Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje užfiksuoti faktai, įvykiai, apginti žmonės yra tautos istorijos gyvi atspaudai. Pogrindyje 17 metų ėjusio leidinio 40-osios metinės skatina jį vėl skaityti, gilintis, apmąstyti.

„Esame pratę didelių žmonių ieškoti knygose, toli Prancūzijoje ar Italijoje, bet dažnai nepastebime, kad tie didieji žmonės yra čia pat, tarp mūsų, su mumis kalbasi, dirba, su mumis kuria Bažnyčios ir Tautos ateitį. Vienas iš tų didelių, neužmirštamų žmonių buvo ir tebėra tėvas Karolis. Kas jis buvo?“ –1980 m. balandžio mėnesį Ceikiniuose, minint kun. K. Garucko SJ (1908–1979) mirties metines kalbėjo to meto Kybartų klebonas, LKB kronikos redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Po kelerių metų saugumiečių padaryto šio pamokslo įrašas buvo vienas iš įkalčių LKB kronikos redaktoriaus arešto byloje.

xxx

„Prisimenu ir aš Vilniuje Šv. Jono bažnyčią pilnutėlę tik vien jaunimo, – Bažnyčios persekiojimo metais dienoraštyje rašė kun. Karolis Garuckas SJ. – 1945 m. per rekolekcijas išdalinome 1800 komunijų. Būdavo, įlipi pamokslą sakyti, pamatai visų spindinčius veidus. Visi ištroškę laukia kunigo žodžių ir minčių, netrukus, žiūrėk, daugelio prasiveria net burna, kad tik kiekvieną mintį sugautų, vienas kitas, žiūrėk, traukiasi bloknotėlį pamokslo mintims ar citatai užsirašyti. Ir kaip tada būdavo lengva kalbėti Šv. Jono ar Aušros Vartuose, arba Kalvarijas belankant. Jaunimas tave tada įkvėpdavo, o tos mintys nuo kunigo kaip nuo kokio veidrodžio vėl į juos pačius sugrįždavo…“

Šv. Jonų bažnyčioje pamokslus sakydavęs arkivyskupas Mečislovas Reinys į pamainą didelį autoritetą turėjusiems katalikų dvasininkams Alfonui Lipniūnui, Antanui Šeškevičiui paskyrė Vokietijos jėzuitų namuose, prie Miuncheno, filosofiją studijavusį, Olandijos Valkenburgo jėzuitų mokykloje teologijos mokslą išėjusį kun. Karolį Garucką SJ. Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtinį, buvusį mokytoją, karo metų Kauno jėzuitų gimnazijos kapelioną. Asmenį, pasak jį rekomendavusio tėvo S.Gruodžio SJ, visapusiškai tinkantį akademinio jaunimo sielovadai. Ir ši tarnystė, matyt, iš tėvo Karolio užrašų, jam buvo įpareigojanti, didįjį pašaukimą atitinkanti, turėjusi grįžtamąjį ryšį, „auginusi sparnus“, deja, trumpa.

1948 m. Šv. Jonų bažnyčia buvo uždaryta. Su Vilniumi atsisveikinta. O su čia likusiais bičiuliais – universiteto profesoriais, buvusiu Panevėžio mokytojų seminarijos direktoriumi, kalbininku Juozu Balčikoniu ir bendramoksliu, klasikinės literatūros tyrinėtoju Jurgiu Lebedžiu – susitarta, kad ir kas būtų, laikytis tautos dvasios minties. To meto kun. K. Garucko dienoraštyje įrašyta: „Reikia kitą ne nešti, bet išmokyti jį savomis kojomis vaikščioti, išmokyti po padanges skrajoti, laisvę pamilti. Taip pat nereikia leisti, kad ir pačiam kas nors iš sparnų po vieną plunksnelę pešiotų ir paskui jau nebegalėtum aukščiau nuo žemės pakilti.“

Rieškutėnai, paskui Kabeliai, Vilniaus arkivyskupijos pietinės dalies užkampis. XX a. pradžioje statyta medinė bažnyčia, kiti bažnytiniai pastatai nusavinti, geraširdžiai dzūkuojantys kaimiečiai, jų vaikai smalsiomis akelėmis, todėl ir čia: „Mylėdami teisybę ir tiesą galime būti naudingi visai Bažnyčiai, visam pasauliui, net ateinančioms kartoms. Mūsų geras darbas kaip jūroje sukelta banga.“ Tačiau… Kokios buvo sąlygos Kabeliuose, tėvas Karolis pats aprašys, 1972 m. pavasarį pradėjus eiti LKB kronikai: „Valdžia vargino visokiais būdais, liepdama kuo greičiau išsikraustyti iš buto. Klebonijos palangėje įsteigė fermą. Kartą, man nesant namie, išlaužė prieangio duris… Kitą kartą Kabelių mokyklos direktorius G. J. išlaužė klebonijos langus net su rėmais. Vėl kitą kartą Kabelių mokyklos mokytojas P. G. pastojo kelią, ėmė prie manęs visaip kibti. Man kiek paėjus, šovė pro šalį.“ Apgailėtini, deja, tikri XX a. vidurio faktai.

Tas netoli Druskininkų esantis užkampis ir neįtarė, kad 1956-ųjų rugpjūtį Kabelių klebonijoje gyvenęs žmogus yra Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Tada, kai Švenčionių dekaną, Adutiškio kleboną kun. J. Steponavičių užgulė atsakomybės našta, sužinojus, jog nominuotas vyskupu, jis prieš konsekraciją rekolekcijų išvažiavo į Kabelius, pas tėvą Karolį Garucką. Jie, abu Vilniaus arkivyskupijos dvasininkai, bendraamžiai ir bendraminčiai, artimą bičiulystę išlaikė visą gyvenimą. Kun. K. Garuckas tremtinį vyskupą J. Steponavičių lankydavo Žagarėje, dėjo dideles pastangas, kad būrų sugrąžintas į Vilnių, rašydavo vienas kitam laiškus, dalydavosi išgyvenimais: „Galbūt žmogui sunku, kad gyvenime daug kas žūsta. Bet krikščionio gyvenime taip nėra. Jeigu mes ką nors aukojame, sėjame Dievo malonėje su gera intencija, tai vieną kartą pasirodys vaisiai, nesvarbu, kad mes patys jų nematysime.“

xxx

Mažutė Ignalinos rajone esanti Ceikinių parapija, kur po blaškymų 1963 m. buvo atkeltas kun. K. Garuckas. Tačiau kova dėl tikinčiųjų teisių čia buvo smarki. 1965 m. nebuvo leidžiama įsivesti bažnyčion elektros, buvo atjungta trifazė srovė, kad nebesuktų vargonų motorėlio. Tais pačiais metais Ceikiniuose rajono valdžia nuvertė mūrinį kryžių, kun. Garucką nubaudė už senų supuvusių beržų iškirtimą kapinėse. Per šv. Petro šventę kolūkio pirmininkas visaip plūdo kleboną „vadino jį banditu, kurį reikia sušaudyti“. Galbūt todėl tada tėvo Karolio dienoraštyje atsirado toks įrašas: 1965 m. Ceikiniai. „Man nieko nestinga, tačiau mano siela nerami ir nuliūdus: viskas jai įgriso ir šioje žemėje nebemiela. Man Tavęs, o Dieve, reikia, Tavęs visa širdimi ilgiuosi… Sugrįžti pas Tave buvo visų šventųjų svajonė ir ilgesys, bet aš ne šventasis, aš toks suvargęs vargeta, bet vis tiek noriu pas Tave sugrįžti. Kitaip kur aš galiu pasidėti? Aš silpnas, o Tu galingas. Aš Tavimi pasitikiu ir nebūsiu sugėdintas per amžius. Tavo Karolis.“

Kovos dvasia neleido pasiduoti, susitaikyti, kovos dvasia skatino teisumu uždegti žmonių širdis. Nuostabu tai, kad tokioje mažoje Ceikinių parapijoje skundą dėl draudimo perstatyti parapinį pastatą pasirašė 1709 tikintieji – beveik visi parapijiečiai. 1964–1972 m. iš Ceikinių vienuolika raštų dėl draudimo katechizuoti vaikus, tikinčiųjų reikalų nepaisymo, įvairių persekiojimų siųsta Vilniun Ministrų Tarybai, Švietimo ministerijai, religijos reikalų įgaliotiniui. Tėvo Karolio dienoraščio puslapiuose suskambo tokie žodžiai: „Dėl Dievo viską galima paaukoti – niekada nebus per daug. Tad ko svyruoji ar abejoji, tarsi nežinotum, ką pasirinkti kiekvieną savo gyvenimo dieną ir valandą?“

Ir atmintiname kun. S. Tamkevičiaus 1980 m. pasakytame pamoksle pažymėta: „Matydamas dabartinę sunkią Bažnyčios padėtį, matydamas prievartą, suvedžiojamus vaikelius ir jaunimą, girdėdamas melą tėvas Karolis negalėjo vien tik melstis, negalėjo galvoti tik apie savo gyvenimą ir mirtį, jis nerimo, širdyje degė ugnis, jis ieškojo kelių, ką būtų galima padaryti, pakeisti.“

„Jeigu mes, kunigai, tylėsime, tai žmonės ir toliau bus klaidinami ir pagaliau nebežinos, kas jie yra ir kur jie eina. Argi apaštalas nesakė: „Skelbk žodį laiku ir ne laiku.“ Ši mintis dienoraštyje pažymėta 1971 m., kai buvo matyti, kad nuolankus paklusnumas valdžiai, siekiančiai Bažnyčios sunaikinimo, gresia virsti Bažnyčios slopinimu savo pačių rankomis. Tada kun. K. Garuckas parašė Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojui vyskupui Juozui Labukui laišką, kuriame, be kita ko, akcentuota: „Ekscelencija, reikėtų ginti tikėjimą, remiantis valstybės įstatymais, kurie daug ką mums bent žodžiu garantuoja, ir pasipriešinti visokiems rajono valdininkų savavaliavimams. Kodėl vienose bažnyčiose vaikai šv. Mišioms tarnauja, procesijose dalyvauja, o kitur, ypač miestuose, jų nėra? Ar tai priklauso tiktai nuo rajono? Pvz.,1964 m. Ceikiniuose nepilnamečiai pradėjo šv. Mišioms patarnauti. Už tai aš buvau kelis kartus į rajoną ir į Vilnių šauktas, grasino man net kalėjimu. Rugienis (religijos reikalų tarybos įgaliotinis) sakė, kad rajonas reikalauja mane iš Ceikinių iškelti.1968 m. kovo 25 d. Ceikinių bažnytinis komitetas paprašė Rugienio nurodyti įstatymus, kurie draustų vaikams aktyviai dalyvauti pamaldose. Jokio atsakymo nesulaukė. Vaikai ir toliau pasiliko tarnauti.1968 m. gegužės 11 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas man rašė, kad „susidarius neišvengiamoms aplinkybėms“ esu perkeliamas į Linkmenis klebonu.1968 m. pradžioje už vaikus iškėlė Švenčionėlių kleboną kun. J. Laurinavičių ir tuo pačiu pranyko vaikai nuo altoriaus. Todėl aš atsisakiau iš Ceikinių važiuoti ir net du kartus grąžinau kurijai paskyrimo raštus. Manęs su milicija niekas iš Ceikinių nemetė, o vaikai dar ir dabar tebetarnauja ir taip pat daug kur kitur. Kodėl net tame pačiame rajone vienoje parapijoje vienaip – yra vaikų, o kitoje – kitaip?(…) Vysk. Sladkevičiui šiemet pasakyta, kad už vaikus byla nebus keliama, nes „Tamsta populiarus čia ir užsienyje“. Nebūtų patogu ir vysk. Labuką nušalinti kur nors į Žagarę. Be to, kiek čia laiko beliko mums gyventi, ko čia drebėti dėl metų kitų, kada niekas iš tikrųjų negali mums užtikrinti net dienų kelių.(…) Kartu atsiprašau Ekscelenciją ir visus, jeigu rašydamas kur suklydau. Bet blogos valios aš neturėjau. Su tikra pagarba ir nuoširdžia meile. Kun. Karolis Garuckas. Ceikiniai. 1971 m. spalio 20 d.

Šis tėvo Karolio laiškas atspindėjo daugelio jo bendraminčių, uoliųjų kunigų pasirinktą poziciją, o pateikti pavyzdžiai, tikri faktai tarsi grindė kelią būsimai LKB kronikai. Leidinio redaktorius kun. S. Tamkevičius, minint tėvo Karolio mirties metines, pamoksle pažymėjo: „…Tuo metu, kai daugelis bailiai tylėjo ir lenkėsi prievartai, melui, tėvas Karolis stovėjo nepajudinamas kaip ąžuolas ir kalbėjo tiesą. Tikriausiai ir jis giliai išgyvendavo baimę, nerimą, bet rasdavo savyje jėgų tai vidinei baimei ir nerimui pasipriešinti ir stovėti drąsiai, aukštai laikant iškėlus Kristaus vėliavą… Dabartinė Bažnyčios ir tautos padėtis reikalauja, kad mes būtume drąsūs ir tvirti. Baimė ir bėgimas nuo sunkumų nieko gero nežada. Ir neatsižvelgiant į tai, kad ir ką kalbėtų ir galvotų kunigai ir tikintieji, kurie bando užimti diplomatinę poziciją ir save pateisina, sakydami, kad kartais protinga patylėti, kad tyliai veikiant galima daugiau padaryti, šiandien mes visiems aiškiai sakome: tai baisi klaida.“

Tiesus žodis, tvirta, aiški pozicija dažnai susilaukia nepasitenkinimo. Apie tai tėvas Karolis žinojo, matyt, išgyveno, bet rėmėsi Aukščiausiojo valia: „Kaip sunku kitus kritikuoti, teisti. O tačiau jaučiu, kad turiu pareigą kitiems kai ką pasakyti. Kitiems ką nors sakydamas, pirmiausia pats sau pasisakai. Kitus paragindamas ir padrąsindamas, pats save padrąsini. Padėk man skelbti tik Tavo, Dieve, valią. Pagaliau Tu pats prakalbėk į kitus. Į kitų širdis ir pakviesk eiti tiesiu keliu.”

xxx

1975-ųjų pavasarį Ceikinių klebonas kun. K. Garuckas atsisakė paklusti kviečiamas atvykti į Vilniaus saugumo komitetą. Tada į Ignaliną atvažiavę patys saugumiečiai tėvą Karolį „švietė“ apie LKB kronikos daromą žalą. 1976 m. tame pačiame kabinete Ignalinoje buvo gąsdinama, jog už Didžiasalio kaimo tikinčiųjų lankymą kun. Garuckui trejus metus bus draudžiama kunigauti. Bet tėvo Karolio pateiktas pareiškimas religijos reikalų įgaliotiniui saugumiečius kiek apramino.1977 m. spalio 7 d. kažkas pasibeldė į kun. K. Garucko duris. Į kambarį įėjęs stambokas vyras šiurkščiu tonu pasilabinęs, pagriebė ant stalo buvusius laiškus, o pamatęs rašomąją mašinėlę, puolė tikrinti: „Gal Kronikai rašai?“

Ne tik į kun. K. Garucko duris dažnai beldėsi saugumiečiai, pradėjus eiti LKB kronikai. KGB akiratyje buvo daugelis leidinio bendradarbių, rėmėjų, platintojų.1975 m. balandžio mėn. LKB kronikoje pasirodė ypač drąsus kun. K. Garucko su kitais penkiais Vilniaus arkivyskupijos kunigais pasirašytas pareiškimas. Jame protestuojama prieš neteisingą nuosprendį P. Plumpos, P. Petronio, J. Stašaičio byloje, primenamas ankstesnis J. Gražio nuteisimas ir rengimas bylos jau įkalintai ses. N. Sadūnaitei. Represavimas dėl LKB kronikos skelbiamas neteisingu, kaip prieštaraujantis ir pačios sovietinės Lietuvos konstitucijai, ir Visuotinei Žmogaus Teisių Deklaracijai. Pabrėžiama, kad LKB kronika yra tikrų faktų leidinys. Labai taikliai atsakoma jos persekiotojams: „Kai nebus įvairių tikinčiųjų persekiojimo, tada nebus įvairių tikinčiųjų pareiškimų bei skundų, o kartu nebus LKB kronikos. Dabartinėmis sąlygomis ji yra kenčiančiųjų Katalikų Bažnyčios vaikų pagalba.“

Nors areštų grėsmė tykojo už kiekvieno kampo, tačiau LKB kronika ėjo toliau. „Dievas laimino pradžią, laimins ir pabaigą“, – laiške jos redaktoriui kun. S. Tamkevičiui tėvo Karolio parašyti žodžiai buvo tarsi atsakymas į nuolatines grėsmes. Dvasinės paguodos kupini jo žodžiai skrisdavo į lagerius, tremties vietas. Štai ką rašė ses. Nijolė Sadūnaitė, ištremta į Krasnojarsko krašto Bogučanų kaimą, laiškas spausdintas LKB kronikoje: „Vartau a. a. kun. Karolio Garucko laiškus – tai brangios relikvijos. Jo šventos rankos lietė tuos lapus, rašė kilnius žodžius, nešė į tolimą Sibirą savo širdies šilumą, Kristaus žodžių šviesą, kilnų paraginimą: „Tegul kiekvienas žmogus, kurį jūs sutiksite, nueina nuo jūsų geresnis. O kad jūs būtumėte lyg kryžkelės užrašas, kuris kitiems, o ypač jaunoms širdims, parodytų kelią į tikrąją laimę…Tegul nepritrūksta jums jėgų aukotis ir toliau, kol auka bus atbaigta, kaip Kristaus ant kryžiaus. Tada visos kančios gyvenimas atrodys kaip sapnas, gal ir labai baisus, bet trumpas, palyginus su nesibaigiančia amžinybe.“

LKB kronikos išgrįstu keliu ėjo dvasinės kultūrinės minties pogrindžio leidiniai „Aušra“, „Rūpintojėlis“, kuriuose kun. K. Garucko spausdinamos meditacijos, mąstymai, pastebėjimai Lietuvos tikinčiuosius mokė pasitikėti Dievo malone, žadinti kilnius jausmus, skiepyti teisingumą: „Audros ir persekiojimai – dar ne blogiausias dalykas. Būtų liūdna, jeigu tarp visų tamsybių nebūtų tikrų švyturių. Kiek daug gražių pavyzdžių, tikrų švyturių yra mūsų laikais ir ne kažin kur toli, bet mūsų Tėvynėje. Tamsumos yra tik paveikslo rėmai, kurie išryškina geruosius… Jeigu kada krikščionio gyvenime padidėjo kančios, suspaudimai, tai tuo pačiu laiku dar daugiau padidėjo Dievo malonė, kuri jį stiprina ir guodžia. Tai ko mes tada turime išsigąsti ar nusiminti? Mažus žiburėlius užgesina. Bet kurie tik Dievo ieško, kurie Jo reikalais sielojasi, tie visoms audroms siaučiant išlieka tvirti.“

Nors kun. K. Garuckui nei nuteistam, nei į Sibirą ištremtam neteko būti, tačiau ką reiškia 7 valandos tardymo jis žinojo. 1978 m. gegužės 6 d. Vilniuje saugumo rūmuose tardytojas Lazarevičius, baigęs tardymą, pareiškė: „Jūs būsite sukompromituotas. Kunigai jus pasmerks.“ Už ką? „Tada, kai sužinojo, kad Lietuvoje kuriasi lietuviškoji Helsinkio grupė, pirmas į ją įstojo, buvo vienas iš jos kūrėjų, –1980 m. pamoksle sakė kun. S. Tamkevičius. – Ši grupė pirmutinė oficialiai pasisakė, reikalaudama, kad Bažnyčia, tikėjimas Lietuvoje turėtų pilną laisvę, kokią šiandien turi valdiški bedieviai. Jei jiems skiriama tonos popieriaus išleisti ateistinėms brošiūroms, tai lygiai tiek pat tonų turėtų būti skiriama ir katalikams; jei ateistus remia valstybė, tai lygiai taip valstybė, laikydama tikinčiuosius savais piliečiais, lygiateisiais piliečiais, turėtų remti ir tikinčiuosius – padėti ir leisti jiems skleisti savo idėjas. Šiandien mes prieš tėvą Karolį lenkiame galvas.”

xxx

Iš kun. Karolio Garucko SJ dienoraščio, 1978 m.: „… Viešpatie, aš iškeliauju namo, bet Tu nepalik žmonių, pas kuriuos buvau siųstas dirbti, našlaičius. Pašauk naujų, gerų kunigų, kurie rodytų kelią visiems į Tave. Ką aš sugadinau dirbdamas, Tu atitaisyk. Pasigailėk mūsų visų, pasigailėk mūsų Tėvynės, pasigailėk viso pasaulio, mes visi vieną kartą turime pas Tave sugrįžti ir amžinai pas Tave būti. Jeigu ką nors papiktinau visų, visų atsiprašau, tik vienas Dievas šventas. Aš savo asmeniškų priešų, rodos, neturėjau, kur buvau, kur gyvenau, su viskuo sutikau, iš visų patyriau gerumo, taigi visiems už viską dėkoju. Ypatingai jaunimui, vaikams, kad jie į Bažnyčią atėjo, šv. Mišioms tarnavo, giedodavo… Dėkoju seneliams ir ligoniams, ir visiems kenčiantiems, kad jie savo kančiomis mano žodžius ir darbus parėmė, o už tai Viešpats palaimino.“