Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Kunigas Vilius Sikorskas: „Tėvas Stanislovas ne teisė, o kiekvieną žmogų priimdavo“
Kunigas Vilius Sikorskas. „Vatican News“ nuotrauka

Kunigas Vilius Sikorskas: „Tėvas Stanislovas ne teisė, o kiekvieną žmogų priimdavo“

Autorius Kornelija Balandytė
Šaltinis Bernardinai.lt, 2024 08 21

 

Kunigas VILIUS SIKORSKAS, Paberžės muzikos festivalio išvakarėse laikysiantis mišias vietos bažnyčioje, sutiko pasidalyti prisiminimais apie Tėvą Stanislovą – vieną žymiausių XX a. Lietuvos katalikų kunigų vienuolių, kuris globojo Paberžės parapiją, – ir atskleidė, koks ypatingas ryšys jį sieja su Tėveliu.

Koks Jūsų santykis su Paberže?

Su Paberže mane sieja mano kunigystės pati pradžia: dar prieš kunigystę esame šventinami į diakonus, tai yra pirmoji pakopa. Mano paties iniciatyva, tiesa, reikėjo dėl to šiek tiek kovoti su seminarijos vadovybe, visas kursas, klierikai, atlikome rekolekcijas Dotnuvoje pas Tėvą Stanislovą. Gyvenome visiškai šalia Tėvo Stanislovo celės, jis mums visą dieną skaitė konferencijas. Išbuvome ten keletą dienų. Buvo nuostabus ryšys. Paskui kelis kartus privačiai lankiausi.

Ir dar galėčiau pasidžiaugti, kad pirmuosiuose Paberžės muzikos festivaliuose, kurie dabar vyksta ir puikiai prigijo, esu aukojęs mišias ir pamokslavęs.

Vadinasi, turite tikrai ypatingą ryšį su Paberže, su pačiu Tėvu Stanislovu ir iš savo patirties turbūt galėtumėte daug papasakoti apie jį ir kaip apie dvasininką, ir kaip apie žmogų.

Taip, tikrai. Jis mums paliko kunigystės pagrindą, nes buvome savaitę kartu su juo susimąstymuose. Mes Tėvelį matėme jo celėje, kaip jis elgiasi, jo knygas, kasdienybę. Sužinojome, kad jis kas vakarą žiūri „Panoramą“ – netgi smulkūs dalykai, tokie kaip bendravimas su žmonėmis, mums paliko geriausias pamokas ir brangiausius prisiminimus.

Kuo Tėvas Stanislovas išsiskyrė iš kitų? Juk jis nebūtų taip prisimenamas ir mylimas, jei nebūtų turėjęs ypatingų savybių?

Jo išskirtinumas tikriausiai pasižymi šventumu. Bet, žinote, pasakyti žmogui „šventas“ – juk visi esame kažkiek šventi ir kažkiek nešventi. Pati didžiausia Tėvo Stanislovo žymė yra tikras ryšys su Dievu ir žmogaus neteisimas.

Tėvas Stanislovas, kentėjęs nuo tarybinės santvarkos, visus šiuos žmones iš santvarkos, kurie vėliau virto ir nepriklausomos Lietuvos valdančiaisiais, be galo mylėjo ir mielai priimdavo. Jis ne teisė, o kiekvieną žmogų priimdavo. Jis tai įrodė meile. Meile Dievui ir žmogui.

Jis tikrai turi šventojo aurą. Ji yra be galo didelė: jo kankinystė ir užtarnautas žmogaus ryšys, pagalba bet kokio lygio žmogui, net tiems, kurie turi priklausomybių alkoholiui, narkotikams, – tai buvo žmogus, kuris stipriai mylėjo.

Kunige, užsiminėte apie aurą, supusią Tėvą Stanislovą. Ar gali būti, kad ji persidavė ir vietai, kurioje jis gyveno ir kurią puoselėjo ilgą laiką, tai yra Paberžei? Juk dažnai sakoma, kad ši vieta turi ypatingą aurą.

Šventieji iš tiesų palieka savo įspaudą, kur gyvena. Netgi gali būti palaidoti visai kitoje vietoje, nors Tėvas Stanislovas palaidotas Paberžėje, bet jo gyventa vieta yra pilna tos malonės. Manau, kad jo gyvenimas ten nenutrūko.

Jūsų nuomone, kiek ilgai gali tęstis tas ypatingas vietos pojūtis? Juk metai bėga, pamažu viskas lieka tik istorija, o jausmas išblėsta.

Kas tikra, o juo labiau dieviška, turi galimybę išsilaikyti amžinai. Tėvas Stanislovas turi šį bruožą. Jeigu jis nebus pakeltas iki šventųjų, iki palaimintųjų, nieko blogo. Žmonių atmintyje jis liks šventas amžinai. Pavyzdžiui, Kretingoje turime Jurgį Pabrėžą, apie kurį kalbama daugelį metų. Taip pat ir Tėvas Stanislovas yra mūsų dvasingume, Lietuvos padangėje kažkas ypatingo ir jis niekada neturėtų išnykti.

Ypač vertinami Tėvo Stanislovo pamokslai. Ar tenka iš jo pamokslų pasisemti minčių, idėjų?

Turiu visus jo leidinius ir tenka pasisemti minčių iš Tėvelio pamokslų, ypač iš knygos „Tėvas Stanislovas – mažutėlių tarnas“. Viską, kas išleidžiama, visada įsigyju pamokslams, ypač rekolekcijoms. Ten yra mintys, kurios niekada neaplenkia mūsų. Esu ne kartą kunigams vedęs rekolekcijas Kaišiadorių vyskupijoje. Taip, Tėvo Stanislovo būna gana daug. Tačiau jo gailestingumo, išskirtinumo mums nebūna per daug, mes jį turime kartoti. Tai yra visuotinumo ženklas.

Gal turite mėgstamą, širdžiai artimiausią pamokslą ar kelis?

Ypač artimi tie, kuriuose daug kalbama apie laiką. Jo minčių apie laiką esu sau atskirai nemažai pasižymėjęs. Bet kaip gyvas pavyzdys yra jo vieni ar kiti paskutiniai gyvenimo metai ir tas neteisimas, atsigręžimas į žmogų. Tai matyti iš liudytojų, tų, kurie supo jį sergantį.

Sakoma, kad ligos, kitos nelaimės mums siunčiamos už nuodėmes, nusižengimus, kaip bausmė už blogą elgesį. Jūs užsiminėte ir visiems puikiai žinoma, kad Tėvas Stanislovas mirė sunkiai sirgdamas, kančiose. Kaip manote, už ką jam buvo siųstas toks likimas?

Neteisinga manyti, kad Dievas siunčia nelaimes. Dievas nelaimes mums padeda iškentėti, o dažniausiai padeda jų išvengti. Jeigu mums skirtos tos kančios, tai, matyt, yra ta dalis, kurią Dievas leidžia. Taigi Dievas neduoda kančios, kryžiaus, bet leidžia juos ir didžiąją jų dalį prilaiko. Tėvo Stanislovo gyvenime, manau, tai buvo jo išgryninimas ir galbūt netgi jo šventoji skaistyklos dalis Žemėje. Taigi manau, kad jo kančia išsigrynino, o meilė dar labiau pasitvirtino.

Jūsų nuomone, apskritai žmonėms reikalingi tokie festivaliai, koncertai kaip Paberžės muzikos festivalis?

Tokie festivaliai yra ne šiaip sau pramoga, klounada. Tai nėra pajacų gyvenimas, seniūnijų, miestelių tušti, lėkšti renginiai su dviejų solistų garso įrašais. Tai yra kai kas tikresnio. Tai, sakyčiau, tikrasis penas, menas ir tokie festivaliai kaip tik reikalingiausi mums, nes jie gali pamaitinti po visų kitų lėkštų koncertų, kokių dabar pilna Lietuva. Kas po jų lieka? Lieka išduotas jausmas, nes tu maitiniesi tik ta akimirka, o Tėvo Stanislovo jausmas yra daug gilesnis – širdies ramybė, kultūra, muzika – ir, be abejo, pati malda bei vieta yra šventa ir palieka jėgų, stiprybės ir gyvenimo prasmės ateičiai.

Jūs, pažinojęs Tėvą Stanislovą, kaip manote, jam patiktų, kas dabar rengiama jo garbei?

Be abejo, Tėvas Stanislovas buvo kuklus. Manau, kiekvieną kartą, kai renginys liečia Tėvą Stanislovą ir veda Dievop, tai kiekvienam žmogui, esančiam Danguje, turėtų patikti. Jeigu būtų tik Tėvas Stanislovas ir Dievas nebūtų minimas, jam nepatiktų, bet šiuo atveju džiaugiuosi, kad vienas iš pagrindinių organizatorių Liudas Mikalauskas yra be galo tikintis ir Dievas festivalyje yra minimas. Beje, esu Liudo Mikalausko kunigas tuokėjas, lygiai prieš trylika metų jį sutuokęs Paberžėje iš meilės Tėvui Stanislovui. Taigi liudiju, kad tai – renginiai su tikėjimu ir gilia ilgalaike prasme.

***

Šį sezoną trečiasis Tarptautinio Paberžės festivalio koncertas bus surengtas minint Tėvo Stanislovo gimimo metines – rugsėjo 29-ąją.