Lietuvos Bažnyčios provincijos įsteigimo proga skulptorius Petras Rimša istoriniam įvykiui atminti nuliedino medalį, kurio vienoje pusėje vaizduojamas Romos popiežius Inocentas IV, 1251 m. įkūręs atskirą pirmąją Lietuvos vyskupiją (diecesis Lethoviensis), suteikė Apaštalų Sosto globą bei apsaugą; Romos popiežius Pijus XI, 1926 m. balandžio 4 d. paskelbęs LBP steigimo apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“. Kitoje medalio pusėje yra XIII a. Lietuvos pirmojo vyskupo Kristijono ir XX a. pirmojo Lietuvos metropolito arkivyskupo Juozapo Skvirecko profiliai.

„Bažnytinės apžvalgos“ vyr. redaktorius

Žemaičių vyskupijos dvasininkai, aptarinėdami, kokio tipo laikraštis tinkamiau atitiktų kunigijos interesus, leidėju ir vyr. redaktoriumi ryžosi kviesti, anot kun. Mykolo Vaitkaus, „įtakingą ir nagingą vyrą Skvirecką, kuris tuomet jau buvo vyskupo Cirtauto paskirtas Žemaičių kapitulos kanauninku“, kad jis būtų to laikraščio leidėju bei redaktoriumi. Kai 1913 m. vasaros viduryje pagaliau buvo įsteigta dvisavaitinė „Bažnytinė apžvalga“, Šv. Kazimiero draugijos pirmininko prel. Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto patartas, kan. J. Skvireckas į bendradarbius pakvietė Telšių gimnazijos kapelioną, spaudoje besireiškiantį literatą poetą kun. M. Vaitkų.

Gyventojų prikimštame Kaune iškart nesuradus būsto, jo nuostabai savo dviejų kambarių butelyje pakvietė prisiglausti kan. J. Skvireckas. „Pats pirmą vakarą taisė man gultą ant ištiesiamos krasės; anksti atsikėlęs atsargiai triūsėsi, tykiai išėjo Mišių laikyti, kad galėčiau dar pamiegoti“, – rašė M. Vaitkus.

Gavęs pirmąją artimo meilės pamoką, išsklaidžiusią debesis dėl kan. J. Skvirecko šaltumo ir sausumo, kun. Mykolas visa širdimi pasinėrė į naujai įkurtos redakcijos darbą. Iki tol neturėjęs jokio supratimo apie laikraščio leidimą ir redagavimą, nė karto neskaitęs korektūros stebėjosi, kad kan. Juozapas labai gerai išmano ne tik laikraščių leidybos, bet ir knygų spausdinimo reikalus. Spaudą, ypač lietuvišką, skaitydavo nuo pradžios ligi galo ir ne vieną dalyką pasižymėdavo į savo užrašus ar atskiras korteles. Labai domėjosi politika ir nepraleisdavo radijo pranešimų. Jo žinojimas buvo tikrai platus, tiesiog enciklopedinis.

Pirmasis „Bažnytinės apžvalgos“ numeris išėjo 1913 m. liepos 12-ąją. Leidinys, kurį spausdino S. Banaičio spaustuvė, analizavo Bažnyčios istorijos klausimus, gvildeno katalikiškosios visuomenės reikalus, rašė apie krikščionybės padėtį kitose šalyse. Plačioji kunigija rėmė laikraštį, jį prenumeruodama ir bendradarbiaudama. Ypač didelę paklausą turėjo straipsniai liturginiais, moralinės teologijos ir kanoniniais klausimais. Matydamas, su kokiu atsidėjimu vyr. redaktorius J. Skvireckas skaito, taiso gautus rankraščius, nustebo, kad jis, būdamas kanauninku konsistorijoje (kurijoje), per dieną susipažįsta ir pasirašo apie šimtą dokumentų. „Pažinę jo darbštumą, kiti konsistorijos prelatai ir kanauninkai prašydavo juos pavaduoti. Ir jis dirbdavo už save ir kitus“, – stebėjosi kun. Mykolas.

1913-ųjų rudens darganos jau buvo nudraskę Kunigų seminarijos sodo lapus, kai kanauninkas J. Skvireckas po jį vaikštinėjo kartu su „Bažnytinės apžvalgos“ bendradarbiu kun. M. Vaitkumi. Tą ankstyvą rudenį mirė Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas, kurį mylėjo kaip tikrą tėvą ir kuris kan. J. Skvirecko kandidatūrą, kaip savo įpėdinio, buvo pristatęs Romai. Paprastai savo vidinius išgyvenimus savyje giliai slėpęs kan. Juozapas dešimčia metų jaunesniam bendradarbiui prisipažino, kad jis išgyvena dėl Romai „pareikštos opinijos“, girdi, J. Skvireckas esąs lenkų šalininkas, o lenkams leisti įsigalėti Lietuvoje rusų vyriausybei neparanku.

„Aš tiesiog nustebau, kad kas nors galėjo įtarti kan. Skvirecką esant ne karštą patriotą, – rašyta kun. M. Vaitkaus atsiminimuose. – Mums, Žemaičių seminarijos auklėtiniams, buvo visai aišku, jį nuoširdžiai palaikant lietuviškąsias aspiracijas.“ Charakteringa, anot kun. Mykolo, kad išgyvendamas nemalonias akimirkas jo buvęs profesorius, dabar vyr. redaktorius, atgaivos ieškodavo ne žmonių draugijoje, o vien „įsimirusiame“ darbe. Netgi savo fleitos nebepūsdavo. Anais laikais kunigai mėgdavo pas kurį nors susirinkti, padiskutuoti, pasidalinti sumanymais. Atrodo, labiausiai tuos subuvimus mėgo Maironis, mielai dalyvaudavo A. Jakštas. Ką ir kalbėti apie jaunuosius. Bet per tuos metus kun. Mykolui tuose subuvimuose nė karto neteko susitikti kan. J. Skvirecko.

Laikinojoje sostinėje – pirmoji vyskupo konsekracija

1914 m. naujasis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius kan. J. Skvirecką pakėlė į kapitulos prelatus, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jam pavedė pasirūpinti vyskupijos kurijos perkėlimu į Smolenską. 1918 m. grįžęs su grupe lietuvių karo pabėgėlių, Kaune tuojau įsitraukė į darbą Kunigų seminarijoje ir Žemaičių vyskupijos kurijoje. Vysk. P. Karevičiui prašant, Šventasis Tėvas Benediktas XI prelatą J. Skvirecką 1919 m. kovo 10 d. nominavo tituliniu Ceramo vyskupu ir Žemaičių vyskupo augziliaru (pagalbininku).

Kauno apaštalų Šv. Petro ir Šv. Povilo katedra per atgautus Nepriklausomybės metus nebuvo regėjusi tokio didelio garbingų tautos asmenų srauto. 1919 m. liepos 13 d. iškilmingoje vyskupo J. Skvirecko konsekracijoje pirmą kartą dalyvavo prieš pusmetį čia atsikėlusi Lietuvos Taryba, balandžio 4 d. vysk. P. Karevičiaus prisaikdintas pirmasis prezidentas Antanas Smetona, jaunystės draugai Petras Avižonis, Jonas ir Antanas Vileišiai, su kuriais jis vasaromis skaitydavo ir platindavo lietuvišką nelegalią literatūrą. Konsekratoriaus pareigas atliko Kauno kunigų seminarijos rektorius, Seinų vyskupas Antanas Karosas, asistavo Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius ir Žemaičių vyskupijos ordinaras P. Karevičius.

Tarp pirmųjų Žemaičių vyskupo augziliaro J. Skvirecko kalbų išskirtinis 1920 m. gegužės 14 d. Kauno katedroje tartas žodis, atidarant Lietuvos Seimą: „Jūs galingi jūsų laukiančio kūrimo ir steigimo darbo pažinimu, galingi pasiryžimu darbuotis, galingi išrinkusios jus tautos pasitikėjimu. Bet dalykas darosi aiškesnis, kada ant jo metama daugiau šviesos; akis daugiau mato, kada ji tinkamu būdu sustiprinama. Kiekvienas darbas įgyja didesnės vertybės ir svarbos, darbininkas turi daugiau tikro pasisekimo, kada prisideda visų darbų Aukščiausiojo Vedėjo Viešpaties palaiminimas.“

Vyskupas Juozapas, anot kun. M. Vaitkaus, dar labiau pasinėrė į darbą kurijoje, universitete ir namie prie Šventojo Rašto vertimo. Su kunigais kiek pasižmonėdavo Kūčiose pas vysk. P. Karevičių ar Didįjį ketvirtadienį pas katedros bazilikos kleboną kan. Povilą Dogelį.

Šv. Kazimiero draugija leido mokslo, literatūros ir politikos mėnesinį žurnalą „Draugija“, kurį jos vadovas prel. A. Dambrauskas-A. Jakštas, pasak kun. Stasio Ylos, „mojosi padaryti ištisą rašytinį universitetą ir ėmėsi kultūrinės minties sklaidos visoje tautoje“. Apie „Draugiją“, kaip sakė kun. prof. Pranciškus Bučys MIC, „susispietė daugiausia „moksliškų spėkų“, iš kurių ir kilo mintis steigti antrą mokslo draugiją. Gilesnė tam paskata buvo 1907 m. rugsėjo 8 d. Pijaus X enciklika „Pascendi domini Gregis“, skirta modernizmo klaidoms pasmerkti.

Lapkričio mėn. „Draugijoje“ dokumentą pristatydamas Kauno kunigų seminarijos prof. kun. J. Skvireckas pažymėjo, kad visiems aktuali yra praktinė enciklikos išvada – užuomina apie instituciją, kuri turėtų „suvienyti visus labiausiai spindinčius mokslo vyrus katalikus, dirbančius mokslo pažangai“. Matyt, šiuo klausimu pasigesta vilniškės „Draugijos“ pozicijos, nes prel. A. Dambrauskas-A. Jakštas savo dienoraštyje (1908 m. sausio 11 d.) prisimena: „Šnekėjau su kun. Skvirecku, kad reikėtų Kaune steigti mokslo mylėtojų draugiją, nes mūsų pirmaeiviai, sutvėrę Vilniuje Mokslo draugiją, nieko kol kas neveikia.“

Lietuvių katalikų mokslo akademija buvo įkurta pusmečiu vėliau nei Lietuvos universitetas – 1922 m. spalio 22 d. Pirmuoju akademijos pirmininku derėjo būti prel. A. Dambrauskui-A. Jakštui, vienam iš steigėjų, kaip viliniškės Lietuvių mokslo draugijos pirmininku ligi mirties buvo jos steigėjas dr. Jonas Basanavičius. Tačiau akademija pirmuoju pirmininku pasirinko Žemaičių pavyskupį, Kunigų seminarijos profesorių, Šventojo Rašto vertėją J. Skvirecką, jis šias pareigas ėjo iki 1926 m.

Įsteigus Lietuvos universitetą, rūpinantis Teologijos–filosofijos fakultetą sutvarkyti pagal kanonų reikalavimus, vysk. J. Skvireckui teko Romoje gauti popiežiaus patvirtinimą, teises ir privilegijas. 1922 m. lapkričio 11 d. Ekscelencija buvo išrinktas Teologijos–filosofijos fakulteto ordinariniu profesoriumi, organizavo Šv. Rašto Naujojo įstatymo katedrą ir iki 1938 m. rudens jai vadovavo. „Grįžęs iš paskaitų, sėsdavo prie stalo versti, atsiminimuose rašė jo kraštietis Pranas Mačiulis. – Valandą kitą padirbėjęs, numetęs sutaną, eina į dirbtuvėlę, ima pjūklą ar drožtuvą į rankas ir pluša prie varstoto… Turėjo geriausią dailidės įrankių rinkinį. Tai buvo juozapinis amatas, Skvireckui atvanga ir menas. Tuo būdu jis savo kambariams pasidarydavo gerus baldus ir knygų spintas. Kartais vertimą pertraukdavo, imdama į rankas fleitą. Šiaip jo nieks nematė vaikštant, poilsiaujant, važinėjant į užsienius. Jo languose šviesa visad užgesdavo paskutinė.“

Išmintinga arkivyskupo taktika

1922-aisiais, kai Lietuva buvo didžiųjų valstybių ir Tautų Sąjungos pripažinta, vis aktualesnis darėsi Lietuvos Bažnytinės provincijos sudarymas, nes naujai susikūrusių valstybių sienos sunkino Bažnyčios administravimą. Vysk. J. Skvireckui buvo pavesta parengti provincijos struktūrinio sutvarkymo projektą, jis jį atliko bendradarbiaudamas su apaštališkuoju vizitatoriumi arkivysk. J. Matulaičiu-Matulevičiumi ir vyskupais P. Karevičiumi bei A. Karosu.

1926 m. balandžio 24 d. Pijaus XI bule „Lituanorum gente“ paskelbiama Lietuvos bažnytinė provincija. Vyriausiuoju naujosios provincijos hierarchu, Kauno arkivyskupu metropolitu paskiriamas vysk. J. Skvireckas. Apie tą dieną, 1926 m. gegužės 13-ąją, Kristaus Dangun Žengimo šventę, prel. Blažiejus Čėsnys rašė: „ <…> dalyvaujant Šv. Tėvo įgaliotiniui arkiv. Jurgiui Matulevičiui, visiems Lietuvos vyskupams, didžiausiam dvasiškių būriui ir milžiniškoms tikinčiųjų minioms, Mūsų Ganytojas (Skvireckas) iškilmingiausioje procesijoje buvo įvesdintas į savo arkikatedrą ir čia pat ant jo pečių uždėtas, iš Popiežiaus gautas palijumas, arkivyskupiškos valdžios ženklas.“ Iškilmių pradžioje buvo perskaityta apaštališkoji konstitucija Lietuvių tautai „Lituanorum gente“ ir vykdomasis bažnytinės provincijos steigimo dekretas, pamokslą pasakė vizitatorius.

Arkivyskupas J. Skvireckas ne tik valdė savo vyskupiją, bet ir vadovavo visai Lietuvos bažnytinei provincijai, pirmininkavo vyskupų konferencijoms. Pirmiausia metropolitas susirūpino teisiškai įforminti Bažnyčios ir valstybės santykius ir šalinti kliūtis konkordatui tarp Lietuvos vyriausybės ir Apaštalų Sosto pasirašyti. 1927 m. pabaigoje konkordatas buvo pasirašytas, tačiau arkivyskupui neteko pamiršti derybų su pasaulietine valdžia įgūdžių. Jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje tautininkų valdžios ir Bažnyčios santykiai buvo įtempti. 1931 m. birželio 5 d. iš Lietuvos buvo išprašytas Apaštalų Sosto nuncijus ark. Riccardo Bartaloni. Santykiai dar labiau paaštrėjo vyriausybei pradėjus varžyti katalikų organizacijų, ypač ateitininkų, veiklą. Tik dėl arkivysk. J. Skvirecko santūrumo ir takto pavyko išsaugoti konkordatą. Arkivysk. J. Skvireckas ir Vilkaviškio vysk. A. Karosas laikėsi nuosaikesnės laikysenos. Baiminosi, kad konflikto su valdžia didinimas gali destabilizuoti padėtį, o tuo gali pasinaudoti Maskvos finansuojami vietos komunistai.

Kai kurie katalikai intelektualai pasigesdavo griežtesnės veikimo linijos, laukdavo konkrečių direktyvų iš vyskupų konferencijų. Buvo ir įtampos, kurią sukėlė prasidėjusi polemika su naujai pradėtu leisti žurnalu „Draugija“. Keliuose numeriuose buvo aptarinėjamas p. Juozo Dauliaus (kun. S. Ylos) straipsnis „Dėl siaurosios ir plačiosios katalikybės“. Į pareikštus kaltinimus teko atsakyti pačiam autoriui, jis netrukus gavo raštišką draudimą bet ką toliau rašyti be specialios bažnytinės cenzūros. Apie tai rašyta kun. S. Ylos atsiminimuose: „Teko prašytis audiencijos ir aiškintis. Arkivyskupas J. Skvireckas pradėjo: „Jūsų straipsnius komentuoja studentai teologai. Jūs juos klaidinate. Katalikybė tėra viena – nei plati, nei siaura.“ Tos problemos, – atsiliepiau, – keliamos vakariečių teologų, žymių jėzuitų bei dominikonų, – ne mano išradimas… Jei Ekscelencija leisite, pasisakysiu plačiau atskiru leidiniu.“ Jis tylėjo, reiškia, sutiko, tad sėdau (buvo prasidėjusios vasaros atostogos) ir parengiau rankraštį „Siauroji ar pilnutinė katalikybė“, kurį „Sakalo“ bendrovė tuoj išleido. Rudeniop sutiktas arkivyskupo sekretorius buvo paklaustas, ar skaitė ir kas užkliuvo. Užkliuvęs, girdi, vienas dalykas: per mažai cituotas Šv. Raštas. Tik tiek? – Tik tiek!.. Jis pakeisdavęs nuomonę ir taisydavęs sprendimus tik iš meilės tiesai ir iš pagarbos žmogui: „Tai žymė didelių asmenybių, o ne oportunistų, kokiu kai kas drįso jį laikyti.“

Prel. Ladas Tulaba patvirtino: „Istorijos perspektyvoje arkivyskupo taktika buvo išmintinga. Bažnyčia nenukentėjo. Santykiai su valdžia nenutrūko, nenutrūko ir valdžios finansiniai įsipareigojimai. Moksleiviai ateitininkai veikė slapta, bet taip veikdami ne tik nesusilpnėjo, bet dar sustiprėjo.“

1934 m. vasario 20–22 d. jis sušaukė arkivyskupijos pirmąjį sinodą. Taip pat vadovavo parengiamiesiems darbams sušaukti visos Lietuvos Bažnytinės provincijos sinodą. 1934 m. birželio 30– liepos 1 d. Kaune įvyko Pirmasis tautinis eucharistinis kongresas; jo metu lietuvių tauta iškilmingai paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Kitas jo rūpestis – seminarijų tinklo sutvarkymas ir lietuvių kolegijos Romoje įkūrimo galimybių paieška. Be to, rasdavo laiko veikliai rūpintis kasdieniais reikalais: naujų arkivyskupijos kurijos rūmų bei papildomų seminarijos patalpų statyba, Kauno arkikatedros remontu, savo įsigyto ūkio Linkuvėlėje, kurį jis paskyrė būsimiems arkivyskupijos ganytojams, tvarkymu. 1938 m. arkivysk. J. Skvirecko iniciatyva buvo pradėtas rengti Šiluvos, kaip svarbiausio dvasinio centro, pertvarkymo projektas. Siekdamas turėti ir aukštos religinės kultūros pasauliečių,1939 m. sušaukė posėdį Religinės kultūros institutui steigti.

Vis dėlto, kun. M. Vaitkaus nuomone, arkivyskupas Juozapas buvo panašus į vysk. Gasparą Felicijoną Cirtautą. Kaip ir šis, nemėgstantis eiti į pirmąsias eiles, nenorėjo, kad apie jį būtų viešai kalbama ar laikraščiuose rašoma. Rėmė katalikų veiklą, prisidėdamas prie organizacijų steigimo, aukodamas stambesnes sumas, patardamas ir užtardamas, tačiau mėgo likti nežinomas… Laikėsi tvarkos, procedūros, gerai vesdavo posėdžius. Turėjo ir jėgos, pasak M. Vaitkaus, „ramiai, tyliai, tiesiog nepastebimu būdu uždėti savo valią“. O popiežiaus Pijaus XI jam suteikti titulai, pasak prel. L. Tulabos, visiškai atitiko jo kilnią laikyseną, vidinę dvasios kultūrą. Arkivyskupas mėgo nuošalumą. Vengė gyvenimo triukšmo. Žavėjosi gamta. Gėrėjosi meno kūriniais. Bet labiausiai mėgo knygas, jomis apkrautą stalą, studijas.

Pozicija naujų okupantų atžvilgiu

Kauno arkikatedroje bazilikoje tarsi paskutinis Nepriklausomos Lietuvos bažnytinio gyvenimo akordas 1940 m. gegužės 12 d. vyko apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Aloizio Centozos iškilmingas ingresas. Arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas su nuncijumi aukojo šv. Mišias, iškilmingose pamaldose dalyvavo Respublikos prezidentas A. Smetona, Ministrų kabinetas, profesūra, katalikiškų organizacijų atstovai su vėliavomis. O po mėnesio, birželio 15-ąją, lyg kraujo puta Lietuvą užliejo Sovietų Sąjungos okupacija.

Birželio 16 d. įvykusiame Kauno kunigų pasitarime arkivyskupas J. Skvireckas pareiškė neturįs jokių iliuzijų bolševikų atžvilgiu ir kvietė pasirengti sunkiems išbandymams. Nors NKVD pareigūnai tikėjosi suardyti Bažnyčios hierarchų vienybę, pasinaudodami arkivyskupo sukalbamumu, tačiau metropolitas laikėsi visiško nebendradarbiavimo su sovietais nuostatos. Neišvengiamų santykių su valdžia palaikymą jis pavedė jaunam ir energingam savo pagalbininkui vysk. Vincentui Brizgiui, o pats didesnę laiko dalį praleisdavo Linkuvėlėje, nes kurijos rūmai buvo nusavinti.

Ir naujų okupantų vokiečių atžvilgiu arkivyskupas metropolitas laikėsi oriai. Jam vadovaujant, ne tik buvo ginamos Bažnyčios teisės, bet ir visokeriopai remiami okupacinės valdžios terorizuojami žydai. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis jis su vysk. V. Brizgiu pasirašė raštą Kauno karo komendantui, protestuodamas dėl okupantų savivalės visateisių Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu. Nepavykus padėties pagerinti oficialiu keliu, kunigai buvo paraginti individualiai padėti žydams. Kauno arkivyskupijos kurija ypač artimai bendradarbiavo su geto Senių taryba. 1943 m. pradžioje vokiečiams pradėjus lietuviškojo SS legiono formavimo kampaniją, arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas atsisakė rašyti pastoracinį laišką, kuriame vyrai būtų raginami į jį stoti. Šiuo reikalu jį aplankiusiam SD ir saugumo policijos vadui Lietuvoje pulk. Jėgeriui arkivyskupas pareiškė: „Mobilizacija nėra Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir yra bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas yra sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas – sumušti bolševizmo dvasią. Tai mes stengėmės ir stengsimės daryti, tik pasaulinė valdžia tegul mums to nekliudo.“

„Toli nuo savo senutės katedros“

Karo fronto artėjimas sutrukdė įgyvendinti dar vieną svarbų sumanymą – surengti Antrąjį tautinį eucharistinį kongresą. Arkivyskupo siūlymu buvo numatyta jį sukviesti 1944 m. vasarą. Tačiau liepos pabaigoje sovietai priartėjo prie Kauno, ir arkivysk. J. Skvireckas besitraukiančių vokiečių buvo priverstas išvykti, iš pradžių – į Jurbarką, o vėliau – į Olyvą, kur gavo laikiną prieglobstį pas Varmės vyskupą.

Karo audrų nublokštas į Austriją, pastovesnį prieglobstį jis susirado Camso (Zams) Gailestingųjų seserų vienuolyne, netoli Insbruko. Čia jis turėjo galimybę visą laiką skirti Šventajam Raštui, nes nutarė paruošti naują lietuviško vertimo laidą. 1949-aisiais, minint jo 50 metų kunigystės ir 30 metų vyskupystės sukaktį, LUX leidykla Vokietijoje išleido naujos laidos IV tomą: „Apaštalų laiškus“ ir „Apokalipsę“, taip pat naują „Psalmyną“. Ruošiant naujas vertimo laidas, talkino vysk. Vincentas Padolskis ir prel. L. Tulaba. 1955 m. ir 1958 m. išėjo vertėjo pataisyti Naujojo ir Senojo Testamento leidimai.

1945 m. spalio 13 d. Jo Ekscelencija J. Skvireckas buvo priimtas audiencijai pas popiežių Pijų XII. Po to kalbėdamasis Valstybės sekretoriate su mons. Domenico Tardini iškėlė lietuvių kolegijos Romoje steigimo klausimą, pažadėjo šiam reikalui pavesti Šveicarijos banke turimą 19 tūkst. aukso dolerių indėlį. Domėjosi kolegijos kūrimosi eiga, ieškojo rėmėjų, laiškuose prel. L. Tulabai patarinėjo, kaip geriau tvarkyti įvairius reikalus.

1951 m., minint Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimo 25-ąsias metines, Romoje, Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčioje, dalyvaujant visiems išeivijoje esantiems vyskupams ir Lietuvos diplomatiniams atstovams Stasiui Lozoraičiui bei Stasiui Girdvainiui, arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas iškilmingai atliko pavergtos Lietuvos paaukojimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. 1953-iaisiais, švęsdamas savo gyvenimo 80 metų amžiaus sukaktį, paskelbė ilgą ganytojišką laišką lietuviams katalikams, išsisklaidžiusiems visame pasaulyje.

Nebegalėdamas atlikti tiesioginių ganytojo pareigų, arkivyskupas J. Skvireckas nesiliovė dirbęs savo brolių lietuvių naudai. Jo rūpesčiu tremties metu yra išėję iš spaudos keliolika tūkstančių Naujojo Testamento 5-osios laidos egzempliorių, jie buvo padalinti tremtiniams lietuviams, ir naujai išversta „Psalmyno“, taip pat viso Senojo Testamento laida.

Čikagoje leidžiamam „Draugo“ laikraščiui duodamas interviu arkivysk. J. Skvireckas kalbėjo, kad fiziškai jaučiasi neblogai, mat Tirolio kalnuose tyras oras sveikatą palaiko, tačiau dvasiškai jaučiasi tremtinys: „Toli nuo tėvynės, nuo savo dieceziečių, toli nuo Kauno, nuo savo senutės katedros… Mano mintys, nežinau, ar kurią dieną jų nepasiekia… Jos klajoja po Lietuvą ir suspaudžia širdį įsivaizduojant kryžiuojamos tėvynės kančias.“

1955 m. kovo 10 d. parašė paskutinį savo ganytojišką laišką apie Dievo Motinos Marijos garbinimą. Po Stalino mirties atsiradus šiokioms tokioms galimybėms megzti ryšius su Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje, arkivysk. J. Skvireckas turėjo progą, nors ir epizodiškai, bet tiesiogiai vykdyti Kauno arkivyskupo metropolito pareigas. Sovietų valdžia 1958 m. leido tuometiniam Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojui kan. Juozapui Stankevičiui papildyti Kauno arkivyskupijos kapitulą. Todėl kan. J. Stankevičius užmezgė ryšius su arkivysk. J. Skvirecku bei vysk. V. Brizgiu ir suderino su jais naujų kapitulos narių kandidatūras.

Greitai po to arkivyskupo sveikata ėmė blogėti, o 1959 m. gruodžio 3 d. jis iškeliavo amžinybėn ir buvo palaidotas Camso vienuolyno koplyčioje. 1998 m. lapkričio 25 d. arkivyskupo Juozapo Skvirecko palaikai pergabenti į Lietuvą, lapkričio 28 d. palaidoti Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje.