, spalio 1 d., į Viduklės kleboniją kartu su apylinkės pirmininku  atėjusi nepažįstama moteris kun. Alfonsui įteikė RRT įgaliotinio P. Anilionio raštą – įspėjimą: „1982 m. rugsėjo 8-15 dienomis kun. A. Svarinskas atlikinėjo religines apeigas, sakė neatitinkančius tiesos šmeižikiško ir antivisuomeninio turinio pamokslus Šiluvoje. Pažymėtina, kad tokie atvejai, kai kun. A. Svarinskas lankosi kituose religiniuose susivienijimuose ir ten atlieka religines apeigas, yra ne vieninteliai ir ne tik Kauno arkivyskupijos teritorijoje. Pakartotinai reikalauju Viduklės religinio susivienijimo kleboną kun. A. Svarinską, s. Vaclovo, laikytis religinio kulto įstatymų ir dar kartą įspėju, kad už įstatymų pažeidinėjimus jis gali būti patrauktas atsakomybėn.”

1982 m. spalio 28 d. į Viduklės parapijos kleboniją pas kun. Alfonsą Svarinską atvyko apylinkės pirmininkas E. Kringelis su įspėjimu, draudžiančiu lapkričio 1 d. tikintiesiems organizuotai eiti į kapines pagerbti savo mirusiųjų. Priešingu atveju bus pažeistas 1965 m. gegužės 12 d. įsakas. Be to, pastaruoju metu plinta gyvulių snukio-nagų liga, -aiškino pirmininkas E. Kringelis, -todėl bet kokie masiniai renginiai uždrausti. Klebonas po įspėjimu nepasirašė.

Tą pačią dieną kun. Alf. Svarinską iškvietė į Raseinių raj. vykdomąjį komitetą, kur pakartotinai jam buvo pateiktas analoginio turinio įspėjimas ir liepta po juo pasirašyti. Motyvuodamas tuo, kad „jei ateistai eina į kapines, tai gali eiti ir katalikai, nes visi piliečiai, kaip tvirtina LTSR Konstitucijos 32 str., prieš įstatymus lygūs”, kun. Alfonsas Svarinskas pasirašyti atsisakė.

Lapkričio 1-ąją nuo vidudienio Viduklės miestelyje buvo pilna milicijos ir saugumiečių. Autoinspekcija stabdė visas į miestelį įvažiuojančias mašinas ir praleisdavo tik miestelio gyventojus, toliau gyvenantys bei svečiai kapines galėjo pasiekti tik pėsti. Po pietų, 17 val., jaunimas, apsirengęs tautiniais drabužiais, kunigas ir didžiulė minia tikinčiųjų (maždaug 1.500 žmonių) procesijos tvarka -su kryžiumi ir gedulingomis vėliavomis priešakyje – giedodami ,,Visų šventųjų” litaniją, iš bažnyčios patraukė į kapines. Valdžios pareigūnai automašinomis zujo iš vieno miestelio galo į kitą ir, atsidarę duris, demonstratyviai fotografavo eiseną. Netoli kapinių vienas civiliai apsirengęs vyras fotografavo kiekvieną jaunimo gretą. Autoinspekcijos darbuotojai kalbėjosi tarp savęs: „Kam jie čia mus atvežė, juk žmonės taip tvarkingai eina, kad net gražu žiūrėti … Jie ir vėl apsijuokė.”

Į  gaisrinės pastatą, esantį netoli bažnyčios, čekistai iškvietė Viduklės tarybinio ūkio direktorių Letuką ir įsakė atpažinti eisenoje dalyvaujančius ūkio žmones. Pastarasis, atsikalbinėdamas, kad lauke prieblanda ir rūkas, atsisakė paklusti.

Kapinėse ateistai, norėdami trukdyti tikintiesiems, leido garsiakalbius.

IV.

1983m. sausio 25 d. Raseinių autoinspekcijos viršininko pavaduotojas pranešė, kad kun. A. Svarinskas sausio 26 d. atvyktų į autoinspekciją dėl rudenį įvykusios avarijos (važiuojant atostrada, ant aumobilio užšoko briedis.) Taip apgaule iškviestą į Raseinių autoinspekciją kun. A. Svarinską areštavo.

Tą pačią dieną, po vakarinių pamaldų, grįžtant iš bažnyčios, du milicininkai pastojo kelią svečiams kunigams ir pareikalavo parodyti pasus. Kun. Jonui Borutai (dabar Telšių vyskupas) įsakė kitą dieną 15 val. atvykti į Raseinių miliciją ir paliko savo telefono numerį. Apie tai sužinoję parapijiečiai tuojau paskambino paliktu numeriu ir paklausė, kur atvykti, nes jie, apie 20 žmonių, važiuos su kunigu kartu. Matyt, pabūgę neramumų, milicininkai sakėsi nieko nežiną, kol pagaliau kažkas pasakė, kad atvykti nereikės. Bet rytojaus dieną apie 18 val. atvažiavo į kleboniją milicija ir įsakė kun. J. Borutai per tris valandas išvykti. Tą dieną į Viduklę privažiavo dar daugiau milicininkų, o į miškelį buvo atvežta ir kareivių.

Klebono areštas sukrėtė Viduklės parapiją: tuoj pradėta rinkti parašus po protesto raštu. Bedieviai visur darė susirinkimus, o mokykloje mokytojai liepė niekam nesirašyti po protestų tekstais. Kai kurie mokytojai net liepė sudraskyti tokius sąrašus.

 Viduklės parapijos tikintieji savo proteste LTSR Prokurorui rašė:

„Mes, Viduklės parapijos tikintieji, reiškiame protestą dėl mūsų klebono kun. A. Svarinsko suėmimo ir apkaltinimo antikonstitucine, antivalstybine veikla. Mes girdėdavome jo pamokslus. Mūsų klebonas visuomet pabrėždavo, kad Konstitucijos pagrindinių principų laikymasis tikintiesiems užtikrina sąžinės laisvę.

Niekada mūsų klebonas neragino niekinti valdžio ar kenkti visuomenės gerovei. Priešingai, jis nuolat kovojo prieš mūsų visuomenėje paplitusias moralines ydas, tuo daug pasidarbuodamas visos visuomenės, ne tik tikinčiųjų gerovei. .)

Mes griežtai protestuojame prieš klebono kun. A. Svarinsko areštą ir reikalaujame jj paleisti.” Po pareiškimu pasirašė 1326 tikintieji.

Sekmadienį (sausio 30 d.) prieš Sumą pusę valandos liūdnai gaudė visi Viduklės bažnyčios varpai, pranešdami parapijai, kad ji neteko savo ganytojo, taip ištikimai juos mylėjusio, taip tvirtai juos gynusio nuo bedievių šantažo ir persekiojimų.  Bažnyčioje nuleisti gedulingi kaspinai nuolat primena tikintiesiems, kad jų klebono žodžiai apie meilę Dievui ir Tėvynei nebuvo tušti, -jis jau trečią kartą išėjo erškėčiuotu kalinio keliu. Prieš Sumą jaunimas, apsirengęs kamžomis ir tautiniais rūbais, ir parapijiečiai ėjo keliais nuo didžiųjų bažnyčios durų iki didžiojo altoriaus, solidarizuodamiesi su kančių keliu einančiu klebonu ir maldaudami Viešpatį pagalbos kovojančiai ir kenčiančiai Bažnyčiai. Pamokslų metu kunigai gražiai kalbėjo apie kun. A. Svarinsko aukos reikšmę, ragindami niekada nepavargti, besimeldžiant už savo kleboną.

Po Sumos, kalbant „Atsimink, o Maloningoji”, kunigas ir visi žmonės meldėsi pakeltomis rankomis. Rankų miškas pakilo į dangų, maldaudamas Dievo pagalbos ir Mergelės Marijos užtarimo.

Kardinolas Josyp Slipyj, sužinojęs apie kun. A. Svarinsko areštą, atsiuntė paguodos laišką:

„Kun. Alfonso Svarinsko areštavimo aplinkybės ir priežastys nėra žinomos, bet viena yra tikra — šis Kristaus Bažnyčiai ir Kristaus Evangelijai ištikimas, pasiaukojęs kunigas nėra padaręs jokio nusikaltimo nei prieš valstybę, nei prieš įstatymus. Vienintelis nusikaltimas, kurį jam gali primesti tamsaus žvilgsnio žmonės, tai Dievo ir žmonių meilė, tarnavimas artimui ir vykdymas Kristaus paliepimo – skelbti Evangeliją visoje žemėje. Dėl ko kun. A. Svarinskas yra baudžiamas?

Prieš dvidešimt metų dažnai susitikdavom su kun. A. Svarinsku: abu drauge nešėme nelaisvės jungą katorgoje, kai buvome areštuoti ir nubausti griežto režimo lageriu, abu nešėm tą patį kančios, pažeminimų ir bauginimų kryžių. Kun. A. Svarinskas buvo didžiai kantrus ir ištikimas, kaip tasai Titas, kuriam rašė apaštalas šv. Paulius. Ir iš jo patyriau daug paguodos, sustiprinimo ir pagalbos. Kun. A. Svarinskas yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas. Žinia apie jo areštą ir gresiantį nuteisimą yra labai skaudi, bet ji mums primena Kristaus apaštalus. Kai apaštalai buvo suimti ir nuplakti, jie iš tarybos išėjo džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. Dėl šio areštavimo mes reiškiame gilią užuojautą kun. A. Svarinskui ir lietuvių tautai, kuri netenka uolaus kunigo, bet drauge tebūna Dievui garbė už tai, kad šiam drąsiam tikėjimo išpažinėjui suteikė malonę liudyti Išganytoją Jėzų Kristų priespaudos grandinėse. Priespaudos grandinėmis surakintų išpažinėjų balsas yra labai galingas, kai jie skelbia laisvę ir tiesą Jėzuje Kristuje. Gailestingasis Viešpats telydi kun. A. Svarinską jo kančios kelyje. Mūsų malda tesuteikia jam stiprybės ir paguodos. Linkiu jums Viešpaties palaimos.”

 1983 m. gegužės 3 d. LTSR Aukščiausiąjame teisme buvo pradėta nagrinėti Viduklės klebono, TTG katalikų komitetų nario kun. Alfonso Svarinsko byla, kurioje jis buvo kaltinamas antitarybinio turinio pamokslais, TTGKK organizavimu bei jo dokumentų rašymu ir platinimu. Vilniuje Lenino prospekto kvartalas buvo apsuptas milicininkų ir kareivių, o patekti į Aukščiausiąjį teismą buvo visiškai neįmanoma – uniformuoti ir civiliai apsirengę pareigūnai praleidinėjo tik su spec. kvietimais, gaudė ir tardė atvykusiuosius. Vilniuje jau plačiai buvo kalbama apie kun. A. Svarinsko teismą, net troleibusuose buvo girdėti sakant: „Koks galingas kunigas – prieš jį sutelktos didžiausios jėgos; Vilniuje, kaip ir Lenkijoje, karinė padėtis; neturi prieš kunigą įrodymų, todėl ir žmonių į teismą neįleidžia.”

Kunigams J. Zdebskiui, R. Puzonui, A. Keinai, G. Dovydaičiui, J. Kauneckui, J. Lauriūnui, L. Kalinauskui, J. K. Matulioniui ir kitiems patekti į salę nepavyko. Tik kun. S. Tamkevičiui saugumiečiai pareiškė: „Jūs kviečiamas liudininku, pasiimkite iš Kybartų kvietimą ir rytoj galėsite dalyvauti”.

Kitą dieną bendražygis ir bendramintis kun. Sigitas teisme kalbėjo:„Liudininku būti iš esmės negaliu. Tai pasityčiojimas iš manęs, kunigui būti liudininku prieš kunigą. Aš galiu būti tik kaltinamasis ir sėdėti greta kun. A. Svarisnko. Ir tai man būtų garbė. Nepaisant šių motyvų, esu pasiruošęs pateikti teismui vertingos informacijos apie kun. A. Svarinsko asmenį ir veiklą. Galiu paliudyti, kad jis veikė viešai: TTGKK veikla visiškai suderinama su TSRS Konstitucija, Helsinkio nutarimais ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Be to, ji buvo naudinga ne tik tikintiesiems, bet ir tarybinei vyriausybei ta prasme, kad ji gavo daug informacijos apie tikinčiųjų skriaudas, įstatymų pažeidimus. “

„Kas jums davė moralinę teisę spręsti, kur yra įstatymų pažeidimai?”- pertraukė liudininką teisėjas. Kun. S. Tamkevičius paaiškino, jog kiekvienas žmogus turi protą ir sąžinę, kas įgalina jį atskirti teisingumą nuo blogio. Negalima kaltinti kun. A. Svarinsko šmeižtų ir prasimanymų platinimu, nes jis visur sakė tiesą ir tik tiesą…Pasirašyti po savo parodymais kun. S. Tamkevičius atsisakė, motyvuodamas, kad kun. A. Svarinsko draugai – kunigai ir tikintieji neįleidžiami į viešą teismo procesą, o turi šalti gatvėje už 200 m nuo teismo, be to, apie 20 iš jų milicininkų sulaikyti gatvėje buvo nuvežti į Pirčiupio miškus… Negalima kaltinti kun. Alf. Svarinsko šmeižtų ir prasimanymų platinimu, nes jis visur sakė tiesą ir tik tiesą, o jei toji tiesa kažkam akis bado, ne kun. Alf. Svarinsko kaltė. Tokia tauri asmenybė negalėjo padaryti nusikaltimo, ginti tikinčiųjų teises ne nusikaltimas: pasirašyti po savo parodymais kun. S. Tamkevičius atsisakė, motyvuodamas, kad kun. Alf. Svarinsko draugai-kunigai ir tikintieji neįleidžiami į viešą teismo procesą, o turi šalti gatvėje už 200 m. nuo teismo, be to, apie 20 iš jų milicininkų sulaikyti gatvėje buvo nuvežti į Pirčiupio miškus . . . Padorus žmogus taip nesielgia net su bloga kate, — kalbėjo kun. S. Tamkevičius

Visą laiką į teismo salę kun. A. Svarinskas įeidavęs šypsodamasis, tiesus ir drąsus, savo, pusantros valandos trukusioje gynimosi kalboje pažymėjo: „Sekmadienį bus Kryžiaus atradimo atlaidai, ir aš savo Golgotos keliu būsiu kartu su jais”.  Aiškino teismui, jog visa savo veikla jis kovojo tik už įstatymų laikymąsi, išvardijo visą eilę faktų, iš kurių matyti, kad Bažnyčia Lietuvoje surakinta, kad prieš ją kovojama grubiomis prievartos priemonėmis. ,,Tikintieji kreipiasi į kunigus, prašydami, kad juos apgintų nuo persekiojimų, ypač dažnai kreipiasi mokinių tėvai”, -kalbėjo kun. Alf. Svarinskas, –TTGKK nebūtų, jei tikintieji nebūtų diskriminuojami.  Laikraščiuose,  per radiją ir televiziją, mokyklose ir kitur nuolat puolami ir išjuokiami tikintieji, tad kodėl mes privalome tylėti? -klausė kun. Alf. Svarinskas. Savo kalboje kun. Alf. Svarinskas apgailestavo, kad TTGKK dokumentai, rašyti įvairioms įstaigoms, nepasiekė adresatų arba nebuvo nagrinėjami, o tiesiai persiunčiami KGB kaip kaltinamoji medžiaga. Teisiamasis nemažai kalbėjo apie vienintelės Lietuvoje Kauno Kunigų seminarijos sunkią padėtį, kunigų trūkumą. Į teisėjo ir prokuroro pateiktus klausimus kun. Alf. Svarinskas atsakinėjo plačiai, išsamiai ir ryžtingai, įrodinėdamas jų neteisingus kaltinimus. Atsakydamas į prokuroro klausimą, kodėl kaltinamasis gynė vysk. Julijoną Steponavičių, kun. Alf. Svarinskas daug ir gražiai kalbėjo apie tremtyje esantį vyskupą, primindamas, kad minėtas vyskupas be jokios kaltės yra ištremtas ir nežinia, kada galės eiti savo ganytojiškas pareigas.

Kalbėdamas apie religinės spaudos suvaržymą, nurodė teismui kiek maldaknygių bei katekizmų buvo išleista ir po kiek gavo atskiros parapijos, pabrėždamas, kad tik maža dalis tikinčiųjų buvo aprūpinti; o visos kitos išleistos knygos buvo skirtos tik kunigams. Savo kalboje kun. Alf. Svarinskas išsamiai kalbėjo apie moralinį supuvimą, kuris vis giliau įsigali mūsų tautoje: girtavimą, negimusių kūdikių žudymą ir 1.1.

Teisėjas tris kartus bandė nutraukti teisiamojo gynimosi kalbą, bet kun. Alf. Svarinskas paprašė, kad bent prieš mirtį leistų netrukdomas išsikalbėti: „Daugiau nereikės manęs teisti, liksiu skolingas, nesitikiu atsėdėti viso bausmės laiko. Bijote manęs?! Negi aš tuščiomis rankomis (atėmėte net rožančių) sunaikinsiu jūsų galingus tankus? Aš nuo sausio 26 d. sėdžiu uždarytas, o žmonės, matydami mano tiesą, renkasi gatvėje, iš kurios gaudomi ir vežami į miškus, jokio draugo ar pažįstamo salėje nematau”, — kalbėjo kun. Alf. Svarinskas.

Teismas kaltinamajam papildomų klausimų nedavė. Nuo paskutinio žodžio kun. Alf. Svarinskas atsisakė, motyvuodamas, kad viską yra pasakęs savo gynimosi kalboje.

Gegužės 6 d. 15 val. buvo perskaitytas nuosprendis, kurio išklausyti į salę buvo pakviesti kun. S. Tamkevičius ir kun. Jonas Kauneckas. Teismas pranešė, kad kun. Alf. Svarinskas nuteistas 7 metus griežto režimo lageryje ir 3 metus tremties ir tuo pačiu metu prokuratūrai perdavė kun. Sigitą Tamkevičių.

Po teismo į pasimatymą su seserim, kun. Alf. Svarinskas atėjo besišypsodamas, prašė padėkoti visiems, kurie už jį meldėsi ir ypač dėkingas Jo Eminencijai Kard. Josip Slipyj, už nuoširdžius užuojautos žodžius.

 V.

 Laiškai iš trečiojo Gulago

Parašiau iš saugumo kalėjimo laiškutį prieš išvažiuojant. Iš Pskovo persiuntimo punkto žadėjo parašyti apie mane vienas ukrainietis. Dabar bandau pats. (. . .) Man pavyko, atsisveikinau per 4 mėnesius, o Bieliauskienė iš Garliavos per 7 mėnesius. Manau, kad ir kun. Sigitui teismas bus apie rugp. vidurį, o rugsėjo pradžioje ir jis paliks Vilnių. Keletą kartų girdėjau smarkiai juokiantis jį, bet nesutikau. Manau, kad ištvers. Už jį meldžiuos nuo pat arešto dienos. Mane po teismo apklausinėjo apie jį. Atsisakiau kalbėti. Pagrindas: gėdingas teisminis susidorojimas su žmonėmis. Pasirodo, kad dabar teisybės mažiau negu prieš 30 metų. Sutikau žmogų, kuris nužudė savo žmoną ir gavo 9 metus. Vagių daug pakeliui, bet jie gauna 2-3-4 metus ir retkarčiais daugiau.

                  xxx
… Šią ar kitą savaitę apleisiu sostinę Vilnių ir Lietuvą ilgam, ilgam laikui, o gal ir visam. Viešpats tik vienas žino. Bet šiuo atžvilgiu aš su šventraščio Jobu kartoju:   „ Dievas davė. Dievas atėmė.”

                 xxx

Vilnių palikau gegužės 27 d. 20 vai. šeštadienį buvau 9 vai. Pskove. Po pietų — pačiame kalėjime. Čia sąlygos baisios. Žmonių labai daug ir patekau į rūsį. Kamera tamsi, be grindų, per aslą iš apačios sunkiasi vanduo. Blakės, uodai ir utėlės! 16 žmonių nedidelėj kameroj! Ir mane gerokai apgraužė blakės. Praeitą penktadienį patekau į kamerą 3-ame aukšte — ten buvo sausa, išsiskalbiau baltinius ir gavau šiokią tokią patalynę. Ačiū už šimtasiūlę, ji labai gynė nuo šalčio kelionėje. Kelionė man nesunki, nes turėjau maisto. Pakeliui vienas skurdžius prašė padovanoti megztinį. Atidaviau.

                xxx

    Traukiny ir kameroj aš tik vienas politinis. Todėl kalbos ir keiksmai baisūs. Kartais net negali melstis. Tai baisiai nužmoginti individai. Čia turėjau šiek tiek progos kalbėti apie Dievą. Vakar sutikau latvį studentą (jį teisė už spekuliaciją 2,5 metų) kalbėjau apie Kristų. Jis labai domisi. Būtų gera šitą publiką pamatyti mūsų bedieviam, gal jie suprastų, kur veda žmones, į kokią baisią pražūtį. Atima ne tik amžinybę, bet ir žemės džiaugsmą. Mane, kaip kunigą, jie gerbė, net Pskove užleido vietą ant žemutinių narų. Bet va, visi vadina „tėvu”, „tėvuku”, „seneliu”. Nejaugi aš toks senas? Kur praėjo mano
jaunystė? Jei grįšiu, būsiu 68 metų.

                xxx

  Nuotaika lygi, gera. šiuo metu esu įsijautęs į Kristaus kunigystę. Iš širdies Viešpačiui kasdien kartoju — Fiat.

Ką galėjau, dirbau Dievo garbei, Bažnyčios ir Tėvynės gerovei. Todėl nieko negailiu, tik kad Viešpats nekaltintų, jog mažai padariau. Melskitės už mane, kad kaip kunigas visuomet būčiau veidu į Dievo ir Bažnyčios priešus.

Galbūt Antano šventėje suspėsiu parašyti iš lagerio. Sveikinkite visus, visus. Viduklę labai nuoširdžiai mylėjau ir daugiausia už ją aukoju. Už Kulautuvą 6 metus, už Viduklę 10 metų. šįmet Igliauka švenčia 100 metų bažnyčios jubiliejų. Būtų gera, kad klebonas ir grupė vidukliečių nuvažiuotų (sužinokit datą) ir padėtų gėles prie kun. Kačergio kapo. Tuoj pat Naumiesčio Bažnyčiai — 200 metų. (. . .)

             xxx

Sekmadienį iš Pskovo išvežė apie 7 vai. į lagerį. Papuolė gerai, kad nereikia siekti Jaroslavskio kalėjimo. Mat daug kriminalistų eina į tremtį. Todėl Maskva davė spec. vagoną ir mes važiuojam į Permę. Aš nežinau, kur pateksiu, bet atrodo, kad į Permę. Mat šiandieną pravažiavom Jaroslavskį, o nuo čia kelias į Mordoviją. Rytoj vakare būsime Permėje ir gal sekmadienį lageryje. Turbūt sutiksiu Viktorą ir Balį. Norėjau Mordovijoj sutikti Janulį, kuris per Žolinę važiuoja namo. Bet matyt Dievo kitaip lemta. Permėje bus daugiau jaunų. Žodžiu, Dievas duos ir viskas susitvarkys gerai.

               xxx

… Dėkingas visiems, kurie mane prisimena. Viešpaties parama labai reikalinga – juk žmogiškos jėgos labai ribotos. Dirbu statybose po atviru dangumi. Sunkoka. Jau 60 metų… O visur reikia įpročio, įgūdžių. Linksmai priimu naują kryžių – bus Dievui didesnė auka. Šiaip sveikata nieko, tik širdis nemėgsta kilnoti sunkumų.

              xxx

 … Parašiau jums laišką praėjusį sekmadienį. Šiandien vėl parašysiu, pabučiuosiu, peržegnosiu ir išsiųsiu. Tegul lekia į mūsų mylimą, neužmirštamą Tėvynę, gintaro šalį. Visiems širdingai dėkoju už laiškus. Jums sunku įsivaizduoti, kiek šitos trumpos žinutės atneša džiaugsmo ir vilties. Kaip malonu, žinant, kad pasaulyje yra žmonių, mylinčių ir neužmirštančių.

               xxx

… Kaip greitai bėga laikas. Nuo 11 birželio aš čia jau esu antrus metus. 1979 m. švenčiau savo sidabrinį jubiliejų, o šiemet spalio 3 d. jau bus 30 metų. Tik gaila, atplėštas nuo Tėvynės, Bažnyčios ir savo parapijos. Be išpažinties, Komunijos ir šv. Mišių. Su teisiojo Jobo tikėjimu kasdien kartoju: „Tebūnie Tavo šventa valia. Amen.”

           xxx

…Laisvo laiko turiu mažai, 9 valandas dirbu. Po to visokie buitiniai reikalai. Likusiu laiku skaitau ir mokausi kalbų. Gavau prancūzų – rusų žodyną ir žurnalų. Gilinu italų ir mokausi ispanų kalbos. Galbūt prireiks…Aš sveikas ir žvalus vykdau Jo valią, todėl širdyje nėra pesimizmo ir liūdesio. O jei Dievas uždės kankinio vainiką – jį priimsiu su džiaugsmu.

             xxx

… Šiandien antrasis sekmadienis didžiosios gavėnios. Išvakarės mums, lietuviams, taip brangios šventės – šv. Kazimiero. Ankstyvas rytas. Per didžiąją gavėnią stengiuosi susikaupti. Daugiau meldžiuosi, darau nors ir mažas savanoriškas aukas ir visa tai už pasisekimą rekolekcijų, kad visi dvasiniai užaugtume, dvasiniai atgimtume, sutikdami šv. Velykas. Tiktai dvasioje girdėsiu linksmą Velykų Aleliuja, bet mano širdyje nebus liūdesio ir nusiminimo. Priešingai, aš žinau, kad vykdau Jo valią, o tai man yra svarbiausia. Sveikinu su šv. Velykom visus visus ir tas vietas, kuriose daugiau ar mažiau dirbau. Daug dvasinio džiaugsmo, taikos tarpusavyje ir su Dievu linkiu visiems visiems. Meldžiuosi už visus ir Tėvynę.

                xxx

Telegrama kun. A. Svarinskui į lagerį 60-ties metų sukakties proga: „Sekmadienis. Viduklėje šaltukas – -14. Saulutė skaisčiai švietė. Žmonių pilna bažnyčia. Visų nuotaika puiki. Visi, susikaupę su gaspadorium ( klebonu, – red. past.) priešakyje, meldėmės į Aukščiausiąjį ir sveikinom Tave, dvasios Tėve, su garbingu 60-uoju gimtadieniu. Dar kartą visi, visi geros valios žmonės, su išsiilgimu Tave sveikina ir daugybę kartų bučiuojam, linkėdami Dievo palaimos ir gausios Marijos globos. Tavo sesuo Janina ir krikšto sūnus Vytautas.”

 VI.

1988-ųjų liepos-15-osios vakaras. Vilniaus geležinkelio stoties peronas: tolumoje išvydęs traukinį būrelis laukiančiųjų staiga nušvinta- atvyksta, sugrįžta… Liepos 12 d. iš Permės griežto režimo lagerio JAV prezidento R. Reigano prašymu kun. Alfonsas Svarinskas buvo paleistas su sąlyga, kad paliks Tėvynę ir Augsburgo vyskupo J. Štimplės kvietimu išvyks į Vakarų Vokietiją. Atsiverus vagono durims, pasitinkančius sveikina ta pati gerai pažįstama kun. Alfonso Šypsena, kuris, pasak ,,LKB Kronikos” apžvalgininko, tris kartus teistas, 21 su puse metų išbuvęs įvairiuose lageriuose, daug fiziniai ir moraliai kentėjęs, į Tėvynę grįžo nepalūžęs, kupinas ryžto ir energijos toliau darbuotis Dievo garbei ir Tautos gerovei Viduklė, sužinojusi, kad jų brangus klebonas kun. Svarinskas atvyksta palaiminti ir atsisveikinti, Šv.Kryžiaus bažnyčią nuklojo žiedais.,, Nuoširdžiai dėkoju broliams kunigams, mieliems parapijiečiams ir visiems, kurie šiandien susirinkote į Vidukle, drauge pasimelsti, vienas kitą pastiprinti ir vėl eiti savo gyvenimo keliai, – aidėjo Alfonso balsas.-Tokia Dievo valia. Mes žemėje neturime pasiliekančio miesto, bet ieškome būsimojo, ir to būsimojo miesto kiekvienas ieškome savo keliu, tik reikia, kad sąžiningai atliktume savo pareigas, turėtume sveiką garbės pajautimą, kad esame krikščionys, katalikai ir lietuviai.

Šiandien kalbėti man nėra lengva… išsiskiriant, kad neliūdėtume, pažadu, kad prie pirmos progos aš grįšiu į Tėvyne., o kada – už savaitės, mėnesio ar metų -neturi reikšmės, bet grįšiu; grįšiu atlikęs savo pareigą. Dar gerai nesuprantu, ką Dievas man skiria, kokia misija manąs laukia, važiuoju kaip kunigas ir manau, kad būsiu katalikams naudingas, pirmiausia savo tautiečiams, o vėliau, jei bus reikalas, ir kitiems.

Šie mano padriki žodžiai, tebūna tarsi dvasinis testamentas, meilės įstatymas. Visų pirma dėkoju visiems už maldas, laiškus, nors dauguma jų manąs nepasiekdavo. Kartą kalbėjau su Čūsavovo prokuroru. Klausiau, kodėl man neperduoda laiškų, juk žmonės tikrai rašo. Prokuroras atsakė: taip, jūsų adresu ateina masė laiškų, bet ką gi jums rašo?! Rašo, kad viską ištvertumėt ir grįžtumėt į Tėvynę… Tai, jų supratimu, jau nusikaltimas. Dėkoju už moralinę paramą, už gėles. Lageryje malonu buvo girdėti, kad
per tiek metų kiekvieną mėnesio 26 d. rinkotės į Viduklę melstis už mane ir kitus kenčiančius. Aš nebūčiau taip sugalvojęs, jūsų gyvas tikėjimas ir meilė tai išrado. Kitataučiai kaliniai stebėjosi ir žavėjosi — lietuviai turi didelį sustiprinimą, jie turi Katalikų Bažnyčią. Taigi, broliai, ir toliau likime ištikimi tikėjimui – tai brangi dovana, gyvenimo vairas. Jei turėsime gyvą tikėjimą, išplauksime per visas gyvenimo audras, nesuklysime ir neužplauksime ant seklumos, nežūsime.

…Į Lietuvos Katalikų Bažnyčią bandė, bando ir bandys įvesti Trojos arklį. Kada tai bando padaryti grubios jėgos pavidalu, lengva atskirti ir pasipriešinti. Girdėjau, kad ir Lietuvoje pradėjo reikštis sektos, įvairūs religiniai sąjūdžiai. Kai kur tie sąjūdžiai gal ir neblogas dalykas, bet mūsų sąlygomis yra didelis pavojus pasiklysti ir kitus suklaidinti. Šv. Paulius sakė: „Jeigu kas skelbtų kitą tikėjimą negu aš jums paskelbiau, nors ir angelas, tebūna atskirtas. „Mes turime prieš 600 metų paskelbtą mums Evangeliją, turime Bažnyčios hierarchiją, turime šv. Mišias, sakramentus, žodžiu, turime viską, ko reikia sielų išganymui, taigi, nuoširdžiai klausykime savo ganytojų, pirmoje eilėje Kardinolo, kuris vadovauja Lietuvos Katalikų Bažnyčiai; vieni kitus remkime, susiklausykime ir tada tikrai išvengsime įvairiausių provokacijų ir nepatirsime nuostolio. Nepasiduokime gundymams, tarkimės, klauskime, bet galutinį žodį tars Bažnyčios vadovybė, jos klausykime — ji dabar geria mato nei mes.

Kristus pasakė: Jus pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą. Taigi, broliai, mylėkime vienas kitą, nesusmulkėkime, nekaltinkime vieni kitų už smulkmenas, būkime atlaidūs vieni kitiems. Rusai turi gerą posakį: septynis kartus atmatuok ir tik aštuntą kirpk. Taigi ir mes taip darykime. Mat, žodis dažnai išsprūsta neapgalvotai, o kitam gali padaryti daug žalos. Būkime atsargūs žodžiuose. Geriau šimtą kartų pačiam nukentėti nei vieną kartą kitą įskaudinti. Mylėkime Dievą visa širdimi ir tada tikrai bus gerai. Man atrodo, kad gyvenimas nėra toks sudėtingas, tik mes patys jame kartais pasiklystam, pasiduodame laiko madai…

Nepasiduokime laiko dvasiai – tebus pilnos mūsų bažnyčios, eikime dažnai šv. Komunijos, kad, sustiprėję Kristaus Kūnu ir Krauju, galėtume kovoti ir ją laimėti. Stenkimės, kiek galime, pagilinti savo tikėjimą. Girdėjau, kad valdžia netrukdys kunigams katekizuoti- vaikus. Mums visiems reikia gerai pasiruošti ir pravesti katekizaciją. Ir mokyti reikia ne tik vaikus, visus jus, broliai, reikia mokyti ir mokytis. Taigi, žiemos metu, turėdami daugiau laisvo laiko, dažniau ir šiokiadieniais ateikime į bažnyčią pasiklausyti Dievo žodžio. Dauguma baigę vienokius ar kitokius mokslus, todėl stenkimės ir patys dažniau į rankas paimti religinę knygą, ieškokite jų pas kunigus, aktyvesnius tikinčiuosius, manau, kad su laiku knygų bus vis daugiau. į katekizaciją reikia įsijungti mums visiems, tik tada pasieksime gerų rezultatų. Pasižadėkime kiekvieną sekmadienį ir taip laisvesniu nuo darbo metu bent valandą laiko skirti artimui — eikime pas draugus, gimines, kaimynus ir kalbėkime jiems ir su jais apie Dievą. Apie nykstančius žemės dalykus jau prisikalbėjom, be to, jie niekur nedings, atėjo laikas atsigręžti ir kalbėti apie Dievą. Taigi, ryžkimės ir vykdykime. Kai giliau priimsime dievišką tiesą, jokie Trojos arkliai mums nebus pavojingi – patys atskirsime grūdus nuo pelų.

Norint būti kataliku, neužtenka turėti maldaknygę, rožančių, retsykiais ateiti į bažnyčią; reikia, kad Dievo įsakymai būtų mūsų gyvenimo pagrindu. Visa, kas priešinga Dievo įsakymams, tebūna svetima ir mūsų gyvenimui. Katalikas negali būti pasyvus stebėtojas. Ne. Gyvenimas ne teatras, už kiekvieną valandėlę duosime apyskaitą, todėl sakau, kad kiekvienas mūsų turi būti karys ir kovoti su dabartinėmis blogybėmis.