Ty­la, kaip su­si­kal­bė­ji­mo ženk­las

Kny­ga „Tė­vo Sta­nis­lo­vo Pa­ber­žė. Gies­mė Esi­mui“ taip pat kvie­čia kal­bė­tis. Tai jau penk­to­ji „Laip­tų” ga­le­ri­jo­je pri­sta­ty­ta ra­šy­to­jos ir žur­na­lis­tės V. Mor­kū­nie­nės kny­ga ir ant­ro­ji – apie Tė­vą Sta­nis­lo­vą.

Pir­mo­ji au­to­rės kny­ga „Po­kal­biai Tė­vo Sta­nis­lo­vo ce­lė­je“, iš­leis­ta 2006 me­tais, ir jau tris kar­tus iš­leis­tas pa­kar­to­ti­nis ti­ra­žas.

Ant­ro­ji – esė ir fo­tog­ra­fi­jų kny­ga „Su sa­vi­mi ir ta­vi­mi“ iš­leis­ta 2010 me­tais, tre­čio­ji kny­ga „Dan­gaus ei­li­niai vie­ver­siai“ pri­sta­ty­ta 2013 me­tų sau­sį, ket­vir­to­ji – „Obuo­lė­tas. Įsi­žiū­rė­ji­mai iš ar­ti“ pa­si­tik­ta 2015 me­tų ru­de­nį, kaip ir pri­de­ra – su­rin­kus so­de obuo­lius.

Penk­to­ji kny­ga – be­veik vi­sų 2018 me­tų kū­ri­nys. Jos su­tik­tu­vės jau bu­vo įvy­ku­sios ir pa­vy­ku­sios Vi­tos gim­tuo­siuo­se Kė­dai­niuo­se, taip pat Klai­pė­do­je, Jo­niš­ky­je, Kel­mė­je, Rad­vi­liš­ky­je. Vi­sus su­si­ti­ki­mus ly­dė­jo pil­nos ir ty­los nu­tvilk­dy­tos sa­lės, kai per ty­lą pe­rė­ję žo­džiai ir min­tys gi­liai įsi­ge­ria į at­min­tį ir pa­si­jau­ti esąs sak­ra­laus įvy­kio liu­dy­to­ju.

Vi­ta vė­liau pri­si­mins net su­tri­ku­si ir pa­klau­su­si vie­na­me iš kny­gos pri­sta­ty­mų – gal žmo­nės su­stin­go nuo šal­čio, kad sa­lė­je to­kia ty­la? Juo­kas ir šyp­se­nos pa­liu­di­jo, kad yra prie­šin­gai – kuo to­liau, kuo gi­liau vys­tė­si kal­bė­ji­mas ir su­si­kal­bė­ji­mas, tuo vi­siems da­rė­si šil­čiau ne tik fi­ziš­kai, bet ir dva­siš­kai.

Ty­la ta­po nuo­šir­daus kal­bė­ji­mo ir su­si­kal­bė­ji­mo ženk­lu. Kal­bos ir min­čių įsi­klau­sy­mo for­ma, nes ty­la lei­džia ge­riau su­si­ger­ti žo­džiams į žmo­gų.

Kny­gos „Tė­vo Sta­nis­lo­vo Pa­ber­žė. Gies­mė Esi­mui“ grei­čiau­siai taip pat tur­būt ne­su­ra­si ir ne­sup­ra­si triukš­min­go­je ap­lin­ko­je. Ji pa­ti skai­ty­to­ją nu­si­ve­da į jau­kią ty­lą, kad gir­dė­tų­si tai, kas pa­ra­šy­ta.

Pa­ly­dė­ti Tė­vą Sta­nis­lo­vą į atei­tį

2018-ie­ji Sei­mo bu­vo pa­skelb­ti Tė­vo Sta­nis­lo­vo ju­bi­lie­ji­niais me­tais. Kny­gą „Tė­vo Sta­nis­lo­vo Pa­ber­žė. Gies­mė Esi­mui“ ra­šy­to­ja sky­rė tam, kad Tė­vas Sta­nis­lo­vas ir jo min­tys bū­tų pa­ly­dė­tos į atei­tį, į ant­rą­jį šimt­me­tį. Pa­ly­dė­tos, kad veik­tų, kaip vei­kė tas žmo­nių upes, kai jos plū­do pas Tė­vą Sta­nis­lo­vą į ato­kią Pa­ber­žę.

„Sup­ran­ti, kad tu­ri ati­duo­ti vis­ką, ką ga­vai iš jo, nes Tė­vo Sta­nis­lo­vo rei­kia ir šian­dien, rei­kės ir atei­ty­je. Rei­kia jo min­čių, rei­kia jo idė­jų, rei­kia jo krikš­čio­niš­ku­mo, rei­kia jo ver­ty­bių ir rei­kia jo mei­lės. Kai ku­riuos žo­džius mes tar­si su­val­go­me, su­var­to­ja­me, pri­pran­ta­me prie jų skam­be­sio, jie de­val­vuo­ja­mi ir pra­ran­da­me jų tik­rą­ją pra­smę. Vie­nas to­kių žo­džių yra mei­lė“.

Au­to­rė tei­si ir dėl kit­ko.

„Tė­vas Sta­nis­lo­vas vis­ką pa­da­rė, kad ne­bū­tų už­mirš­tas, da­ry­da­mas tai, kas įma­no­ma ir tai, kas sun­kiai įma­no­ma“. 100 pro­cen­tų tei­si, kad “jis bu­vo vie­na iš­ki­liau­sių XX am­žiaus Lie­tu­vos as­me­ny­bių, vie­nas iš­ki­liau­sių Lie­tu­vos ka­ta­li­kų Baž­ny­čios žmo­nių. Ir tuo pat me­tu jis bu­vo se­nas la­bai ma­žos Lie­tu­vos pa­ra­pi­jos kle­bo­nas. O jo gy­vy­bė ir jo veik­la neiš­si­te­ko ma­ža­me Pa­ber­žės kai­me­ly­je“.

Nors Tė­vas Sta­nis­lo­vas – ypa­tin­ga ir di­de­lė as­me­ny­bė, o Pa­ber­žė – ma­žy­tis kai­me­lis, iki ku­rio nie­ka­da ne­ve­žė joks au­to­bu­sas, bet at­stu­mą iki Pa­ber­žės ži­no­jo ir ke­lia­vę iš vi­sų Lie­tu­vos vie­tų, Sankt Pe­ter­bur­go, Mask­vos, Vil­niaus. Ko­dėl taip bu­vo? Kaip tai ga­lė­jo veik­ti?

Ne kar­tą skam­bė­jo klausimai/atsakymai/apmąstymai, kaip ga­li­ma gy­ven­ti ir nu­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą? Ką ga­li per sa­vo gy­ve­ni­mą nu­veik­ti vie­nas žmo­gus? Kas pa­sau­ly­je ir gy­ve­ni­me yra svar­biau­sia? Kaip ga­lė­jo at­si­tik­ti, kad ma­žu­ly­tė me­di­nė Pa­ber­žės baž­ny­tė­lė išau­go iki ka­ted­ros dy­džio baž­ny­čios?

Apie tai V. Mor­kū­nie­nės esė. Ją skai­ty­ti ir ne­mąs­ty­ti, ne­jaus­ti, nea­na­li­zuo­ti sa­vęs ir pa­sau­lio – be­veik neį­ma­no­ma. Tai ne ta kny­ga, kai akys be­reikš­miai ga­li bėg­ti per rai­des, be­veik ne­pa­lik­da­mos pėd­sa­ko, o tik nu­si­neš­da­mos šiek tiek ta­vo lai­ko ir šiek tiek kas­die­ny­bės ap­na­šų.

Esi­mas. Gies­mė jam

Vi­ta pa­sa­ko­jo, kad, pa­ra­šiu­si kny­gą, klau­si­mą – kas yra Esi­mas, ji gir­dė­ju­si ne iš vie­no žmo­gaus.

Vi­tai bū­tent Tė­vas Sta­nis­lo­vas pa­suf­le­ra­vo at­sa­ky­mą, kas tai yra mū­sų gy­ve­ni­mas. Tai gies­mė Esi­mui.

„Nors esa­me skir­tin­gi gies­mi­nin­kai, bet vi­si gie­da­me apie tą pa­tį – apie sa­vo bu­vi­mą čia ir da­bar, apie sa­vo su­pra­ti­mą, kad bū­ti čia yra nuo­sta­bu, apie tai, kad mes esa­me vie­nin­te­liai, kad mū­sų gy­ve­ni­mas yra vie­nin­te­lis, kad ki­to ne­bus. Kad ne­bus ki­tos aki­mir­kos, kad ne­bus ki­to va­ka­ro, ki­tos pro­gos ki­tam žmo­gui pa­sa­ky­ti žo­dį, iš­ties­ti ran­ką, kad vis­kas, kas svar­biau­sia, vyks­ta da­bar“.

Ir dar. Kas yra Esi­mas – at­sa­ky­mo kny­gos au­to­rė ne­ga­vo iš pa­sau­li­nės „Goog­le“ paieš­kos sis­te­mos, nors ban­dė ir jos už­klaus­ti. At­sa­ky­mo ji tu­ri ieš­ko­ti pa­ti.

„Esi­mas yra ma­no gy­ve­ni­mas, ma­no šei­mos gy­ve­ni­mas, ma­no drau­gų gy­ve­ni­mas – mū­sų vi­sų gy­ve­ni­mas, bet tai, kaip mes gy­ve­na­me sa­vo dva­sia, koks yra tas di­dy­sis mū­sų vi­di­nis gy­ve­ni­mas, kas mums yra svar­bu, dėl ko mums skau­da šir­dį, dėl ko ta šir­dis kar­tais už­dai­nuo­ja, dėl ko taip kar­tais bū­na skau­džiai grau­du, kai ma­tai iš­skren­dan­čius paukš­čius, ko­dėl taip jaut­ru, net ir sve­ti­mą vai­ką pa­ma­tant žen­giantį pir­mą­jį gy­ve­ni­me žings­nį – vi­sa tai ir yra Esi­mas.

Esi­mas tą va­ka­rą bu­vo ir Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rių No­me­dos Bė­čiū­tės ir Vla­do Ba­ra­naus­ko skai­to­mos kny­gos iš­trau­kos, V. Ba­ra­naus­ko skai­to­ma Tė­vo Sta­nis­lo­vo iš­vers­ta Rai­ne­rio Ma­ri­jos Ril­kės poe­zi­ja.

Esi­mas ir V. Ba­ra­naus­ko per­skai­ty­ta kny­gos iš­trau­ka su Tė­vo Sta­nis­lo­vo ar­ba­tos re­cep­tu: „Pa­ber­žės sve­čiai ar­ba­tą ger­da­vo iš įvai­raus dy­džio skir­tin­gų puo­de­lių – me­ta­li­nių, stik­li­nių, mo­li­nių, įski­lu­sių, be­veik su­du­žu­sių. Ar­bat­žo­lės bū­da­vo pli­ko­mos pa­pras­čiau­sia­me ar­ba­ti­nu­ke. (…) Pas­lap­tis pa­pras­ta – į ar­ba­tą ber­ti tiek šaukš­te­lių, kiek bus jos gė­rė­jų. Bet bū­ti­nai vie­nu šaukš­te­liu dau­giau. Re­gis, jis tą re­cep­tą tai­ky­da­vo ne tik vir­da­mas ar­ba­tą, bet ir bend­rau­da­mas su žmo­nė­mis, ro­dy­da­mas dė­me­sį, mei­lę, da­ly­da­mas pa­ta­ri­mus. Tiek, kiek rei­kia, bet vi­suo­met tru­pu­tė­lį dau­giau“.

Tai vis at­min­ties iš­trau­kos iš kny­gos pri­sta­ty­mo va­ka­ro. Vi­ta tą va­ka­rą įvar­di­jo ir ne­ma­žai klau­si­mų. Pir­miau­sia, kam ir ko­dėl skir­ta jos kny­ga.

Au­to­rės min­tis, kad ši „kny­ga skir­ta pa­gal­vo­ji­mui – ką ga­li vie­nas žmo­gus, gy­ven­da­mas ato­ky­bė­je? Ką jis ga­li ne tik dėl sa­vęs, bet ir dėl ki­tų žmo­nių?“ skam­bės ne kar­tą. O at­sa­ky­mai tvilk­dys su­vo­ki­mais, su­pra­ti­mais, at­si­vė­ri­mais. Ir kal­bė­ji­mas „Tė­vo Sta­nis­lo­vo dva­sio­je, pa­ban­dant įmin­ti to žmo­gaus mįs­lę, le­gen­dą ir di­de­lį tik­ru­mą“ ger­sis į su­si­rin­ku­sių­jų min­tis, jaus­mus ir šir­dis.

Apie žmo­gų šven­to­riu­je ir di­džiuo­sius san­da­lus

Su Vi­ta daug kam ir tur­būt ne kar­tą yra te­kę kal­bė­tis apie ti­kė­ji­mą, baž­ny­čią, re­li­gi­ją. Kal­bė­ta­si apie žmo­nes, ku­rie jau­čia­si, jog jų vie­ta baž­ny­čios šven­to­riu­je, ir apie tuos, ku­rie – tik pir­mo­je ei­lė­je ir ge­riau­siai ma­to­mi, tik ar ver­čiau­si ten bū­ti?

Daug kas Vi­tos klau­sia ir apie tai, ar Tė­vas Sta­nis­lo­vas su­stip­ri­no jos ti­kė­ji­mą Die­vu. At­sa­ky­mai yra kny­go­je. La­bai aiš­kūs ir tiks­lūs Tė­vo Sta­nis­lo­vo pa­lik­ti at­skai­tos taš­kai. La­bai as­me­niš­ki ir be iš­ly­gų.

Ši kny­ga pa­ra­šy­ta esė žan­ru. Nes jai vi­sa­da no­rė­jo­si apie pa­čius svar­biau­sius da­ly­kus su vi­sais kal­bė­tis at­vi­rai ir la­bai as­me­niš­kai. Nes ra­šy­mas pa­si­tei­si­na tik ta­da, jei­gu la­bai at­vi­rai no­ri pa­si­kal­bė­ti apie tai, kas rū­pi ir tau, ir ki­tam.

Gre­ta esė – Vi­tos fo­tog­ra­fi­jos. Dau­ge­lis jų fo­tog­ra­fuo­ta pa­kė­lus akis ar už­ver­tus gal­vą. Į kry­žių sau­lu­tes plau­kian­čia­me Pa­ber­žės dan­gu­je, į siu­vi­nė­tas užuo­lai­das, į Nuk­ry­žiuo­to­jo ko­jas, į Pa­ber­žės baž­ny­čios ir var­pi­nės bokš­tus, į ku­ni­gų abi­tus, stu­las ar an­ge­lų ir šven­tų­jų kak­tas. Tie Pa­ber­žės gie­dan­tys daik­tai (taip va­di­na­si ir ke­liau­jan­ti V. Mor­kū­nie­nės fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da) taip pat kvie­čia įsi­žiū­rė­ti į pra­smes ir es­mes.

Vi­ta pa­sa­ko­jo, kad per ke­lio­li­ka me­tų, kai ji bend­ra­vo su Tė­vu Sta­nis­lo­vu, jį pa­ti yra fo­tog­ra­fa­vu­si gal po­rą kar­tų. Nuot­rau­ka ant kny­gos vir­še­lio, kur Tė­vas Sta­nis­lo­vas sė­di ir gie­da, o ša­lia jo, prie klaup­tų – ma­sy­vūs san­da­lai, – ne Vi­tos au­to­rys­tė. Ta­čiau ši nuo­trau­ka pri­va­lė­jo bū­ti ant vir­še­lio, nes jo­je – vi­sa di­de­lė Tė­vo Sta­nis­lo­vo es­mė.

Pa­moks­las

Kuo to­liau ir gi­liau ru­tu­lio­jo­si Vi­tos kal­bė­ji­mas apie sa­vo kny­gą, tuo da­rė­si aiš­kiau, kad vis­ką, ką pa­ra­šy­si apie ją, jos kny­gas, skir­tas Tė­vui Sta­nis­lo­vui, vi­sa­da tai bus tik ba­na­lus at­gar­sis to, kas no­rė­ta pa­sa­ky­ti ir pa­sa­ky­ta jos kny­go­se. Tai, ką ji no­rė­jo pa­ra­šy­ti – ly­giai ir tiks­liai tiek ir pa­ra­šė. Įsi­terp­ti ne­bė­ra kur. Ne­bent tik pa­drą­sin­ti, kad at­sa­ky­mų yra kur ieš­ko­ti, net ir vie­nat­vė­je.

Vi­tai iš­lei­dus pir­mą­ją kny­gą, apie ją ir jos kū­ri­nį daug kal­bė­ta, daug ra­šy­ta, dis­ku­tuo­ta, ver­tin­ta ir įver­tin­ta.

Ta­da bu­vo aiš­kiai ir vi­suo­ti­nai įvar­dy­ta, kad Vi­ta­li­ja Mor­kū­nie­nė yra ypa­tin­go ta­len­to ra­šy­to­ja, ypa­tin­gos kon­cent­ruo­tos šva­rios ir aiš­kios min­ties meist­rė, ge­ban­ti pa­sa­ky­ti žo­džiais tai, ką ga­li­ma tik pa­jaus­ti.

Ji įvai­riuo­se lei­di­niuo­se, il­giau­siai – dien­raš­ty­je „Šiau­lių kraš­tas“, dir­bu­si žur­na­lis­to dar­bą, se­no­kai bu­vo iš­si­nė­ru­si iš ei­li­nio žur­na­lis­to marš­ki­nių, nors ga­li bū­ti, kad jų nie­ka­da ir ne­vil­kė­ju­si. Skai­ty­to­jų, ko­le­gų vi­sa­da bu­vo ver­ti­na­mas jos žur­na­lis­ti­nis meist­riš­ku­mas, kar­tais gal bū­da­vo pa­gai­li­ma, o gal neišd­rįs­ta­ma vie­šai pa­si­džiaug­ti jos ta­len­tu, bet abe­jo­jan­čių jos ta­len­to ga­lia ne­bu­vo.

Pa­si­bai­gus kny­gos pri­sta­ty­mui su­tin­ku ko­le­gės akis. Išd­rįs­tu klaus­ti, ar jai ne­pa­si­ro­dė, kad ką tik be­veik po­rą va­lan­dų klau­sė­mės ta­len­tin­go pa­moks­li­nin­ko? Kad gir­dė­jo­me Tė­vo Sta­nis­lo­vo min­čių tą­są, įtai­gų, ne­pas­kan­din­tą kas­die­ny­bės smulk­me­no­se kal­bė­ji­mą, pa­sa­kant tai, kas yra es­mi­nio, kur yra žmo­gaus min­čių ir šir­dies kryp­tis, kaip ras­ti at­skai­tos taš­ką nuo sa­vęs iki ki­to žmo­gaus, iki Die­vo, Baž­ny­čios, o gal tik šven­to­riaus, iki Mei­lės, tar­nys­tės ir at­jau­tos. Iki poe­zi­jos ar pi­ni­gų pra­smės. Iki pa­si­šven­ti­mo ar nuo­dė­mės.

Ko­le­gė link­si ir sa­ko – ly­giai tą pa­tį pa­gal­vo­ju­si.

Kai su­tin­ku dar vie­nas pa­žįs­ta­mas akis prie išė­ji­mo iš sa­lės, kur vy­ko kny­gos pri­sta­ty­mas – klau­siu to pa­ties. Taip, ir jam taip pa­si­ro­dė.

Kar­tais atei­na lai­kas, kai jau su­pran­ti, kai jau aiš­kiai ži­nai, bet dar neišd­rįs­ti gar­siai to pa­sa­ky­ti, kad kaž­kaip per drą­siai ga­li at­ro­dy­ti ki­tų at­žvil­giu. Aš jau iš­drį­sau. Ačiū, Vi­tut.