Kas yra tikrasis herojiškumas, parodė prieš šimtą metų su garsiuoju „Titaniku“ nuskendęs iš Marijampolės krašto kilęs jaunas kunigas

Šiemet balandžio 15 d. sukako 109 metai, kai Atlanto vandenyne nuskendo legendinis laivas „Titanikas“, laikytas technikos stebuklu. „Neskęstantis“ „Titanikas“ (taip jis buvo tituluojamas prieš tragediją) ne kartą prisikėlė iš vandenyno gelmių atsiminimuose, meno kūriniuose (pavyzdžiui, 1997 m. jis apiplaukė visą pasaulį garsiąja Holivudo kino juosta, vėliau perdirbta 3D erdvėje).

…Laikas nusineša viską. Jo dulkės greičiau ir po storesniais klodais žmogiškojoje atmintyje palaidoja džiugius įvykius, o tragedijoms, deja, leidžia išlikti ilgiau. Tik žmonių – dešimčių, šimtų, tūkstančių, milijonų, tapusių tų tragedijų aukomis, niekas, metams bėgant, neprisimena. Jie dažniausiai virsta statistika…

1912 m. balandžio viduryje, po laivo katastrofos, Atlanto vandenynas tapo kapaviete 1504 žmonėms, tarp jų – ir lietuviui kunigui Juozui Montvilai, kilusiam iš Marijampolės krašto. Apie šį kunigą, ko gero, daugiausia medžiagos buvo surinkęs 2006 m. Marijampolėje miręs kun. Kazys Montvila (1920 – 2006), didžią dalį gyvenimo skyręs būtent savo bendrapavardžio atminimo įamžinimui: juolab kad kun. J. Montvila buvo išties itin šviesi asmenybė, savo gyvu pavyzdžiu prieš šimtą metų visam pasauliui parodžiusi, kas yra tikrasis herojiškumas…

Keleivių sąrašuose tiesiog misteriu įvardintas Juozas Montvila buvo vienas iš trijų kunigų, tąsyk plaukusių „Titaniku“. Visi trys kunigai, įvykus baisiai katastrofai, pasirinko mirtį, nors išsigelbėti galimybę jie turėjo: gelbėjimosi valtyse jiems buvo rezervuotos vietos. Krikščionybės istorijoje tokie kilnūs poelgiai, kai žmogus paaukoja gyvybę dėl artimo, ne kartą tapo akstinu  (atsižvelgiant ir į tai, jog žmogus, būdamas gyvas, savo dvasinėmis dorybėmis, artimo meile rodė pavyzdį kitiems) tokį žmogų paskelbti palaimintuoju. Būtent to savo tyrinėjimais, medžiagos apie kun. J. Montvilą rinkimu ir siekė kun. K. Montvila, tačiau šis procesas po jo mirties kol kas visiškai sustojęs…

Knygos apie nuskendusį lietuvį kunigą išleisti nenuspėjo

Kunigas Kazys Montvila apie „Titaniku“ plaukusį kunigą Juozą Montvilą medžiagą rinko nuo 1982 m. Kun. K. Montvila buvo vandenyne nuskendusio lietuvių dvasininko giminaitis – jis buvo Marijampolėje iki mirties gyvenusio kunigo tėvo pirmos eilės pusbrolis.

Medžiagos buvo surinkta daug, bet, kaip sakė kun. K. Montvila, paaiškėdavo vis naujų faktų, ir kad visuomenei būtų pateiktas šio milžiniško triūso rezultatas – knyga apie žuvusį kunigą, reikėjo daug dirbti, juolab kad, kun. K. Montvilos įsitikinimu, 1912 metais su „Titaniku“ nuskendęs jo giminaitis vertas būti paskelbtas palaimintuoju. Deja, kun. K. Montvilos gyvenimo pasirodė per maža, kad pasaulį išvystų knyga apie kun. J. Montvilą, ką jau kalbėti apie mechanizmo dėl jo paskelbimo palaimintuoju užsukimą…

Vaikystėje regėtas sapnas – dramatiško gyvenimo vizija

…Kun. Juozas Montvila gimė 1885 m. Gudinės kaime, Marijampolės rajone. Montvilų šeimoje buvo 10 vaikų, Juozas – vyriausias sūnus. Mokėsi Marijampolės pradžios mokykloje, po to – gimnazijoje. 1903 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Kadangi Juozas augo spaudos draudimo laikais ir visada jautė meilę gimtajam žodžiui bei tautai, jau Seinuose įsitraukė į tautinį judėjimą.

Dar vaikystėje Juozukas susapnavo ir mamai papasakojo sapną, kuris simboliškai išpranašavo būsimo kunigo gyvenimo kelią: „Sapnuoju labai gražų kalną, apsodintą žydinčiomis gėlėmis. Bet ant to kalno sunku užeiti: kelias apaugęs dygliais“. „Jau būdamas kunigu, Juozas savo pamoksluose pranašavo, jog ateis žmonėms sunkūs laikai: daug žus karuose, neramumuose, daug sodybų ir turtų bus sunaikinta. „Kad Dievas būtų gailestingas, jis patarė daryti gerus darbus, aukoti ir atgailauti. Iš tikro dvejiems metams praslinkus po jo mirties, kilo baisūs pasauliniai karai“. (Kun. K. Montvila).

Tuometinei valdžiai nelojaliam kunigui Lietuvoje neliko vietos

Į kunigus Juozas Montvila buvo įšventintas 1908 metais, o pirmasis paskyrimas buvo į Lipską (Baltarusija). Ten gyveno daug unitų, kuriuos persekiojo caro valdžia, versdama pereiti į pravoslavų tikėjimą. „Unitai, ieškodami pagalbos, glaudėsi prie katalikų kunigų. Šiems buvo uždrausta suteikti bet kokį religinį patarnavimą unitams“, – atsiminimuose rašė kun. J. Montvilos brolis Petras, gyvenęs Amerikoje. Juozas Montvila draudimams nepakluso ir, patekęs valdžios nemalonėn, 1909 m. buvo perkeltas į Liubavą. Ten jis vienerius metus ir porą mėnesių ėjo vikaro pareigas ir kartu su kunigu Dumčiumi Liubave įkūrė „Žiburio“ draugiją, atnaujino parapijos knygyną, padėjo redaguoti „Šaltinį“.

„Kunigas Juozas Montvila, – rašė kun. K. Montvila, – buvo susipratęs lietuvis, brangino gimtąją kalbą, lietuviškus papročius ir palaikė viską, kas lietuviška. Važiuodamas į Ameriką, vežėsi su savimi parengtas spaudai brolių Juškų „Dainas“, kurios, deja, „Titaniko“ katastrofoje visos pražuvo.“

1911 m. kun. J. Montvila iš vikaro pareigų buvo atleistas (jam buvo uždrausta sakyti pamokslus, leidžiama aukoti tik sakytines šv. Mišias) už unitų kūdikio pakrikštijimą, o 1912 m. kunigas apsisprendė vykti į Ameriką, kur tuo metu jau gyveno brolis Petras. Mat pastarasis, „sužinojęs, kad pasaulietinė valdžia atėmė jo broliui Juozui kunigo pareigas, nuėjo pas Bruklino lietuvių Pranciškonų bažnyčios kunigus ir jiems viską papasakojo. Šie patarė, kad Juozas atvyktų į JAV ir čia, jų ar kitoje bažnyčioje, pasidarbuotų, kol praeis baudos laikas, o paskui, jei norės, galės grįžti į Lietuvą“. (Kun. K. Montvila).

„Neskęstančio“ „Titaniko“ tragedija – Dievo pirštas?

Prieš kelionę į Ameriką kun. J. Montvila buvo apsistojęs Londone pas kun. K. Matulaitį. Plaukti į „laisvąją šalį“ jis pasiryžo „Titaniku“, laivu, apie kurį tuomet kalbėjo kaip apie didžiausią technikos stebuklą.

1912 m. balandžio 10 d. iš Sauthamptono uosto laivas-stebuklas išplaukė. Balandžio 15 d. „Titanikas“, norėdamas išvystyti maksimalią variklių jėgą ir pasiekti didžiausią greitį, nesureagavo net į „Amerikos“ laivo perspėjimą, kad vandenyne jis pastebėjo du didelius ledkalnius.

„Laivas nemažino greičio, nekeitė kurso, – vėliau bus plačiai rašoma pasaulinėje spaudoje. – Visi buvo įsitikinę laivo galybe – jis neskęstantis. Apie tai skelbė visi inžinieriai“.

Apie 12 val. nakties dešinėje laivo smaigalio pusėje ledkalnis pramušė 300 pėdų skylę, į laivą pradėjo skverbtis vanduo. „Titanikas“ skendo gana ilgai, apie tris valandas. Iki Niujorko buvo likę apie 1000 mylių. Ant laivo šonų buvo priteplioti, tiesa, vėliau nutrinti užrašai: „Nė Kristus negalėtų paskandinti tokio laivo“, „Nėra Dievo, kuris galėtų tokį laivą nugramzdinti jūros vilnyse“, „Mums nereikia nei Bažnyčios, nei popiežiaus“. Besaikis „Titaniko“ aukštinimas tapo Dievo pirštu ateinančioms kartoms… Laivo katastrofoje žuvo 1504 žmonės, išgelbėta – 711.

Mistika dvelkia 1898 m. pasirodęs anglų rašytojo Morgan Robertson (1861–1915 m.) romanas „Futility, or the Wreck of the Titan“ („Tuštybė, arba Titano nuolaužos“), kuriame pasakojama apie transatlantinį britų lainerį „Titan“, savo dydžiu pranokusį visus ligi tol buvusius laivus. Šis laineris buvo laikomas neskęstančiu (jame net nebuvo pakankamai gelbėjimo valčių), tačiau paskendo balandžio naktį susidūręs su ledkalniu. Visa ši istorija turi stebėtinai daug sutapimų su „Titaniku“ (panašios laivų charakteristikos, tragedijos priežastis – susidūrimas su ledkalniu, netgi laikas – balandžio mėnuo), nors buvo parašyta 14 metų anksčiau nei nuskendo „Titanikas“. Kas tai? Taip pat Dievo pirštas, į kurį laiku nebuvo sureaguota?

„Trys žuvę kunigai – šviesūs paveikslai juodame fone“

Kaip rašoma „Lietuvių enciklopedijos“ XIX t., P. 249, kunigas Juozas Montvila nuskendo drauge su 1500 kitų keleivių, atsisakęs pasinaudoti gelbėjimosi valtimi. Kunigas iki paskutinės minutės guodė ir ramino mirties valandą kitus keleivius. Jo pasiaukojimą plačiai aprašė ano meto spauda, pabrėždama, kad „jaunas lietuvių kunigas Juozas Montvila išpildė savo pareigą iki galo“.

Amerikos dienraščiai iškėlė viešumon visų trijų „Titaniku“ plaukusių kunigų pasiaukojimą, vadino juos didvyriais. Buvo rašoma: „Tie trys didvyriai, tie šviesūs paveikslai juodame fone parodė pasauliui, kad žmonėse yra dorybių, pasiaukojimo. Jie išgelbėjo žmonijos garbę“.  Mat, laivui grimztant, visi trys kunigai, turėję galimybę išsigelbėti, liko kartu su skęstančiaisiais, rengė juos mirčiai. Už artimą jie paaukojo savo gyvybes.

„Iš tų trijų kunigų drąsa ir pasiaukojimu išsiskyrė jaunas lietuvių kunigas Juozas Montvila. Kai jam buvo pasiūlyta vieta gelbėjimo valtyje, staiga prie jauno kunigo priėjo verkiantis keleivis, sakydamas, kad jei jis žūsiąs, šeimą ištiksiančios materialinės ir dvasinės nelaimės. „Neverk, – taręs jam kunigas, – imk mano baltąją kortelę ir sėsk į valtį“. Kai laivas jau grimzdo į dugną, išsigelbėjusieji keleiviai matė kun. J. Montvilą su kelionės draugais stovintį ant denio – duodantį išrišimą ir palaiminimą mirties valandą“. (Kun. K. Montvila). Orkestras grojo Bethoveno laidotuvių maršą, choralą „Arčiau Tavęs, Viešpatie“…

Nuskendęs kunigas „turėjęs švento ryšio su žmogumi“

Kunigas Juozas Montvila, nors jį pažinojusių gyvų žmonių jau nebėra, iš prisiminimų iškyla kaip nepaprastai doras, bet savo principus turėjęs žmogus. Jis daug dirbo su jaunimu, stengdavosi išklausyti kiekvieną žmogų, pagal galimybes – padėti. „Išauklėtas savo geraširdės ir gailestingos motinos, mylėjo vargšus, juos šelpė ir padėjo jiems. Dažnai pamiršdavo, kad, duodamas kitiems, neturi sau reikalingų dalykų. (…). Kiti kunigai paprastai padėdavo namams, giminėms, o kunigas Juozas savo kuklias pajamas atiduodavo tiems, kurie prašydavo, arba visuomenės bei tautos reikalams“. (Kun. K. Montvila).

Išlikęs Liubavo gyventojos A. Lukauskienės, pažinojusios kun. J. Montvilą, liudijimas (šį kunigą moteris prisiminė ir geru žodžiu minėjo iki pat savo gyvenimo pabaigos). Ji sakydavo, jog kunigas „turėjęs švento ryšio su žmogumi, nuo jo sklidusi šviesa“.

Vertas būti pripažintas palaimintuoju

 Kun. K. Montvila iki pat savo gyvenimo pabaigos buvo tvirtai įsitikinęs, jog kun. J. Montvila vertas būti paskelbtas palaimintuoju. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus du kunigus: vokietį Benediktą Perešicą ir anglą Tomą Raselą Bailą.

 Lietuvoje mes turime šventąjį Kazimierą ir palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Surinkta medžiaga ir pradėta palaiminimo byla Vatikane apie dvasininkus arkivyskupus T. Matulionį ir M. Reinį bei vyskupą V. Borisevičių. Taip pat pateikta medžiaga apie 11 Lietuvos kankinių (ne vien dvasininkų).

Kodėl kun. K. Montvila taip rūpinosi šiuo reikalu? Atsakymas, rodės, paprastas: kad Lietuva turėtų lietuvių užtarėjų pas Dievą. Mat tikima, kad palaimintieji ir šventieji mūsų maldas nuneša Aukščiausiajam ir šviečia tikintiesiems gražiu, pavyzdingu krikščionišku gyvenimu, tikėjimu, herojinėmis dorybėmis. Ne vienas popiežiaus Jono Pauliaus II (beje, pats paskelbtas palaimintuoju praėjus vos keleriems metams po mirties) šventuoju ar palaimintuoju buvo paskelbtas už tai, kad savo gyvybę paaukojo už artimą (pvz., lenkų kunigas M. Kolbė, italas S. de Kvisto).

Tačiau ar trys kunigai – „Titaniko“ aukos – bus paskelbti palaimintaisiais, nežinia. Ir nežinia, kada to galima tikėtis. Gali praeiti nuo kelerių metų iki šimtmečių…

Kun. K. Montvila buvo surinkęs ir nemaža mažų stebuklų, kai malda į kun. Juozą Montvilą buvusi išklausyta: ir sunkumai, ir nesėkmės pasimeldus praeidavę… Ir pats K. Montvila meldęsis į savo herojišką bendrapavardį. Teigė taip pat gaudavęs malonių.

Be kun. K. Montvilos (jo surinkta medžiaga palikta Vilkaviškio kurijos žinion), medžiagos apie žuvusį kunigą kaupimu rūpinęsis kun. A. Lukošaitis, Garliavos altarista monsinjoras A. Gustaitis, Šunskų altarista J. Matulaitis. Šiuo metu žuvusio kun. J. Montvilos atminimu rūpinasi rez. kan. prof. teol. dr. Kęstutis Žemaitis, VDU dėstytojas, Marijampolės kolegijos kapelionas. „Įdomu tai, – sako kun. K. Žemaitis, – jog kun. J. Monvila žuvo būdamas lygiai tokio pat amžiaus kaip ir šv. Kazimieras, kai mirė. Su „Titaniku“ nuskendęs kunigas yra išties retas tikrojo herojiškumo pavyzdys. Visuomenė neturėtų pamiršti tokių asmenybių.“

Vilkaviškio vyskupijos archyvo nuotraukos.