TRAGIZMAS IR HEROJIŠKA MEILĖ „TITANIKE“: KUNIGAS JUOZAS MONTVILA

Pradinis/Ištikimi Kristui/Kun. Juozas Montvila/TRAGIZMAS IR HEROJIŠKA MEILĖ „TITANIKE“: KUNIGAS JUOZAS MONTVILA

 

Anotacija
Lietuva, švenčianti savo vardo tūkstantmetį, atsigręžia į svarbiausius valstybės ir visuomenės istorijos įvykius, dar kartą įvertina ir pagerbia kraštui labiausiai nusipelniusius asmenis. Šiame tūkstantmečio minėjimo kontekste pažymėtini krašto valdovai, valstybės kūrėjai ir politikai, mokslo ir kultūros veikėjai. Nejučiomis iš domėjimosi lauko ir mūsų atminties tarsi praslysta Lietuvos istorijoje nelabai išryškintos asmenybės. Daugelyje kitų pasaulio kraštų šie žmonės dėl tos visuomenės atvirumo, pilietiškumo ir patriotizmo būtų ne tik atitinkamai pagerbtos, bet ir teisingai įvertintos. Vienas tokių tūkstantmečio istorijos asmenų – tai kunigas Juozas Montvila, tragiškai ir kartu herojiškai žuvęs laive „Titanikas“ 1912 metais, nes savo vietą gelbėjimo valtyje užleido kitam žmogui. Tai nei tarptautinės, nei valstybinės reikšmės žygdarbis, bet labai panašus į kunigo Maksimilijono Kolbės, kuris nacių konclageryje žuvo už kitą kalinį.

 

Abstract
Lithuania, celebrating the millenium from the commemoration of its name, mentions its most important social and historical events, gives their evaluation and pays tribute to its honoured personalities. The rulers, statesmen, politicians, scientists and people of culture are usually remembered and honoured. But not very prominent people insensibly get out of the field of interest. And in many countries with open and public-spirited societies they are usually noticed and evaluated. One of such millenium personalities is Rev. Juozas Montvila who experienced a tragic and heroic death during the crash of the Titanic in 1912. He refused a place on one of the ship’s life boats and offered it to another person. It is not an event of international or national importance but it is very similar to the death of St. Maximilian Kolbe who died instead of another person.

 

Įvadas
Tautų patirtyje glūdi skirtingi įvairių įvykių ar asmenų vertinimo kriterijai, tiksliau, gebėjimas įvertinti tai, kas leidžia tautai didžiuotis, jaustis vertingai. Skaitydami Šventojo Rašto žodžius: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12– 13), ko gero iškart prisimename pelnytai gerbiamą lenkų šventąjį Maksimilijoną Kolbę, nacių koncentracijos stovykloje savo noru sutikusį mirti už kitą kalinį. Ir tik nedaugeliui Lietuvos, gal ir Lenkijos žmonių yra žinomas Seinų vyskupijoje dirbęs lietuvis kunigas Juozas Montvila, kuris 1912 metais, skęstant „Titanikui“, savo vietą gelbėjimo valtyje laisva valia užleido kitam žmogui. Šiandien jau neįmanoma sužinoti nei to išgelbėto žmogaus vardo, nei pavardės. Tačiau šiandien, retrospektyviai žvelgdami į beveik prieš šimtmetį įvykusią tragediją, galime ir privalome nuvalyti dulkes ne tik nuo senų dokumentų, liudijančių aną tragediją, bet ir teisingai įvertinti tuo laiku neįvertinto lietuvio katalikų kunigo poelgį, savo tragiška mirtimi ir heroizmu artimą šv. M. Kolbei. Tai būtų šio darbo hipotezė.

Straipsnio tikslas – atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl kunigas J. Montvila išvyko į Ameriką ir ar tikrai jis laisva valia pasirinko mirtį, užleisdamas vietą gelbėjimo valtyje kitam keleiviui ir taip atiduodamas gyvybę už kitą.

 

1. Asmenybės branda
Žmogus pirmąsias gyvenimo pamokas gauna savo tėvų šeimoje. Čia jis mokomas mylėti, būti doru, skirti blogį nuo gėrio, vengti netinkamų poelgių. Čia bręsta nauja asmenybė, nuolat tobulėdama ir siekdama pasirinkto tikslo. Siekiant pažinti žmogaus vertybes ir jas suprasti, teigiamai jų evoliucijai daug įtakos turi mokykla, supantys žmonės, na o kunigui – ir kunigų seminarija, kurioje visapusiškai ugdoma asmenybė.
Kunigas Juozas Montvila gimė 1885 metais Nendriniškių kaime, Marijampolės parapijoje, Kazio ir Magdalenos Montvilų šeimoje. Tėvas buvo darbštus ir tvarkingas žmogus, motina – gailestingos širdies moteris. Montvilų namuose visada rasdavo užuovėją vargšas, duonos kąsnį – elgeta. Šeimoje be vyriausiojo Juozo dar gimė septyni vaikai: Petras, Kazys, Pijus, Andrius, Emilija, Elžbieta ir Izabelė. Vaikai dirbo įvairius ūkio darbus, rūpinosi vienas kitu. Vyriausias sūnus Juozukas pakrikštytas Marijampolės bažnyčioje, kur, būdamas dar tik 7 metų, jau priėmė ir Pirmąją Komuniją. Baigęs Marijampolės pradžios mokyklą, įstojo į Marijampolės gimnaziją, vėliau – į Seinų kunigų seminariją. Būdamas jautrios sielos net suabejojo, ar yra vertas tapti kunigu, tačiau netrukus vėl grįžo į seminariją, į tą patį kursą (Montvila, 1985, p. 2–15). Egzistuoja ir kita, tiesa, panaši nuomonė, kad Juozas Montvila į seminariją grįžo tik kitais mokslo metais (Lomžos diecezijos archyvas, Sig. II, 109). Kunigystės šventimus Juozas Montvila priėmė kartu su Jonu Petrika (1), žemesniame kurse mokėsi Vincentas Borisevičius (2).

 

Seinų seminarijoje
Juozo Montvilos mokymosi metais gana viešai reiškėsi ir lietuviška dvasia. 1903 metais šv. Tomo Akviniečio minėjime klierikas Pranas Kuraitis (3)
pirmą kartą perskaitė referatą lietuvių kalba (Baltinis, 1975, p. 25). Nuo 1904–1905 metų lietuvių kalbos pamokos įvestos jau oficialiai (o nuo 1910 metų lietuvių kalba dėstoma ir klierikams lenkams). Seinai, kur mokėsi, o vėliau ir dirbo Juozas Montvila, nors ir buvo vienas labiausiai nutolusių lietuvių miestų, vis dėlto išlaikė lietuvišką dvasią ir seminarijoje, ir tarp vietos gyventojų gana

1) Jonas Petrika (gim. 1885 04 13, besitraukiančios sovietų kariuomenės nukankintas Budavonės miške, Lankeliškių parapijoje, 1941 06 21). Įšventintas kunigu 1908 metais.

2) Vincentas Borisevičius (1887–1946). Gimė Šunskų parapijoje, Vilkaviškio apskrityje. Baigęs Seinų kunigų seminariją studijavo Fribūro universitete, Šveicarijoje. Kunigu
įšventintas 1910 m. 1940 m. prel. V. Borisevičius paskiriamas tituliniu Lizijos vyskupu ir Telšių vyskupo pagalbininku. Mirus vyskupui J. Staugaičiui, paskirtas Telšių vyskupu ordinaru. 1945 m. vasario 5 d. suimtas antrą ir paskutinį kartą. Tardytas ir žiauriai kankintas. Sušaudytas Vilniuje 1946 m. spalio 12 d. (Mūsų švyturiai, 1992, p. 24–25).

3) Pranas Kuraitis (1883–1964). Gimė Pavasijų kaime, Šakių apskrityje, Kudirkos Naumiesčio parapijoje. Kunigas, Vilkaviškio vyskupijos prelatas, filosofas, ateitininkijos kūrėjas. Mokėsi Kudirkos Naumiestyje, vėliau – Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1907 01 05. Teologijos studijas tęsė Petrapilio dvasinėje akademijoje, jas baigė 1909 m. teologijos magistro laipsniu, filosofiją studijavo Liuveno universitete ir gavo filosofijos daktaro laipsnį, vėliau metus Miunsterio universitete lankė apologetikos ir etikos paskaitas. Mokslo laipsniams gauti parašė keletą mokslo darbų. Likęs Lietuvoje 1944–1953 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1953 m. areštuotas ir ištremtas į Rusiją, 1955 m. rugsėjo mėnesį dėl senatvės paleistas iš lagerio ir grįžo į Lietuvą. Mirė 1964 m. (Mūsų švyturiai, 1992, p. 159–161).

sunkiais tautinės priespaudos, kurią vykdė caro administracija, iš dalies ir lenkišką tautinę dvasią puoselėjantys kunigai, metais. Seminarijoje ir namuose būsimasis kunigas Juozas pasižymėjo darbštumu, kuklumu, pamaldumu, mylėjo žmones, buvo jautrus savo šeimos nariams – tėvams, broliams, sesėms (Montvila, 1985, p. 20–22).
Kunigystės šventimus Juozas Montvila gavo Varšuvoje, nes Seinuose tada nebuvo vyskupo. Naująjį kunigą 1908 metų kovo 22 dieną pašventino Varšuvos vyskupas pagalbininkas (Montvila, 1985, p. 21), kilęs iš gretimos Marijampolės parapijos – Sasnavos, Kazimieras Ruškys. (4)
Tai lietuviams palankus ir gana uolus, dvasingas vyskupas. 1909 metais jis patarė Jurgiui Matulaičiui ir Vincentui Senkui, kaip pogrindžio sąlygomis būtų galima atnaujinti caro valdžios uždarytą marijonų vienuoliją.
Po iškilmingų pirmųjų šv. Mišių J. Montvila išvyko į Augustavo dekanato Lipsko parapiją, kurioje greta Romos katalikų nemažai buvo ir Rytų apeigų katalikų unitų. Ši unija dar 1596 metais Lietuvos Brastoje sudaryta tarp Lietuvos ir Lenkijos stačiatikių ir Romos Katalikų Bažnyčios. Tačiau po trečiojo abiejų tautų respublikos padalijimo 1795 metais senoji Lietuvos valstybė nustojo egzistuoti, kraštą pasidalijus svetimoms imperijoms. Jau po 1815 metų Vienos kongreso visa Lietuva priklausė Rusijai, kurios administracija stengėsi Lietuvą atskirti nuo Vakarų pasaulio, ypač nuo krikščionybės centro Romos, o Rusijos caro Nikolajaus potvarkiu 1839 metais Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia panaikinta ir 1,5 milijono imperijos unitų prievarta prijungti prie Stačiatikių Bažnyčios (Žemaitis, 2006, p. 45). Lietuvoje po šio potvarkio buvo persekiojami Romos Katalikų Bažnyčios kunigai, patarnaujantys unitams. Nors pastarieji buvo caro valdžios persekiojami ir prievarta jungiami prie Stačiatikių Bažnyčios, daugelis jų slapta religinių patarnavimų kreipdavosi į Romos Katalikų Bažnyčios kunigus. Tiesa, už tai kunigai civilinės valdžios buvo griežtai baudžiami. Tokį unitų persekiojimą palaikė ir pati Stačiatikių Bažnyčia.
Kunigas Juozas Montvila čia ir įkliuvo: pakrikštijo vieną unitų kūdikį ir vieno mirštančio senelio išklausė išpažinties. Dėl to jam vėliau iškelta baudžiamoji byla, kaip rašoma Varšuvos generalgubernatoriaus rašte Suvalkų gubernatoriui (Дело канцелярии Сувалкского губернатора, нp. 1010ю1б

4) Kazimieras Rūškys (Ruškevičius) (1836 01 06 Džendželaukos k., Marijampolės parapijoje – 1923 03 29). Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, Varšuvos dvasinėje
akademijoje, kunigu įšventintas 1858 m. Romoje apgynė daktaro disertaciją (1864 m.). Varšuvos kunigų seminarijos vicerektorius, vėliau – rektorius, kanauninkas, Šv. Kryžiaus parapijos Varšuvoje klebonas, kurijos oficiolas, 1917 m. Varšuvos arkivyskupo sufraganas, konsekruotas Petrapijyje. Artimai bendravo su kunigu (vėliau – Vilniaus vyskupu) Jurgiu Matulaičiu (Lietuvių enciklopedija, 1961).

1911 года). Čia reikėtų pastebėti, kad visi imperijos unitai buvo laikomi stačiatikiais ir jiems Romos Katalikų Bažnyčios kunigai neturėjo teisės patarnauti. Čia carinė valdžia, nors po 1904 metų dalis laisvių pavergtuose kraštuose grąžinta, kunigo J. Montvilos elgesyje vis dėlto įžvelgė priešišką imperijai politiką, dėl kurios net iškelta baudžiamoji byla. Jis perkeltas į lietuvišką Seinų vyskupijos parapiją Liubavą, kuri buvo sudėtinga dėl tautinių skirtumų ir nesantaikos. Lietuviai parapijiečiai 1906 metais net kreipėsi į vyskupijos valdytoją, kuriam skundėsi dėl lietuvių kalbos ignoravimo pamaldų metu: „Kaip yra žinomas dalykas Jūsų Šviesybei, kad Liubavo parapija susideda iš dviejų dalių – sulenkėjusių lietuvių, kurie save vadina lenkais, ir lietuvių. Nors sodžių, kuriuose yra namie vartojama lietuviška kalba yra daugiau,… o
vienok mes lietuviai buvome per ilgus metus savo bažnyčios nemielaširdingai nuskriausti“ (Porządek Naboženstw Koscielnych. Ankietaz 1898 r./ Lomžos diecezijos archyvas. Sig. I–245, puslapis nenurodytas). Reikėjo būti ypatingu kunigu, kad būtų galima vienodai teisingai patarnauti abiejų tautybių žmonėms ir numalšinti tautinę nesantaiką. Kunigas J. Montvila Liubave dirbo neilgai. Stačiatikių susektas ir atpažintas buvo apskųstas civilinei valdžiai. Ši neleido jaunajam kunigui eiti kunigo pareigų, išskyrus „skaitytines“ Mišias.
Taip J. Montvila tapo Seinų Katedros rezidentu. Darbštus kunigas susirado sau mėgstamą ir liaudžiai reikalingą užsiėmimą – dirbo „Šaltinio“, „Spindulio“ ir „Vadovo“ spaustuvėse.

 

2. Tėvynės palikimas
Kunigas J. Montvila ne tik savo vyskupijoje, bet ir beveik visoje Rusijos imperijoje tapo persona non grata. Be to, jis galėjo sulaukti represijų. Tad Seinų vyskupui Antanui Karosui (5) leidus, išsiruošė slapta išvykti iš Lietuvos ir ilgesniam laikui apsigyventi Amerikoje. Kunigo Juozo brolis Petras Montvila vėliau apie tai rašė: „Taip 1911 metų gale jis visai pasirengė. Broliui Petrui į Brukliną parašė atviruką, kurį jis gavo 1912 metų sausio 1. Atviruke rašo, kad už dviejų trijų savaičių žada būti Londone pas kun. K. Matulaitį.
iš ten jau stačiai pas jį keliaus… Nežinia, kaip jis keliavo iš Seinų, kur perėjo sieną. Pasinaudojo agentais, kurie žmones vedė per sieną ir pasiuntė toliau. Ten paprastai perduodavo kitiems agentams, kurie emigrantą įstatydavo į

5) Antanas Karosas (1856 02 07–1947 07 07 Marijampolėje). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir Žemaičių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1883 07 06
įšventintas kunigu, seminarijos profesorius, kanauninkas, vysk. Paliulionio sekretorius, seminarijos rektorius (nuo 1900 m.) 1906 11 08 nominuotas ir 1907 06 16 konsekruotas vyskupu, Žitomiro vyskupo pagalbininkas, 1910 04 07 – Seinų vyskupas, 1926 04 05 – Vilkaviškio vyskupas (Lietuvių enciklopedija, 1957).

tikrą kelią. Paprastai visiems teko pravažiuoti Berlyną… Nežinia, kokiu keliu keliavo kun. Juozas. Greičiausiai jis iš Hamburgo išplaukė laivu į Angliją, į Londoną. Taip keliavo ir jo brolis Petras – iš Hamburgo į Londoną“ (Montvila, 1977, p. 19). Londone gyvenantis ir dirbantis kunigas K. Matulaitis bandė perkalbėti savo svečią, kad jis pasiliktų čia ilgesniam laikui. Vis dėlto kun. J. Montvila apsisprendė nelaukti, bet išplaukti pirmuoju „Titaniko“ maršrutu.
Tai daryti vertė dvi priežastys: norėjo įvykdyti mirusio dėdės testamentą, taip pat rūpėjo ir darbas Vorčesterio parapijoje. Čia galėtų kilti klausimas, koks buvo tikrasis kunigo J. Montvilos išvykimo tikslas. Jeigu ne persekiojimas dėl patarnavimų unitams ir vyskupo suvaržymas dėl to jį skirti eiti pareigas parapijoje, galima būtų manyti, kad kelionė buvo pagrįsta asmeniniais tikslais. Tačiau žinant pavojų, kuris jam kilo dėl caro valdžios ir stačiatikių dvasininkijos persekiojimų, aiškėja kitas kelionės tikslas. Asmeniniai reikalai kun. J. Montvilą galėjo tik paskatinti ilgiau nelaukti, neatidėlioti kelionės. Ir „Titaniko“ laivas pasirinktas praktiniais sumetimais. Anot brolio Petro, kunigui Juozui plaukti laivu buvo sudėtinga, o „Titanikas“ buvo gana patogus, stabilus laivas (Montvila, 1977, p. 19).
Persekiojimas vien dėl to, kad kunigas atliko savo pareigas, kurias privalėjo atlikti kaip katalikų kunigas, liudija, kad Seinų katedros rezidentas iš savo vyskupijos ir Lietuvos išvyko ne savo noru. Kodėl būtent į Ameriką? Be abejo, apsisprendimą galėjo nulemti ir tai, kad JAV gyveno artimų šeimos narių, be to, ten buvo suburta nemaža ir gana veikli lietuvių bendruomenė, vyko aktyvi lietuvių katalikų veikla, veikė lietuviškos parapijos. „Titanikas“ turėjo išplaukti 1912 metų balandžio 10 dieną. Visus buvo
apėmusi šventiška nuotaika ir ne tik dėl šio įvykio, bet todėl, kad katalikams tai buvo trečiadienis po Šv. Velykų – daugelis gyveno Kristaus Prisikėlimo šventės nuotaikomis. „Į uostą skubėjo ir šiaip žmonės. Ir jie norėjo pamatyti, kaip „Titanikas“ sujudės ir atsikabins nuo kranto pirmajai kelionei. Kaip įdomu pamatyti tokį laivą – technikos stebuklą. Laivo išplaukimo laikas – 12 val., vidurdienį. Tai tikrai jaudinantis momentas. Denyje vis daugėja žmonių. Puošni publika ten stoviniuoja ir stebi uostą, laukia iškeliavimo. Išsirikiuoja orkestras“ (Montvila, 1977, p. 25).

 

3. Tarp gyvenimo ir mirties
Laivo kapitonas turėjo tikslą kuo greičiau perplaukti Atlantą ir už tai gauti mėlynąjį kaspiną – greičiausios kelionės pripažinimą. Įvairūs perspėjimai, kad kelyje yra didelių ledkalnių jo neveikė ir neleista nei mažinti greičio, nei keisti kelionės krypties (Mūsų švyturiai, 1992, p. 201). „Visi buvo įsitikinę laivo galybe – jis neskęstantis“ (Montvila, 1977, p. 27). Tačiau šis neskęstantis laivas Atlanto vandenyno platybėse netrukus sutiko savo pirmąją kliūtį: „Išgirdęs pavojaus signalą, prie vairo budėjęs karininkas staiga išjungė visus motorus. Norėjo pasukti ir patį laivą, bet laivas buvo nepaprastai didelis. Jis turėjo savo inercinę jėgą ir greitį, ir jo nebuvo galima taip lengvai pasukti.
Taip laivas smaigaliu atsitrenkė į ledo kalną. Ledo kalnas iš vandens buvo iškišęs tik mažą savo dalį. Vandeny buvo didelė masė, kuri lengvai sutraiškė laivo smaigalio šoną. Dešinėje smaigalio pusėje pramušė 300 pėdų skylę“ (Montvila, 1977, p. 28). Kas vyko toliau, gali kiekvienas įsivaizduoti. Daugeliui, be abejo, kilo klausimas, kas įvyko? Laivo įgula tuojau pat turėjo įvertinti padėties rimtumą, o įsitikinus katastrofos baisumu, prasidėjo gelbėjimo darbai ir tarp keleivių kilo didžiulė panika. Gelbėjimo procesą, be abejo, apsunkino ir tai, kad nepagrįstai pasitikėta laivo saugumu ir nepasiruošta tokiai didelei nelaimei. Taip žuvo daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių
(Mūsų švyturiai, 1992, p. 201).
Kunigo Juozo Montvilos brolis, surinkęs nemažai liudijimų apie šią tragediją, rašo: „Kapitonas padarė dramatiškiausią sprendimą – įsakė į laivelius susodinti tik moteris ir vaikus. Čia buvo giliai tragiškų ir jaudinančių momentų, kai žmonos turėjo atsiskirti nuo savo vyrų. Kitos pasiliko drauge su vyrais, kad drauge sutiktų bendrą likimą“ (Montvila, 1977, p. 30). Ką daryti? Šis klausimas kilo ir laive buvusiems trims katalikų kunigams. Iš pradžių jie teikė sakramentus laive pasiliekantiems keleiviams, juos laimino ir guodė.
Kunigams buvo pasiūlyta galimybė gelbėtis, jiems skirtos vietos gelbėjimo valtyje. Savo brolio Amerikoje nesulaukęs Petras Montvila, apklausęs daugelį išsigelbėjusių žmonių, rašo: „Ir jam buvo pasiūlyta sėsti į valtelę, bet jis atsisakė“ (Montvila, 1977, p. 30). Atsisakydamas vietos gelbėjimo valtyje, jaunas kunigas iš Seinų vyskupijos apsisprendė išgelbėti kito žmogaus gyvybę, tikriausiai visai nepažįstamo, nematyto ir net nežinojo, ar kas nors kada nors apie šį jo poelgį sužinos. Šis kunigo apsisprendimas, kaip elgtis katastrofos metu, liudija jo dvasinę brandą ir kunigišką kilnumą. Apsispręsti reikėjo tuoj pat. Panašiai kaip šventajam kunigui Maksimilijonui Kolbei, kuris jau vainikuotas šventųjų garbe. Juozas Montvila – priešingai, mažai kam žinomas. Vis dėlto šie du katalikų kunigai buvo labai panašūs – nedvejodami
atidavė gyvybes už artimą.

 

Išvados
Lietuvių tauta, švęsdama savo vardo tūkstantmetį, privalėtų prisiminti ir deramai įvertinti žymiausias asmenybes, pelniusias kraštui garbę ir pasididžiavimą. Dažnai šiandien prisimenami valdovai, žymūs mokslo ir meno veikėjai, iškilūs politikai, bet nepelnytai pamirštami žmonės, kurie daugelyje tautų už jų nuopelnus būtų vertinami kaip garbingi didvyriai. Lietuvis kunigas Juozas Montvila ir yra toks žmogus. Užaugęs netoli Marijampolės, mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, caro valdžios persekiotas už patarnavimus unitams, buvo priverstas išvykti į užsienį, žuvo garsiajame „Titaniko“ laive savo vietą gelbėjimo valtyje užleidęs kitam. Taigi jis tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje yra viena iškiliausių asmenybių, stovinti greta žymiausių valstybės ir Bažnyčios veikėjų.

 

Literatūra
Baltinis, A. (1975). Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai. Roma.
Lietuvių enciklopedija. (1957). T. 11. Bostonas.
Lietuvių enciklopedija. (1961). T. 26. Bostonas.
Lomžos diecezijos archyvas. Sig. II, 109.
Montvila, K., Montvila J. (1985). Vilkaviškio vyskupijos kurijos archyvas. (Miestas nenurodytas, rankraštis.)
Montvila, P. (1977). Kai grįžta praeitis. Niujorkas.
Mūsų švyturiai. (1992). Red. L. Rimkevičiūtė. Vilnius.
Porządek Naboženstw Koscielnych. Ankietaz 1898 r. Lomžos diecezijos archyvas. Sig. I, 245.
Žemaitis, K. (2006). Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija. Kaunas.
Дело канцелярии Сувалкского губернатора. Нp. 1010, 1911 года.

 

THE TRAGEDY OF THE “TITANIC” AND HEROIC LOVE: FATHER JUOZAS MONTVILA

Summary
Lithuania, celebrating the millenium from the commemoration of its name, mentions its most important social and historical events, gives their evaluation and pays tribute to its honoured personalities. Lithuanian priest Rev. Juozas Montvila is a personality worth mentioning. He grew up not far from Mariampole, studied at Seinai Priests’ seminary. After his first Solemn Mass, Fr. Juozas Montvila moved to Augustavas deanery, a parish of Lipsk. Together with Roman Catholics, there were quite a lot of the Uniates following the Byzantine tradition. The Brest Church Union (Lithuanian Brasta) was made between Lithuanian and Polish Orthodox Church and Roman Catholic Church in 1596. But after the Third Division of both nations in 1795, the old Lithuanian state ended its existance, and other empires divided the country. After the Congress of Vienna in 1815, Lithuania became a part of Russia, administration of which attempted to isolate Lithuania from the Western world, especially from Rome as the centre of Christianity.
Father Montvila was persecuted by the tsar powers for his contacts with the Unities because according to the law of Russian tsar Nicholas in 1839 Eastern Catholic Church had been annulled, and 1.5 million of the Uniates were forced to join the Orthodox Church. In Lithuania the priests of Roman Catholic Church were under persecution if they served the Eastern Catholics.
Though the Uniates were persecuted by the tsar and forced to join the Orthodox Church, they still asked Roman Catholic priests for service. Orthodox Church also supported the persecution of the Uniates. Fr. Juozas Montvila thus got into trouble: he baptized a Uniate baby and heard the confession of a dying old man. Consequently, a suit was entered on him, as it is mentioned in the script of Warshaw governor-general to Suvalkai governor.
Fr. Montvila became persona non grata not only in his diocese but in all Russian Empire. Furthermore, he could have been repressed. So under the approval of Seinai bishop Antanas Karosas, Juozas Montvila was getting ready to leave Lithuania secretly, by the ship Titanic crossing the Atlantic and to reside in the USA for some time. The ship Titanic those days was the most powerful and posh in Europe, incapable of sinking. But during the catastrophe, the Father stayed with those unhappy people who were refused any rescue means. Father Montvila, according to the witness, offerred religious service and moral support without seeking to escape, and when he was offerred help, he refused, giving this opportunity to another person. He had to make a decision immediatly without much consideration as it was in the case of St. Maximilian Kolbe who is honoured as a saint. Conversely, Juozas Montvila is hardly known. And both these Catholic priests had a lot in common: they both offerred their lives for their neighbour without any hesitation. Nearly a century had passed after the catastrophe of the Titanic, and on the basis of new witnesses and documents, we again discuss the questions about the reasons of Fr. J. Montvila’s departure from Lithuania to the USA and the circumstances of his death in rescuing another person’s life.