Vladislovas Telksnys ir dar penkiolika spaudoje dirbusių Kauno inteligentų 1943 m. balandžio 29 d. gestapininkų buvo išvežti į vieną žiauriausių nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų – Štuthofą, kur išgyveno tikrą pragarą žemėje.
Valė Gutauskaitė yra Kauno IX forto muziejaus muziejininkė.
Rimos Šimonienės ir Vladislovo Telksnio dukros Danutės Marcinkevičienės dėka šio rezistento, memuaristo, rašytojo asmeninis archyvas buvo perduotas Kauno IX forto muziejui. Minėdami Lietuvos inteligentų išvežimo į Štuthofo koncentracijos stovyklą 80 metų sukaktį, visuomenei pateikiame įdomią istorinę dokumentinę medžiagą, supažindinančią su jautria, giliai tikinčia, besąlygiškai savo tėvynę Lietuvą mylėjusia asmenybe – Vladislovu Telksniu. Dokumentinė medžiaga liudija apie aktyvų jo dalyvavimą katalikiškos Ateitininkų organizacijos veikloje tarpukariu, apie patirtus išgyvenimus kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje, apie sovietinio saugumo persekiojimą pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos metais.
Lietuvos patrioto, ateitininko Vladislovo Telksnio gyvenimo kelias pažymėtas sudėtingo likimo ženklu. Dviejų okupacijų rezistentas, pirmąjį sovietmetį tardytas ir kalintas Kauno kalėjime, vėliau nacių gestapo buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje akis į akį susidūrė su mirtimi, kentė žiaurias patyčias, alkį.
Po vienuolikos mėnesių grįžęs iš kalėjimo, antrosios sovietinės okupacijos metais, vengdamas pakliūti į Sibiro lagerius, slapstėsi gyvendamas svetima pavarde. Painiuose politinio gyvenimo verpetuose eidamas erškėčiais dygliuotu keliu, kai reikėjo rasti išmintingus sprendimus sudėtingose situacijose, jis žvelgė į Dievą ir sugebėjo atlaikyti visus išbandymus, išsaugoti dorą, tikėjimą, pasiaukojimą šeimai ir gimtinei.
V. Telksnys gimė 1915 m. birželio 1 d. ežeringame Rytų Lietuvos krašte, Alantos valsčiuje, Runionių kaime. Apie savo gimtąsias vietas prisiminimų knygoje „Nuo Kėgžlio ligi Alantos“ rašė: „Mano vaikystė prabėgo Runionių kaime, prie nedidelio Kėgžlio ežero – buvusios vandens paukščių karalystės. Tėviškės atsiminimų vaizdai man tebešviečia dosnia vaikystės šviesa. Iš čia, dairantis po kalvotus laukus, platėjo akiratis, nusitiesė keliai į apylinkes ir dar gerokai toliau, iš kur dažnai sugrįžtama mintimis.“
Būsimasis žurnalistas, memuaristas augo gausioje ūkininkų vidutiniokų šeimoje. Tėvai Mykolas ir Uršulė Telksniai Alantos apylinkėse buvo žinomi kaip pažangūs ūkininkai ir šviesūs žmonės. Beveik vieninteliai iš Runionių kaimo jie vaikus leido į mokslus, vieni iš pirmųjų kaime balaną pakeitė žibaline lempa, vietoj rytinio gaidžio giedojimo nusipirko sieninį laikrodį. Tėvas, baigęs Alantos dviklasę mokyklą, kaimynų paprašytas rašė laiškus, prašymus į valdžios įstaigas. Dėl Vlado sesers Eleonoros organizacinių gebėjimų 1920-ųjų pavasarį Telksnių sodyboje dienos šviesą išvydo Runionių kaimo klojimo teatro spektaklis.
Būdamas aštuonerių Vladukas nedrąsiai pravėrė Alantos pradžios mokyklos duris. Keturis skyrius baigęs Alantos pradinėje mokykloje, mokslus tęsė Molėtų progimnazijoje. Dvasinga namų aplinka, vyresnio brolio – kunigo Stepono, autoritetas lėmė aktyvų jo dalyvavimą katalikiškoje Ateitininkų organizacijoje. Ši organizacija padėjo jauniems žmonėms ugdyti kūrybinės, kultūrinės, politinės veiklos gebėjimus, subrandino intelektualus, dirbusius Lietuvos ir lietuvių tautos labui.
Ateitininkų kuopelių susirinkimai Vladislovui buvo „susikaupimo, susidraugavimo, auklėjimosi sambūriai […] vieta, kur galėjo išsakyti savo mintis, diskutuoti, žengti pirmuosius kūrybinius žingsnius. O šūkis „Viską atnaujinti Kristuje!“ švietė visą gyvenimą varguose ir skausmuose“.
Kai Vladislovas mokėsi Molėtuose, tautininkų valdžios sprendimu švietimo ministras Konstantinas Šakenis pasirašė įsakymą, uždraudžiantį legalią Ateitininkų organizacijos veiklą. Moksleivių ateitininkų judėjimas persikėlė į pogrindį. Pogrindinės veiklos įgūdžiai V. Telksniui pravertė, kai Lietuvą okupavo sovietai, vėliau – nacistinė Vokietija. Dalyvaudamas, jo žodžiais tariant, „katakombinėje“ organizacijoje, jis išmoko išlaikyti paslaptį, būti atsargus, valdyti emocijas ir neprarasti savitvardos kritinėje situacijoje.
Baigęs keturias klases Molėtų progimnazijoje, devyniolikmetis Vladas atvyko dirbti ir mokytis į Kauną. Apsigyveno pas kunigą Vincentą Bylą. Įvairiais darbais pelnydamasis duoną, laikinojoje sostinėje jis lankė „Pavasario“ suaugusiųjų gimnaziją (dabar Kauno Maironio universitetinė gimnazija). 1936–1938 m., atlikdamas privalomą karo tarnybos prievolę, baigė Sanitarijos puskarininkių mokyklą. V. Telksnys toliau tęsė aktyvią veiklą pogrindinėje Ateitininkų organizacijoje.
Kai kunigas Aloyzas Lapė pakvietė V. Telksnį dirbti katalikiško žurnalo „Pavasaris“ administratoriumi, ateitininkų ir juos globojančios „Pavasario“ katalikų organizacijos entuziastai, norėdami pagerbti Nežinomą kareivį ir žuvusių Nepriklausomybės kovose didvyrių atminimą, ėmėsi iniciatyvos Karo muziejaus sodelyje pastatyti ąžuolinį, tautiniais ornamentais išpuoštą katalikiško jaunimo kryžių.
Iš savo kuklių lėšų ateitininkai surinko reikiamą sumą ir užsakė kryžių Kauno Rotušės aikštėje įsikūrusiems liaudies meistrams. Savo prisiminimuose apie šį įvykį V. Telksnys rašė: „1937 metais kunigo Viktoro Dabašinsko pašventintą Katedroje kryžių atnešėme ant savo pečių į Karo muziejaus [dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus] sodelį. Leidimą statyti jau buvome gavę iš tuometinio Karo muziejaus vadovo generolo Vlado Nagevičiaus. Jis mus, atnešusius kryžių, pirmasis sutiko muziejaus sodelyje.“
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prievartinės valdžios struktūros brutalia jėga naikino kultūros ir dvasines vertybes, priverstinai įvedė komunistinę santvarką. Buvo sunaikinta ir Karo muziejaus sodelio šventovė: nugriauta Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“, užgesinta amžinoji ugnis, išniekintas Nežinomo kareivio kapas, nuversti paminkliniai Lietuvos šviesuolių, vedusių tautą į Nepriklausomybę, biustai, o kryžiai supjaustyti. Tačiau ateitininkų kryžiaus viršutinė dalis buvo paslėpta ir išsaugota muziejaus archyvo slėptuvėje.
„Reikėjo stoti į nelygią kovą su pavergėjais […] Turėjome realų priešą, prieš kurį turėjome veikti tokiu ginklu, kuris buvo prieinamas visiems Lietuvos žmonėms. Tas pirmas iššautas ginklas ir buvo spauda“, – rašė savo atsiminimuose V. Telksnys. Patriotiškai nusiteikęs Vladislovas drauge su bendraminčiais – Kaziu Grigalavičiumi, Kaziu Ambrozaičiu, Aloyzu Mickevičiumi, Kostu Šipkausku, Povilu Malinausku – ėmėsi kovos su okupantais pogrindžio sąlygomis. Buvo būtina žmones įspėti, su kokiu priešu susidūrė tauta, kad būtų galima išlaikyti dvasinę rezistenciją, apginti kultūrą, kalbą, padėti žmonėms, patiriantiems išbandymus, atsilaikyti, nepasimesti. Reikėjo visuomenę informuoti apie politinę padėtį Lietuvoje, vykdomas represijas, melagingą komunistinę propagandą.
Dienomis V. Telksnys dirbo sovietų valdomame „Inkaro“ fabrike medicinos felčeriu, o naktimis su draugais „graužė tarybinės santvarkos pamatus“ – spausdino ir platino atsišaukimus prieš okupantus. Kaune atsišaukimai buvo klijuojami ant telefono ir elektros stulpų, tvorų, namų sienų, laiptinėse. Išėjo ir pirmasis laikraščio „Laisvoji Lietuva“ numeris, išspausdintas P. Malinausko bute Mūravos kaime (Kauno rajone), vėliau leidinys pasiekė net Berlyną.
Vladislovas, nors ir turėjo darbo pogrindyje patirties, neįvertino okupantų ištobulintos sekimo sistemos, nenujautė, kad kiekvienas jo žingsnis sekamas visur, net ir bažnyčioje, ir buvo sovietinio saugumo suimtas.
Suimtą V. Telksnį saugumiečiai laikė KGB būstinėje (dabar Policijos komisariato pastatas, esantis Kauno Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto sankryžoje), o vėliau perkėlė į kalėjimą. Prasidėjo tardymai, grasinimai. Į grasinimą, kad „tau kulka jau paruošta“, reikalaujant pasakyti bendražygių pavardes, Vladas drįso atrėžti: „Tai šaudykit. Nieko nelaukę šaudykit.“ Vieną birželio pavakarę kalėjime kažkas pasikeitė. Apie tai apysakoje „Prašiau sušaudyti“ V. Telksnys rašė: „[…] neapsakoma tyla koridoriuje. Negirdėti sargybinio šauksmo, jo batų kaukšėjimo, […] niekas nešaukia, neplūsta, nebarškina raktais. Jokio vaikščiojančio sargybinio nematyti.“
Tai reiškė, kad prasidėjo karas. Sovietiniai kalėjimo prižiūrėtojai paliko patalpas, kelias į laisvę liko atviras, okupacija baigėsi. Tvirtos nuostatos ir tikėjimas leido V. Telksniui išgyventi sunkius išbandymo mėnesius kalėjime ir sulaukti Sovietų Sąjungos karo su hitlerine Vokietija pradžios.
Gal „prie vokiečio“ bus geriau?..
